Meilės kontrolinis

MEI LÄ–S kontrolinis

Versta iš: Ulf Stark EN LITEN BOK OM KÄRLEK Lilla Piratförlaget, Stockholm, 2015

Knygos vertimą parėmė Švedijos meno taryba (The Swedish Arts Council)

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). © Tekstas, Ulf Stark, 2015 Pirmą kartą švedų kalba 2015 metais Švedijoje pavadinimu En liten bok om kärlek išleido Lilla Piratförlaget, Stokholmas, Švedija.

Išleista susitarus su Lilla Piratförlaget, Stokholmas, Švedija. © Iliustracijos, Rūta Dzin, 2017 © Vertimas į lietuvių kalbą, Mantas Karvelis, 2017 ISBN 978-609-441-470-1

© Leidykla „Nieko rimto“, 2017

U L F S TAR K

MEI LĖS kontrolinis

Iš švedų kalbos vertė Mantas Karvelis Iliustravo Rūta Dzin

Vilnius 2017

Turinys 1 SKYRIUS

Pokalbiai su vamzdžiu

6

2 SKYRIUS

Kontrolinis (meilės) 11 3 SKYRIUS

„Parduodame eglutes!“ 17 4 SKYRIUS

Gražaus gyvenimo kvapas

23

5 SKYRIUS

Šokis su šluota 29 6 SKYRIUS

Skeletas spintoje 37

7 SKYRIUS

Jūs žinote, ko mes norime

46

8 SKYRIUS

Ties Elsos plaukais buvo Paryžius

57

9 SKYRIUS

Lengvas sužeidimas mūšio lauke

66

10 SKYRIUS

Lūpinė armonikėlė, pačiūžos... ir dar kai kas 76 11 SKYRIUS

Majoras Prašau 84

1 S KY R I U S

Pokalbiai su vamzdžiu Mama su tėčiu pavadino mane Fredu1.

Bet karas vis tiek prasidėjo. Tėtis išvažiavo saugoti sienos kažkur toli šiaurėje. Mama mezgė kumštines pirštines ir vilnones kojines, kad jis nesušaltų, nes užklupo pati rūsčiausia žiema nuo neatmenamų laikų.

Kvėpuojant iš burnos verždavosi debesų kamuoliai, o kol ateidavau į mokyklą, snarglys sušaldavo į ledą ir atitirpdavo tik po pirmos pamokos.

Kad tėčiui būtų šilta, užkėliau jį ant koklinės krosnies. Na, nuotrauką. Joje buvo užsimaukšlinęs uniforminę kepurę ir įsikandęs pypkę. Panašus į tokį, kuris bando atrodyti linksmas.

– Viskas bus gerai, – patikinau. – Netrukus grįši namo, pamatysi.

Jis neatsakė. ¹ Fred – taika (švedų k.; čia ir kitur – vertėjo pastabos).

(6)

Kad tėčiui būtų šilta, užkėliau jį ant koklinės krosnies.

Kalbėjomės toliau.

– Beje, jau žinau, ką tau padovanosiu per Kalėdas, – ištariau norėdamas, kad turėtų ko laukti. Šalia pastačiau mamos nuotrauką, kad palaikytų draugiją. Tą, kurioje šypsosi, nes pilve esu aš.

Man pasirodė, kad tėtis šyptelėjo lūpų kampučiu.

– Žiūrėk, kad pypkė neiškristų, – perspėjau.

– Su kuo ten kalbiesi? – šūktelėjo iš prieškambario mama.

– Su tėčiu, – atsakiau.

– Puiku, – ištarė ji. – Perduok, kad greičiau grįžtų.

Atėjusi į svetainę pabučiavo mane į kaktą. Buvo apsiavusi juodais suvarstomais aulinukais. Ir apsivilkusi uniformą su metalinėmis sagomis. Dabar dirbo tramvajaus konduktore, kad užtektų pinigų.

– Nepersidirbk, – pasakė. – Ir nepamiršk laiku išeiti į mokyklą.

– Žinoma, – patikinau. – Tik prieš tai dar kai ką padarysiu.

(8)

Tada nuėjau į drabužinę. Šviesos nedegiau, tik duris palikau truputį pravertas. Ten iš vamzdžio girdėdavosi vėjo švilpimas. Ant grindų stovėjo tėčio šokių bateliai, pasiruošę bet kurią akimirką trypti į taktą šokių aikštelėje, jei tik būtų apsiauti. Virš jų kabėjo dailus kostiumas, toks tamsiai mėlynas su šviesiais dryželiais. Ant lentynos gulėjo skrybėlė, nekantraudama atsidurti ant pomada suteptų plaukų.

Prisimerkęs prieblandoje beveik mačiau jį patį.

– Nori sužinoti paslaptį? – sušnibždėjau.

– Aišku, noriu, bičiuli, – švilptelėjo tėtis iš vamzdžio.

– Įsimylėjau Elsą iš savo klasės.

– Oi, – aiktelėjo jis. – Meilė – skambus žodis.

– Žinau, – atsakiau. – Na, truputį įsimylėjau.

Daug apie ją galvoju, o pažvelgęs iš karto pajuntu viduje šilumą.

– Gerai, – apsidžiaugė. – Gali praversti, kai lauke taip šalta.

(9)

– Tiesa, – pritariau. – Tik niekam nesakyk, nes daugiau niekas nežino. Net Oskaras. Ji taip pat. Na, Elsa.

– Tylėsiu kaip kapas, – patikino tėtis.

– Pažadi?

– Švedai nemala liežuviu, – priminė jis.

Atrodė, kad tarp skrybėlės ir kostiumo regiu nematomą šypseną. Jaučiausi saugus, nes žinojau, kad tėtis informacijos apie mano meilę neskleis priešiškai nusiteikusioms jėgoms.

– Viso, – atsisveikinau. – Man jau metas. Šiandien matematikos kontrolinis. Nenorėčiau pavėluoti.

– Žinoma. Sėkmės, – pasigirdo paskutinis švilptelėjimas.

Buvo gera pasikalbėti su tėčiu, net jei šiuo metu jis buvo tik švilpesys drabužinės vamzdyje. Tėtis rimtai žiūrėjo į meilę ir nepostringavo, kad man dar per anksti.

2 S KY R I U S

Kontrolinis (meilės) Už nugaros girdėjau Oskaro stenėjimą.

Mano geriausias draugas. Nekentė matematikos.

Užtai man ji patiko ir sekėsi geriausiai. Jau baigęs skaičiuoti ramiai susidėjau rašiklį su liniuote. Žiūrėjau į Elsą ir jaučiau, kaip man šilta. Ši sėdėjo gretimame suole ir graužė rašiklį. Suraukusi antakius spoksojo į languotą lapą, tarsi pamačiusi neįveikiamą užduotį.

Aš tuo tarpu bandžiau suprasti, kodėl man patiko ji, o ne, pavyzdžiui, Ingrida arba Ana Marija. Daugelis pasakytų, kad jos gražesnės. Pačios irgi taip manė. Atrodė kaip dailios merginos iš paveikslėlių.

O Elsa buvo drūto sudėjimo ir turėjo pasišiaušusių, lyg įelektrintų, raudonų plaukų kupetą.

Be to, kalbėjo per nosį.

(11)

Nepaisant to, sušildavau galvodamas tik apie ją.

Kodėl?

Išsiskyrė tik tuo, kad jai puikiai sekėsi pratimai ant skersinio. Ir rankos lenkimas. Kartą įveikė Konradą, kuris laikė save stipriausiu klasėje. Nuo tada šis jos nekentė. Porino specialiai pralaimėjęs mergaitei, tik niekas tuo netikėjo.

Nors ji man patiko ne todėl, kad turėjo stiprią ranką.

Paprasčiausiai nebuvo jokio paaiškinimo.

Kai dar sykį užmečiau akį, norėdamas įsitikinti, ar nieko nepraleidau, žvilgsnis nuo elektrinių plaukų nuslydo į sąsiuvinį.

Iš karto pamačiau klaidą.

Ir supratau, kodėl atrodė susirūpinusi.

Viskas dėl penktos užduoties. Paprastas dalybos veiksmas.

Išplėšiau iš sąsiuvinio lapelį ir parašiau: „5 veiksmas = 308“. Tada sulanksčiau į mažytį paketėlį, kurį ketinau įteikti kaip išankstinę Kalėdų dovaną. Nulį

(12)

parašiau taip, kad truputį primintų širdelę, bet tik šiek tiek.

Jau įsivaizdavau, kaip ji man nusišypsos per pertrauką. Norėjau tik vieno – ją pradžiuginti!

Vis dėlto kai ko nenumačiau. Jei tiksliau – koks negrabus gali būti meilės veikiamas žmogus.

Tiesdamas ranką užkliudžiau alkūne plunksninę ir ši nukrito. Trenkė kaip granata.

Visi sužiuro į mane ir į ištiestą ranką su tarp nykščio ir smiliaus suspaustu lapeliu. Mokytoja – taip pat.

– Fredai! Kas čia dabar? – paklausė ji.

– Kur? – burbtelėjau aš.

Paleidau lapelį, bet tai nepadėjo. Mokytoja greitu žingsniu priėjo arčiau.

– Nemanyk, kad aš kvaila, – ištarė rodydama į grindis. – Pakelk ir duokš man.

Tada išlankstė ir garsiai perskaitė. Nužvelgė pirma mane, paskiau Elsą.

(13)

– Mokytoja gali galvoti, ką panorėjusi, – suurzgė ji, – bet aš nemeluoju.

(14)

– Kaip jums ne gėda sukčiauti?

– Aš nieko nepadariau, – teisinosi Elsa.

– Tiesa, tai tik mano darbas, – antrinau aš.

– Ir kodėl gi tada nutarei padėti Elsai, jei ji neprašė? – nepatikėjo mokytoja.

Ką galėjau atsakyti? Todėl, kad buvau įsimylėjęs ir vien apie ją pagalvojus užliedavo šiluma? Todėl, kad norėjau, jog nusišypsotų man per pertrauką?

– Na, tai ką pasakysi, Fredai? – neatlyžo mokytoja.

– Nieko, – atsakiau. – Švedai nemala liežuviu.

Kaip bebūtų, Elsa čia niekuo dėta.

– Kodėl turėčiau patikėti? – paklausė mokytoja.

Tada Elsa atsistojo.

– Mokytoja gali galvoti, ką panorėjusi, – suurzgė ji, – bet aš nemeluoju. Ir neketinu čia sėdėti ir klausytis kaltinimų tuo, ko nepadariau!

Tada taip tėškė liniuotę į suolą, kad ši lūžo pusiau. Paskiau aukštai pakelta galva ir liepsnojančiais plaukais išbildėjo pro duris.

(15)

Tą dieną daugiau pamokų nebuvo, taigi grįžti ji neketino.

– Kažkokia trenkta, – pasakė Konradas.

– Tylos! – nutraukė mokytoja. – Manau, kad Elsa kalbėjo tiesą. Tokiu atveju ji teisi – su neteisybe taikstytis negalima. Niekada. Rytoj jos atsiprašysiu.

Sudėkite sąsiuvinius ant mano stalo ir bėkite namo.

Tada beveik susižavėjusi nužvelgė sulaužytą liniuotę. Paskui timptelėjo mane už ausies, tiesa, visai neskaudžiai: – O tu pasilik, – ištarė karčiai.

3 S KY R I U S

„Parduodame eglutes!“ – Ką sakė mokytoja? – išėjus paklausė Oskaras.

Laukė prie vėliavos stiebo užsitraukęs kepurę iki pat nosies ir šokinėjo nuo kojos ant kojos, kad nesušaltų pėdų.

– Barėsi, – atsakiau.

– Ne šiaip sau.

– Tai jau taip, – sutikau.

– Neįtikėtina, kad sugebėjai taip išversti plunksninę, – nusišypsojo jis. – Einam pasivažinėti rogutėmis nuo didžiosios kalvos?

– Ne, – atsisakiau. – Man reikia prie eglučių.

– Taip, artinasi Kalėdos, – atsiduso Oskaras. – Ko norėtum dovanų?

– Tėčio, – atsakiau. – Ir šokolado plytelės.

– Ir pačiūžų, – papildė draugas.

– Ir dar lūpinės armonikėlės, – pridūriau. – Nors tai ne taip svarbu.

(17)

– Tiesa, yra ir svarbesnių dalykų, – pritarė jis.

– Tikrai, – antrinau aš.

Dar porą kartų stryktelėjęs mirktelėjo ir mes išsiskyrėme.

Ką reiškė tas mirktelėjimas? Gal suprato iš mano veido, kad slapta svajojau sulaukti šypsenos iš vienos tokios su pasišiaušusiais plaukais, stipriomis rankomis ir kalbančios per nosį? Kuri neabejotinai manė, kad esu visiškas idiotas.

Mokytoja buvo gera. Sakė, kad matematika man neabejotinai sekasi geriausiai klasėje, bet tai, ką padariau, yra nedovanotina. Nors vis tiek atleido.

– Tiesiog jausmai tau truputį apsuko galvą. Nieko keista tokiame amžiuje, bet jei toliau taip elgsies, Kalėdų Senelis gali ir neaplankyti.

– Šiemet jo vis tiek nebus, – atsakiau nudūręs akis į mokytojos aulinukus.

Ji patapšnojo per petį, pažvelgė rudomis akimis ir pamokė, kad jei kas klaus, apie ką kalbėjomės, sakyčiau, kad buvo labai įpykusi ir kaip reikiant išbarė.

(18)

– Pažadu, – ištariau.

Jausmai truputį apsuko galvą. Būtent taip ir jaučiausi.

Vos neįsimylėjau dar ir mokytojos. Nepaisant amžiaus skirtumo.

Kai atėjau prie eglučių, buvo jau sutemę, nors laikrodis rodė tik tris. Norėdamas sušilti pardavėjas Granforsas čiupo mane už pažastų ir kelis sykius iškėlė į orą. Nuo iškvėpiamo oro jo smakras buvo baltas kaip Kalėdų Senelio barzda.

– Kaip gerai, kad atėjai, – džiaugėsi. – Niekas taip gerai nešaukia.

– Ačiū, – padėkojau. – Jūsų žodžiai sušildė.

Nors suaugusieji dažnai taip sakydavo, man nė kiek nepasidarė šilčiau. Taigi iš karto paleidau gerklę: – Eglutės! Parduodame eglutes! Tiesiai iš miško!

Skubėkit, kol dar yra!

Granforsas gyveno tame pačiame name kaip ir mes. Buvo didelis ir stiprus vyras su duonos

(19)

Norėdamas sušilti pardavėjas Granforsas čiupo mane už pažastų ir kelis sykius iškėlė į orą.

kepalus primenančiais kumščiais. Tačiau turėjo ligotą koją, kurią eidamas vilko, todėl netiko būti kareiviu.

– Ta nelaimė tapo mano laime, – sakydavo pats.

Tam tikra prasme ir mano, nes aš atstojau Granforsui kojas.

Traukdavau iš krūvos ant žemės gulinčias eglutes ir įsmeigdavau į sniegą, kad žmonės galėtų apeiti ir apžiūrėti iš visų pusių. Dar pagenėdavau šakas.

Apačioje nukirsdavau kamieną taip, kad tilptų į stovą. Pinigus irgi imdavau aš, nes puikiai skaičiavau. Jei klientai norėdavo, padėdavau parnešti eglutę namo.

Už tai gaudavau vieną kitą monetą iš Granforso, šiek tiek arbatpinigių iš pirkėjų ir atlikusių šakų bei skiedrų, kurias namuose sukūrendavome židinyje arba koklinėje krosnyje. Buvo gera žinoti, kad padedu išgyventi.

Man patiko spyglių ir sakų kvapas.

Patiko ir Granforsas.

(21)

Švedas Ulfas Starkas (1944–2017) – vienas žymiausių knygų vaikams ir paaugliams rašytojų. Lietuviškai išleista ne viena jo knyga („Tegu baltieji lokiai šoka“, „Ištižėliai ir pramuštgalviai“, „Sikstenas“ ir kt.). Šmaikščioje ir jautrioje istorijoje mažasis Fredas ieško kasdienių meilės ir draugystės lygčių, kuriose kažkur vykstantis karas tėra vienas iš nežinomųjų, sprendimų.

Redaktorė Ingrida Daračienė Korektorė Emilija Visockaitė Maketavo Lina Eitmantytė-Valužienė Tiražas 2000 egz.

Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius

ISBN 978-609-441-470-1

9 786094 414701

– Aš irgi tokios pačios nuomo nės.

– Apie ką?

– Apie tave. N e nemėgstu, o kaip tik priešin gai.

Pačią rūsčiausi ą Antrojo pasa ulinio karo žiem Fredas ir jo ma ą ma laukia išvy kusio tėčio.

Fredui visai n ešalta. Jis ir kalėdines eglu pardavinėja, ir tes matematikos u žd a vi n ius geriausiai klasėje sprend žia, ir mamai sr iubos išverda, visokių pokštų ir prasimano. Pa vy zd ži ui, mokyklos spintoje esanči am skeletui pri klijuoja fiurerio ūsus.

Vis dėlto labia usiai Fredą šild o ja usmai klasės draugei Elsai. Ž inia, tokios situ a ci jos visada pare kalauja aukų. iBet meilė – ne b a ili a m s, kaip sako Fredo tėtis.