Mergiotė ir įkalinta saulė by Nieko rimto

. MERGIOTe IR . ikalinta saule

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

ISBN 978-609-441-435-0

Domas Austis

. MERGIOTe IR . ikalinta saule

Iliustravo Rimantas JuĹĄkaitis

Vilnius 2017

1. gresme Keliantis trikampis

Laura krūptelėjo ir pabudo iš snaudulio. Galingi Airbus A380 varikliai gaudė lygiai ir monotoniškai. Bet ne jų gausmas pažadino Laurą. Nuo ilgo sėdėjimo kraujas sustingo gyslose, maudė visus sąnarius. Lėktuvo salone šviesos buvo prigesintos, daugelis keleivių miegojo. Jie nuskrido tūkstančius mylių, bet laukė dar ilga kelionė. Orlaivis turi nusileisti Majamyje ir, pasipildęs degalų, tęsti kelionę į Peru sostinę Limą. Skrido labai aukštai, virš debesų, todėl pro iliuminatorių nesimatė apačioje banguojančio vandenyno. Tik blykčiojo signalinė lemputė lėktuvo sparno gale. Laura apsidairė, pažvelgė į savo bendrakeleivius, ieškodama, kas ją prižadino. Dešinėje be perstojo tarškėjo Sandra su Diana. Tačiau nepaliaujamas monotoniškas mergaičių čiauškėjimas greičiau migdė. Už nugaros sėdėjo Benas, Kristupas ir kiti klasės draugai, berniukai ir mergaitės. Visi jie skrido

į tarptautinį konkursą. Daugelio draugų ausys buvo užkištos ausinėmis, todėl triukšmo jie negirdėjo. Akys buvo užmerktos, nesuprasi, miega ar klausosi muzikos. Ak štai kas čia triukšmauja – dvi senos anglės, sėdinčios priekyje, per dvi eiles nuo Lauros. Įsiminė jas, nes senutės baisiai ilgai krapštėsi vis pasitardamos tarpusavyje, kaip sudėti krepšius į lentynas, užtverdamos tarpą tarp krėslų ir sulaikydamos burbančių keleivių virtinę. Tai pastebėjusi įsikišo viena lėktuvo palydovių, ji padėjo moteriškėms sukišti kelioninius krepšius į lentynas. Paskui be ceremonijų, nepaisydama protestų, mikliai įspraudė senutes į krėslus ir prisegė diržais, norėdama kuo greičiau užbaigti netvarką lėktuvo salone. Dabar jau nepatenkintos burbėjo anglės, vis pamojuodamos liesomis rankomis. Eidami pro jas keleiviai atlaidžiai šypsojosi. Galiausiai, pavargusios nuo bergždžių protestų, moteriškės nurimo. Ilgą laiką sėdėjo tyliai, turbūt snaudė kaip ir kiti keleiviai. Bet dabar, lyg vėl įsikrovusios baterijas, ėmė čiauškėti su nauja jėga. Matyt, abi neprigirdinčios, šnekėjo garsiai, dažnai pertraukdamos viena kitą ir nuolat perklausdamos: – A?! Būtent šis šaižus garsas ir pažadino Laurą. Dvi smulkios bobulytės sutrukdė poilsį ne jai vienai. Netikėtai pažadinti keleiviai nesusigaudydami dairėsi. Jie norėjo dar pamiegoti ne tik trumpindami kelionę, bet ir taikydamiesi prie vakarų

pusrutulio laiko juostos. Juk skirtumas beveik dešimt valandų. Supratę, kas kelia triukšmą, keleiviai tik bejėgiškai skėsčiojo rankomis ir lingavo galvomis: niekas negalėjo nutraukti ausį rėžiančio pokalbio. Kai kas dar mėgino ieškoti palydovės, kad nuramintų smarkias moteriškes, bet paskui numojo ranka. Mergaitė irgi pyktelėjo: maža to, kad visus kaulus maudžia nuo ilgo skrydžio, dar reikia klausytis beprasmio senučių tauškimo. Pala... Ar tikrai beprasmio? Keli nugirsti žodžiai privertė Laurą suklusti. Apie kokį pavojų jos kalba? Ji prikišo ausį arčiau. Viena senutė pasakojo kitai apie pavojingą vietą, Velnio trikampį, kur dingsta laivai ir lėktuvai. Esą kai ji buvo maža, girdėjo tėvus šnekant, kad dingo penki karo lėktuvai. Jų ieškoti pasiųstas patrulinis orlaivis nerado nei jų, nei pilotų. – Įsivaizduoji, karo lėktuvus valdė patyrę lakūnai, o jie dingo, – kad būtų įtaigiau, senutė mojavo rankomis. – O mūsų lėktuvą tikriausiai valdo atgrubnagiai, visai kaip ta palydovė. Senolė niekaip neatlyždama pyko ant tvarką įvedusios stiuardesės. Velnio trikampis? Praryja laivus ir lėktuvus? Kur jis galėtų būti? Laura pagriebė brošiūrą, kyšančią iš kėdės atlošo kišenės. Čia buvo pažymėtas visas skrydžio maršrutas. Lėktuvas artėjo prie Floridos, tačiau iki jos dar geras kelio gabalas.

Dabar lėktuvas yra kažkur čia, Laura bakstelėjo pirštu į žemėlapį. Širdis suplakė smarkiau, ji iš nuostabos net prasižiojo. Ties jos piršto galu buvo parašyta: Bermudų salos. Airbus A380 skrido virš Bermudų trikampio. Laura buvo skaičiusi apie paslaptingąjį trikampį, kuriame nepaaiškinamai dingsta laivai, lėktuvai ir žmonės. Bet tai buvo labai toli nuo jos namų, nuo jos mokyklos ir miesto, tad dėl tų istorijų ji nesuko galvos. Kaip šią vietą pavadino senutės? Velnio trikampiu? Laura net nusipurtė – jai pasidarė baugu. Ji pažvelgė pro iliuminatorių – už stiklo švietė saulė, apačioje slinko debesys, uždengdami pasaulį po orlaivio sparnais. Širdis drebėjo, ji apsidairė ieškodama, kas galėtų ją paguosti. Priekyje sėdinčios senutės vis dar kalbėjo apie trikampį, dabar vadindamos jį Atlanto kapinėmis. „Kapinės? – mąstė mergaitė. – Bet juk apačioje vandenynas. Kur antkapiai, gėlės, vainikai, gal dugne? Ir niekas neuždegs žvakutės?“ – Laurą net nupurtė pagalvojus apie šaltą tamsią bedugnę. Keista, bet už iliuminatoriaus lyg ir sutemo, nors taip negalėjo būti, nes lėktuvas skriejo virš debesų, ir niekas neužstojo saulės. Staiga į sparno galą, ten, kur žybčiojo signalinė lemputė, trenkė žaibas. Lemputė iškart užgeso. Paskui žaibas trenkė antrą, trečią kartą... Laura iš baimės negalėjo nė pajudėti, sėdėjo sustingusi lyg stabas ir laukė, kas bus toliau. Nežinia,

kiek kartų žaibas smogė į orlaivio sparną, jis, rodos, to nė nepajuto, skriejo toliau. Žaliai tviskėdami elektros išlydžiai nutolo tylūs kaip amalas. Lėktuvas paniro į miglą – lyg į baltus pūkus. Ta balta spalva gąsdino ir kėlė nerimą. Migla buvo nepermatoma, baugi ir blizganti – kaip nulakuota. Staiga lėktuvas ėmė purtytis, lyg važiuotų duobėtu akmenuotu keliu. Salone visiems akimirksniu išlakstė miegai. Pasigirdo šūksniai, Sandra su Diana ėmė spiegti. Mirksėjo užrašai, reikalaujantys prisisegti saugos diržus. Laura pamėgino tai padaryti, tačiau orlaivį taip supo ir mėtė į šalis, kad ji niekaip negalėjo sugraibyti diržo sagčių. Skambėjo balsai, pilni baimės, panikos ir nevilties. Priekyje sėdinčios senutės iškėlusios rankas sutartinai šaukė: – Santa Marija! Santa Marija! Velnio trikampis! Laura mėšlungiškai įsikibo į krėslą. Pirštai pabalo nuo įtampos. Ji pažiūrėjo pro iliuminatorių ir ūmai išblyško. Balta blizganti migla pro langą veržėsi į salono vidų ir pamažu lyg lakas užklojo visus daiktus ir besiblaškančius žmones. Vaizdai, siluetai po truputį nyko, nors ir balta, bet akis slegianti migla visai uždengė šviesą. Lėktuvas šiurpiai kratėsi ir suposi. Kraujas stingo gyslose, Laurą ėmė pykinti. Ir staiga – baisus smūgis! Prieš prarasdama sąmonę ji pagalvojo: „Kur mes trenkėmės? Juk apačioj vanduo...“

Atsitokėjusi pirmiausia pajuto gaivų vėjelį, išgirdo čiurlenantį vandenį. Pamažu grįžtant sąmonei ryškėjo aplinkiniai vaizdai. Ji gulėjo ant šiurkščios žolės. Šalia nuo uolos nedidele srovele tekėjo vanduo. Pakrapštė nagais žemę. Ji buvo tikra, prilindo po nagu. Tai ne sapnas, aš gyva, norėjo šaukti Laura. Bet... kur dingo lėktuvas, draugai, senutės anglės? Mergaitė neramiai apsidairė. Tačiau nieko gyvo nepastebėjo. Sukaupusi jėgas atsistojo ir svyruodama pasuko už uolos. Galva truputį sukosi, bet gaivus oras greit atgaivino. Žengusi keliolika žingsnių, mergaitė staiga nustėro ir džiaugsmingai sušuko: – Sandra! Kristupai!.. Ji išvydo kelis savo klasės draugus. Visi kaipmat puolė vieni kitiems į glėbį. Sandra, ta čiauškalė, ir Diana be perstojo kažin ką vapėjo ir verkė, džiaugsmo ašaros tekėjo skruostais. Benas ir Kristupas tvirtai apkabino Laurą. Mergaitei pasidarė ramiau, ji ne viena išgyveno katastrofą. – Kur mes esame? – pirmoji atsitokėjo Diana. Vaikai apsidairė. Jie stovėjo aukšto kalno viršūnėj. Tolumoje matėsi visa kalnų virtinė, melsvoje žalumoje skendėjo slėniai. Negi jų lėktuvas nukrito kalnuose? – Mes skridome virš vandenyno, – lėtai lyg sau pasakė Laura. – O atsidūrėm kalnuose. Tikras Velnio trikampis... – Tikrai, – apsidairęs tarė Kristupas, – kur lėktuvo nuolaužos? Negirdėjau jokio sprogimo, tik pajutau smūgį...

– Ir aš, ir aš... – patvirtino vaikai. Visi susikaupę aptarinėjo savo padėtį. „Jei nėra lėktuvo nuolaužų, tai čia neatvyks jokie gelbėtojai, ar ne?“ – klausinėjo jie vienas kito. Kalno viršūnėje jie buvo palikti likimo valiai. Tiesa, čia grynas oras, krištolinis vanduo, gaivus vėjelis... Bet nėra nei maisto, nei pastogės... Gal čia veisiasi pavojingi laukiniai žvėrys? Sandra ėmė verkšlenti. – Cit! – treptelėjo koja Kristupas. Jis, kaip ir Laura, žino, ką reiškia atsidurti beviltiškoje padėtyje, juk lankėsi senovės Romoje, turėjo patirties ir nusprendė elgtis ryžtingai. Laura jam pritarė: – Reikėtų dėkoti likimui, kad likome gyvi, – kiti vaikai pritariamai palingavo galvomis. – Vien verkšlendami neišsigelbėsime. – Skęstančiojo gelbėjimas – paties skęstančiojo reikalas, – pasakė Benas, norėdamas pasirodyti šmaikštus. – Atsipeikėk, kur čia paskęsi? – sušniurkščiojo nosimi Sandra. – Pažiūrėk, debesys plaukia beveik kliudydami kalnų keteras... Visi geraširdiškai sukikeno – Sandros žodžiai nuskambėjo labai taikliai ir šmaikščiai. – Norėjau pasakyti, kad tik mes patys galim sau padėti, – patikslino Benas. – Beje, Kristupai, gal pasakysi, kur mes esame? – Iš kur aš galiu žinoti? – nustebo berniukas.

– Tai ne tu atradai Ameriką? – toliau laidė sąmojus Benas. – Na, žinoma, ne, – nelinksmai nusijuokė draugas. – Ameriką atrado Kristupas Kolumbas, o aš esu Kristupas... – Kolumbas pirmiausia atrado salas šalia žemyno, – Diana nepraleido progos pasipuikuoti žiniomis. – Atrodo, buvo sekmadienis, todėl ir salą pavadino Dominikos vardu. – Šiandien taip pat yra sekmadienis... – tyliai ištarė Sandra. Vaikai pažvelgė į ją. – Bent jau turėtų taip būti. – Užteks tuščių kalbų ir pigių juokelių, – treptelėjo koja Laura. – Benai, matau, turi išmanųjį telefoną, pažiūrėk, gal yra ryšys. – Jau žiūrėjau, – be entuziazmo atsakė tas, – ryšio nėra, tik ieškoma... ieškoma... – Apsidairykit aplinkui, iš kur čia bus mobilusis ryšys, – šluostydamasi ašaras burbtelėjo Sandra. Laura pakėlė pirštą. Visi vaikai sužiuro į ją. – Manau, laikas judėti, kalnuose saulė leidžiasi staiga, šešėliai akimirksniu uždengia viską aplinkui. – Lauros tiesa, – pritarė Kristupas, – turim susirasti prieglobstį. Kalnuose naktį labai šalta, tą aš irgi žinau. Laura pritariamai palingavo galva. Ji prisiminė, kaip jiedu kartu su gladiatoriais slėpėsi Vezuvijaus papėdėje. – Einam, – Kristupas mostelėjo slėnio link. – Šiandien sekmadienis, gal pavyks ką nors rasti – kaip Kolumbui. – Tikiuosi, tai nebus sala, – nusišaipė atsigavusi Sandra.

Vaikai pasileido žemyn. Tačiau eiti nebuvo taip paprasta, kaip atrodė iš pradžių. Kelią pastojo uolos ir dideli akmenys. Staiga Benas tarė: – Žiūrėkit, ar tai nepanašu į pramintą taką? Vaikai sužiuro jo nurodyta kryptimi. Iš tiesų, tarp uolienų ir akmenų vinguriavo keliukas. – Gal tai žvėrių pramintas kelias? – spėliojo gudrutė Diana. Draugai tylėdami akimis tyrinėjo taką. – Visaip gali būti, – pasakė Kristupas, – tačiau verta pamėginti juo eiti. Gal tai ir yra tas sekmadienio atradimas... – Taip, – pritarė Laura. – Turim patyrinėti, kur jis veda. Ką gali žinoti, gal nuves į kokį nors kalnų kaimelį. Visi sutartinai patraukė takeliu. Jis raitėsi tarp akmenų, bet juo buvo galima gana sparčiai žygiuoti. Žygiuoti, o ne leistis žemyn. Takelis vinguriavo išilgai šlaito. Taip keliavo keliolika ar keliasdešimt minučių, laiko niekas nežiūrėjo. Takelis nejučia ėmė kilti į kitą viršukalnę. Sandra vėl puolė į paniką, kad tai iš tiesų gali būti žvėrių takas. – Dar nuves prie grobuonies urvo, – cyptelėjo ji. Tačiau bendrakeleiviai ryžtingai žengė pirmyn. O ir saulė jau krypo vakarop, ilgi šešėliai gulė ant uolų. Jei neras pastogės, teks nakvoti ant šlaito, kur nors po šalta uola. Tuo taku jie pasiekė kitą viršukalnę. Debesys beveik lietė kalno keterą, saulė prieš laidą paraudo. Vaikai sunkiai

alsavo neramiai dairydamiesi. Tuoj tuoj užslinks tamsa, ir jiems teks gūžtis iš baimės ir šalčio. Staiga Benas, kuris ėjo priekyje, stabtelėjo lyg įbestas. Kiti vaikai vos neatsitrenkė jam į nugarą. Sandra, kaip visada, jau norėjo paleisti gerklę, tačiau taip ir liko išsižiojusi.

2. Keistas miestas kalnuose

Prieš juos ant tako stovėjo kelios žmogystos. Tai buvo vyrai, kresni ir neaukšti, apsivilkę tunikomis, veidai padažyti baltomis linijomis. Gal dėl besileidžiančios saulės spindulių, o gal iš prigimties jų oda buvo tamsiai raudona. Rankose vyrai laikė keletą pagautų laukinių triušių. – Ar tai vietiniai gyventojai? – pagaliau atsitokėjo Sandra. – O kas dar, – Laura paėmė draugę už rankos, kad per daug neišsišoktų. – Žinoma, jie yra vietiniai. – Ar jie indėnai? – nerimo Sandra. – Jų oda raudonai ruda, taigi jie yra indėnai, – pasidalino žiniomis Diana. – Ša, tyliau jūs! – ramino mergaites Kristupas. Mergaitės nuščiuvo. Vaikai suprato, kad džiaugtis dar anksti. Jie atsidūrė nepažįstamų žmonių teritorijoje. Dvi grupelės tylėdamos tyrinėjo viena kitą. Indėnai persimetė kelias žodžiais tarpusavyje. Atrodo, jie nelabai nustebo sutikę čia vaikus, lyg tai būtų ne naujiena.

Turinys 1. Grėsmę keliantis trikampis

2. Keistas miestas kalnuose

3. Pirma diena kitu laiku

4. Neįprasti mainai

5. Tiksli kopija ar vaizduotės vaisius?

6. Hidalgo šalmas

7. Pažintis su konkistadorais

8. Pavojingas pasivaikščiojimas terasomis

9. Nerimas dėl inkų apeigų

10. Neįveikiamas kelias į Maču Pikču

11. Dievybė danguje

12. Liūtis be lietaus

13. Vandentiekio ištakos

14. Naujienų mazgeliai

104

15. Žemės drebėjimas

108

16. Naujas ekskursijų gidas

116

17. Mėnulio eisena Saulės šventėje

124

18. Techniniai nesklandumai

134

19. Šventės repeticijos

141

20. Nauji artistai ir muzikos instrumentai

147

21. Spraginti kukurūzai atveria kelią

151

22. Generalinė repeticija

159

23. Pasirodymas Saulės įkalinimo šventėje

167

24. Telefono gelbėjimo operacija

170

25. Saulės įkalinimas

173

26. Dangaus paukščiai šventinėje ceremonijoje

180

27. Siaubas inkų mieste

187

28. Išsikraustymas iš miesto

192

29. Dūmai grąžina į tikrovę

199

„Mergiotė ir įkalinta saulė“ – antroji rašytojo Domo Ausčio knyga apie šių dienų vaikus, keistomis aplinkybėmis atsidūrusius senovės civilizacijose. Penki klasės draugai turės sugalvoti, kaip grįžti namo iš Inkų imperijos miesto Maču Pikču, kuriame sukiojasi užkariautojai ispanų konkistadorai, o vietiniai ruošiasi mįslingai Saulės įkalinimo šventei. Knygą iliustravo talentingas lietuvių dailininkas Rimantas Juškaitis, pelnęs Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus reikšmingiausio metų debiuto apdovanojimą.

Redaktorė Giedrė Kmitienė Korektorė Nijolė Čijauskienė Maketavo Miglė Dilytė Tiražas 1500 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius

– Tai... tai... Maču Pikč?.. – žodis užstrigo gerklėje. – Taip, tai Maču Pikču, – išsklaidė dvejones Benas. – Apleistas inkų miestas, inkų kultūros šedevras, architektūros stebuklas. Taip, tai Maču Pikču. Draugai tylėjo kiekvienas paskendęs savo mintyse. Penki klasės draugai – Laura, Kristupas, Sandra, Benas ir Diana – skrisdami lėktuvu į tarptautinį konkursą net pamanyti negalėjo, kad nukeliaus šimtus metų į praeitį ir atsidurs Inkų imperijoje, kurios imperatorius paimtas į nelaisvę, o vietiniai renka auksą ispanų konkistadorams. Tačiau sunkūs laikai reikalauja drastiškų ir... gudrių sprendimų. Kaip seksis vaikams susirasti draugų ir įveikti pavojus? Kas laukia paslaptingos Saulės įkalinimo šventės metu? O svarbiausia – ar pavyks grįžti namo?..

Nuotykiai senoves Romoje –

ISBN 978-609-441-435-0