Mergiote ir mirusi kalba by Nieko rimto

. MERGIOTe IR MIRUSI K ALBA

UDK 821.172-93 Au63

Knygos leidimą remia Lietuvos kultūros taryba.

ISBN 978-609-441-358-2

Domas Austis

. MERGIOTe IR MIRUSI K ALBA

Iliustravo Laurynas Kamarauskas

Vilnius 2016

1 skyrius

Šelme naujoke

Kristupas sėdėjo ir žiūrėjo išplėtęs akis. Jis negalėjo patikėti. Negi tiesa tai, kas dabar vyksta? Per pusryčius mama pajuokavo jiedviem su tėčiu pasisaugoti, mat šiandien penktadienis, be to, trylikta mėnesio diena, kad neatsitiktų kokia nelaimė. Tėtis, sriubčiodamas kavą, mėgino pašmaikštauti, bet nieko jam neišėjo, tai tik kažką nerišliai sumurmėjo apie prietarus ir palinkėjo mamai nenusilaužti kulniuko ar nago. Mama juokais pavaizdavo, kad tris kartus nusispjauna. – Nusispjaukit ir jūs per kairį petį, – pašaipiai kikendama patarė ji. – Negali žinoti, kada užklups neganda. Tėtis atsainiai numojo ranka, lyg sakydamas, kad tai visiški niekai. Rodos, tuo turėjo ir baigtis. Bet Kristupas nė nenutuokė, kad viskas dar net neprasidėjo. Atėjęs į mokyklą truputį nusiminė, mat jo geriausias draugas Benas susirgo ir šiandien į pamokas neateis.

Gaila, juk buvo sutarę eiti į apleistą sandėlių ir rampų dykynę, esančią anapus mokyklos tvoros. Jie abudu dažnai ten sprukdavo po pamokų. Kur nors paslėpę kuprines su knygomis, bėgiodavo grioviais, landžiodavo tuneliais, karstydavosi po palėpes, šokinėdavo nuo stogų kraigų. Mokyklos direktorius ir mokytojai nuolat įspėdavo, kad vaikščioti po neprižiūrimus statinius pavojinga, nes suirę mūrai ir surūdiję gelžgaliai gali griūti ir sužaloti neklaužadas. Tačiau Kristupas su Benu suaugusiųjų įspėjimus praleisdavo pro ausis. Juodu visada troško pirmauti, todėl vaizdavo kietuolius. Net tylomis konkuravo tarpusavyje, katras iškrės didesnę eibę, išradingiau paerzins mergiotes. Sąrašas, kurį jie vadino Be stabdžių, buvo ilgas: nepaisyti mokytojų pamokymų, laidyti šmaikščias pastabas apie klasės draugus ir, svarbiausia, ignoruoti mergaites. Jos, žinoma, nieko vertos, nors giliai širdyje Kristupas jautė, kad kaip tik mergaitės verčia juos taip elgtis. Tačiau nei jis, nei Benas niekada apie tai neužsiminė ir elgėsi taip, lyg mergiotės neegzistuotų. Taip buvo iki šiol. Kristupas nieku gyvu nebūtų patikėjęs, kad Beno liga ir trylikta diena yra susiję dalykai, nes ir jis, ir kiti klasės draugai sirgdavo visomis mėnesio dienomis. Kai nuskambėjo skambutis, pranešantis apie pirmos pamokos pradžią, Kristupas palengva nupėdino klasės link. Šiandien teks sėdėti vienam. Praėjo kelios minutės, mokytoja vis nesirodė.

Vaikai nesistebėjo. Jie pradėjo šurmuliuoti, laidyti popierinius lėktuvėlius. Tik Kristupas nuobodžiavo, tokios išdaigos jam atrodė pernelyg vaikiškos. Staiga atsivėrė durys ir ant slenksčio išdygo klasės auklėtoja, lydima mokyklos direktoriaus. Tarp jų šmėžavo ilgakojė būtybė. Visi akimirksniu nuščiuvo ir ištempę kaklus ėmė spėlioti, kas tai galėtų būti. Direktorius niekada nesirodydavo be svarbaus reikalo. Todėl visi smalsiai stebėjo trečiąjį dalyvį, įsispraudusį tarp dviejų pedagogų. Jei tiksliau, tai buvo ne dalyvis, o dalyvė. „Dar viena mergiotė“, – Kristupas niekinamai nusiviepė ir apsižvalgė. Tačiau iš bendraklasių išraiškos suprato, kad panaši mintis neatėjo į galvą nei berniukams, nei mergaitėms. Nustebęs nukreipė žvilgsnį į atvykėlę. Nors dar vaikiškai liesa, mergaitė buvo dailių veido bruožų. Siauros kelnės, glaudžiai aptempiančios ilgas lieknas kojas, tik paryškino bręstančią figūrą, traukte traukiančią aplinkinių dėmesį. Vaikai, ištempę plonus kaklus ir išpūtę akis, tyrinėjo žaviąją atvykėlę. To Kristupui buvo per daug. Tai dabar jau ne jis dėmesio centre? Mergiūkštę norėjosi sutrinti į miltus. – Sveiki, mokiniai, – tarė direktorius. – Sveiki, tamsta direktoriau, – nedarniai, tačiau žvaliai atsakė vaikai. Jie nekantravo greičiau sužinoti, kuo baigsis šis netikėtas vizitas, nors ir nujautė, kas ta direktoriui už nugaros nekantriai trepsinti mergaitė.

– Mokiniai, – prabilo direktorius, – pristatau jums naują klasės mokinę. Laura su tėvais persikėlė iš kito miesto. Ji mokysis mūsų mokykloje. Tikiuosi, susipažinę artimiau su ja susidraugausite. O kur mūsų naujokė galėtų atsisėsti? Šie žodžiai buvo skirti klasės auklėtojai. Ji truputį žengtelėjo į priekį ir apžvelgė klasę. – Štai, – parodė laisvą vietą šalia Kristupo. – Šiandien mergaitė pasėdės čia, kol Benas pasveiks. Kitą savaitę ūkvedys pastatys papildomą suolą. Na, Kristupai, pasislink, priimk Laurą. Kristupas išplėtęs akis spoksojo, kaip artinasi ilgakojė. Jis negalėjo patikėti. Pasirodo, mama buvo teisi. Reikėjo nusispjauti per petį. Mažiausiai tris kartus. Prietarai veikia net tada, kai jais netiki. Išdžiūvo burna. Jam reikės sėdėti su mergiote? Kol Benas grįš? Kristupas jautėsi pažemintas. Autoritetas sužlugdytas. Ką pasakys Benas, ar jis nesišaipys sužinojęs, kad kietuolis Kristupas pasislinko padarydamas vietos mergiūkštei? Visko gali būti. Laura priėjo, draugiškai nusišypsojo ir mikliai klestelėjo šalia Kristupo. – Labas, – tyliai tarė ji. Tas lyg iš statinės dugno dusliai burbtelėjo: – Labas. Ir nusuko nosį į kitą pusę. Mergaitė tyliai nusijuokė numanydama berniuko nedraugiškumo priežastį ir ėmė raustis po savo krepšį. Tikriausiai išsitrauks rožinę pieštukinę ir sąsiuvinius rausvais viršeliais,

pamanė Kristupas. Bet kai Laura išsitraukė sąsiuvinius ir rašiklius, jam atvipo žandikaulis. Naujokės mokykliniai reikmenys, nors ir spalvoti, buvo stilingi, tvarkingi ir net elegantiški. Kristupas žvilgtelėjo į savo sąsiuvinius ir knygas apiplyšusiais viršeliais ir užlankstytais kampais ir nejučia pridengė juos alkūne, kad Laura nepastebėtų. Mergaitė vėl tyliai sukikeno. Kietuoliui jau kunkuliavo kraujas, bet stengėsi išlaikyti šaltą miną. Niekas nežino, kiek pastangų jam tai kainavo. Kristupas širdyje jautė, kad pralaimi mergiotei. Jam net toptelėjo, kad galbūt reikėtų elgtis draugiškiau, bet savimeilė neleido, be to, negalėjo išduoti Beno, taip pat nusistačiusio prieš mergaites. Todėl sėdėjo pašiaušęs kuodą, nieko nematydamas, nieko negirdėdamas. Kaimynė toliau traukė iš krepšio knygas. Kristupas šnairai ją stebėjo. Viena knygiūkštė jį sudomino – net palinko naujokės pusėn. Dėmesį patraukė tai, kad knygos užrašas buvo nežinoma kalba. Kristupas klausiamai pažvelgė į mergaitę, tačiau ji tik nusišypsojo ir nieko nepasakė. Kai nuskambėjo skambutis, skelbiantis pertrauką, vaikai apsupo naujokę norėdami susipažinti. Kristupas rūškanu veidu nusliūkino šalin ir iš šalies stebėjo susipažinimo ceremoniją. Širdyje norėjo paprastai ir nerūpestingai dalyvauti bendrame šurmulyje, bet neleido berniokiškas išdidumas ir priesaika, duota Benui, – jokių mergiočių. Apsimesdamas abejingas šnairai žiūrėjo į linksmą vaikų būrelį, apspitusį naujokę, ypač pavydėdamas pleputėms Sandrai ir Dianai, be skrupulų kalbinančioms Laurą.

Kai skambutis vėl pakvietė į pamoką, Kristupas, sunkiai lyg senis atsidusęs, klestelėjo šalia Lauros. – Ko toks paniuręs? – paklausė toji. – Draugas susirgo, – nenoromis atsakė berniukas. Juk nesakysi, kad nuotaiką sugadino ji, pamanė sau Kristupas. – Nieko tokio, – paguodė naujokė, – amžinai juk nesirgs. Berniukas pritariamai palingavo galva ir tyliai pratarė: – Žinau, bet buvom sutarę eiti į apleistas statybas, ten, už mokyklos. Dabar nežinau, ką daryti, ryt savaitgalis, be Beno bus baisi nuobodybė. – Žinai, – Laura palinko prie Kristupo, – aš galiu eiti su tavim. – Tu? Su manim? – išpūtė akis vaikinukas. – Na, taip, aš, – tyliai ir ramiai atsakė naujokė. Mintys kaip sraigteliai sukosi Kristupo galvoje. Pamažu lūpas iškreipė pašaipi šypsenėlė. – Ir kaip tu tai įsivaizduoji? – stengdamasis nesišaipyti, paklausė berniukas. – O gal tai tik pokštas? – Kodėl pokštas? – klausimu į klausimą atsakė mergaitė. – Sakei, eitum su Benu į statybas. Galiu eiti su tavim. Mėgstu nuotykius. Jei tik pakviestum... Man čia viskas nauja, smalsu, nepažįstu apylinkių, neturiu draugų. Pats sakei, savaitgalis, Benas serga, nuobodu, ką? Ir palinko į Kristupą žiūrėdama į akis, laukdama atsakymo.

Berniūkštis pajuto, kad ši mergiotė kitokia nei jo bendraklasės. Neigiamas atsakymas jos netenkintų. Be to, jam buvo savotiškai smalsu. Delsti ir svyruoti Kristupui nenaudinga. Laura galėjo pamanyti, kad jis neryžtingas žmogus, jei negali apsispręsti. Toks pasirodyti jis nieku gyvu nenorėjo. – Gerai, – burbtelėjo nenorom. Bet po akimirkos pasakė: – Pagalvosiu, – lyg pasilikdamas teisę dar pamąstyti ir atsakyti neigiamai. Laura tyliai nusijuokė. Kristupas suprato, kad jokių svarstymų ir neigiamų sprendimų daugiau nebus, nes mergiotės juokas šįkart jį nugalėjo. Vis dėlto per ilgąją pertrauką jis šalinosi naujokės. Graužė mintis, kad per greitai pasidavė jos įtaigai. Lyg koks geltonsnapis. Nebuvo su kuo pasitarti. Kristupas pats turėjo nuspręsti, ar nusižengti jųdviejų su Benu esminei taisyklei – visada ignoruoti mergaites. Naujokė keistai traukė jo dėmesį. Jis karštligiškai ieškojo išeities, nesumodamas, kaip pasiteisinti dėl tokio nuolaidžiavimo. Benas nepritars jo silpnumui, bet Kristupas nusprendė rizikuoti. Juk ji tik naujokė, ir jis, kaip šauniausias klasės džentelmenas, privalo rūpintis atvykėle ir supažindinti su nerašytomis taisyklėmis. Kitaip tariant, parodys mergiotei jos vietą. Taip ir paaiškins Benui, jei priekaištaus. Be to, pats kaltas, nereikėjo susirgti, tada naujokė nebūtų atsidūrusi jo suole.

Turinys 1 skyrius .

. Šelme naujoke

2 skyrius

Šiurpi urvo tamsa 18 3 skyrius

Dienos šviesa nezada nieko gero 26 4 skyrius .

. Nelaisves kartelis 35 5 skyrius

Gladiatoriu mokykla 48

6 skyrius .

. Pasibaisetina šventes pabaiga 57 7 skyrius .

Gegute kukuoja metus 68 8 skyrius

Vynuogienojais pintas kelias 80 9 skyrius

. Gladiatoriu jegos auga 91 10 skyrius

. Šluota ir vytele 103

11 skyrius

Slaptas Spartako planas

114

12 skyrius

. Vel kartu 129 13 skyrius

Paskutinis legionieriu forpostas 144 14 skyrius

Pavojai lieka uz nugaros 154 15 skyrius

Kilnus norai stiprina draugyste 162

Austis, Domas Au63 Mergiotė ir mirusi kalba / Austis, Domas; iliustravo Laurynas Kamarauskas. – Vilnius: Nieko rimto, 2016. – 176 p.: iliustr.

Debiutinė rašytojo Domo Ausčio knyga „Mergiotė ir mirusi kalba“ klasės padaužą Kristupą ir naujokę Laurą nukelia į senovės Romos laikus. Čia gladiatorių vadas Spartakas kaip tik rengia didžiausią istorijoje vergų sukilimą. Vaikai patenka į patį įvykių sūkurį. Norėdami grįžti į šiuos laikus jie turės gerokai pavargti, sumaniai veikti išvien ir besąlygiškai pasitikėti vienas kitu. Knygą iliustravo jaunas talentingas lietuvių dailininkas Laurynas Kamarauskas.

Redaktorė Giedrė Kmitienė Korektorė Nijolė Čijauskienė Maketavo Miglė Dilytė Tiražas 2000 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius

– Šie vaikėzai, – parodė Laura į berniukus, – rėkauja lotynų kalba. – Lotynų kalba... – nusišaipė Kristupas. – Juk tai mirusi kalba, ja niekas nekalba, tuo labiau murzini berniūkščiai. Jie visai nepanašūs į teisininkus ar gydytojus... Ir į aktorius taip pat... Bet Laura nutraukė draugo tiradą: – Aš tau ir sakau – tai ne kinas, tai tikrovė. Mes atsidūrėme nežinia kur. Ir, šiek tiek patylėjusi, virpančiu balsu pridūrė: – Taip, nežinia kur. O svarbiausia – nežinia, kokie dabar metai.

Norėdamas pasipuikuoti prieš naujokę, Kristupas nusiveda ją į apleistas statybas. Jie turėjo kiek paėjėti tamsiu tuneliu ir grįžti atgal. Tačiau atsitiko šis tas netikėta. Žibintuvėlis sudužo ir... vaikai išvydo šviesą kitame tunelio gale. Išėję iš jo suprato esą...

senovES Romoje! Kaip seksis išdaigininkui Kristupui veikti išvien su mergiote? Ar jie susikalbės su Romos gyventojais? Ar pavyks Kristupui su Laura rasti kelią namo? Juk už kiekvieno kampo tyko pavojai!

ISBN 978-609-441-358-2

Akcijos ir ypatingi pasiūlymai