UDK 888.2-93 Ul-26 Antroji laida
ISBN 978-9955-683-34-6
© Urtë Uliûnë, 2007 © Iliustracijos, Sigutë Ach, 2007 © Leidykla „Nieko rimto“, 2008
Vilnius
Ðiltos ir ðviesios Urtës Uliûnës pasakos apie maþuosius pievø gyventojus – gabios jaunos autorës (g. 1989) debiutas vaikø literatûroje. Ðiuo metu Urtë gyvena Ðiauliuose, mokosi dvyliktoje klasëje ir groja kameriniame styginiø orkestre „Fiori musicali“. „Mieganèios Boruþës“ pasiþymi poetiðka kalba ir ðvelniai muzikaliu stiliumi. Ir nenuostabu – juk autorë tiki, kad ði trapi papasakota svajonë uþims nors nedidelæ kertelæ maþo þmogaus dvasioje.
8
V
iename ûksmingame miðke, jaukiame slënyje, augo Paparèiø giraitë. Èia gyveno daugybë vabalø ir vabaliukø. Maþieji giraitës ðeimininkai árengë centrinæ aikðtæ, puikià bibliotekà ir net turgavietæ. Vienas tø vabalø buvo storas ir ðlubas karkvabalis, vardu Ðimpis. Paparèiø giraitëje jis buvo laikomas pikèiurna ir nuoboda. Ðimpis retai pasirodydavo vieðumoje, o jei pasirodydavo, tai eidavo lëtai, nerangiai, nuleidæs galvà. Uþkalbintas karkvabalis tesumurmëdavo „taip taip“ ar kaþkà panaðaus. Ðimpio namukas stovëjo atokiai, Paparèiø giraitës pakraðtyje. Savo valdas savininkas buvo aptvëræs aukðta, aklina tvora ið kankorëþiø pliauskeliø. Paparèiø giraitës gyventojai manë, kad Ðimpis 9
g yvena vienut vienutëlis. Kas gi pakæstø toká nuobodà?Nebentkitastokspatnuoboda. Taèiau,pasirodo,buvovisaikitaip... SykáskruzdëlëZulë,pagarsëjusimiðkotauðkalë, eidama pro Ðimpio namus, pastebëjo ant tvoros tupintávoriukàsukibirëliudaþøirteptuku. –Kastu?KàveikiantÐimpiotvoros?–smalsavo skruzdëlë. –EsuÐimpiobièiulis.Daþautvorà,jeinematote,–ðelmiðkaiatsakëvoriukas. Zulësuþinojo,kadvoriukovardasTiliusirkad jisprieðgeràmënesáapsistojoÐimpionamuose. Kità dienà Tilius pasirodë turgavietëje. Jis vaikðtinëjo nuo prekystalio prie prekystalio ir þiûrinëjo,kogièiaesama. Patikëkite,èiabuvovisko!Konservuotøirðvieþiø mëlyniø, samanø miðrainës, bièiø duonelës, puðø 10
sviesto, ðermukðniø kokteiliø, dþiovintø grybø, ádarytø kerpiø... Triukðmas buvo toks didelis, kad pirkëjai sunkiai galëjo susikalbëti. Voriukà labiausiai gundë þemuogiø kompotas, kurá pardavinëjo Zulë. – Duokite kelis stiklainëlius, – linksmai papraðë voriukas. Zulë paëmë keletà indeliø, pripylë þemuogiø kompoto ir dailiai supakavo, kiekvienà perriðdama raudonu kaspinëliu. – Tai bent papuotausim, – kraudamas á krepðelá stiklainëlius dþiûgavo Tilius. Zulë stovëjo ir stebëjosi, kaip ðitas linksmuolis voriukas sutaria su tuo tyleniu paniurëliu Ðimpiu. Juk jiedu tokie skirtingi! Po poros dienø turgavietëje ir vël pasirodë Tilius. Ðásyk jis iðkart patraukë prie Zulës prekystalio. 12
– Jûsø kompotas tiesiog nepakartojamas! Malonëkite parduoti dar du stiklainëlius. – Dëkui, dëkui... ar patiko ir ponui Ðimpiui? – O, taip... tiesà sakant, Ðimpis labai kvieèia Jus á sveèius. Iðgertume arbatos, pasëdëtume. Uþsukite, kada galësite. Skaniøjø kompotø pardavëja nusprendë jokiu bûdu nepraleisti progos pamatyti paslaptingojo karkvabalio namus. Jau kità savaitgalá Zulë iðsirengë aplankyti karkvabalá ir jo bièiulá voriukà. Apsivilko mëgstamiausià languotà suknelæ, ðiek tiek pasikvëpino, nukrëtusi ryto rasos nuo pievø katilëlio taurelës, ásidëjo á krepðelá lauktuviø – þinoma, stiklainëlá þemuogiø kompoto – ir iðëjo. Vartelius atidarë Tilius. Sodas atrodë puikiai. 13
Apjuosti dailia gyvatvore, þydëjo milþiniðki þibuèiø krûmai, veðëjo dekoratyvinës samanëlës. Sodo gilumoje Zulë iðvydo ir patá namukà. Jis nebuvo didelis, bet graþus. Langus puoðë ornamentuotos uþuolaidëlës. Tilius nuvedë Zulæ á svetainæ. Beveik visi èia buvæ baldai – sofa, minkðtos këdës, trys didelës lempos, net staliukas – buvo gëlëti. Ant sofos sëdëjo Ðimpis ir skaitë storà knygà. Girdëjosi tylus senovinio laikrodþio tiksëjimas. – Labai malonu, kad uþëjote, – pasisveikino karkvabalis. – Mielas Tiliau, gal galëtum uþkaisti mums arbatos? Zulë áteikë savo kompotà, kuriuo vabalëliai labai apsidþiaugë. Kol Tilius ruoðë arbatà, Zulë stebëjo karkvabalá. Visur buvo tylu, ið virtuvës girdëjosi tik voriuko bruzdëjimas. Tiesà sakant, ta jauki tyla 15
labiausiai ir stebino tauðkalæ Zulæ, pripratusià prie nuolatinio ðurmulio ir kalbø. Pagaliau á svetainæ buvo atneðta arbatos ir kepiniø. Kompotø pardavëjai norëjosi plepëti, papasakoti jiems visus miðko gandus ir paskalas. Taèiau matydama, kad Ðimpis ásigilinæs varto knygà, o Tilius uþsisvajojæs tiesiog siurbèioja arbatà, ðnekioji skruzdëlë nusprendë patylëti. Tiesa, po kurio laiko Tilius ëmë kalbinti Zulæ, tik karkvabalis tylëjo: jam uþteko maloniai ðypsotis ir klausytis. – O kur jûs, mieli bièiuliai, susipaþinote? – neiðkentë nepaklaususi Zulë. – Et, ilga istorija. Ðimpis yra mano tëvø draugas. Kartà jis uþsuko á mûsø namus Asiûkliø slënyje ir prasitarë, kad ieðko pagalbininko namuose. Na, þinote, Ðimpis ðlubèioja ir jam sunku nueiti net iki turgavietës. Taigi pamaniau – kodël gi ne? 16
Skruzdëlë sëdëjo susimàsèiusi. Nejaugi jiedu visada taip ir gyvena – vienas kalba, o kitas tik klausosi? Arba abu tyli? Negi ámanoma drauge... tiesiog tylëti? Apie ðias abejones ji prasitarë bièiuliams. – Ðimpis moka iðklausyti geriau nei bet kuris kitas mano paþástamas vabalas. Taèiau daþniausiai mudu kartu tylime. Nemëgstame tuðèiai pliaukðti. Karkvabalis meiliai patapðnojo voriuko petá ir tarë Zulei: – Zule, nejaugi neþinojote, kad kartu tylëti gali tik tikri draugai? Zulë ir stebëjosi, ir þavëjosi. Jiedu kartu tyli ir tuo mëgaujasi... labai ádomu! – Na, mielieji, turiu eiti. Aèiû uþ vieðnagæ. Bûtinai dar kada nors uþsuksiu. Sëkmës! – Zulë pasiëmë krepðelá ir patraukë durø link. 17
Tilius palydëjo skruzdëlæ per visà sodà ir priskynë jai puokðtelæ mëlynøjø katilëliø. Zulë namo ëjo kupina naujø áspûdþiø, jausmø ir svarstymø. Netikëtai ið atokaus keliuko prie jos pasuko musë Mitë. Ji buvo geriausia skruzdëlës bièiulë, tokia pat turgavietës èiauðkutë. Zulë jau þiojosi pasakoti Mitei naujausiø Paparèiø giraitës gandø ir naujienø, taèiau staiga persigalvojo: – Þinai, Mite, ðákart paëjëkime tylomis.
S
aulëlydis uþliejo eþerà tamsiai raudona spalva. Vanduo buvo ramut ramutëlis, nes vëjas jo neþadino. Cikorijus sëdëjo ant seno, sutreðusio tiltelio ir tabalavo ilgomis kojomis. Þalsvus sparnus jis buvo suskliautæs ant nugaros. Laumþirgis kramtë smilgos kotelá ir niûniavo. Atrodë susimàstæs, vieniðas ir uþmirðtas tokio raudono eþero fone. Visi kaimynai, gyvenantys aplink eþerà, þinojo, kad Cikorijus – tikras menininkas. Vieniðasis laumþirgis puikiai dainavo ir pieðë, be to, stebino bohemiðku stiliumi. Jis visada kramtydavo trumpà smilgos stiebelá. – Bûti laumþirgiu nuostabu dël trijø dalykø: turiu
21
fantastiðkus sparnus, skraidau ir, treèia, – skraidydamas girdþiu, kaip paslaptingai ðiugþda mano sparnai, – daþnai sakydavo Cikorijus. Ðio jauno, gyvenimu besidþiaugianèio laumþirgio dienos buvo gan vienodos ir ramios: vakarais sëdëti vienam ant sutreðusio tiltelio Cikorijui buvo áprasta. Taèiau vienà dienà atëjo skaidrus ir ðvelnus pavasaris, o su juo atskriejo ir meilë... Buvo ðilta geguþës popietë. Cikorijus skraidë pievelëje ir rinko pirmàsias þemuoges. Staiga pamatë neþinia kà labai ryðkiai spindintá. Jis nuskrido tos vietos link ir iðvydo... iðvydo sparnelius! Rausvus su melsvais pakraðtëliais laumþirgio sparnelius. Jie buvo tokie graþûs, kad Cikorijus negalëjo atitraukti akiø. Taèiau ið svajoniø pabudino spigus balselis: – Ei! Ko èia þiûri? 22
Á Cikorijø þvelgë dvi juodos akutës su didelëmis riestomis blakstienomis... Tai buvo laumþirgë. Tokios graþios jis dar nebuvo matæs. – Að... að... atsipraðau, panele... – Et, nieko! Kuo tu vardu? – Cikorijus... – O að – Þiedelë. Ðtai taip jie susipaþino – ir bûtent tà akimirkà jaunasis laumþirgis pirmà kartà ásimylëjo. Þiedelë atskrisdavo pas Cikorijø kiekvienà dienà. Jie kartu sukdavo ratus virð eþero, þaisdavo su saulës spinduliais, smaguriaudavo þemuogëmis, maudydavosi upeliuose ir dainuodavo romantiðkas dainas. Cikorijus visà savo laikà skirdavo Þiedelei, atverdavo jai vasaros ritmu plakanèià ðirdá. Taèiau vienà dienà Cikorijø iðtiko didelë nelaimë – jis sëdëjo ant tiltelio, ðis álûþo, Cikorijus 24
ákrito á vandená, o sunkios sutreðusios lentos uþkrito ant nelaimëlio ir sulauþë vienà sparnà. Gulëdamas namie Cikorijus liûdëjo màstydamas apie tai, kad prarado viskà, dël ko dþiaugësi esàs laumþirgis. Su vienu sparnu negalës skraidyti nuo lelijos prie lelijos, maudytis tekanèios saulës spinduliuose, gerti nuo þolës stiebeliø rytmeèio rasà. Taèiau ligoná guodë viena mintis – Þiedelë. Uþtekdavo prisiminti tas blizganèias juodas akutes ir Cikorijus iðkart pralinksmëdavo. Vienà dienà Þiedelë atskrido aplankyti Cikorijaus. Ðis gulëjo medinëje lovelëje ir pieðë. – Kaip jautiesi? – paklausë Þiedelë. – Aèiû, gerai. Dþiaugiuosi tave matydamas. Beje, turiu tau dovanà. – Tikrai?! Nagi, greièiau parodyk! Ðypsodamasis Cikorijus ið palovio iðtraukë 25
nedidelá vandens lelijos lapà, ant kurio ið spalvotø akmenëliø buvo sudëliotas Þiedelës veidas. – Tai mozaika, – kaip tikras menininkas didþiuodamasis pasakë Cikorijus. Þiedelë dirstelëjo á mozaikà, pavartë ir nusivylusi tarë: – Bet tie akmenëliai net neblizga... Cikorijus sutriko ir neþinojo kà pasakyti. – Na, dabar turiu skristi. Iki! – ir Þiedelë iðlëkë. Laumþirgis liko vienas. Jis nuliûdo, bet guodësi mintimi, kad rytoj vël pamatys mylimàjà. Kità dienà Þiedelë nuobodþiaudama truputá pasëdëjo prie Cikorijaus ir iðdûzgë pasakiusi, kad neturi laiko. Keletà dienø ji nesirodë. Cikorijus labai jaudinosi ir spëliojo, kas gi galëjo atsitikti. 26
Taèiau vienà rytà jo spëliones nutraukë pati Þiedelë. – Cikorijau, þinok, kai susilauþei sparnà, man su tavimi bûti nebeádomu... Net neásivaizduoji, kaip nuobodu èia sëdëti ir þiûrëti á tave gulintá. Todël daugiau turbût nebesusitiksime. Iki! Ir Þiedelë iðskrido laukan. Cikorijus gulëjo ir negalëjo atsipeikëti. Keletà kartø bandë pajudinti suþalotà sparnà ir vël nuleido. Jis jautë begaliná skausmà ðirdyje ir neiðtvërë nepradëjæs verkti. „Koks baisus nuodas yra vienatvë!“ – màstë laumþirgis. Taèiau ásimylëjëlis nenorëjo pasiduoti be kovos. Jis nusprendë árodyti Þiedelei, kad ir be sparnelio gali nuveikti dideliø darbø. „Þiedelë mëgsta blizganèius daiktelius. Taigi padovanosiu jai patá graþiausià jûros gelmiø turtà.“ 27
Cikorijus sumanë padovanoti mylimajai perlà. Jis þinojo, kad turës nerti á jûros dugnà ir gal net rizikuoti gyvybe, bet jo ryþtas ir meilë buvo stipresni uþ baimæ. Kità dienà Þiedelë gavo laiðkelá: „Miela Þiedele, rytoj pavakare atskrisk prie jûros álankos. Parodysiu, kaip tave myliu. Cikorijus.“ Kitos dienos pavakary Þiedelë nuskrido prie jûros kranto ir pamatë susijaudinusá Cikorijø su krepðeliu rankoje. – Kà èia þadi daryti? – paklausë Þiedelë. – Noriu bûti vertas tavo meilës. Galbût baltas blizgantis perliukas privers tave suprasti, kokia man esi brangi. Parneðiu já tau! Taip taræs Cikorijus ábrido á vandená ir nuplaukë tolyn. Neilgai trukus jis pranyko uþ horizonto. 29
Þiedelë atsisëdo ant smëlio ir pradëjo laukti. Praëjo kelios valandos, bet ásimylëjæs laumþirgis vis nesirodë. Þiedelë pamatë, kad pradeda temti, ima ðiauðtis grësmingos bangos. Vidurnaktá graþiaakë laumþirgë, kurios ðvytintys sparnai taip suþavëjo Cikorijø, suprato, kad dràsiajam bièiuliui gráþti jau nelemta. Þiedelë prie jûros iðsëdëjo visà naktá. O Cikorijus taip ir negráþo. Praþûtinga buvo jo kelionë, praþûtinga buvo jo meilë. Tekant saulei jûros bangos á krantà iðmetë nedidelá Cikorijaus krepðelá. Atidariusi já, Þiedelë pamatë baltà perlà, kuris blizgëjo ir skleidë ryðkià, bet liûdnà ðviesà...
M
aþieji karosiukai nuolat plaukiodavo kartu. Sukdavo ratus tvenkinyje, kartkartëmis stabtelëdavo pailsëti nendrëse, o gerokai pavargæ gráþdavo namo. Jø namai tebuvo didþiulis varinis kibiras, neþinia kiek laiko riogsantis tvenkinio dugne ir baigiantis surûdyti, bet karosams be galo jaukus. Tëvai, senieji karosai, paprastai sukiodavosi kur nors netoliese, rankiodami ávairiausias þoleles ir jas ragaudami. O maþieji karosiukai susiglaudæ gulëdavo paèiame kibiro dugne. Taip ðiltai ásitaisæ jie daþnai ir uþsnûsdavo. Vienà dienà mama Karosë parplaukë á kibirà su maþyèiu karosiuku. Ji stumtelëjo já prie broliø ir seserø tarstelëjusi: 33
– Ðtai jums dar vienas broliukas. Priimkit draugijon! Naujokas susigûþæs spoksojo á ðeimynykðèius, nedrásdamas pratarti në þodþio. – Sveikas, brolau! Að – tavo vyriausia sesuo. O tu – septintasis karosas ið mûsø ðeimos. – Labai malonu... – ðnibþtelëjo maþylis. – Hm... kuo gi tu vardu? – Neturiu vardo. Man jo nedavë. – Ak, mama visada kà nors uþmirðta! Tiek to, tu bûsi tiesiog Septintasis. Nuo to laiko karosiukà ir vadino Septintuoju. Gana greitai maþylis su visais susidraugavo ir buvo karðtai pamiltas uþ gerà ðirdá ir ðvelnumà. Kiekvienà dienà septyni maþi karosiukai plaukiodavo tvenkinyje, dûkdavo su buoþgalviais, klausydavosi retkarèiais á dugnà uþklystanèio vandens èiuoþiko 34
Jogailos pasakojimø, erzindavo pamaivas eðerius ar snausdavo kibire... Vienà vakarà vandens èiuoþikas nusprendë pats aplankyti karosiukus. – Sveiki, maþieji neklauþados! – ðyptelëjæs tarë. Karosiukai, iðvydæ Jogailà, be galo nudþiugo. – Kà mums ðiandien papasakosi?! – Manau, pats laikas jums suþinoti, kas dedasi ten, virðuje... – paslaptingai tarstelëjo Jogaila. – Puiku! Greièiau pasakok! – Visø pirma, virðuje yra toks dalykas, kuris vadinamas oru. Juo kvëpuoja dideli þmonës. Þmonës, jums, þuvims, pavojingi, mat mëgsta þvejoti. – O kà tai reiðkia? – Jums tai sakyti bûtø per þiauru, – máslingai papurtë galvà Jogaila. 36
Taèiau karosiukai tol neatstojo, kol ðis visko nepapasakojo. – Matot, þmonës – labai klastingi. Suvilioja þuvá riebiu sliekeliu, tada ji, vargðelë, praryja ne tik patrauklø kàsnelá, bet ir praþûtingà smailø daiktà, vadinamà kabliuku. O kai praryja nelemtàjá kabliukà – tada jau viskas... þuviai galas. Maþieji karosëliai paðiurpæ klausësi baisios tiesos, o keletas net apsiverkë ið baimës. – Nee, viskas... nuo ðiol bûsiu vegetaras! – pareiðkë vienas susijaudinæs ir iðsigandæs karosiukas, vardu Raktelis. Tada Jogaila atsisveikino su þuviukais: – Greitai pasimatysime, maþieji neklauþados! Saugokitës klastûnø! Vandens gyventojø pasaulyje, o ypaè tarp þuvø, þmones vadindavo klastûnais. 37
Kità rytà Septintasis paklausë tëèio: – Tëtuk, ar negalëtum man aprodyti viso tvenkinio? Dar në pusës nemaèiau. – Gerai, sûnau, plaukiam. Tavo smalsumas pagirtinas. Ak, kokiø stulbinanèiø groþybiø prisiþiûrëjo Septintasis! Begaliniai tankiø vandenþoliø laukai, kalnai margaspalviø akmenukø, tuntai buoþgalviø, pavieniui plaukiojanèios aðtriadantës lydekos... O kiek ádomiausiø daiktø daikteliø, matyt, iðmestø klastûnø, jie pamatë: skardiniø, peiliø, meðkeriø, maiðø ir dar galybë viso kito... Maþajam karosiukui net galva ëmë suktis. Staiga Karosas stabtelëjo ir iðdidþiai tarë maþyliui: – Þiûrëk, sûnau! Ðtai kaip karosai medþioja. Tëtis, didelis ir storas Karosas, lëtai, tylutëliai 38
priplaukë prie kabarojanèio slieko ir prarijo. Taèiau... tai buvo spàstai! Baisi jëga iðkëlë karosiuko tëtá á virðø, ðis nespëjo në sliekelio skonio pajusti. Didysis karosas pradingo visiems laikams... O Septintasis viskà matë! Jo maþa ðirdelë baisiai dauþësi, aðaros temdë akis. Prakeikti klastûnai atëmë tëtá, o jis, maþas, liesas karosiukas, niekuo negalëjo padëti... Vëlai vakare ðiaip ne taip radæs kelià atgal á kibirà, Septintasis viskà papasakojo mamai, broliams ir seserims. Jie taip nuliûdo! Pasigirdo aimanos, dejonës, verksmai... – Èia tu kaltas! Jei nebûtum praðæs, kad tëtis aprodytø tvenkiná, jis vis dar bûtø gyvas! – priekaiðtavo karosëliui net mama! – Nenaudëli tu! Praþudei tëvelá! – Kodël jo negelbëjai, þioply?! – Dink ið èia! Mums tokiø nereikia! – Vargðas tëvelis... Tu já praþudei! 39
Vieniðajam karosiukui nebeliko nieko kita, tik palikti kibirà, paèius brangiausius namus, ir ieðkotis kito bûsto... Taèiau tai nebuvo taip lengva. Greitai apie nelaimæ þinojo visas tvenkinys ir daugelis kaltino karosiukà. Ir buoþgalviai, ir lydekos, ir Jogaila, ir net kiti eðeriai tylëdami praplaukdavo pro nelaimëlá. Visas pasaulis já atstûmë... Ir niekas negalëjo þinoti, kas dedasi maþoje ðirdelëje. Bëgo dienos, savaitës, mënesiai. Pasislëpæs vienoje ið skardiniø, Septintasis gulëjo ir màstë, prisimindamas brangøjá tëvelá, kuris já mylëjo labiausiai, mamytæ, kurios taip pasiilgo, broliukus ir seseris, visus tokius brangius ir reikalingus... Dienà naktá lindëdamas skardinëje Septintasis vis nyko ir nyko, net aðakëlës ëmë matytis. Vienà vidurdiená jis vis dëlto iðplaukë pasiþvalgyti. 41
Vos judindamas pelekus – toks nusilpæs buvo – karosiukas apsuko keletà ratø aplink skardinæ ir... be galo nustebo iðvydæs èia plaukiojanèià savo mamytæ. Dievulëliau, kaip troðko þuviuko ðirdelë prisiglausti prie jos ðono! Juk kiekviena mama pirmoji atleistø savo vaikui, uþjaustø já ir paguostø. Staiga karosiukas pamatë riebø sliekà, átartinai kabantá vidury tvenkinio. – Ne, mama! Tai klasta!!! – ðaukë Septintasis, matydamas, kad ji jau prasiþiojo praryti sliekà. Taèiau jo balselis buvo taip nusilpæs, kad ði neiðgirdo. Tada Septintasis ið paskutiniøjø priplaukë prie mamos ir, bandydamas jà nustumti, netyèia pats uþkibo ant kabliuko!.. Meðkerë su visu slieku ir Septintuoju karosiuku ðvystelëjo á virðø, á ðviesà, kurià skleidë dangus virðuje...
44
B
uvo ðiltas vasaros vakaras. Kamanë Dilgë ðventë savo gimimo dienà. – Èia dovanëlë tau, – mirktelëjo aká Dilgës mama ir áteikë dailià dëþutæ. Maþoji kamanë tuojau pat nuriðo kaspinëlá, ir jos akys iðsiplëtë kaip du saulëgràþø þiedai: dëþutëje susiglaudæ gulëjo du ryðkiai oranþiniai ilgi guminiai batai! Jie blizgëjo ir kvepëjo daþais, o bateliø vidus buvo iðklotas ðvelniu baltu kailiuku. Dilgë tà naktá beveik nemiegojo, vis vaizdavosi, kaip jai pavydës mokykloje. Tokiø oranþiniø bateliø niekas neturi! Kità rytà kamanë visà valandà prasistaipë prieð veidrodá. Mokykloje ið tiesø visi, pamatæ Dilgæ, avinèià 45
oranþiniais bateliais, nulydëdavo þvilgsniu, net atsigræþdavo. Tokiø batø nepastebëti tiesiog negalëjai. – Ðiaudelë mirs ið pavydo! – ðirdyje dþiûgavo oranþiniø bateliø savininkë, atverdama savo klasës duris. Taèiau kamanë Ðiaudelë, geriausia Dilgës draugë, iðvydusi mylimà bièiulæ su naujais, áspûdingais batais, jokio pavydo nepajuto. Ji nuoðirdþiai dþiaugësi, kad Dilgë taip graþiai atrodo. Per pamokas puoðeiva negalëjo nustygti vietoje. Bruzdëjo suole svarstydama, kaip èia iðbandþius batus. Ar jie tikrai tvirti, nebijo vandens, tinka braidyti po pelkes ir kemsynus? O Ðiaudelë sëdëjo nunërusi galvà. Ji liûdnai þvilgtelëjo á savo batelius – tai buvo paprasti, kiauraraðèiu marginti þydri bateliai. Nuo ilgo dëvëjimo 46
jø spalva po truputá bluko. Net nepalyginsi su praðmatniaisiais oranþiniais... Taèiau Ðiaudelë nemokëjo ilgai liûdëti – nustojo sielotis dël savo þydrøjø senukø ir vël ëmë dþiaugtis draugës sëkme. Staiga Dilgei á galvà ðovë gana paika mintis. Savo planais ji tuojau pat pasidalijo su Ðiaudele. – Ðiaudele, noriu iðbandyti savo batukus. Suþinoti, ar jie yra ne tik graþûs, bet ir patvarûs. Taigi namo þadu ne parskristi, o pareiti, ir ne tiesiuoju miðko keliuku, o per Pilkàjà pelkæ. Ar norëtum eiti kartu?.. Ðiaudelë minutëlæ dvejojo – juk jos bateliai pelkëms netinka, – bet sutiko. Dilgë dþiûgavo. Ji buvo beveik tikra, kad su savo naujaisiais batais lengvai perbris pelkæ. Ðiaudelë su varganais, kiauraraðèiu margintais bateliais jai nerûpëjo. 48
O ðtai ir paskutinis skambutis. Dvi draugës patraukë kemsynø link. Pelkë atrodë grësmingai: ið jos gilumos sklido keisti garsai, tvyrojo rûkas, nuo dumblynø vëjas neðë nemalonø kvapà. – Brr, – nusipurtë Ðiaudelë. – Bet jei jau atëjome, tikriausiai nebegráðime atgal, Dilge? – Tikrai ne, – grieþtai atsakë kamanë. Eiti buvo sunku. Reikëjo ðokinëti nuo kupsto ant kupsto, nes dumblas galëjo átraukti keliautojas gilyn. Þinoma, Dilgei eiti toli graþu nebuvo taip sunku, kaip Ðiaudelei. Nelaimëlës kojos buvo ðlapios ir purvinos iki pat keliø, o Dilgës – sausut sausutëlës. – Eime greièiau! Neþiopsok ir neatsilik, – komandavo Dilgë. Ji paslapèia ðypsojosi, matydama, kad Ðiaudelë vos spëja ir taip kamuojasi. 49
Ir tada nutiko tai, ko Dilgë nebuvo numaèiusi! Pamaiva uþsiþiopsojo ir, nepastebëjusi didþiulës dumblo balos, murktelëjo kojà. Á juodà pliurzà. Paniro visa kamanës kojytë iki pat kelio. O baisiausia – bato iðvis nebebuvo matyti! Vargais negalais Dilgë iðtraukë kojà. O varge... oranþinio batelio nebuvo në kvapo! – Kur mano batelis?! – apsiverkë nusiminusi. Ðiaudelë puolë á pagalbà. Atsiklaupë ðalia pragaiðtingos balos, ákiðo á jà rankà iki pat alkûnës ir ilgai ilgai makalavo juodà pliurzæ, kol galø gale iðtraukë prasmegusá batelá. Batas buvo juodas, pilnas maurø, nuo jo laðëjo dvokiantis dumblas, o graþios apelsininës spalvos visiðkai nebesimatë... – Ðtai tavo batelis, – iðtiesë radiná Ðiaudelë raudanèiai draugei. 50
Dilgë piktai griebë batà. – Varge... koks nebegraþus, tiesiog ðlykðtus! – sumurmëjo puoðeiva. Likusià kelio dalá draugës skrido, nes pelkës joms, o ypaè Dilgei, uþteko ligi soties. Vos gráþusi namo, Dilgë puolë plauti savo brangøjá batelá. Deja, kad ir kiek ðveitë, gramdë, skalavo, kailiukas bato viduje ðvytinèios baltos spalvos taip ir neatgavo. Jis buvo niûrus ir pilkas kaip apsiniaukæs rudeninis dangus. Vakare Dilgë paniurusi drybsojo këdëje ir spoksojo á batelius. Vienas stovëjo toks pat kerintis kaip dar ðá rytà – ryðkiai oranþinis – tikras aukso apelsinas. Kitas – liûdnas, pavargæs, suveltu kailiuku. Kamanei jis priminë supuvusià slyvà... Kas gi neðë jà á tà pelkæ?! 51
Dilgë prisiminë Ðiaudelæ. Ðlapias jos kojas ir paprastus þydrus batukus. – O juk Ðiaudelë irgi visa suðlapo... – pagalvojo Dilgë. Ir dar labiau nuliûdo. Prislëgta ðirdimi Dilgë atsigulë á lovà, bet vis vartësi nuo ðono ant ðono, negalëdama sumerkti akiø. Spëliojo, kà veikia Ðiaudelë. Gal bando nuplauti þydruosius batelius? Jei tik galëtø, padovanotø draugei naujus, dar graþesnius uþ savo oranþinius. Taip màstydama ir uþsnûdo.
rys senos rupûþës tupëjo po veðliu karklu ir ðnekuèiavosi. – Tik pamanykit – Þakas Luisas Þiusjë ið tikrøjø pakilo á dangø! Jam pavyko atsiplëðti nuo þemës savo paties sumeistrautu oro balionu! – èiauðkëjo viena. – O að në kiek nenustebau tai suþinojusi. Ið to frakuoto vieniðiaus galima tikëtis visko! – papurtë galvà antroji. – Þinot, keisèiausia tai, kad Þakas Luisas á pirmàjà kelionæ pasiëmë tik smuikà! Visai pamirðo, kad ir ore reikia kaþkuo misti... – ironiðkai burbtelëjo treèioji. – Liaukis, Fidelija, juk Þakas tik trumpam iðskrido. Sakë ðiandien vakare gráðiàs, – paprieðtaravo pirmoji rupûþë. 57
Taèiau niekas në nenutuokë, kas taip netikëtai nutiko vargðeliui Þakui Luisui Þiusjë... Kûrybingasis rupûþius labai ilgai ir kruopðèiai meistravo maþytá oro balionëlá, kuris turëjo já pakelti á mëlynàsias aukðtybes. Varnalëðø lapai, bièiø medus, jonvabaliø ugnelës, – ir pagaliau darbas buvo baigtas. Þakas Luisas taip nekantravo, kad dar tà patá rytà pasiëmë maþytá mediná smuikelá – brangiausià savo turtà – ir pakilo á dangø. Þinoma, palikti namie gausià peteliðkiø kolekcijà ir galybæ prabangiø prancûziðkø kvepalø iðradingajam rupûþiui buvo labai gaila, bet juk pirmoji kelionë netruks ilgai! Kiek vëliau, þinoma, bus galima ir savaitëlæ kità paskrajoti, bet pirmiausia reikalinga praktika. Deja, Þako Luiso kelionë pakrypo netikëta linkme. Pakilo piktas vëjas ir nuneðë maþytá þalià oro balionëlá á visai visai kità pusæ, toli toli... Vargðas 58
Þiusjë nemokëjo suvaldyti savo kûrinio. Gimtoji Ðiaurës Marselio uþmiesèio pelkë liko uþ daugybës kilometrø. Atsipeikëjo Þakas Luisas visiðkai neþinomoje vietoje. Apsidairæs iðvydo aplamdytà oro balionà, veðlius sànaðynus ir bûrá apstulbusiø varliø, rupûþiø, uodø, laumþirgiø ir kitokiø maþø gyviø. Apstojæ ratu nelaimëlá jie kraipë ûselius ir kojeles stebëdamiesi tokiu retu jø pelkëje ávykiu. – Vieðpatëliau... kas nutiko?.. – sumurmëjo Þakas. Jis apsiþiûrëjo savo þalias, ðiurkðèias letenëles ir pamatë, kad jos nubrozdintos. Dailus juodas frakas keliose vietose buvo suplyðæs, prabangûs raudoni batai apdulkëjæ, neðvarûs. Á prieká iðkrypavo stora rupûþë. – Laba diena, tamsta... Viena varlë èia jus rado 59
ir suðaukë visus á pagalbà. Ar... gerai jauèiatës? Ar sveikas esate, tamsta? Þakas Luisas ðiaip taip atsisëdo. – Berods, sveikas, mersi... su kuo turiu garbës kalbëti? – Esu Leteniukas, Tyruliø pelkës maþøjø gyventojø Tarybos vadovas. O jûs? – Þakas Luisas Þiusjë, smuikininkas ir iðradëjas. Esu ið Ðiaurës Marselio uþmiesèio pelkës. – Hm!.. Negirdëta pelkë! – tarstelëjo Leteniukas. – Ji yra Prancûzijoje. O kokia èia ðalis, pone Leteniuk? Ið jûsø akcento suprantu, kad esu tikrai ne mielojoje Prancûzijoje. – Esate Lietuvoje. Ðiaurës Lietuvoje, Didþiajame Tyruliø pelkyne. Na, leiskite jums padëti atsistoti... – ðyptelëjo Leteniukas ir iðtiesë karpuotà letenëlæ sveèiui ið Prancûzijos. 60
Vietiniai Tyruliø pelkës gyventojai apgyvendino Þakà Luisà maþame varlës Kristinos vieðbutëlyje. Ðis vieðbutëlis stovëjo Paparèiø giraitëje prie upelio. Parinko sveèiui patá geriausià kambarëlá antrame aukðte su vaizdu á Bebrø álankà ir prineðë kokiø tik turëjo skaniausiø vaiðiø. Taèiau Þiusjë lova vis tiek nebuvo tokia minkðta, kaip gimtuose prancûziðkuose namuose. Þinoma, rafinuotasis sveèias ið mandagumo apie tai net neuþsiminë provincijos gyventojams. Vëlyvà vakarà, ruoðdamasis miegoti, Þakas Luisas staiga prisiminë kraupø dalykà. – Smuikas! Kur mano smuikas?! – persigandæs suðnibþdëjo pats sau. Rupûþius nieko nelaukæs iðlëkë á laukà. Bëgo, bëgo kiek tik leido jëgos ir galø gale pasiekë vietà,
62
kurioje nukrito. Taip! Oro balione gulëjo smuikas. Jis buvo sveikut sveikutëlis. – Dëkui Dievui! – ðypsodamasis sumurmëjo Þakas glausdamas smuikelá prie ðirdies. Traukdamas atgal á vieðbutá ir màstydamas apie Debiusi kûrybà, Þiusjë staiga iðgirdo labai nemalonius garsus. Tai buvo visiðkai neharmoninga, nemokðiðka smuiko muzika. Uþsienietis rupûþius pasibaisëjo ir nutarë iðsiaiðkinti, kas drásta taip niekinti muzikà! Truputá paëjëjæs, Þakas iðvydo skurdokà, bet jaukià trobelæ po laukiniø svarainiø krûmu. Trobelës verandoje sëdëjo strazdanotas rupûþius su languotu kombinezonu. Jis linksmai grieþë country stiliaus muzikëlæ. Languotasis prasèiokas atrodë savimi labai patenkintas! 63
Þiusjë ásidràsino, pasitaisë raudonà peteliðkæ ir priëjo artyn. Pastebëjæs ateivá, Tyruliø rupûþius nutilo. – Labas vakar... – pradëjo Þakas. – Sveikutis! – nutraukë já vietinis muzikantas ir plaèiai iðsiðiepë. Prancûzas pasipiktino tokiu nemandagumu, bet stengësi tvardytis. – Esu Þakas Luisas Þiusjë, Ðiaurës Mar... – Þiuþis Þvikë jûsø paslaugoms! – iðtiesë milþiniðkà letenà tyrulietis. Þiusjë sutriko. – Að... að... na, mersi! Bet laikau savo pareiga jums kai kà pasakyti. – Tai klok, seni! – linksmai tarstelëjo Þiuþis. „Seni“! Koks áþûlumas! Koks prasèiokiðkumas! – Nenoriu pasirodyti nemandagus, bet jûsø 64
muzika siaubinga! Esate visai nemuzikalus, grojate visiðkai neprofesionaliai! – piktai iðpyðkino Þakas ir vël pasitaisë peteliðkæ. Þvikë susiraukë. – Groju að visai gerai – taip, kaip man patinka! Be to, visi darome klaidø, Þakai. Ðtai tu, pavyzdþiui, tikrai padauginai kvepalø. Net galva man ëmë suktis! Þiusjë ásiuto. – Kaip drástate?! Tai... tai... aukðèiausios klasës kvepalai! Naujausias aromatas!.. Ir aèiû Dievui, kad kvepalai „Amor“ dar neiðsivadëjo nuo Marselio dienø! Bet Þvikë sakë tiesà. Nuo Þako Luiso ið tiesø sklisdavo gerokai per stiprus aromatas. Prancûzas kvepëjo kaip visa parfumerijos parduotuvë! 65
Þakas vis dar jautësi paþemintas. – Klausykite, pone Þvike, turiu pasiûlymà. Já bûtø galima pavadinti ir iððûkiu. Kvieèiu jus rytoj po pietø á panelës Kristinos vieðbuèio kiemà. Ten abu pagrosime, o þiûrovai nuspræs, kuris ið mûsø yra vertas muzikanto vardo. Sutinkate? Þvikë ðyptelëjo. – Þinoma! Sutinku. Þiusjë kiek nustebo. Languotasis smuikininkas nebijo susikauti? – Puiku... Tuomet iki pasimatymo, pone Þiuþi Þvike. – Atia, Þakai! – pamojavo Þiuþis. Kità rytà visà pelkæ aplëkë þinia, kad ávyks labai ádomus koncertas – varþytuvës. Gros Þiuþis Þvikë,
66
visø paþástamas smuikø meistras, muzikuojantis laisvalaikiu, ir profesionalus smuikininkas ið Prancûzijos Þakas Luisas Þiusjë. Vakare vieðbuèio kieme susirinko daugybë þiûrovø, o Tarybos vadovas Leteniukas maloniai sutiko bûti koncerto vedëju. – Mieli bièiuliai, ðávakar iðgirsite dviejø atlikëjø, dviejø ádomiø rupûþiø pasirodymus ir nuspræsite, kuris ið jø vertas MUZIKO vardo. Kvieèiu Þakà Luisà Þiusjë! Þemai nusilenkæs ir pasitaisæs peteliðkæ Þakas pradëjo groti. Ak, jo muzika buvo dieviðka! Tokia tyli ir garsi, ðvelni ir aistringa, rimta ir svajinga, linksma ir liûdna, lëta ir greita, skambi ir ðokinëjanti. Visi klausësi tarsi uþburti, o jam baigus aplodismentai vis nesiliovë. Þakas turëjo pakartoti svajingàjà 67
„Sarabandà“. Taèiau Leteniukas priminë, kad dar turi pasirodyti Þiuþis Þvikë, ir þiûrovai nurimo. Þiuþis grojo paprastai, bet nuoðirdþiai, draugiðkai. Jis toli graþu neprilygo Þiusjë, ir visi tà pastebëjo. Ilgainiui pasigirdo piktas ðvilpesys ir replikos. Neiðtvëræs patyèiø vargðas Þiuþis su savo languotu kombinezonëliu pasitraukë ið scenos. Jis tikrai nenorëjo, kad þiûrovai pamatytø, jog verkia ir vyrai… Þakas Luisas buvo patenkintas. Iki pat vëlaus vakaro jis mëgavosi laurais ir pagyrimais. Taèiau likæs vienas kambarëlyje, ëmë svarstyti. Ramybës jam nedavë viena mintis. Nors Þvikë grojo ir prastai, jo smuiko garsas buvo daug ryðkesnis, skambesnis. Kodël? Þiusjë negalëjo nusiraminti. Jis suko ratus po kambará, kol pagaliau nusprendë tai iðsiaiðkinti. 69
Þakas Luisas tyliai iðsmuko ið vieðbuèio ir pasuko Þvikës trobelës link. Joje dar degë ðviesa. Þakas slapta þvilgtelëjo pro langà ir pamatë, kad Þiuþis nusiminæs þiûri á gæstanèià þidinio liepsnà. Þiusjë truputá susigëdo ir raustelëjo. Tada pasibeldë. – Kas èia?! – atsklido nustebæs, kiek liûdnas Þvikës balsas. – Hm… naa… èia Þakas Luisas Þiusjë. – Uþeik, Þakai, – tarstelëjo Þvikë. Þakas Luisas atsargiai pravërë duris ir nusivalæs kojas þengë vidun. – Ar netrukdau? – paklausë. – Ne, ne… prisësk. Kodël taip vëlai èia atëjai? Þiusjë pasitaisë peteliðkæ, pasimuistë ir atsikrenkðtë. Jis jaudinosi. 70
– Norëjau kai ko paklausti. Sakykite, pone Þvike, kaip iðgaunate toká puikø garsà grodamas smuiku? Þiuþis apstulbæs þvilgtelëjo á frakuotà rupûþiø, kuris nepatogiai sëdëjo ant maþos kuklios sofutës ir kuitësi. – Puikø garsà? Net neþinojau, kad iðgaunu puikø garsà. Garsas ir tiek. – Ne! Ne! Ne! Kur pirkote ðá smuikà? Þvikë papurtë galvà. – Að jo nepirkau. Pats darau smuikus! Þakas Luisas net iðsiþiojo. – Tikrai? Þvike, tuomet esate labai talentingas smuikø meistras! Gal ir man galëtumëte vienà padaryti? – Þinoma, galëèiau, Þakai. Tada Þakas Luisas suprato, kad pasielgë, ko gera, nelabai graþiai. Jo iðdidi ðirdis neramiai suspurdëjo. 71
Þiusjë pajuto prielankumà staèiokui, bet nuoðirdþiam Tyruliø rupûþiui. – Þiuþi Þvike, að kai kà sumaniau. Mes atskleisime jûsø talentà pasauliui! – ákvëptas ðûktelëjo Þakas ir jau tiesë letenà kiðenën kvepalø buteliuko, bet, deja, jo ten nebuvo... Beliko pasitaisyti peteliðkæ. Po keliø dienø Tyruliø gyventojai pastebëjo plakatus, skelbianèius apie Þvikës smuikø dirbtuvæ, kurioje uþ nedidelæ kainà galima ásigyti nuostabios kokybës smuikø. Plakato apaèioje buvo paraðyta: „Ðià dirbtuvæ rekomenduoja pats Þakas Luisas Þiusjë, smuikininkas virtuozas.“ Tyruliai ið karto pagyvëjo. Kiekvienas, kuris bent kiek domëjosi muzika, nusprendë ásigyti smuikà. Prie Þiuþio trobelës su iðkaba ÞVIKËS SMUIKØ DIRBTUVË nusidriekë ilgëliausia eilë, kurioje 72
trypinëjo þiogai, varlës, skruzdëlës, ðimtakojai, uodai ir net bebrai. Labai greitai Þvikës dirbtuvë ëmë klestëti ir iðgarsëjo visame pelkyne. Uþ ðá sumanymà Þiuþis turëjo bûti dëkingas Þakui. Jis ir buvo. Þvikë pagamino geriausià koká tik sugebëjo smuikà Þiusjë ir nuoðirdþiai padëkojo. – Nëra uþ kà, – tarstelëjo Þakas Luisas ir nusiðypsojo. Letenëlëse jis laikë du smuikus: senàjá ir laku spindintá naujàjá. Leteniukas, panelë Kristina, Þvikë ir kiti padëjo Þiusjë sutaisyti oro balionà. Ið pradþiø Þakas Luisas mokësi já valdyti ir skraidë tik netolimus atstumus: nuo pelkës iki pievelës, nuo pievelës iki miðko, paskui – ir iki gretimo miestelio. Gráþæs pasakodavo Tyruliø gyventojams kà ten regëjæs – taip jie suþinojo apie vorà Mauricijø ir dvi mieganèias Boruþes. O 73
vakarais jis koncertuodavo tyrulieèiams panelës Kristinos vieðbutëlyje. Galiausiai atëjo laikas gráþti á gimtinæ. Naujieji bièiuliai prikrovë garbingam sveèiui pakankamai maisto atsargø ir atsisveikino. Þakas Luisas Þiusjë, kildamas aukðtyn, mojavo Tyruliø gyventojams ir galvojo, kad bûtinai èia kada nors dar gráð.
V
iename mieste, tykioje nedidelëje gatvelëje, stovëjo raudonø plytø namas su labai graþiu apvaliu langeliu pastogëje. Koks dailus buvo tas langelis! Jis patraukdavo visø praeiviø þvilgsnius, ir jie susimàstydavo, kad pastogës langelis bûtinai turi kokià nors paslaptá. Taèiau langelis neturëjo jokiø paslapèiø. Pro já tegalëjai pamatyti senà palëpæ, prigrûstà nereikalingø, apdulkëjusiø daiktø. Èia buvo pusiau sulûþæs Fotelis, ðiek tiek áskilæs Veidrodis, milþiniðkas senovinis Lygintuvas, àþuolinë Spinta, kurioje ðeimininkai kaþkada laikydavo drabuþius. Èia galëjai iðvysti ir gëlëtà Arbatinukà, mediná Samtá – jie gulëjo numesti kampe ir buvo aptraukti voratinkliø. Visi ten dûlëjæ daiktai buvo gana áprasti ir neádomûs. 77
Taèiau gerai apsidairæ, ant spintos virðaus bûtumëte pastebëjæ grubokai padirbtà, nenulakuotà, átrûkusià medinæ Dëþutæ. Pati Dëþutë gal ir nebuvo labai jau iðskirtinë... Taèiau nereikëtø apie daiktà spræsti vien ið jo iðorës. Dëþutës viduje miegojo dvi Boruþës. Gal reikëtø sakyti – gyveno, neþinau... Suprantate, Boruþës Dëþutëje miegojo jau daugelá metø, o jø maþyèiuose veideliuose ðvietë meilios ðypsenos. Dëþutë saugojo taðkuotes kaip didþiausià paslaptá, o vakarais tyliai paniûniuodavo ðvelnià melodijà, tikëdamasi, kad ði Boruþëms neleis sapnuoti blogø sapnø. Tiesa, Dëþutë kartais ne juokais ásiþeisdavo, kad Boruþës nepratardavo në þodþio, nepadëkodavo uþ ðiltà prieglobstá ir rûpestá. Taèiau Dëþutë turëjo gerà ðirdá, ir pyktis greitai praeidavo. Vienos Boruþës nugarëlæ puoðë trys juodi taðkai, 78
kitos – keturi. Dëþutë daþnai spëliodavo, ar jos sesutës, ar ðiaip draugës. Ji galëjo tik spëlioti, nes Boruþës savo globëjai nesakydavo në þodelio. Vienà syká Dëþutë nebeiðtvërë nepasigyrusi ir prasitarë apie Boruþes kitiems daiktams. Kaip jie visi nustebo! Dvi mieganèios dailios Boruþës! Nieko sau! Taèiau veltui daiktai bandë jas prakalbinti. Nepadëjo nei Lygintuvo meilikavimai, nei Veidrodþio grasinimai, nei Spintos verkðlenimai. Sulig kiekviena diena daiktø susidomëjimas augo. Vakarais Dëþutë melodijas niûniuodavo jau nebe viena. Daiktai choru traukdavo graþias daineles, o kartais bandydavo padainuoti net keliais balsais. Kiekvienà dienà jie sugalvodavo Boruþëms naujus vardus ir skirdavo joms eilëraðèius. Arbatinukas nusprendë paraðyti knygà ir pavadinti „Mieganèiosios graþuolës“. 80
Ilgainiui daiktai jau nebesitikëjo ir net nebesistengë Boruþiø prakalbinti. Palëpës gyventojams uþteko þinoti, kad jos èia yra ir ramiai miega medinës Dëþutës viduje. Kartà á palëpæ buvo atneðti seni Þiûronai. Ðeimininkas mestelëjo juos ant Fotelio ir uþvërë duris. Neilgai trukus Þiûronai susipaþino su palëpës senbuviais ir suþinojo daug ádomiø dalykø. Taèiau labiausiai Þiûronus sudomino mieganèios Boruþës. – Per visà gyvenimà esame prisiþiûrëjæ nesuskaièiuojamà galybæ daiktø, bet mieganèiø Boruþiø – dar niekada, – tarë Þiûronai. – Kabarokitës virðun ir pamatysite! – mestelëjo Veidrodis. Þiûronai uþsikerëblino ant spintos ir dirstelëjo á dëþutës vidø. Tada ilgai þiûrëjo, labai nusistebëjo ir... prapliupo juoktis. 81
Daiktai nepatenkinti susiþvalgë. – Kas èia taip juokinga? – irzliai paklausë Arbatinukas. Þiûronai juokësi ir juokësi, kol pagaliau atsakë: – Kokie jûs kvaili!.. Ar suprantate, kad dainas dainavote, eilëraðèius kûrëte visiðkai veltui? Daiktai be galo ásiþeidë ir pradëjo ðûkalioti. – Nagi, praðom paaiðkinti, kà èia pliurpiate! – reikalavo. – Ðitos Boruþës jau mirusios. Jos nemiega! Jos tiesiog nebegyvos... Ðitos dëþutës viduje guli paprasèiausios sudþiûvusios Boruþës! Nejaugi tiek laiko ðito nesupratote?.. Þiûronø pasakyti þodþiai buvo labai skaudûs ir þiaurûs visiems palëpëje gyvenusiems daiktams. Ið pradþiø jie net nenorëjo patikëti tuo, kà iðgirdo, bet vëliau suprato, kad þiûronai buvo teisûs. Ðtai 83
kodël Boruþës niekada neðnekëdavo. Ðtai kodël jos neatsakydavo á klausimus ir niekada nedainuodavo kartu. Skaudþiausia buvo Dëþutei. Ji apsipylë karðtomis aðaromis ir jautësi likusi tokia vieniða… Taèiau daiktai, kelias savaites paliûdëjæ, uþsimirðo. Jie ir toliau vakarais dainuodavo Boruþëms, kurdavo apie jas eilëraðèius, o Arbatinukas tæsë knygà. Dëþutë vël jautësi laiminga. Veltui akylieji Þiûronai bandë palëpës senbuvius átikinti, kad jie stengiasi dël dviejø sudþiûvusiø, nebegyvø vabaliukø. Mylinèioms ðirdims tie vabaliukai tebebuvo dvi ramiai mieganèios Boruþës.
B
uvo kartà nedidelis voras, vardu Mauricijus, ir gyveno jis labai keistoje vietoje. Ta vieta buvo dailaus raðomojo stalo apatinis stalèius, kuriame stalo savininkas laikë senas priraðytas uþraðø knygeles. Mauricijus á apatiná stalèiø pateko visai netikëtai. Syká ðeimininkas tvarkë kambarius (jis buvo didelis pedantas, kambarius valydavo net keletà kartø per dienà!), ðluostë dulkes ir ant palangës pamatë vorà! Tai buvo Mauricijus, kuris ramiai kaitinosi saulutëje. Vargðelis vos spëjo iðsisukti nuo mirtino smûgio paðluoste ir mikliai nërë á pravertà apatiná raðomojo stalo stalèiø. Atsigavæs nuo iðgàsèio, Mauricijus ádëmiai apþiûrëjo stalèiø ir nusprendë, kad èia galëtø bûti jaukûs namai, saugus prieglobstis. Naujasis 87
stalèiaus gyventojas ilgai nelaukæs nusiverpë keletà ámantresniø tinklø ir ásitaisë nusnûsti. Po keliø dienø Mauricijus sunerimo, supratæs, kad stalèius, jo naujieji namai, turi vienà rimtà trûkumà – èia nesilanko musës! O jei nëra musiø, vadinasi, nebus soèios vakarienës. Nebus jokios vakarienës! – Taip lengvai nepasiduosiu! – tàsyk pats sau tarë Mauricijus ir sumanë nuausti keletà tinklø po spinta, gal ten musës áklius? Pagaliau voras sulaukë vakaro, o tada, atidþiai apsiþvalgæs, patraukë á kità kambario pusæ, kur stovëjo spinta. Ten jis ir nuaudë tinklà. Dar keletà akimirkø pasigroþëjæs nuveiktu darbu, galiausiai gráþo á stalèiø. Kità dienà Mauricijus negalëjo nustygti savo kailyje. Nors ir gerokai pavargæs, buvo þvalus – sûpavosi, 88
kabëjo þemyn galva, ðokinëjo, kûrë naujus ornamentus ir kompozicijas... Voras niekaip negalëjo nurimti, nes mintys apie artëjantá naktiná þygá pasiimti sumedþiotosios vakarienës nedavë ramybës. Pagaliau visai sutemo ir voras pasuko spintos link. Taèiau, pasiekæs gaudyklæ, Mauricijus labai nusiminë. Jis iðvydo, kad jokio grobio nëra! Per visà naktá ir dienà èia neatskrido ir neákliuvo në menkiausia musytë! Alkanas gráþæs á stalèiø, Mauricijus svarstë, kaip reikëtø ið ðios kebeknës iðsisukti. Jis nusprendë aplankyti vaikystës laikø draugà vorà Prunciø, kuris su þmona Dorina gyveno to paties namo rûsyje. Iðvydæs Mauricijø, Pruncius nustebo ir apsidþiaugë. – Sveikas gyvas! Kaip sekasi, brolau? – draugiðkai pasiteiravo Pruncius. – Gerai, Prunciau, aèiû! Gyvenu puikiame bûste… 90
Na, þinai, kaip bûna. Bet turiu ðiokiø tokiø rûpesèiø. Taigi klausiu tavæs tiesiai: Prunciau, gal þinai, kodël ðeimininko kambaryje nëra musiø? Pruncius þinojo: – Musës mëgsta netvarkà, neðvarà. Tai sena tiesa. Na, o ðeimininkas, kiek þinau, be galo tvarkingas. Ðtai todël musës vengia skristi á jo valdas, – paaiðkino ir pakvietë seniai matytà bièiulá prie gausaus vaiðiø stalo. Gráþæs namo, voras Mauricijus ilgai svarstë, ið kur parûpinus neðvaros. Taèiau greitai suprato, kad ðvaruolio ðeimininko bute tai neámanoma! Tà vakarà voras vël patikrino tinklus, sustiprino juos, padailino kelis kraðtelius ir, apþvelgæs kûriná menininko akimis, nuskubëjo atgal á stalèiø. Prieð uþmigdamas sumanë kità vakarà ir vël aplankyti senàjá bièiulá ir pasivaiðinti puikia vakariene. 91
Pruncius, kaip ir pirmàsyk, maloniai priëmë draugà. Vakarienei jiedu valgë grietinëlës padaþe troðkintus kirminëlius. – Tavo þmona tikrai puiki virëja! – pagyrë Mauricijus. – Taip! Dorina dirba rûsio virtuvëje ir gamina valgá net penkioms èia gyvenanèioms ðeimoms, – atsakë Pruncius. Mauricijus apsiþvalgë. Anksèiau në nebuvo pastebëjæs, kad rûsys pilnas gyventojø. Vorai, sliekai, skruzdëlës, tarakonai. Vabalai skirtingose rûsio vietelëse turëjo ásirengæ jaukius kambarëlius. Ðtai, pavyzdþiui, Pruncius gyveno paèiame rûsio gale, po sena sulûþusia këde. Jo nuverpti tinklai driekësi á visas puses ir buvo labai patogûs. – Manau, èia smagu gyventi, drauguþi. Taèiau në uþ kà nenorëèiau èia kraustytis ið jaukaus, prabangaus 93
savo butuko stalèiuje, – iðdidþiai pasakë Mauricijus Prunciui. Gráþæs á stalèiø voras uþsiraðë kà tik valgyto patiekalo receptà ir tuojau pat uþmigo, nes jautësi apsunkæs po soèios vakarienës. Rytà Mauricijus nuslinko po spinta apþiûrëti tinklø. Tiesà sakant, jis jau nebesitikëjo aptikti èia kokià musæ. Taèiau Mauricijui rûpëjo, kad tinklai atrodytø graþiai, tvarkingai, patraukliai. Jis dailino tinklo formas ir tobulino raðtus. Voras nusprendë, kad ðitaip gyventi – dienomis poilsiauti ar, viskà pasaulyje pamirðus, atsidëti kûrybai, o vakarieniauti Prunciaus namuose, – jam visai patinka. Jokio vargo, jokiø rûpesèiø! Pruncius, vëlø vakarà prie durø ir vël iðvydæs Mauricijø, keistai ðyptelëjo. – Malonu, kad vël uþsukai, – tarstelëjo. 94
– Kà valgysime vakarienës? – nekantravo sveèias. Jis jau uþuodë gardø maistà. Dorina atneðë sriubà su musiø sparneliais. Paragavæs Mauricijus net uþsimerkë. „Nuostabiai skanu,“ – pamanë. Vorai valgë sriubà, ðnekuèiavosi ir prisiminë senus laikus. Pasisotinæs Mauricijus pareiðkë, kad turi eiti namo, ir atsisveikinæs iðëjo. Stalèiuje voras vël uþsiraðë nuostabøjá receptà ir, jaukiai ásitaisæs tinkle, uþmigo saldþiu miegu. Kitos dienos vakarà Mauricijus jau pramintu takeliu vël þingsniavo á Prunciaus namus. – Sveikas, sveikas drauguþi! Kokie gardûs kvapai! Ar negalëtø Dorina pagaminti savo skaniøjø pipiriniø suktinukø, girdëjau, jie tirpte tirpsta burnoje, – èiauðkëdamas Mauricijus atsisëdo á savo pamëgtà vietà prie stalo. 95
Pruncius krenkðtelëjo. – Turësime tai omeny, Mauricijau. Skaniai prisivalgæs sveèias papasakojo Prunciui apie savo iðpuoselëtus tinklus po spinta ir ilgai aiðkino, kad kûryba – labai atsakingas procesas. O kiek vëliau pasijuto mieguistas ir patraukë namo. Kità rytà Mauricijus leido sau iki pusiaudienio sûpuotis plonyèiø gijø hamake, tada vël nuropojo á kità kambario galà pasigroþëti savo graþiaisiais tinklais. – O juk tos musës tik gadintø ðio tinklo groþá! – þiûrëdamas á ámantriausius raðtus lengvabûdiðkai murmëjo Mauricijus. Vakare, kai menininkas voras jau ketino eiti pas Prunciø, atsitiko nenumatytas dalykas. Jis pamatë Prunciø su Dorina, lûkuriuojanèius prie stalèiaus! – Kà èia veikiate? – visai nesvetingai pralemeno Mauricijus. 96
– Nusprendëme aplankyti tave, bièiuli. Gal pakviesi á sveèius? – gudriai ðypsojosi Pruncius. Pasijutæs labai nejaukiai, Mauricijus áleido Prunciø ir Dorinà á stalèiø. – Nepykit, neturiu kuo jus pavaiðinti... – tyliai tarstelëjo. Pruncius apsidairë. – Èia graþu. Ir tvarkinga. Be to, ir prabangu, kaip pats sakei, – tarë. – Bet gyventi to nepakanka. Mauricijus stovëjo nunëræs galvà. Já uþplûdo gëda ir liûdesys. Dorinai labai pagailo nelaimëlio. Ji priëjo prie Mauricijaus ir draugiðkai tarë: – Ðtai kà tau siûlau. Palik ðituos namus ir kraustykis pas mus, á rûsá. Ten tikrai atsiras vietos ir tau. Turësi ið ko pragyventi, nes musiø rûsyje niekada nepritrûksta. Be to, nebûsi vienas, turësi daugybæ linksmø kaimynø. Kà manai? 97
Mauricijus pasijuto nuoðirdþiai dëkingas. Jis uþsikorë á vienà ið savo tinklø, kuriame laikë uþraðø knygelæ su puikiosios virëjos receptais. Tai buvo didþiausias Mauricijaus turtas. – Èia tau, Dorina, – pasakë, droviai ðypsodamasis, ir iðtiesë vorei knygelæ. Tada visi trys ðiaip taip uþstûmë stalèiø – dël viso pikto, kad koks nors nepatyræs vorelis neákliûtø á dailiojo bûsto þabangas, – ir nuskubëjo Mauricijaus pramintu takeliu rûsio link.
K
artà á pasaulá atëjo maþas ðimtakojukas. Maþàjá ðimtakojukà tëvai pavadino Brozijumi proprosenelio garbei. Tai buvo tikrai graþus, ámantrus vardas. Ir puikiai tiko ypatingam ðimtakojui. Brozijus augo greitai. Jis viskuo domëjosi ir viskà norëjo pamatyti. Brozijus labai dþiaugësi, kad turi galybæ kojø, ir daþnai sakydavo: – Su ðitiek kojø galiu nuveikti ðitiek darbø! Taèiau vienas dalykas nedavë ðimtakojui ramybës. Kai saulëtais rytais Brozijus klajodavo pievose, viskà temdydavo baimë, kad ateityje niekas neprisimins pasaulyje buvus toká ðimtakojá Brozijø! – O taip, sûneli, labai liûdna... bet, deja, tai tiesa. Tokiame dideliame pasaulyje kaip ðitas mes nieko nereiðkiame. Gyvename, kiek mums skirta, ir tiek. 101
Todël dþiaukis laiku, kuris tau duotas, – aiðkino Brozijaus mama, guosdama sûnø. Bet Brozijus nusprendë nepasiduoti. Vienà dienà susikrovë penkis krepðius paèiø bûtiniausiø daiktø, uþsimaukðlino kepuraitæ ir patraukë per pievà ieðkoti naudingø patarimø kaip pasaulyje palikti pëdsakà. Pirmiausia Brozijus sutiko uþsimiegojusià skruzdëlæ Zulæ. Iðgirdusi ðimtakojo klausimà, ji susiraukë. – Neþinau, neþinau... Manau, turi pastatyti labai didelá namà... ne, ne... labai labai didelá namà, didþiausià ið visø. Tik paþiûrëk á mûsø skruzdëlynà. Ðtai tada tave visi prisimins. Ilgai prisimins, taip! Skruzdëlës patarimà Brozijus tiksliai uþsiraðë á uþraðø knygutæ ir padëkojæs patraukë toliau. Po kiaulpienës krûmu besidarbuojanti bièiø ðeimyna labai nudþiugo, kai Brozijus pasisveikino ir pasiteiravo tokio ádomaus dalyko. 102
– Mielasai, tai vadinamasis filosofinis klausimas... Á já sunku atsakyti, bet mes pabandysime. Kad tave prisimintø, turi atneðti kuo daugiau naudos aplinkiniams ir sau, kitaip sakant, surinkti kuo daugiau medaus. Brozijus vël uþsiraðë atsakymà á savo knygutæ ir nukurnëjo toliau. Visai netikëtai ðimtakojis sutiko po balà braidantá uodà. Jis net triskart papraðë Brozijaus pakartoti klausimà. – Kad prisimintø?.. Na, hm... Þinai, kad mane prisimintø, að ágeliu. Ir mane prisimena! Þinoma, geriausia ágelti du, tris arba net keturis kartus, tada gali bûti tikras, kad tave prisimins. Tik saugokis, kad pats negautum galo, brolau! Tai rizikinga. Brozijus uþsiraðë treèiàjá patarimà. O sraigë ðimtakojo klausimà sutiko audringai. 104
– Vaike, kokius niekus èia tauðki? Niekas mûsø neprisimins, manæs jau dabar niekas neatsimena... Bet truputá patylëjusi ji pridûrë: – Þinoma, jei tavo namelis visada bus tvarkingas ir blizgantis, toks, koká dabar matai manàjá, apie tave dar ilgai pagarbiai pasakos vaikaièiams gentainiai. Kiek vëlëliau Brozijus sutiko nuostabø spalvotà drugelá. Ðis apþiûrinëjo laukinæ aguonà. Iðgirdæs klausimà net susigraudino: – Kad prisimintø ateityje?.. Sunku tai padaryti... Man duota viena diena, að nieko nespëju. Taèiau kuo daugiau pamatysiu, kuo daugiau spësiu aplankyti, tuo ilgiau mane prisimins. Ir reikia stengtis kuo plaèiau iðskleisti sparnelius, tada visi atkreips dëmesá, koks esi graþus ir toká tave prisimins. Ir atsipraðæs, kad turi skubëti, drugelis nuplasnojo. 105
Brozijus apkeliavo galybæ pievø ir miðko laukymiø, prisirinko daugybæ patarimø. Pagaliau pasijuto pavargæs ir nusprendë gráþti namo. Namie ramiai perskaitë viskà, kà uþsiraðæs, ir... skaudþiai nusivylë. Staiga suprato, kad tie patarimai jam nepadës. Na, kaipgi jam pastatyti labai labai didelá namà? Arba kaip pririnkti medaus? Juk jis – tik paprastas ðimtakojis, trokðtantis, kad já prisimintø. Ir tada Brozijus nuðvito. Jam kilo idëja, ir ne bet kokia, o ypatinga. Jis èiupo ið smilgos sumeistrautà parkerá ir pradëjo raðyti. Ið pradþiø per vidurá balto lelijos lapo atsirado uþraðas: JIE NENORËJO BÛTI PAMIRÐTI. Tada Brozijus iðsamiai apraðë kiekvienà kelionëje sutiktà patarëjà. Pridëjo istorijas apie karkvabalá Ðimpá ir jo draugà Tiliø, apie laumþirgá Cikorijø, 107
Septintàjá Karosiukà, oranþinius Dilgës guminukus ir svetimðalá keliautojà Þakà Luisà Þiusjë. Knyga iðëjo ðiek tiek graudoka, taèiau Brozijui tai patiko. Ðimtakojis buvo tikras, kad ðie pasakojimai padës vabalams prisiminti ne tik kelionëje sutiktus draugus, bet ir já patá, raðytojà. Paskui truputá pamàstë. Prisiminë pasakojimà apie mieganèias Boruþes ir Dëþutæ, sauganèià jø paslaptá. Ði istorija jam atrodë pati graþiausia. Todël savo knygà Brozijus pavadino MIEGANÈIOS BORUÞËS. Pasidairykite pievø bibliotekose, gal aptiksite Ðimtakojo Brozijaus raðtø tomelá tokiu pavadinimu. Jis kvepës laukø vëju ir vabalëliø sapnais.
Tylieji bièiuliai Laumþirgis Cikorijus Septintasis Karosiukas Oranþiniai bateliai Þiusjë ir Þvikë Mieganèios Boruþës Voras Mauricijus Ðimtakojis Brozijus
7 19 31 43 55 75 85 99
Kai buvau maþa, tikëjau, kad vabalëliai – irgi þmonës, tik kitokie. Dabar daþnai matau, kad þmonës – savotiðki vabalëliai begaliniame laiko sraute. Að pati daþniausiai bûnu boruþe. Labai jau man patinka raudoni taðkuoti sparnai. O kartais bûnu medþiu, pilnu þiedø, bièiø, laumþirgiø, paukðèiø. Tada jau þinau, kad esu vël pasiruoðusi imti á rankas teptukà.
Dþiaugiuosi visokiausiais maþais padarëliais. Juk jø pilna visur – ir sode, ir miðko pievoje, ir ant pilko ðaligatvio, ir net þmoniø namuose. Kartà á galvà atëjo mintis, kad ir tie maþieji turi savo gyvenimo istorijas. Na, o að pati esu visokia: svajotoja, filosofë, burbeklë, maiðtininkë, juokø kauliukas, bièiulë, entuziastë, stebëtoja... Per dienà galiu pasikeisti ðimtus kartø. Geriau pagalvojus, svarbu, ne kokia að, o kà Jums papasakosiu ðioje pasakø knygelëje.
Ul-26
Uliûnë, Urtë Mieganèios Boruþës / Uliûnë, Urtë; iliustravo Sigutë Ach. – Vilnius: Nieko rimto, 2008. – 112 p.: iliustr.
Trumpos pasakaitës apie maþuosius pievø ir laukø gyventojus – vabalëlius, jø kasdieninius rûpesèius, maþus dþiaugsmelius ir didelæ meilæ.
Redaktorë Neringa Mikalauskienë Maketavo Simonas Gutauskas Tiraþas 3000 egz. Iðleido leidykla „Nieko rimto“ www.niekorimto.lt
Spausdino UAB spaustuvë „ARX Baltica“, Veiveriø g. 142 b, LT-46353 Kaunas www.arxbaltica.lt