Selemonas Paltanavičius
Iliu
str
L av o
ina
m Eit
an
ty t
ž alu V ė
ien
ė
14 laiškų iš girios
Labas, kaip gyveni?
UDK 821.172-93 Pa-154
Antrasis leidimas © Tekstas, Selemonas Paltanavičius, 2010 © Iliustracijos, Lina Eitmantytė-Valužienė, 2010 ISBN 978-609-441-199-1
© Leidykla „Nieko rimto“, 2014
Selemonas Paltanavičius
Labas, kaip gyveni? 14 laiškų iš girios
Iliustravo Lina Eitmantytė-Valužienė
Vilnius 2014
Buvo ankstus gruodžio rytas. Neseniai atsisveikinome su rudeniu, tačiau tikrajai žiemai buvo dar ankstoka. Žiūrėjau pro langą į sniegeliu nubarstytas miesto gatves ir stebėjausi, kad jomis niekas neskuba. „Taigi šiandien šeštadienis“, – prisiminiau ir supratau, kad dar bent porą valandų mieste bus visiškai ramu. Tik po valandos kieme ėmė šiūruoti kiemsargio šluota, už lango lesykloje sučežėjo zylės. Pagaliau ėmė švisti, ir balta žiemos šviesa veržėsi pro langus. Man besižvalgant kažkas paskambino į duris. Hmmm… kas galėtų ateiti taip anksti?
5
Gal laiškanešys? Na, žinoma, tai jis – su ant peties kabančiu krepšiu ir kažkokiu keistu maišu. Tą maišą jis ištiesė man: – Čia jums... – Man? Bet aš nelaukiu jokių siuntinių... – Suprantate, čia ne siuntinys. Čia laiškai. – Tačiau laiškus aš turėčiau gauti... – Aš žinau, – laiškanešys numojo ranka. – Tačiau įvyko keistas dalykas. Šiąnakt mūsų automobilis grįžo nuvežęs laiškus ir laikraščius į tolimą kaimą, o grįžtantį jį sustabdė... – Koks nors pakeleivis? – Ne, ne pakeleivis. – Laiškanešys apsižvalgė ir sušnibždėjo.
6
– Tai buvo girios žvėris. Atleiskite, bet žmonės nepažino – sako, gal bebras, o gal lapė. Jis turėjo pluoštą laiškų, kuriuos ir atidavė mūsų darbuotojams, o paskui spruko girion. Pasirodo, šie laiškai rašyti jums... – Man? Tikrai man? – Na... taip... Juk adresas jūsų. Pasirašykite čia, ir... geros dienos. Ant stalo išdėliojau visus laiškus ir tariau sau juos skaitysiąs tik vakare. Tačiau atplėšiau pirmą, po to antrą, ir skaičiau tol, kol maišas liko tuščias.
Labas! Nežinau, kaip ten tavo mieste, tačiau miške – jau pavasaris.
10
Dar tada, kai naktis buvo ilga, staiga atšilo ir nutirpo sniegas. Man toks oras patiko: nors uodega visą laiką buvo šlapia, tačiau aš niekada nebadavau. Tu net neįsivaizduoji, kaip lengva gaudyti peles. Jeigu norėtum to išmokti, galiu papasakoti. Pirmiausia reikia rasti pievos pakraštį, kur tų pelių daug ir iš kur bet kada gali sprukti girion. Ramiai pritūpęs įsiklausyk, ir tau net galva pradės ūžti nuo pelių cypsėjimo – jos nemoka būti tylios. Pasirinkęs vieną urvelio angą, prisiglausk prie jos ir lauk. Oi, kaip nosį kutena jų kvapas. Pelės tokios kvailos, kad po keletos minučių tikrai paklius tau tiesiai į dantis. Tiesa, jos ir labai mažos.
11
Visą žiemą slapsčiausi nuo medžiotojų. Šie taip pat kvaili. Kai kurios lapės nemoka jų apgauti, tačiau aš – lapinas. Jeigu tu norėsi pasprukti nuo medžiotojų, anksti rytą pasiklausyk, kaip loja kaimo šunys. Net jeigu jie ir nelotų, išeik pamiškėn ir iš viksvyno apsižvalgyk. Medžiotojai nemoka eiti tyliai, o dar dažniau jie važiuoja ir garsiai burzgia. Tu sulauk, kol jie sugurės miškan, išeik į laukus ir atsigulk netoli jų mašinos. Gulėk taip, kad tavęs niekas nematytų, o tu viską regėtum. Neseniai girioje buvo lapių vestuvės, buvo labai linksma. Gaila, kad negalėjai atvažiuoti. Mano lapė išvalė senąjį urvą, ko gero, greitai susilauksime šeimynos.
12
Kadangi popieriaus daugiau neturiu, o girioje jo sunku gauti, laišką baigiu. Beje, vos nepamiršau: čia netoliese gyvena toks kvailas kiškis. Tad jeigu kada išsiruoši girion, tikrai turėsiu kuo tave pavaišinti.
Lik sveikas savo smirdinčiame mieste. Visada tavo – LAPINAS
Labutis! Laukiau laukiau tavęs girioj, bet taip ir nesulaukiau.
Visai neseniai pastebėjau, kad karkliukų žievė jau atšokusi, tad vėl persikrausčiau prie upės. Žinai, žiemą buvau aptikęs labai gerą sodą. Jame obelaičių niekas neaprišo, tai aš niekur iš jo ir nėjau. Jeigu tau įdomu – pačios skaniausios yra aukštai esančios šakos, ypač jų galiukai. Kad jas pasiekčiau, aš pasilipdavau ant avilio ir grauždavau grauždavau. Paskui buvo kiškių vestuvės. Galėjai nors šiemet į jas atvažiuoti. Neatsimenu, kelintą pavasarį tave vis kviečiu… Oi, vos neužmiršau. Tu net nežinai… Visą žiemą mus vaikėsi medžiotojai. Gerai, kad aš jau
16
17
senas zuikis – tie medžiotojai mano nukritusio ūso neverti. Kartais jie atsiveža kokį šunį, tačiau kiškiai dažniausiai taip šį paklaidina, jog medžiotojai ieško jo iki pat vakaro. Vieną sykį jų šunį nuviliojau ant plono ledo, tai jis vos nenuskendo. O tu ar nelaikai namie šunų? Jeigu taip, tai mūsų draugystei – galas. Žinai, aš jau tapau tėvu. Apžiūrėjau visus keturis savo vaikelius, guoly tūnančius, – jie tokie panašūs į mane. Ypač vienas jų, toks striukauodegis, toks šaunuolis. Labai laukiu šviežios žolės. Gal tada ir tu miškan išsiruoši, o tai vis kažką ten mieste darai, aš net
18
nesuprantu ką. Jeigu išsiruoštum, apie tai pranešk iš anksto. Tiesa, vos neužmiršau – čia girioje gyvena toks lapinas. Jis dedasi labai protingu, tačiau aš nemačiau už jį kvailesnio padaro. Atvažiuosi – tau jį iš arti parodysiu.
Lik sveikutis – tavo ZUIKIS
Na štai, maišas jau tuščias, aš perskaičiau visus man iš girios siųstus laiškus. Kai kurie jų rašyti seniai – pavasarį ar vasarą, o dabar – jau žiema. Matyt, girios paštas visada vėluoja... Ilgai sėdėjau ir galvojau apie visus savo bičiulius. Kaip ten dabar gyvuoja kurmis, ką veikia kiškis ir lapinas? Kur skrajoja kranklys? Žinoma, ežys ir šikšnosparnis jau miega, o citrinukas pasislėpė medžio plyšyje. Nors laiškai rašyti seniau, tačiau aš gerai žinau, kuo gyvena kiekvienas mano bičiulis, apie ką galvoja, apie ką svajoja. Jie tikrai laukia mano laiškų – atsakymų į klausimus ir slapčiausius prisipažinimus.
21
Aš jiems atsakysiu – sėsiu prie stalo ir parašysiu kiekvienam. Kol kas dar nežinau, kaip laiškus pavyks išsiųsti girion. Tačiau ką nors sugalvosiu. Galų gale – perduosiu paštininkui,
22
o jų automobilį naktį, žiūrėk, sustabdys miško žvėris – lapė ar bebras... Na, o kaip Tu – ar šį rytą gavai laišką iš girios? Dar netikrinai pašto dėžutės? Paskubėk! Ką – ir vėl nieko nėra? Negali būti. Juk Tu... O gal Tu niekam laiškų nerašei ir nesiuntei? Nei kiškiui, nei žiogui, nei šikšnosparniui? Smagu gauti laiškus, juos skaityti. Žinok, taip pat jaučiasi ir Tavo draugai, kuriems rašei ir pasakojai apie save, savo sėkmes ir nesėkmes. Kviečiu Tave parašyti bičiuliams iš girios, kurių laiškus radai šioje knygelėje. Kas žino, gal juos slapčia perskaitys visi gyvūnėliai, gyvenantys tarp šių puslapių? Arba pamėgink
23
lapus su savo parašytais laiškais įdėti į voką, užklijuoti pašto ženklą ir išsiųsti leidyklai „Nieko rimto“. Žiūrėk – gal kaip tik Tu būsi PATIES nuoširdžiausio, įdomiausio, jautriausio laiško autorius? Taigi – rašyk. Ir žinok – Tavo laiškų visada kas nors laukia! O kol laiškai dar neparašyti ir neišsiųsti, aš tikiu, kad ten, toli girioje, mūsų nepamiršo. Patikėk, pasaulyje be draugų, rašančių laiškus, gyventi būtų labai sunku... Selemonas Paltanavičius
Turinys Lapino laiškas (9) Kiškio laiškas (15) Ežio laiškas (21) Šikšnosparnio laiškas (27) Žiogo laiškas (33) Kurmio laiškas (39) Citrinuko laiškas (45) Balandžio Burblio laiškas (51) Vilko laiškas (57) Voro laiškas (63) Genio laiškas (69) Skruzdėliukų laiškas (75) Varno laiškas (81) Rupūžiuko laiškas (89)
Pa-154
Paltanavičius, Selemonas Labas, kaip gyveni? 14 laiškų iš girios / Paltanavičius, Selemonas; iliustravo Lina Eitmantytė-Valužienė. – Vilnius: Nieko rimto, 2014. – 104 p.: iliustr.
Selemonas Paltanavičius yra ne tik gamtininkas, fotografas, rašytojas, bet ir tikras paukščių, žvėrelių ir vabzdžių bičiulis. Laiškus jam rašo genys, kiškis, lapinas, rupūžius, citrinukas ir net pats vilkas! Kas sveikinasi iš pušies viršūnės? Kas galvoja apie sliekus ir architektūrą? Kieno namai didžiausi visoje girioje ir kas laiške privėlė klaidų?.. Perskaitykite šią knygelę ir patys viską sužinokite.
Redaktorė Rasa Kašėtienė Korektorė Eglė Devižytė Maketavo Lina Eitmantytė-Valužienė Tiražas 1500 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius
ISBN 978-609-441-199-1
9 7 8 6 0 9 4 411 99 1
...Nesugalvojau nieko kito, kaip tau spygliu parašyti ant šviežio klevo lapo... ...Mūsų daug, mes turime patį didžiausią visame miške namą... ...Laišką tau rašau naktį, nes dieną labai žlibina šviesa ir aš baisiai noriu miego... Kas vietoje pieštuko naudoja spyglį? Kieno pats didžiausias namas miške? Kam patinka rašyti naktį?.. 14 rašytojo, gamtininko Selemono Paltanavičiaus draugų iš girios parašė laiškus, kuriuose dalijasi džiaugsmais, rūpesčiais, prašo patarimų ir siunčia linkėjimus.
P. S. Savo pažadą atrašyti draugams ir tęsti susirašinėjimą Selemonas Paltanavičius išpildo knygoje „Girios paštas“!
Selemonas Pa lta
navičius
G i rios paštas
Iliu
El. knygynėlyje – geresnės kainos!
str
av o
L in
aE
itm
an
ty t
ė -V alu
ž ie
nė