Jurga lago
UDK 821.172-93 Ka411
Skiriu Nojui ir Lukui
Knygos leidimą remia Lietuvos kultūros taryba
ISBN 978-609-441-347-6
© Tekstas ir iliustracijos, Jurga Lago, 2016 © Leidykla „Nieko rimto“, 2016
Jurga Lago
Iliustracijos autorÄ—s
Vilnius 2016
I
TAMSOJE – Viešpatie, Perkūne, kuo nusidėjom, kad šitaip baudi? – dejavo raitelis, sėdėdamas nuilsusiam keistam padarui ant nugaros. Nei arklys, nei gyvatė – blizgantis juodas gyvis – plaukte plaukė per klampią pelkę gaubiamas lietaus debesies. Raitelis, sukumpęs ir išdžiūvęs plikagalvis senis, šnabždėjo sau po nosimi: – Tiek metų kovėmės, klanus kraujo priešams nuleidome, šimtus vyrų išpjovėme, kad sulauktume paskutinio mūšio... Leisk padaryti tam galą! Leisk juos pagalviui iškarti kaip šunis, tuos sūtraukas, tuos žemaičius! Tfu, – nusispjovė į šalį ir, paraginęs savo keistąjį žirgą, dingo tamsoje. – Palauk, Siurbėle! – pasigirdo balsas kažin kur tolumoje, bet susirietęs senis nė neketino stabtelėti. – Palauk, Siurbėle, neskubėk taip, dar galą gausim! Reikia čia pernakvot, antraip tamsa užklups raiste. – Ką? Nakvot pelkėse? Bene gyvent nusibodo, Viki? – senis paragino žirgą. – Judinkis! – Meldžiu atleidimo, bet iki sutemstant į stovyklą niekaip nespėsim! – antrasis raitelis sustabdė savo gyvį; pilkas lietus žliaugė veidu.
7
Jis buvo dar jaunas, išsišovusiais skruostikauliais, neramiomis akimis. Ilgi plaukai, rodos, tekėjo pečiais it juoda derva. Didelės sudiržusios rankos liudijo vyrą esant žemdirbį, ne karį. – Kad paskutinioji mane pelkėse ištiktų?! – tūžo senis. – Tarp pelkių ir raisto – neregima riba, tamsoj nerasim, – kaltai nutęsė jaunuolis. – O aš sakau, turim pasiekt stovyklą šiąnakt, Viki. Ir tamsoj rasim kelią! Eime. – Siurbėle, jei naktį įbrisim į raistą... Nusivariau nuo kojų... Palaukim ryto, meldžiu. Širdyje Vikis, matyt, vylėsi, kad raistą jie apeis. Kišti ten nosį tamsoj galėjo tik savižudis. – Stooot! – sukriokė Siurbėlė ir žvilgantis slidus jo gyvis stojo piestu taškydamas vandenį. – Su dievų pagalba, – atsiduso Vikis, niūriu žvilgsniu vertindamas pilką peizažą. – Seniai pelkėse nenakvojau. Vis per tą tavo ėdrumą, Viki! – Aš pernakvosiu kad ir po vandeniu, – kaltai atsiliepė vyras, – tik mano vandenarklis kažko neramus! – Nenudvės! – Reikia pasiruošti, – tarė Vikis, sliuogdamas nuo arklio į pelkę ir žvalgydamasis aplink. Vyrai puikiai žinojo, kad leisti naktį lietuje prie JUODOJO MEDAUS RAISTO – MIRTINAI PAVOJINGA, o dar atsiskyrus nuo būrio. Seniai turėjo parsirasti į stovyklą, kur jų laukė kiti kariai. Senis, patyręs karžygys, vykdė slaptą užduotį,
8
nors jo būta garsaus ne tik gudrumu. Žmonės kalbėjo, kad pateisina ir savo kruviną vardą – dėl žiauraus ir bjauraus būdo. O Vikis augino gyvulius, kariauti eidavo tik kunigaikščio pakviestas. Tų mūšių, tiesa, nemažėjo. Atvirkščiai – namie vyrai neužsibūdavo, tekdavo vis dažniau iškeliauti. – Taip, Siurbėle, nereikėjo man tų vandens bulvių1 raškyti... Išklydę iš kelio sugaišom gerą valandą, – niūriai pripažino Vikis. – Kokie nūnai kariai, tik pilvas jus valdo... – Eee, seniai tokių stambių neregėjau, o ir skilvis dainuoja, – inkštė Vikis. Teisybės dėlei reikia paminėti, kad šiame krašte buvo tamsūs laikai, čia VISADA LIJO LIETUS. Mažai kas apie šią šalį žinojo, retai kas užsukdavo, o ir užsukę ilgai neužsibūdavo. Ši šlapia tamsi žemė vadinosi Lietuva. Čia tyvuliavo TŪKSTANČIAI EŽERŲ, veisėsi keisčiausi gyviai ir stūksojo drėgmei atsparūs drūti medžiai, kurių šaknys skverbėsi taip giliai į žemę po vandeniu, kad buvo dar vešlesnės nei medžių vainikai. – Va ten, – senis patyrusiu žvilgsniu apsidairė ir parodė tamsų gūbrį vidury pelkių, – ten apsistosim. Teks akylai budėti kiaurą naktį! 1
Visokio plauko istorikai ir rašytiniai šaltiniai teigia, kad bulvės į Lietuvą atkeliavo XVIII a. Bet apie aštriais violetiniais žiedais virš pelkių žydinčias vandenines bulves istorija nutyli, mat jos buvo nekokios išvaizdos, be to, dažniausiai valgomos žalios. Beje, istorija nutyli ir apie povandeninius kopūstus, tokio šlykštaus skonio, kad net bjauru apie juos rašyti.
9
– Ar tikrai ten žemė? – Judinkis, Viki! – Su būriu Lietuvio vyrų visuomet nakvoju po atviru lietumi. Tokiųųų gyvių giriose esam matę... Bet pavojingiausi, sako, veisiasi raiste. Visuomet vengiau šių vietų. – Tikrai? – Siurbėlė primerkė tamsias akis. – Taip. – Patraukime arklius toliau, – senis bakstelėjo kaulėtu pirštu į tamsų žalią kilimą, pasipuošusį tamsiomis uogomis. – Čia girtuoklės? – Pabandyk prigulti ant šio kilimėlio, Viki... – Ar tiesa, kad jų paragavęs prarandi protą? – Aš jų neragavau, – nusijuokė senis. – Tai mes visai prie pat raisto?! – Taip, girtuoklės auga raiste. – Bet raistas... – Patrauk arklius! – Raisto... eee... naktį lengvai neperbrisi... Juodasis Medus klampus, – vapėjo jaunuolis, nors buvo aišku, kas jam neduoda ramybės: raistas – bjauriausių naktinių padarų buveinė, nakvoti šalia jo pavojinga. Vyrai greitai ištempė storą vandenarklio odą, pasmeigė ant smailių iečių ir iškėlė, o paskui palindo po ja kaip po stogu. Susiraitė ant slidaus gūbrio vidury raisto ir įdėmiai apsižvalgė: po pelkę, rydami gleivėtas varles, braidžiojo ilgakojai garniai, toliau pliuškenosi plikos vandenvištės, kur ne kur vandens
10
11
TURINYS I TAMSOJE 7 KERŠTAS 21 STUOBRYS 34
II LYJA 46 SVEČIAS 76
III ŽALTYS 86 SUSITIKIMAS 99 GIRIOSE 117 PATS BJAURIAUSIAS PASIMATYMAS
130
PASKUTINĖ KOVA
145
NEŽINIA 153 ŠVIESOJE 159
Lago, Jurga Ka411 Lietaus žemė / Lago, Jurga; iliustracijos autorės. – Vilnius: Nieko rimto, 2016. – 184 p.: iliustr.
Debiutiniame Jurgos Lago kūrinyje „Lietaus žemė“ pasakojama apie įsisenėjusią lietuvių ir žemaičių nesantaiką. Tai trukę taip ilgai, kad net dievai užsirūstinę ir užleidę jiems ant galvų amžinai nesiliaujantį lietų. Fantastinė nuotykių apysaka ne tik įtraukia ir nepaleidžia, bet ir žaismingai skatina domėtis lietuvių mitologija: čia kalba ežerai, į žmonių gyvenimą kišasi dievai, o miškuose slepiasi laumės ir kiti mitiniai gyventojai. Itin vaizdinga paslaptinga gamta ir mistiškas senovės pasaulis sudomins ne tik jaunuosius skaitytojus, bet ir jų tėvus. Knygą puošia pačios autorės, juvelyrės ir dizainerės, pieštos iliustracijos.
Redaktorė Giedrė Kmitienė Korektorė Edita Birulienė Maketavo Miglė Dilytė Tiražas 2500 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius
Sako, kadaise dievai užsirūstinę užleido žmonėms ant galvų nesibaigiantį lietų, mat lietuviai su žemaičiais amžinai riejęsi. Prabėgę daug metų. Lietuviai su žemaičiais nesantaikos priežastį jau mažne pamiršę, bet kariauti niekaip nesiliovę!
Lyja – žemaičių kunigaikščio Stuobrio dukra, gimusi ir užaugusi
lietui merkiant, tėvo nelaukta, pilies vyrų auginta.
Zaltys – našlaitis lietuvis, atėjęs į pasaulį lietui pliaupiant,
žynio augintas. Šiam mirus tarnavęs Žarnos pilyje.
Juodu abu susitinka su nelabuoju Velinu. Kažin kokių kėslų skatinamas jis įstabius dalykus rodo, paslaptis atskleidžia?
ISBN 978-609-441-347-6
Akcijos ir ypatingi pasiūlymai