Maži ežiuko sapnai

s Paltanavičius a n o m e l Se stravo Lina Eitmantytė-Valužien I l iu

M až

ė

i ež i u k o s

i a n p a

UDK 821.172-93 Pa-152

Knygos leidimą remia Lietuvos kultūros taryba

© Tekstas, Selemonas Paltanavičius, 2015 © Iliustracijos, Lina Eitmantytė-Valužienė, 2015 ISBN 978-609-441-342-1

© Leidykla „Nieko rimto“, 2015

Selemonas Paltanavičius

k u o i ž s e a p i n ž a a i M Iliustravo Lina Eitmantytė-Valužienė

Vilnius 2015

Tu ri nys

Kokios sapnai spalvos?

... 8

Balionėlis

... 12

Ar aidas miega?

... 16

Sapnai daro stebuklus

... 18

Kai nemoki skraidyti

... 21

Kur pradingo adatėlės?

... 25

Kad mėnulis neatšaltų

... 28

Sapne kvepia vakarienė

... 32

Sapno žiburiukas

... 36

Vaiduoklis

... 40

Kas – su ilga uodega?

... 45

Kai mėnulis nušviečia taką

... 48

Lyg sapnas, lyg ne

... 51

Ilgas ilgas sapnas

... 53

Kas ten dunda?

Kas atbrazda?

Kas atšuoliuoja?

Kas tyliai ateina ir prisiglaudžia taip, kad pasidaro gera gera?..

Tai –

sa

n e p l i a a s i . i a n p

– Mama, o kas yra sapnas? – klausia ežiukas trindamas kumštukais užmiegotas akis ir žiovaudamas, mat snaudė visą dieną – nuo tamsos iki tamsos.

– Sapnas – kai sapnuoji, – sako mama, nes neturi laiko ilgai aiškinti.

Ji paima krepšelį ir ištiesia ežiukui leteną – eime! Ežiukas norėtų sužinoti ką nors daugiau apie sapną, bet mama skuba takeliu ir jo nesiklauso. Bet ežiukas ne iš tų, kurie lengvai pasiduoda. Jis įsispiria kojomis į takelį ir klausia: – Ar mes einame ieškoti sapno?

– Ne, – mama timpteli jį ir abu vėl tursena tolyn.

– O ko, jei ne sapno?

– Kirminų ir šaknų. Juk valgyti nori?

– Noriu... – sumurma ežiukas ir skuba mamai iš paskos.

Nemanyk, kad ežiukas nurimo ir nesužinojo apie sapnus. Kur ten!

Keliaujant sapnų takais jam nutiko tiek įvairiausių dalykų, kad apie juos tiesiog būtina išgirsti ir tau.

6

7

ko kios sa pn ai spa lvos?

Visą naktį ežiukas su mama ėjo ir ėjo per mišką, vis ieškojo ir ieškojo – ir kai ką rado! Mama išmokė jį išsikasti šaknį, surasti po nukritusiu lapu tūnantį šliužą. Ji parodė, kaip danguje atskirti mėnulį, kurį jie vadina ežių saule ir kuris, anot mamos, visada padeda surasti namus.

– Kitos žvaigždės tokios mažos, kad negalima jų įžiūrėti, – paaiškino mama ir juodu vėl skubėjo be kelio, be takelio.

Kai buvo nuėję labai labai toli, mama stabtelėjo ir pasilenkusi paklausė sūnų: – Ar surastum vienas kelią namo?

– Hmmm... – ežiukas sukiojosi aplink, spoksojo į mėnulį, bet tas jam nieko nesakė. – Mama, aš žiūriu į jį, bet jis man nepadeda...

O juk tu sakei...

– Na, aš tik šiaip pasakiau, kad prisimintum. O kelią namo rasi...

– Gal jį galima susapnuoti? – ežiukas pakėlė galvą, bet pamatęs

88

nepatenkintą mamos veidą tik susigūžė ir sumurmėjo: – Gerai, aš išmoksiu, kaip pareiti namo.

Paryčiais pavargęs ežiukas su mama grįžo į savo namučius.

Kambarys po samanotu kelmu didelis ir jaukus, vietos čia tiek, kad nors kūliu verskis. Bet tik ne šiandien. Šiandien ežiukas taip pavargęs, taip pavargęs...

Mama kambario kampe pastatė krepšelį, uždengė vienintelį langelį, užvėrė duris, kad dieną šviesa vidun nesiskverbtų, ir atsidususi atsigulė lovon.

– Jei nesibadysi, gulkis šalia... – užsnūsdama sušnibždėjo.

– Tuoj, tuoj... – ežiukas kažko kuitėsi po lova, paskiau ėmė čiužėti po stalu. – Aš tik čia dar truputį...

Mama užmigo taip ir nesupratusi, ko ežiukas ieško. Tiesą sakant, jis ir pats nežinojo, tik suvokė, kad šiandien – niekada daugiau, tik šiandien – jis turi pamatyti, kaip atrodo diena.

Su mama juodu visada leidžiasi į kelionę naktį, ir viskas, ką tada ežiukas pamato, būna vien juoda ir pilka. Tokie ir ežiuko sapnai – juodi, pilki, nebent kai kada juose šmėsteli ežių saulė.

Tyliai pravėręs namų duris, jis užsimerkia ir taip stovi ilgai ilgai.

Tamsu... Visai kaip naktį... Štai jeigu taip užsimerkęs stovėtų, naktis niekada nesibaigtų. O jeigu pramerktų akis? Tik vos vos, mažutį plyšelį...

99

Letenėlėmis užspaudęs vokus jis pažvelgia pro tarpupirščius.

Oi, kas čia taip dūrė? Ežiukas vėl užsimerkia, bet neilgai trukus dar sykelį žvilgteli pro akių plyšiukus. Šįkart geriau – saulutė badosi ne taip skaudžiai, ir jis žengia keletą žingsnių nuo namų.

– Vaje, – iš nuostabos ežiukas nuleidžia letenėles ir dar plačiau atsimerkia. – Kaip čia gražu! Kaip žalia, kaip geltona, kaip raudona, kaip...

Ežiukas stabteli ir nutyla – daugiau spalvų pavadinimų jis nemoka. Bet argi tai svarbu – juk spalvos gražios ir tada, kai jų vardų nežinai.

Atsisėdęs pievoje po nusvirusiu baltu ramunės žiedu, mažiukas pasirėmė letenėlėmis ir žiūrėjo žiūrėjo, kol visos spalvos susiliejo.

Ežiukas užmigo. Jam buvo taip gera, kad nė nepajuto, kaip kažkas pakėlė jį ir nusinešė.

Turbūt pamanei, kad tai sapnas? Ne, tai ežiuko mama. Ji atsibudo, nerado sūnelio ir ilgai ieškojusi aptiko jį miegantį vidury pievos.

Paguldytas į lovelę, ežiukas išmiegojo iki pat vakaro. Nežinia, ką jis sapnavo, bet žalia, geltona ir raudona spalvos jo sapnuose tikrai buvo...

10 10

11

Sapn e kvepia va ka rien ė Ir ežiukas, ir jo mama – uolūs keliautojai: kas vakarą abu išeina iš namučių ir iki paryčių nukeliauja labai toli. Žinoma, rytą juodu vėl būna savo trobelėje, pavalgo pusryčius, kuriuos mama vadina vakariene, ir sotūs eina miegelio.

Keliauja ežiai visada naktį. Patikėk, vaikščioti girioje be žibinto, kai visiškai tamsu, labai nelengva. Žmonės taip negalėtų, kaipmat pasiklystų.

Ežiukas žino, kad svarbiausia pasaulyje – ne matyti ar girdėti, bet užuosti. Todėl jei kada nors tau tektų su ežiuku pasikalbėti, jis papasakotų, kad šiąnakt užuodė, jog grybų jau mažiau, nes seniai belijo, kad nebejaučia ir upeliuko kvapo, nes jo srovelė išdžiūvo...

12 12

Ežiukas žino, kad, netyčia miške pasiklydęs, tikrai rastų kelią namo, mat jo takelis kvepia. Jis net nežino kuo, bet tikrai kvepia.

Ir mama jį paklydusį be vargo surastų, nes pažįsta savo mažiuką iš kvapo.

– O sapnai? Ar jie irgi kvepia? – klausia ežiukas.

– Sapnai? – mama nesupranta mažylio klausimo, todėl svarsto: – Sapnas yra, na, toks... Tikriau sakant, jo lyg ir nėra, tai kažin ar jis turi kvapą.

– Bet jeigu aš sapne regiu tai, ko tuo metu nematau, vadinasi, turiu ir užuosti... – ežiukas nori viską perprasti iki galo.

– Gal ir taip... – murma takeliu skubėdama ežienė ir mažiukas nežino, ar ji pritaria, ar ne.

Tą naktį jie aplankė pačius tolimiausius girios kampelius – vis ėjo ir ėjo, kol abu labai nuvargo. Jau buvo visai šviesu, kai pasiekė namučius. Mama užtraukė užuolaidą, kad pro langą nešviestų ir netrukdytų saulė, o tada puolė ruošti vakarienės.

Kol ji barškino puodus, kaitė vandenį ir pjaustė sriubai žoles, ežiukas susirangė lovelėje ir užmigo. Jis taip ir nepavakarieniavo (ar nepapusryčiavo), nes sriubą iš žolių, šliužų, kirminiukų ir grybų išvirusi mama nedrįso jo žadinti. „Taip saldžiai miega, tegul... – numojo ji letena. – Pamiegos ir tada pavalgys.“ Taip tarusi, ežienė pagaliau atsigulė į lovą ir užsnūdo.

13 13

Trobelėje tylu, ežiukas su mama miega. Kažin, ką jie sapnuoja?

Mamos sapnai vis tokie patys: jai rūpi ežiukas, jai rūpi, ar pavyks girioje rasti maisto, ar... O ežiuko sapnai visada nepaprasti, spalvoti ir labai tikroviški. Štai ir dabar jis sapnuoja, kad mina per girią, renka grybus, sraiges ir vabaliukus. Jų tiek daug, kad ežiukas pamiršta takelį ir tik krauna, tik krauna pintinėn gėrybes ir vis tolsta nuo namų. Štai šitos vietos jis jau nepažįsta. Atrodo, tiek visur išvaikščiojęs, o šito eglyno ir upeliuko pakrantės dar nematė. Samanos, medžiai ir takelis čia jam niekuo nekvepia. Ar tik nebus jis pasiklydęs?

Mama dažnai ežiuką perspėdavo: „Būk atsargus, žiūrėk, kur eini!“ O jeigu jis dabar neras kelio namo?..

Ką ežiukui daryti? O ką tu darytum pasiklydęs? Pultum šen, pultum ten ar šauktumei mamą?

Ežiukas užsiropštė ant kelmo, pasistiebė, užrietė aukštyn nosytę ir ėmė uosti, šniaukšti orą.

Aha, šitoje pusėje nieko... Toje – vien išdžiūvusio upeliuko kvapas.

O čia?.. Na, žinoma, taip kvepia tik mamos sriuba!

Jis pasileido tekinas per girią, beregint surado namus, o tada...

O tada ežiukas išsiropštė iš lovelės, prisipylė iš puodo didelį dubenį sriubos ir skaniai ją suvalgė.

Ir dar sako, kad sapnai nekvepia!

14

Pa-152

Paltanavičius, Selemonas Maži ežiuko sapnai / Paltanavičius, Selemonas; iliustravo Lina Eitmantytė-Valužienė. – Vilnius: Nieko rimto, 2015. – 56 p.: iliustr.

Selemonas Paltanavičius (g. 1956 m.) – ne tik žinomas gamtininkas ir fotografas, bet ir daugelio knygelių vaikams autorius. Jose rašytojas atskleidžia stebuklingo gamtos pasaulio paslaptis ir supažindina su jo gyventojais. Šįkart leiskimės į keliones po sapnus su svajokliu ežiuku. Juk sapnuose pasaulis visai kitoks... O kartais teks susimąstyti – ar čia sapnas, ar tikrovė? Jaukias knygos iliustracijas susapnavo ir nupiešė dailininkė Lina Eitmantytė-Valužienė.

Kitos leidyklos „Nieko rimto“ išleistos Selemono Paltanavičiaus knygos:

Girios paštas Labas, kaip gyveni? 14 laiškų iš girios

Redaktorė Danutė Ulčinskaitė Korektorė Nijolė Čijauskienė Maketavo Lina Eitmantytė-Valužienė Tiražas 2000 egz.

Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius

Ar žinai,

kuo kvepia sapn as?

V

O ar numanai, kokios jis spalvos?

Mažasis ežiukas mielai padės sužinoti. Kiekvieną rytą nuvargęs po nakties žygių jis užmerkia akis ir snaudulys nuplukdo jį į kitą, stebuklingą sapnų pasaulį, kur viskas klostosi kitaip.

Ten ežiukas verda arbatą ežių saulei, traukia dainas vaiduokliukui, ruošia bičiuliams dovanėles, plaukioja upelyje, skraido balionėliu...

t š o n o ir n a is k s er

sapnuok kartu!

ISBN 978-609-441-342-1

Akcijos ir ypatingi pasiūlymai 9 786094 413421