Versta iš: Agnieszka Stelmaszyk SEKRET WIELKIEGO MISTRZA CZ.2 – KRONIKI ARCHEO Zielona Sowa, Warszawa, 2011
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). © Tekstas, Agnieszka Stelmaszyk, 2011 © Spalvotos iliustracijos, Jacek Pasternak, 2011 © Viršelis ir juodai baltos iliustracijos, Marius Zavadskis, 2018 Pirmą kartą lenkų kalba 2011 m. pavadinimu Sekret Wielkiego Mistrza cz.2 – Kroniki Archeo išleido Zielona Sowa, Varšuva, Lenkija. Išleista susitarus su Zielona Sowa. © Vertimas į lietuvių kalbą, Kazys Uscila, 2018 © Leidykla „Nieko rimto“, 2018 ISBN 978-609-441-529-6
Iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila
Iliustravo Jacek Pasternak ir Marius Zavadskis
Vilnius 2018
I SKYRIUS
Eldorado
beieskant
Neįžengiamose Amazonės džiunglėse pasirodė baltaodė moteris. Pirma jos ėjo Bernardinas, indėnas vedlys, kuris mačete skynė jai kelią. Moteris ėjo susimąsčiusi, nuleidusi galvą, atidžiai žiūrėdama sau po kojomis. Trys nešikai iš paskos nešė jos bagažą ir atsargas. Visi jai ištikimai tarnavo, nors kai pirmą kartą ją pamatė, buvo nustebę, kad baltoji moteris, ir dar vienui viena, ryžosi leistis į labiausiai neprieinamas pusiaujo džiungles. Vis dėlto ji gerai žinojo, ką daro.
Eldoradas Tai mitinis kraštas, turtingas aukso. Dėl daugybės indėnų pasakojimų labai greitai šio krašto pradėta ieškoti. Vieni pirmųjų, norėjusių rasti mitinį miestą, buvo ispanų konkistadorai. Manoma, kad legendos šaltiniu buvo paprotys, pagal kurį vienos indėnų genties aukso dulkėmis apibarstytas vadas atnašaudavo aukas savo dievams. Gali būti, kad tuose pasakojimuose slypi tiesos grūdas.
Beje, ji ne pirmą kartą keliavo per Amazoniją pulkininko Persio Harisono Foseto, didžiojo Viktorijos epochos keliautojo, Eldoradu vadinamo auksinio miesto ieškotojo, pėdomis. Tiksli žemėlapio, kuris kažkada priklausė keliautojui Fosetui, kopija buvo vienas iš nedaugelio daiktų, paliktų jai tėvo, kuris iškeliavo tuo pačiu kaip ir pulkininkas maršrutu ir, kaip ir šis, iš Amazonės džiunglių jau niekada negrįžo. Iš teisybės, moteris tėvo jau beveik neprisiminė. Staiga iš susimąstymo ją pažadino įtartinas šnaresys. Po akimirkos iš tankmės išniro smulkutis indėnas. Jis energingai gestikuliavo ir bėrė trumpus, trūkinėjančius sakinius tarme, kurios keliautoja visai negalėjo suprasti. – Ko jam reikia? – paklausė ji savo vedlio. – Kalapalo genties vado žmona labai serga, net ir šamanas negali jos pagydyti, – greitai išvertė šis. – Ak, apgailestauju, – atsakė moteris. – Vadas nori, kad išgydytum jo žmoną, – pridūrė Bernardinas. – Aš? – moteris išplėtė akis. – Aš nesu gydytoja! Ir iš kur jis apie mane žino? – nustebo ji. – Jeigu džiunglėse pasirodo viena baltoji moteris, apie ją žino visi. Net ir beždžionės apie tai kalba, – gūžtelėjo pečiais vedlys. 68
Moteris nepatikliai ir baimingai kilstelėjo galvą ir apmetė žvilgsniu dangų remiančių medžių lajas. – Privalome eiti pas juos? – moteris nenoriai parodė smakru į atsiradusį indėną. – Atsisakyti nepatarčiau, – pamuistė galvą vedlys. – Ši gentis kažkada buvo žinoma kaip kanibalų, – baugino jis. – Pasitaiko ir šiandien, kad žmonės čia dingsta be žinios. Jų kariai dabar neabejotinai laiko mus savo taikiklyje. Moteris pašiurpo. – Neturiu noro tapti popietės užkandžiu, – sumurmėjo ji. – Tad eime! – sukomandavo garsiai. „O kas bus, jeigu vado žmonos neišgydysiu? – pamanė ji su augančia baime. – O jeigu tėvas irgi kažkada atsidūrė pas indėnus kalapalus?..“ Vis dėlto buvo linkusi verčiau netęsti baisių vizijų. Jis tikrai nebūtų leidęsis, kad kanibalai jį suvalgytų. O gal kaime aptiks kokios informacijos apie jį. Neatmestina, kad jų legendose išliko pulkininko Persio Foseto personažas. Kai kas net mano, kad jis pasiekė auksinį miestą ir tik tada dingo be žinios. Gal už tai sumokėjo aukščiausią kainą. Ar ir tėvą ištiko toks pat likimas? Padvejojusi moteris priėjo prie išvados, kad ji turi daug dingsčių apsilankyti indėnų kalapalų gyvenvietėje.
Tarmė, dialektas, regioninė kalba, kuri tam tikrais savo bruožais skiriasi nuo bendros visos genties kalbos. Terminas dažniausiai vartojamas kalbant apie egzotiškas kalbas.
Indėnų kaikurų, kitaip vadinamų kalapalais, gentis gyvena Brazilijos Mato Groso regione, Ksingo upės aukštupyje. Paskutiniai atradimai įrodo, kad kitados tose erdvėse klestėjo civilizacija, o indėnai statė puikius kaimus ir augino daug augalų, bet nenaikino tropikų miškų. Sumaniai naudojosi jų gausiais ištekliais. Šią civilizaciją sunaikino europiečių atneštos nežinomos bakterijos ir virusai. Dėl ligų išmirė daugybė Amazonijos gyventojų, o ištuštėjusius kaimus netrukus pasiglemžė džiunglės. Dabar indėnai kalapalai, kaip ir daugelis kitų genčių, kovoja už savo gyvenamąsias erdves. Amazonijos gyventojai stengiasi atkreipti pasaulio dėmesį į tai, kad kertami didžiuliai neliestų pusiaujo miškų plotai. Kartu su miškais išnyks tūkstančiai rūšių augalų ir medžių, kurių naujos kartos gal jau niekada nepamatys.
Persivalis Harisonas Fosetas gimė 1867 metais. Garsus anglų Viktorijos epochos atradėjas. Domėjosi Amazonija ir joje gyvenančiomis gentimis. Buvo ne konkistadoras, bet mokslininkas. Dvidešimt savo gyvenimo metų paaukojo Amazonijos džiunglių tyrinėjimui. Apsiginklavęs kompasu ir mačete, su kuklia manta ištisas savaites skverbėsi per neįžengiamas, anksčiau baltiesiems nepažįstamas Amazonijos džiungles. Priešinosi indėnų kultūros naikinimui. Stengėsi pažinti jų istoriją, meną ir kalbas. Už indėlį sudarant Pietų Amerikos žemėlapius Karališkoji geografų draugija apdovanojo jį medaliu. Fosetas manė, kad tropikų miškai slepia prieš amžius dingusios civilizacijos paslaptį. Pirmasis panoro surasti Eldoradą, kurį pulkininkas vadino miestu „Z“. 1925 metais jis išvyko į naują kelionę. Ekspedicijos planus ir trasą laikė paslaptyje, kad niekas neužbėgtų jam už akių. Kartu su juo išvyko sūnus Džekas ir bičiulis Reilis. Namo jie niekada negrįžo. Kalapalų genties indėnai, šiandien gyvenantys Ksingo nacionaliniam parkui priklausančiose žemėse, tikriausiai paskutiniai matė keliautoją gyvą. Paskui jo bet kokie pėdsakai dingo. Daugelis manė, kad jam pavyko atrasti dingusį miestą „Z“. Ar tai iš tikrųjų įvyko, žino tiktai džiunglės...
II SKYRIUS
Ve l
drauge Relikvijos – paprastai yra šventųjų kūno dalys bei daiktai, kuriais šventasis galėjo naudotis. Viduramžiais dažnai būdavo pardavinėjamos netikros relikvijos.
Relikvijorius – paprastai puošnus indas, kuriame laikomos šventosios relikvijos. Relikvijorių būdavo įvairiausių, jie galėjo būti monstrancijos, kryžiaus, skrynelės, dėžutės, mažo karsto ir net peties ar galvos formos.
– Gaila, kad relikvijoriaus reikalas įstrigo mirties taške, – atsiduso Anė. Brolio kambaryje ji vartė Archeokronikų trečią dalį. – Maniau, kad išsirutulios koks nors nuotykis, – vėl atsiduso ji, peržvelgdama kelis prirašytus knygos puslapius. Visi kiti tebebuvo tušti. – Ir aš maniau, kad dėdė Ričardas aptiko įdomios mįslės pėdsaką, – įsiterpė Bartekas. – Daug kas apie tai bylojo. Anė pritardama broliui palingavo galva. – Dar buvome Graikijoje, kai atsisveikinimo vakaro metu tau paskambino Kaštelionas. Ir pasakė apie mįslingą pergamentą, kurį aptiko restauruodami pilį, – priminė Anė. – Tada jis dar nebuvo tikras, iš kokio laikotarpio kilęs tas radinys ir ar jis išvis autentiškas. 11 9
Pergamentas – iš gyvulių odos gaminta medžiaga, ant kurios buvo rašoma. Jis buvo daug patvaresnis už papirusą ir teikdavo galimybių puošti, net ir atlikti tobulesnių piešinių. Jo pavadinimas kilęs iš Pergamo miesto pavadinimo.
Prisiminęs tai Bartekas svajingai susimąstė. Jam akyse stovėjo Kleitė, daili ir miela mergina, su kuria susipažino atostogaudamas. Jeigu ne ji, kas žino, ar jis dar sėdėtų čia su seserimi. Juk Kleitė išgelbėjo jam gyvybę. Jau praėjo metai, kai jie nesimatė. Kartais parašo vienas kitam, pasikalba per skaipą, bet tai juk ne tas pats, kas susitikti. – Žinai, – Bartekas galų gale grįžo iš prisiminimų, – aš ir toliau manau, kad tų žmonių iš kryžiuočių ordino būstinės Vienoje atvykimas nebuvo Hermanas fon Zalca gimė apie 1179 metus. Kryžiuočių ordino didysis magistras 1209–1239 metais. Puikus politikas ir diplomatas, buvo tikras ordino galybės kūrėjas. Jo valdomas ordinas sukaupė didžiulius turtus, pelnė svarią politinę įtaką, įgijo plačių žemės valdų, taip pat savo pozicijomis prilygo tamplieriams ir joanitams. Hermano fon Zalcos iniciatyva 1215 metais Vengrijos karalius Andrius II prieš išvykdamas į kryžiaus žygį suteikė kryžiuočių ordinui Boršos žemes Septynpilyje1. Manė, kad kryžiuočiai saugos jas nuo priešiškų polovcų puldinėjimų. Bet netrukus paaiškėjo, kad kryžiuočių riteriai turi kitų planų ir nori įkurti nuo karaliaus nepriklausomą savo valstybę. Vengrai susigaudė situacijoje ir išvijo juos iš savo žemių. Mazovijos kunigaikštis Konradas nebuvo toks apdairus ir 1226 m. atvedė kryžiuočius į Lenkiją. Jie įsikūrė Kulmo žemėje ir netrukus užkariavo Prūsijos žemes. Sukūrė juose puikiai organizuotą valstybę ir neilgai delsę užėmė Gdansko Pamarį, atėmė iš Lenkijos priėjimą prie jūros. Hermanas fon Zalca mirė 1239 m. kovo 20 d. Italijoje, Salerne. Septynpilis (dažniau vadinamas Transilvanija) – istorinė sritis dabartinėje Rumunijos teritorijoje (čia ir toliau vert. past.).
1
atsitiktinis. Jie klausinėjo dėdės apie pergamentą, kurį po kelių dienų aptiko slaptavietėje. Iš kur jie galėjo žinoti, kad jis bus būtent Kašteliono pilyje? – Tas faktas vis nedavė Bartekui ramybės. – Ir iš kur jie žinojo, kad tame dokumente bus aprašytas Hermano fon Zalcos relikvijorius? – Keisčiausia yra tai, kad kai dėdė jau rado pergamentą, jie visai nepasirodė. Jeigu jis jiems toks svarbus, kodėl niekas neatvyko jo pasižiūrėti? – svarstė Anė. – Juo labiau kad relikvijorius ordino riteriams buvo labai svarbus. Jis kilęs iš kryžiaus žygių į Šventąją žemę laikotarpio ir jame buvo vertinga relikvija, – pridūrė Bartekas. – Gaila, kad mums nepavyko jo rasti! – Anė nusiminusi užvertė Archeokronikas. Tuo metu į kambarį įėjo mama ir atnešė gerą žinią. – Gardneriai jau atvyko! Anė bematant pamiršo relikvijorių ir visus su juo susijusius neišspręstus klausimus. Ji jau kelias savaites labai nekantraudama laukė bičiulių iš Anglijos. Merė Džeinė ir dvyniai – Džimas ir Martinas – atvažiavo specialiai pas Anę į jos devintąjį gimtadienį. Mergaitė nekantriai laukė torto ir žvakučių. Jos gimimo diena bus po dviejų dienų, liepos dvyliktąją, bet Gardneriai atvažiavo anksčiau, kad galėtų pailsėti po varginančios kelionės. Kryžiaus žygiai, taip pat vadinami kryžiaus karais, buvo rengiami prieš turkus ir islamą nuo XI a. pabaigos iki XIV a. pradžios. Jų tikslas buvo su krikščionių religija susijusių vietų atkariavimas ir apgynimas. Pavadinimas „kryžiaus žygiai“ kilęs iš raudonų kryžių ant jų dalyvių apsiaustų. Kryžiaus karų Artimuosiuose Rytuose ir Afrikoje metu radosi kryžiuočių valstybių. Taip pat susikūrė ordinai: tamplierių, joanitų bei kryžiuočių.
13
Turinys I SKYRIUS Eldorado beieškant 5 II SKYRIUS Vėl drauge 9 III SKYRIUS Šeimos paslaptys 16 IV SKYRIUS Vyrai juodais drabužiais 20 V SKYRIUS Sugrįžimas 26 VI SKYRIUS Sudie, katilėli! 28 VII SKYRIUS Mįslės raktas 32 VIII SKYRIUS Pirmasis įspėjimas 41 IX SKYRIUS Kas čia dedasi? 46 X SKYRIUS Istorijos ratas apsisuko 50 XI SKYRIUS Daigstai 53 XII SKYRIUS Montforto tvirtovė 59 XIII SKYRIUS Širdies dama 65 XIV SKYRIUS Atkakli dvikova 74 XV SKYRIUS Aš esu dvasių specialistas 81 XVI SKYRIUS Taikiklyje 86
XVII SKYRIUS Vietoj sriubos 95 XVIII SKYRIUS Naujas įsilaužimas 103 XIX SKYRIUS Aferų karalius 112 XX SKYRIUS Alchemikų svajonė 115 XXI SKYRIUS Panelės Ofelijos paslaptys 124 XXII SKYRIUS Netikėtas susitikimas 130 XXIII SKYRIUS Vijimasis 139 XXIV SKYRIUS Magiška vieta 152 XXV SKYRIUS Nežinoma kripta 159 XXVI SKYRIUS Nejaugi Eldoradas? 166 XXVII SKYRIUS Magistro pyktis 176 XXVIII SKYRIUS Naujos žinios 180 XXIX SKYRIUS Mirties apkabinimas 184 XXX SKYRIUS Viskas turėjo būti ne taip 193 XXXI SKYRIUS Baidyklių kambarys 199 XXXII SKYRIUS Nusikaltėlių gildija 206 XXXIII SKYRIUS Žemuogių skonis 220
Tai trečioji lenkų autorės Agnieszka’os Stelmaszyk (g. 1976 m.) knygų serijos „Lobių ieškotojai“ dalis, kurioje istorijos paslapčių gliaudytojai Bartekas, Anė, Merė Džeinė, Džimas ir Martinas ir vėl susiduria su keistais įvykiais. Netikėtai paaiškėja, kad dar viduramžiais pradingęs garsusis didžiojo magistro Hermano fon Zalcos relikvijorius gali būti paslėptas kažkur visai netoliese! Be to, netikėtai penketukas patampa šešetuku, nors tai ypač nepatinka Bartekui... Panašu, kad ir šįkart teks surasti būdų, kaip apsaugoti tiek save, tiek galbūt kažkur tūnančius lobius.
Redaktorė Ingrida Daračienė Korektorė Goda Baranauskaitė-Dangovienė Maketavo Miglė Dilytė Tiražas 2500 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius
K i t i lob i ų ieškotojų n uo t y k i a i :