Mamūlė Mū laipioja po medžius by Nieko rimto

W a j j u J

ieslande r

Iliustravo Sven Nordqvist

III

Jujja Wieslander

Pagal Jujja'os ir Thomaso Wieslanderių sumanymą

Iš švedų kalbos vertė Raimonda Jonkutė Iliustravo Sven Nordqvist

Vilnius 2016

UDK 839.7-93 Vi-83

Versta iš: Jujja Wieslander MAMMA MU KLÄTTRAR I TRÄD Natur och Kultur, Stockholm, 2005

Antrasis leidimas

isbn 978-9955-683-27-8

Turinys Mamulė Mū laipioja po medžius 7 Mamulė Mū iškrenta iš medžio 15 Šiukšlių mašina 21 Lyja 30 Varna iškrenta iš medžio 37 Mamulė Mū žiūri į saulėlydį 51 Karvių zoologijos sodas 60 Mamulė Mū žaidžia 72 Šimtas šunyčių 82 Ar tu – mano draugė? 92

Mamulė Mū laipioja po medžius Buvo karšta vasara. Karvės atsigulusios ilsėjosi

pievoje. Mamulė Mū stovėjo po dideliu medžiu. Ir žiūrėjo į lapiją. Plast plast plast. Atskridusi varna atsitūpė ant šakos. – Sveika, Varna. Tai, sakai, atskridai? – Sveika, Mamule Mū. O tu, sakai, stovi po medžiu ir gaiviniesi šešėlyje? – Po medžiu stoviu, bet ne dėl šešėlio. Žadu lipti į medį. Į pačią viršūnę. – Karrr, karvėms nepritinka laipioti po medžius. Karvės nemoka laipioti po medžius. Karvės nenori laipioti po medžius! – Mūūū, noriu įlipti į pačią viršūnę, kur tik paukščiai, voverės ir vaikai tegali įsiropšti, – Mamulė Mū ilgesingai žvelgė aukštyn į susipynusias šakas. – Paprašysiu, kad Mažylis parodytų, kaip reikia laipioti. – Na, tuomet nesitikėk, kad liksiu čia! – Varna suplakė sparnais. – Man metas namo! Turiu rimtų reikalų. Iki! Mamulė Mū pasižiūrėjo įkandin jos ir palingavo galvą. 7

– Varna čia buvus, čia nebuvus. Vis užsiėmusi svarbiais reikalais. Tad Mamulė Mū nuėjo skambinti Mažyliui. – Alio, Mamule Mū, ar tai tu? – Ar moki laipioti po medžius? – Moku, – patvirtino Mažylis. – O kaip išmokai? – klausinėjo Mamulė Mū. – Pradėjau lipti, ir tiek, – paaiškino Mažylis. – Žiūrėjau, kur statau kojas, ir kaskart stipriai įsitverdavau rankomis. Prieš lipdamas ant kitos šakos, atidžiai pasitikrindavau, ar mane išlaikys. Keldavau tik po vieną ranką arba koją. Tiesa, tėtis stovėjo po medžiu. Dėl viso pikto, jei nukrisčiau. – O nukritai? – pasidomėjo Mamulė Mū. – Ne, – atsakė Mažylis. – Tąkart ne. – Tai pasisekė, – Mamulei Mū palengvėjo. – Kaip manai, ar aš galėčiau įlipti į medį? – Manau, galėtum, – atsakė Mažylis. – Tai viso, Mažyli, ačiū. – Viso, Mamule Mū. Linkiu sėkmės. Padėjusi ragelį, Mamulė Mū grįžo prie medžio. Varna buvo vėl įsitaisiusi ant šakos. – O, Varna. Kaip gerai, kad užbaigei savo svarbius reikalus. Dabar jau žinau, nuo ko pradėti, – linksmai 8

užkalbino ją Mamulė Mū. – Reikia, kad kas nors stovėtų po medžiu. Varna nepatikliai pažvelgė į Mamulę Mū. – Po medžiu? – Dėl viso pikto, jei nukrisčiau. Ar pastovėsi? Varna pakilusi suplakė sparnais. – Kad aš stovėčiau po medžiu! Dėl viso pikto, jei tu nukristum! Kaip mane kranksinčią girdi, niekada. Greičiau atvirkščiai. Pasistengsiu būti kiek galėdama toliau. Viso gero. Susitiksime rytoj po karo! Ir Varna nuskrido ryžtingai plakdama sparnais. Atsidususi Mamulė Mū atsisėdo po medžiu. Atsilošė į kamieną ir pažvelgė aukštyn į lapiją. – Bet aš vis vien lipsiu. Ten, kur nė viena karvė dar nėra kojos įkėlusi. Štai taip. Ji pakilo ir priešakinėmis kojomis įsikibo į apatinę šaką. Pasistiebusi ėmė siekti antros šakos. – I-i-i-r viens! Šita turbūt atlaikys. Laimė, kad ji pačioj apačioj. Kai Mamulė Mū pakibo ant šakos visu svoriu, ši vos vos sutraškėjo. Mamulė Mū tvirtai laikėsi priekinėmis kojomis ir atidžiai žiūrėjo, kur stato užpakalines. Veidą kuteno lapai ir šakelės. Pamažu pamažu, šaka po šakos, ji kopė vis aukščiau ir aukščiau. Ir galiausiai pasiekė kone pačią viršūnę. 9

Kartais ir karvės panūsta atsidurti

taip aukštai, kur pasiekia tik paukščiai.

– Aš pačiam viršuj, – prisėdusi atsiduso ji. Pro šalį praskrido Varna. – Čia, Varna! – šūktelėjo Mamulė Mū. – Aš čia! Staigiai apsisukusi ore, Varna nutūpė medyje. Ir įsispoksojo į Mamulę Mū. – Ką? Įsikorei į medį? Kaip tau tai pavyko? – Lipau, lipau ir užlipau, – atsakė Mamulė Mū. – Klausyk, Varna, kaip gerai, kad atskridai, nes Mažylis pamiršo papasakoti vieną dalyką. – O ką? – Kaip reikia nulipti. Mūūū! Mamulė Mū pažvelgė į apačią. Iki žemės buvo toli. – Kaarrr! – Varna griebėsi už galvos. – Ir tu lipi į medį, nežinodama, kaip nulipti! Mamulė Mū susimąstė. – Na, argi būtina žinoti, kaip nulipti, kai dar nežinai, kaip užlipti? – Kad man kas uodegą nurautų! Teks tau šokte nušokti. – Nušokti? – sudvejojo Mamulė Mū. – Žemė kieta. Mūūū! Juk susimušiu. Varna susidėjo sparnus ant krūtinės. – Reikėjo anksčiau galvoti. – Varna, ar negalėtum atnešti minkštų daiktų ir pakloti po medžiu? 11

– Kodėl būtent aš? Kodėl būtent aš turiu visą laiką viską nešioti? – gailėjo savęs Varna. – Bet aš gi negaliu pati atsinešti, – priminė Ma mulė Mū. – Paimk čiužinių, pagalvių, megztinių, šieno, šiaudų… Varna suaimanavo. – Bet aš gi neturiu laiko! – Varna, mūūū… – Gerai jau gerai, – nusileido Varna ir pakilo skristi. – Pažiūrėsiu, kiek spėsiu. Mamulė Mū dairydamasi toliau sėdėjo ant šakos. – Oi, matau beveik visą pasaulį! Ūkininko namą ir tvartą, ir vištidę. Ir ežerus su maudyklomis, ir kalną, už kurio leidžiasi saulė. O štai ten žemai guli Margė, Rožė ir Žvaigždė. Kokios jos mažos, kaip aš aukštai!

Grįžo Varna. – Šiaudų! Šiaudų atnešiau. Ištaikiau laiko net keturiems šiaudeliams. Antai, jie ten, apačioje. Na, tai šok, o man metas namo, viso! – ir Varna nuskrido savais keliais. Mamulė Mū atsiduso. – Šokti ant keturių šiaudelių. Ir apačioj niekas nestovės. Mūūū, teks lipte lipti. Kaip užlipau, taip ir nulipsiu. Ji atsargiai ištiesė vieną užpakalinę koją. Pamėginusi, ar šaka atlaikys, ėmė po truputį leistis žemyn. Tik staiga – trekšt! – Oioioi, mūūū, ir dar nieko nematyti! Kiek tų lapų! Mamulė Mū atsirėmė į šakas uodega ir leidosi toliau. Klest. Pagaliau ji pasiekė žemę. – Pūū, net prakaitas išpylė! Lengviau atsidususi Mamulė Mū atsisėdo. Kitos karvės mosikuodamos uodegomis pakėlė galvas.

Po valandėlės vėl pasirodė Varna. – Karrr, Mamule Mū! Kaip tu nulipai? Nušokai? – Ne. – Nukritai! – Ne. – Nulipai? – Ne, nuskridau, – atsakė Mamulė Mū. – Karrr, negi tu moki skraidyti? – Varnai net akys ant kaktos iššoko bežiūrint į Mamulę Mū. – Aš tik pajuokavau, Varna. Nulipau, – išdidžiai pasigyrė Mamulė Mū. – Kad man kas uodegą nurautų, vadinasi, tu moki laipioti po medžius! Ir aukštyn, ir žemyn. – Būtent, – patvirtino Mamulė Mū atsitiesdama. – Karvė, kuri moka laipioti po medžius ir aukštyn, ir žemyn. Viskas, pasirodo, įmanoma. Na, tokiems niekams aš neturiu laiko. Viso, man metas namo. – Viso, Varna, – atsisveikino Mamulė Mū. – Pasimatysim medžių viršūnėse. Bet Varna nebeišgirdo, nes buvo jau pačioje Varnų miško tankmėje. Mamulė Mū atsisėdo po medžiu. – Viskas įmanoma! – tarė ji, pakėlusi galvą į lapiją.

Mamulė Mū iškrenta iš medžio Dangus buvo giedras giedras ir mėlynas mėlynas.

Su vos keliais baltais debesėliais. Aukštai ore pasirodė Varna. Ji dairydamasi skrido virš ganyklos. – Šiandien neturiu laiko pabūti su Mamule Mū. Tik pasisveikinsiu ir atsisveikinsiu, ir lėksiu nedelsdama toliau. Plast plast plast. Ji skraidė po ganyklą kažko ieškodama. – Bet kurgi ji dingo? Matau kažką rudo po tuo dideliu medžiu… Ne. Tai negali būti ji, nes jeigu tai ji, vadinasi, ji stovi ant galvos. Varna net nusijuokė pati sau viena. Bet staiga sustojo ore kaip įbesta. – Karrr! Tai ji, – atsiduso Varna ir nutūpė šalia Mamulės Mū. – Mūūū! Sveika, Varna. Kokia laimė, kad atskridai! Aš įkliuvau! – Matau. Aukštyn kojom. – Ragai įsmigo į žemę. Negaliu nė iš vietos pajudėti, Varna! 15

Varna atsitūpė šalia Mamulės Mū, žvelgdama į ją tuščiomis akimis. – Kodėl? – Nes ragai įsmigo į žemę. Varna atsiduso. – Bet kaip? Kaip tai atsitiko? Kaip karvė gali apvirsti aukštyn kojom, kojom į dangų ir ragais į žemę? – Nes kybojau per kelius ant šakos. – Kybojai? Per kelius? – iš lėto pasitikslino Varna. – Mūūū! Ant storosios šakos, pačioj medžio apačioj. – Ant storosios, – aidu pakartojo Varna. – Nesilaikydama! Argi aš ne šaunuolė? – džiaugėsi Mamulė Mū, švytuodama uodega. – Karvės nemoka kyboti per kelius, Mamule Mū! – Aš pakybojau – valandėlę. Bet paskui nukritau. Ir įsmigau štai taip ragais į žemę. Ir pati negaliu išsilaisvinti, o netrukus man jau bus metas namo melžtis. Ar negalėtum manęs pastumti, Varna? – Karrr! Pastumti! Kad aš! – Tai gal tu, Varna, gali mane pakelti? Man juk reikia nusileisti ant kojų. – Pakelti! Karvę! Niekada gyvenime! Gerai jau gerai, pastumsiu. – Kokia tu gera, Varna! Varna stumtelėjo Mamulę Mū iš nugaros. Mamulė Mū sumataravo kojomis. 16

Aš pakybojau per kelius - valandėlę.

Varna stenėjo ir pūkštė. – Nieko nebus. Teks truktelti tave už uodegos. Varna gerai įsitvėrė ir timptelėjo. – Ai, man skauda! – sudejavo Mamulė Mū. Atsitūpusi Varna įsispoksojo į ją. Kojos kybojo ore. Tešmuo karojo. Mamulė Mū krutino kanopas. Varna vėl atsiduso. – Teks stumtelti tave už pilvo, – Varna įsispyrė kojomis ir ėmė stumti iš visų jėgų. – Ūūūžt! Pūūūšku! Steeenu! Ir viens! Ir du! Mamulė Mū ėmė linguoti pirmyn ir atgal. – Jau nedaug liko, Varna! Jau greit išsivaduosiu! Stumk smarkiau! – Pūšku, stenu. Aš gi stengiuosi! – Ne, – sušuko Mamulė Mū, – čia nespausk! – Gelbėkit, pienas švirkščia! – riktelėjo Varna. – Baik švirkšti! Valdykis, Mamule Mū! Viską ant manęs purški! Pasigirdo dunkstelėjimas. Nusileidusi ant kojų, Mamulė Mū pasipurtė. Jos kirpčiukai buvo išsidraikę į visas puses, o ragai tebebuvo aplipę žemėmis. – Ačiū, Varna. Tu – tikra draugė! Varna susitraukusi tupėjo ant žemės. Pienu kiaurai permirkusia galva. – Šlapia draugė, – išspaudė ji gailiu balsu. 18

– Bet juk tai tik pienas, – ėmė guosti ją Mamulė Mū. – Aš visa balta! – Varnos balsas dar labiau nupuolė. – Nieks manęs neatpažins. Mama mane pamačiusi pamanytų, kad aš kokia gulbė. Balta varna. Gelbėkit, padėkit kas nors!.. Mamulė Mū pakreipusi galvą įsižiūrėjo į Varną. Tada pasilenkusi vienu ilgu lyžtelėjimu švariai ją visą nuliežė. – Dabar jau geriau, Varna. Dabar tu ir vėl pilkai juoda! Užsimerkusi Varna giliai įkvėpė. Ir suinkštė. – Inkšt. Mane. Aplaižė. Karvė. Aš šlapia. Nuo snapo iki nagų. Padžiaukite mane džiūti. Ak! Mamulė Mū suėmė Varną į glėbį ir nužingsniavo prie ūkininko skalbinių virvės. Pakabino ant jos Varną už uodegos plunksnų, o pati nuėjo į tvartą melžtis.

Kai ji vėl išėjo į lauką, Varna tupėjo ant virvės. – Man reikia namo! – Ar jau visa išdžiūvai, Varna? – draugiškai pasiteiravo Mamulė Mū. Varna patupėjo užrietusi snapą. Paskui atsikrenkštė. – Šiandien neturėjau laiko pabūti nė minutės. Žadėjau tik pasisveikinti ir atsisveikinti, ir iškart skristi toliau. Ir ką jūs manot? Aš sušlampu. Aš pasidarau balta. Mane nulaižo karvė. Man tenka kabėti ant skalbinių virvės. Tarp ūkininko kojinių ir trumpikių! Man jau gana. Viso! Ir Varna nuskrido ryžtingai plakdama sparnais. – Viso, – atsiliepė Mamulė Mū, vėl lipdama ant šakos. – Aišku, kad karvės moka kyboti per kelius, – tarė ji. – Bent jau valandėlę.

Vi-83

Wieslander, Jujja Mamulė Mū laipioja po medžius / Wieslander, Jujja; iš švedų kalbos vertė Raimonda Jonkutė; iliustravo Sven Nordqvist. – Vilnius: Nieko rimto, 2016. – 104 p.: iliustr.

Jujos Vislander ir Sveno Nordkvisto knygelė „Mamulė Mū laipioja po medžius“ – tai šelmiškos ir užkrečiančios pasakėlės apie neįtikėtiną karvės Mamulės Mū ir Varnos draugystę. Sakoma, kad Mamulė Mū yra pati populiariausia karvė Švedijoje. Toks pat likimas ją ištiko ir Lietuvoje – jūsų rankose antroji pasakojimų apie Mamulę Mū laida.

Redaktorė Viltarė Urbaitė Korektorė Goda Baranauskaitė Maketavo Vilija Kvieskaitė Tiražas 3500 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius

105

Jeigu būčiau karvė, norėčiau būti Mamule Mū. Mat tada turėčiau tokią žvalią, aikštingą ir ištikimą draugę Varną. Ir gal į medį įstengčiau įsiropšti... Deja, esu tik vaikų literatūros kritikas ir mano pareiga Jums paliudyti, jog šitoji knyga yra tiesiog puiki knyga, tikras atradimas. Šmaikšti, linksma, talentingai išversta. Ją lengva skaityti, o tiems, kurie dar to nemoka, turėtų būti smagu klausytis. Jeigu yra ne taip, – tegul man uodegą nurauna! Ak, bet aš juk ir ne Varna, tik... vaikų literatūros kritikas, turįs Jums paaiškinti, jog istorijas apie Mamulę Mū ir Varną sugalvojo švedų rašytoja Juja Vislander (Jujja Wieslander) su savo vyru Tomu. (Apskritai, kurti juos paskatino jų pačių vaikai.) Po vyro mirties Juja daugumą istorijų parašė jau viena. Be dešimties pasakų, kurias rasite šioje knygoje, dar yra daugybė paveikslėlių knygų. Visas jas iliustravo garsusis Svenas Nordkvistas, mums jau pažįstamas iš knygų apie dėdulę Petsoną. Tad skaitykim ir nekarksėkim. Mūūū... Kęstutis Urba

amulės Mū ir Varnos nuotyk iai: K iti M

106

Akcijos ir ypatingi pasiūlymai