Lobių ieškotojai. Deimantų slėnio mįslė (5)

Iliustravo Marius Zavadskis

Versta iš: Agnieszka Stelmaszyk ZAGADKA DIAMENTOWEJ DOLINY, CZ. 5 KRONIKI ARCHEO Zielona Sowa, Warszawa, 2012

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). © Tekstas, Agnieszka Stelmaszyk, 2012 © Spalvotos iliustracijos, Jacek Pasternak, 2012 © Viršelio ir juodai baltos iliustracijos, Marius Zavadskis, 2020 Pirmą kartą lenkų kalba 2012 m. pavadinimu Zagadka Diamentowej Doliny, Cz. 5 - Kroniki Archeo išleido Wydawnictwo Zielona Sowa, Varšuva, Lenkija.

Išleista susitarus su Wydawnictwo Zielona Sowa.

Serijos sumanytojai: Agnieszka Sobich and Agnieszka Stelmaszyk © Vertimas į lietuvių kalbą, Kazys Uscila, 2019 © Leidykla „Nieko rimto“, 2020 ISBN 978-609-441-633-0

Iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila

Iliustravo Jacek Pasternak ir Marius Zavadskis

Vilnius 2020

I SKYRIUS

Negailestingas

teismo

nuosprendis – Ar nuteistasis pripažįsta savo kaltę? – teisėjas Alanas Braunas griežtu balsu kreipėsi į smulkutį, murziną, iš baimės virpantį devynerių metų berniūkštį. Tačiau šis buvo taip įsibaiminęs, kad nepajėgė nė žodžio išlementi. Jis tik papurtė galvą.

– Jis nekaltas! – garsiai raudojo jo motina. – Maldauju, pasigailėkite! Jis nekaltas! – pakartojo ji, apsipildama ašaromis.

Kupina nevilties tiesė rankas link teisėjo su baltu peruku, prieš kurį stovėjo kaip drebulė virpantis jos vienintelis, mylimas vaikas. Žandaras grubiai stumtelėjo moterį.

– Nutildykite tą indų plovėją! – įsakė teisėjas Braunas, vienas negailestingiausių Jos didenybės karalienės Viktorijos teisingumo vykdytojų.

Teisėjui Braunui, pilkų, šaltų ir negailestingų akių žmogui, buvo visai nė motais, kad berniukas vos devynerių. Vertino jį Karalienė Viktorija

Karalienė Viktorija mirė 1901 metų sausio 22 dieną Kauze, Vaito saloje. Daugelį šiuo metu viešpataujančių monarchų su ja sieja giminystės ryšiai.

Gimė 1819 metų gegužės 24 dieną Londone. Karaliene tapo 18-os metų. Ištekėjo už Saksonijos-Koburgo-Gotos kunigaikščio Alberto, kuris buvo jos didžioji meilė. Pati jam pasipiršo, nes kunigaikštis – žemesnės padėties žmogus – pats negalėjo to padaryti. Jų šeimoje gimė devyni vaikai. Jiedu buvo sutariantys, vienas kitą mylintys sutuoktiniai. Kai 1861 metais kunigaikštis netikėtai mirė nuo šiltinės, karalienė paniro į gedulą. Iki gyvenimo pabaigos dėvėjo tik juodus drabužius ir pasitraukė iš viešojo gyvenimo. Ją vadindavo Vindzoro Našle.

Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Airijos valdove buvo per 63 metus.

1877 metų sausio 1 dieną taip pat tapo Indijos imperatore. Viktorijos valdymo laikotarpis jos garbei buvo pavadintas Viktorijos epocha, o pati karalienė tapo britų galios simboliu. Tai buvo kolonijinių užkariavimų, pramoninės revoliucijos, kilusios gerovės, bet ir visuomenės susisluoksniavimo laikotarpis.

kaip suaugusį žmogų. Teisėjas nekentė neturtingų, purvinų, skarmalus vilkinčių paauglių, valkatavusių Londono gatvėse.

Buvo įsitikinęs, kad iš tų vaikų nieko gero neišeis. Todėl už menkiausią nusižengimą, kaip ir duonos riekės vagystę, bausdavo ilgais kalinimo metais. Jam visai nerūpėjo, kad tie maži nuteistieji dažnai būdavo našlaičiai, kurių niekas nenorėjo priglobti.

Kai Betė sužinojo, kad jos sūnaus bylą nagrinės teisėjas Alanas Braunas, vos nemirė iš nevilties. Žinojo, jis nepatikės jos žodžiais, kad Viljamas nekaltas. Ji buvo tik vargšė indų plovėja. Tad ko vertas buvo jos žodis, palyginus su lordo Kornelijaus žodžiu? Tai lordas Kornelijus Kavendišas, pas kurį ji dirbo, apkaltino jos sūnų brangaus šeimos žiedo su deimantu vagyste.

Lordo sūnus, trylikametis Artūras, tikino savo akimis matęs, kaip mažasis Viljamas pavogė žiedą iš brangenybių dėžutės, kuri stovėjo ant rašomojo stalo lordo kabinete. Ir nors nebuvo jokių įkalčių – žiedo nerado nei pas Viljamą, nei indų plovėjos namuose, – berniukas buvo pripažintas kaltu.

– Jis tikrai pardavė tą žiedą! – nutarė policijos komisaras ir visas tyrimas tuo baigėsi.

Yra liudytojas ir yra nusikaltėlis! Policijai viskas aišku. Tik ne Betei, berniuko motinai. Nors neturtinga kaip bažnyčios pelė, ji stengėsi užauginti sūnų doru žmogumi. Viljamas buvo geras vaikas ir tikrai nevogė žiedo, bet kas tuo patikės?!

– Ar kaltinamasis pripažįsta savo kaltę? – griausmingai paklausė teisėjas Braunas.

– Ne, aš nieko nepavogiau, – galiausiai išlemeno berniukas virpančiu balsu.

– Dar drįsti įžūliai meluoti?! – suriaumojo teisėjas.

Salėje kartu su savo tėvu sėdėjęs Artūras Kavendišas siaubo apimtam berniukui sviedė piktą, pašaipų žvilgsnį.

6

– Aš mačiau, tai jis pavogė žiedą! – ir kaltindamas parodė pirštu į Viljamą.

– Bylos nagrinėjimas baigtas! – sugriaudėjo teisėjas Alanas Braunas. – Indų plovėjos sūnau, nuteisiu tave...

Teisėjas mąstydamas suraukė antakius. Jis mielai būtų skyręs tam mažam visuomenės atmatai mirties bausmę ir jo karjeroje tai nebūtų nieko ypatinga, bet tą dieną jo nuotaika buvo nepaprastai gera, todėl nutarė bausmę truputį sušvelninti.

– Nuteisiu tave trisdešimčiai metų kalėti Point Puerio sunkiųjų darbų kolonijoje! – paskelbė baisųjį nuosprendį, kuris mažajam Viljamui prilygo mirčiai. – Ten atpratins tave vogti! – su pasitenkinimu pridūrė teisėjas.

– Ak, neee! – Betė Dikins kumščiais puolė ją nuo sūnaus skiriančius žandarus. – Juk jis niekuo nenusikalto!

Berniuko skruostais ritosi didelės ašaros. Jam neleido net atsisveikinti su mama.

– Nuosprendį vykdyti nedelsiant! – Teisėjas Braunas trinktelėjo teisėjo plaktuku į stalą.

Netrukus Viljamą Dikinsą surakino sunkiomis grandinėmis.

– Sūneli! – šaukė Betė sielvartingu balsu, kai žandarai jėga vedė ją iš teismo posėdžių salės.

Portsmuto uoste jau laukė laivas, kuriame po truputį daugėjo į sunkiųjų darbų koloniją, esančią kitame pasaulio krašte, tremiamų kalinių. Viljamas žinojo, kad jau niekada nepamatys savo motinos, o ji žinojo, kad niekada nebeišvys savo vienintelio vaiko.

Iš teismo pastato su gera nuotaika išėjo tik lordas Kavendišas, kurį paskelbtas nuosprendis tenkino. Jo visai nejaudino nei berniuko, nei jo motinos, kurią jis, beje, jau buvo atleidęs iš indų plovėjos pareigų, likimas.

7

– Savo namuose negalime toleruoti melagių ir vagių, taip, tėti? – Artūras, kaip du vandens lašai panašus į savo tėvą, į Betės sielvartą žiūrėjo su tokia pat paniekos šypsenėle.

– Žinoma, sūnau, – tvirtai pritarė jam lordas. – Tas apgavikas nusipelnė deramos bausmės.

– Taip, nusipelnė, – pataikūno balsu uoliai patvirtino ir Artūras, žiūrėdamas, kaip išveda mažąjį nuteistąjį.

Viljamas nebeverkė. Jo likimas jau nulemtas. Tik negalėjo suvokti, kodėl jį šitaip smarkiai nuskriaudė. Juk jis buvo nekaltas.

Pro grotuotą kalėjimo vežimo, kuriuo jį turėjo nuvežti į uostą,

8

Port Artūras Didžiausia Australijoje baudžiamoji kolonija, įsteigta 1833 metais Tasmanijos saloje. Į ją buvo tremiami kaliniai, dažniausiai sunkūs recidyvistai, iš visos Britų imperijos. Kolonijoje buvo rūsčios sąlygos ir griežtas režimas. Dėl kalėjimo geografinės padėties pabėgti iš jo buvo neįmanoma. Siekiant atskirti jaunimą nuo vyresnių kalinių, netoliese esančioje Point Puerio saloje buvo įkurta kolonija 9–17 metų amžiaus berniukams. Jie dažniausiai būdavo kilę iš britų varguomenės. Daug dėmesio buvo skiriama mažamečių kalinių resocializacijai.

langą paskutinį kartą metė motinai liūdesio kupiną žvilgsnį, tada pažvelgė į šaltą Artūro Kavendišo, kuris pergalingai šypsojosi, veidą.

Lordo sūnus paslapčia kyštelėjo ranką į kišenę ir akimirksniu trumpam iš jos ištraukė kažkokį žvilgantį daikčiuką.

Padarė taip, kad pamatyti galėtų vien mažasis Dikinsas.

Viljamas sulaikė kvėpavimą.

– Žiedas, – sušnabždėjo sukrėstas. – Žiedas! – sušuko garsiai, plėšdamas grandines. – Jis pas jį!

Bet to jau niekas nebegirdėjo – kalėjimo vežimas garsiai dardėjo Londono grindiniu Portsmuto pusėn, kur laukė laivas, pilnas kalinių, tremiamų atlikti bausmės Port Artūre ir Point Pueryje.

Berniuko galvoje dabar plakėsi tik viena mintis: kodėl? Kodėl jis taip pasielgė?

Kodėl lordo sūnus buvo toks žiaurus? Ir kai Viljamą uždarė po tamsiu, dvokiančiu deniu, berniukas nutarė: – Pabėgsiu!

II SKYRIUS

Netiketas

telefono

skambutis Anė kartu su savo drauge Jagoda Klosek lėtai traukė Gintarinės vilos pusėn. Bičiulės ketino drauge ruošti pamokas.

Jagoda taip pat norėjo pamatyti visas Archeokronikas, kurias iki tol sudarė Anė.

– Ar tavo brolis bus namuose? – paklausė ji, nutaisiusi nekaltą veidelį.

Anė žinojo, kad draugei labai patinka Bartekas. Kai tik jis pasirodydavo, Jagoda imdavo svaidyti į jį malonius žvilgsnius, bet jis į ją nekreipė nė mažiausio dėmesio.

– Mano brolis turbūt dabar pilyje pas dėdę Ričardą.

– Ak, gaila, – atsiduso Jagoda su nusivylimo gaidele. Bet ją tuoj paguodė mintis, kad Anė dar kartą papasakos savo naujausius nuotykius Japonijoje, parodys nuotraukas ir Kronikas. Tai buvo taip įdomu, kad galėjo klausytis be galo. – Vėl ruošiatės kur nors? – paklausė ji.

– Turime ledi Ginevros Karnarvon kvietimą į Londoną, bet važiuosime pas ją tik per atostogas. Labai džiaugiuosi, nes vėl pasimatysiu su Mere Džeine, Džimu ir Martinu, – atsakė Anė.

– Įdomu, kaip dabar atrodo Martinas? – įsisvajojo Jagoda.

– Tiksliai taip pat, kaip ir Džimas! – pajuokavo Anė.

– Bet Martinas gerokai ramesnis už Džimą, – pastebėjo Jagoda. Praeitą vasarą ji turėjo galimybę susipažinti su abiem jaunaisiais Gardneriais, kai šie atostogavo Karališkojoje 10

Zalesėje. – Nors iš tikrųjų kartais man sunku juos atskirti, – atsiduso prisiminusi kaip du vandens lašus vienas į kitą panašius berniukus.

– Parodysiu tau jų nuotraukų, turiu įklijuotų Kronikose, – paguodė ją Anė.

Ji žinojo, kad draugė linkusi labai greitai įsimylėti ir kas kelias savaites išgyvena vis naują susižavėjimą kokiu nors nauju vaikinu arba žvaigžde. Pastaruoju metu ji buvo pamišusi dėl Džastino Byberio. Turėjo visus jo įrašus ir kiekvieną pertrauką kankino jais Anę.

Mergaitės priėjo Gintarinę vilą, kaip Anė vadino savo namą, ir atidarė į kiemą vedančius vartelius. Visada, kai Anė juos rakindavo, mėgdavo žvilgtelėti į iš čia matomą kalvą su pilimi, kurioje gyveno ir dirbo dėdė Ričardas, o Bartekas treniravosi ten veikiančioje Riterių brolijoje.

– O, jau grįžote, mergaitės, – nuo namų slenksčio pasveikino Anės mama. Šiandien ji baigė darbą anksčiau ir namuose rašė kažkokį referatą. – Kas nauja mokykloje? – paklausė smalsaudama.

– Paskelbė konkursą mandagiausiai klasei išaiškinti! – paskubėjo pranešti Jagoda. – Tomukas Baranskis ir Martynas Tšepalka jau tariasi, labai nori, kad laimėtume mes. Laimėjusi klasė bus apdovanota Mandagumo taure!

– Oho, iš tikrųjų įvykis! – nusišypsojo ponia Beata, nes puikiai prisiminė abu nenuoramas ir žinojo, kad jie linkę krėsti eibes.

– Mes paruošime pamokas, paskui pavartysime mano Kronikas, – pasakė Anė ir truktelėjo draugę į savo kambarį.

– Tuomet atnešiu jums sulčių ir sausainių, – ir mama pasuko į virtuvę.

11

Tuo metu, kai ji dėliojo ant lėkštutės šokoladinius sausainius, pasigirdo telefono skambutis. Mama negalėjo patikėti savo ausimis, kai ragelyje pasigirdo seniai nematytos pusseserės Barbaros, kuri jau daug metų gyveno Hobarte, tolimojoje Tasmanijoje, nedidelėje saloje prie pietinių Australijos krantų, balsas. Barbara, kaip ir dera žurnalistei, norėjo papasakoti labai įdomią istoriją. Šį kartą ji domėjosi vienu aukso ieškotoju. Beata Ostrovska klausėsi itin atidžiai kramsnodama sausainius, kurių nespėjo nunešti Anei ir jos draugei.

– Anei su Barteku netrukus bus žiemos atostogos, todėl pamaniau, kad gal atskristumėte pas mus trumpam? Dar niekada nelankėte manęs Australijoje, būtų puiki proga surengti mažytę išvyką į Antipodų salas. Ką apie tai manai? – Barbara šiuo kvietimu pusseserei padarė tikrą staigmeną.

– Iš tikrųjų, nesimatėme jau kelerius metus, seniai ketinau tave aplankyti, bet žinai, kaip būna, visada išlenda kas nors netikėta, – atsakė Beata Ostrovska, tuo pat metu svarstydama Barbaros pasiūlymą. „Iš tiesų, kodėl gi ne?“ – susidomėjusi pamanė ji.

– Vaikiščiai būtų laimingi! – pridūrė garsiai į ragelį. – Tik privalau pasikalbėti su Adamu, – pasakė ji. – Žinai, mes ką tik grįžome iš Japonijos, kur patyrėme nemažai nuotykių.

– Aišku, aptarkite šią idėją. Bet viliuosi, kad atskrisite. Galėtume drauge paieškoti aukso gyslos, – nusijuokė pusseserė.

– Gundantis pasiūlymas, – nusišypsojo Beata.

– Tad paskambinsiu rytoj, kai apsistosiu kitame motelyje, tada man ir pasakysite. – Barbara nusižiovavo. Dėl laiko skirtumo ir kelionės nuovargio ji vos laikėsi ant kojų. – Pasveikink nuo manęs Adamą ir pabučiuok vaikiščius! – pasakė dar į ragelį.

– Dėkoju, pasveikinsiu ir pabučiuosiu. Pranešk, kai sužinosi ką nors apie tą auksą.

– Žinoma! Iki! – Iki! – pasakė pusseserei ir abi baigė pokalbį. „Hm, aukso gysla“, – pagalvojo ponia Beata ir krimstelėjo paskutinį lėkštelėje gulėjusį sausainį. Po akimirkos ji suprato, kad pati suvalgė visus, todėl paėmė iš spintelės naujų ir nunešė į viršų mergaitėms.

Turinys I SKYRIUS Negailestingas teismo nuosprendis 5 II SKYRIUS Netikėtas telefono skambutis 10 III SKYRIUS Niūrusis motelis 14 IV SKYRIUS Dvasios ir šešėliai 25 V SKYRIUS Laidotuvių verslininkas 34 VI SKYRIUS Konsultantė 38 VII SKYRIUS Akis į akį su velniu 46 VIII SKYRIUS Gardnerių tyrimas 49 IX SKYRIUS Agentas Pirsas 57 X SKYRIUS Gamtos inspektorė 62 XI SKYRIUS Šarlotė Robins 67 XII SKYRIUS Alisos paslaptis 73 XIII SKYRIUS Pikų dama 78 XIV SKYRIUS Žmogus vaiduoklis 89 XV SKYRIUS Iš rojaus į pragarą 91 XVI SKYRIUS Lemtis 98 XVII SKYRIUS Rizikingas sumanymas 101 XVIII SKYRIUS Pašėlęs vombatas 105 XIX SKYRIUS Bičiulis iš senų laikų 111

XX SKYRIUS Skrydis į Vargų kyšulį 117 XXI SKYRIUS Nebaigtas skrydis 122 XXII SKYRIUS Tragiška žinia 127 XXIII SKYRIUS Gelbėti vaiką 131 XXIV SKYRIUS Nerangi kambarinė 138 XXV SKYRIUS Naktinės medžioklės 143 XXVI SKYRIUS Samdomas žudikas? 150 XXVII SKYRIUS Pasiklydėliai 157 XXVIII SKYRIUS Metafizinis nerimas 162 XXIX SKYRIUS Kur Bartekas? 169 XXX SKYRIUS Šešėlio ataka 173 XXXI SKYRIUS Kilpa užsiveržia 180 XXXII SKYRIUS Pabaisa spąstuose 182 XXXIII SKYRIUS Paslaptinga gyvenvietė 189 XXXIV SKYRIUS Inicialai ant medžio 194 XXXV SKYRIUS Reikia pasitraukti 201 XXXVI SKYRIUS Išgelbėtieji 204 XXXVII SKYRIUS Sulaikymas 212 XXXVIII SKYRIUS Nuotykis nemiega 220

Ši knyga – penktoji lenkų autorės Agnieszkos Stelmaszyk (g. 1976 m.) knygų serijos „Lobių ieškotojai“ dalis. Daugelis skaitytojų jau puikiai pažįsta šaunųjį vaikų penketuką ir jų draugus suaugusiuosius, nuolat ieškančius intriguojančių ir vis dar neišspręstų mįslių visame pasaulyje.

Kiekvienoje serijos dalyje galima pasinerti į galvosūkių liūną vis kitame krašte: Egipte, Graikijoje, Japonijoje ar net Australijoje, kurioje šįkart archeologai ieško Deimantų slėnio, ir taip smagiai pagilinti geografines ir kultūrines žinias.

Redaktorė Ingrida Daračienė Korektorė Goda Baranauskaitė-Dangovienė Maketavo Miglė Dilytė Tiražas 2500 egz.

Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius

9 786094 416330

– Stipriai laikykitės, nusileidimas bus kietas!

Jis gerai žinojo, kad šio siauro, paparčių prižėlusio rėželio nepakaks sklandžiai nutūpti. Iš teisybės, jis apskritai netiko lėktuvui nusileisti.

Anė su panele Ofelija palenkė galvas virš kelių ir pasirinko gelbėjimosi padėtį.

Troškimas surasti paslaptingąjį Deimantų slėnį, kurio beieškodamas lordas Artūras Kavendišas visai išėjo iš proto, archeologijos mylėtojams Bartekui, Anei, Merei Džeinei, Džimui ir Martinui, kaip jau įprasta, atneša kupiną išbandymų nuotykį. Taip jie atkeliauja į tolimąją Australiją!

O šiame gamtininkų rojumi vadinamame žemės kampelyje ne tik be galo karšta, bet ir kiek baugu – negali žinoti, kada būsi užpultas ryklio ar mirtinai pavojingo voro.

Tik ar čia nėra kas prikišęs savo nešvarių nagų?

Juk deimantai gali suvilioti beveik bet ką...

K i t i lob i ų ieškotojų n uo t y k i a i :