Annie M. G. Schmidt
UDK 821.112.5-93 Sc49
Versta iš: Annie M. G. Schmidt MINOES Em. Querido’s Uitgeverij B. V., Amsterdam, Antwerpen, 2011
Antrasis leidimas
ISBN 978-609-441-083-3
© Tekstas, Estate of Annie M. G. Schmidt, 1970 © Iliustracijos, Estate of Carl Hollander, 1970 Išleista susitarus su Em. Querido’s Uitgeverij B.V., Amsterdamas, Nyderlandai © Vertimas į lietuvių kalbą, Antanas Gailius, 2012 © Viršelio iliustracija ir dizainas, Rimas Pocius, 2016 © Leidykla „Nieko rimto“, 2016
Annie M. G. Schmidt
Iliustravo Carl Hollander Viršelio dailininkas Rimas Pocius Iš nyderlandų kalbos vertė Antanas Gailius
Vilnius 2016
1
skyrius
N ej au n i e k u r n ė r a n au j i e n ų ? – Tibe! Kur tas Tibė? Gal kas matėt Tibę? Jį šefas kviečiasi. Kur jis pradingo! Tibe!!! Tibė viską girdėjo. Bet pasislėpė už rašomojo stalo. Ir kiūtojo ten drebėdamas ir mąstydamas: „Nenoriu pas šefą. Bijau. Gerai žinau, kas manęs laukia. Šįkart būsiu atleistas.“ – Tibe! O, tu čia! Še tau. Jie pamatė jį bekiūtantį. – Tučtuojau eik pas šefą, Tibe. Dabar jau nieko negalėjai padaryti. Reikėjo eiti. Nukoręs galvą, Tibė nužingsniavo koridorium ir sustojo prie durų su lentele Vyriausiasis redaktorius. Jis pasibeldė. Iš vidaus balsas tarė: „Prašom“. Tibei įėjus į kabinetą, šefas kalbėjosi telefonu. Mostelėjęs ranka į krėslą, jis tęsė pokalbį. Tibė laukė sėdėdamas. Čia buvo „Kilendorno naujienų“ pastatas. Tibė dirbo šiame laikraštyje. Jis rašė straipsnius. – Taigi, – tarė vyriausiasis redaktorius, dėdamas telefono ragelį. – Norėčiau kartą su tavim rimtai pasikalbėti, Tibe. Dabar tai jau bus... – pamanė sau Tibė. – Tavo straipsniai, Tibe, labai gražūs. Kartais net ypač gražūs. 5
Tibė nusišypsojo. Gal dar vis dėlto pasiseks. – Bet... Tibė kantriai laukė. Žinoma, kad turėjo pasigirsti tas bet. Kitaip jis čia nesėdėtų. – Bet... juose niekados nebūna naujienų. Juk jau tiek sykių sakiau. Visi tavo straipsniai apie kates. Tibė tylėjo. Tai buvo tiesa. Katės jam labai patiko. Pažinojo visas apylinkės kates. Ir pats turėjo katiną. – Bet vakar parašiau straipsniuką visai ne apie kates, – prašneko jis. – Apie pavasarį. – Būtent, – tarė šefas, – apie pavasarį. Apie vėl sprogstančius medžių lapelius. Argi tai naujiena? – Na... lapeliai juk galiausiai nauji, – atsakė Tibė. Šefas atsiduso. – Paklausyk, Tibe, – kalbėjo jis. – Tu man patinki. Esi sumanus vyrukas ir moki rašyti istorijėles. Bet mes čia dirbame laikraštyje. O laikraštis turi teikti naujienas. – Bet juk jame ir taip tiek naujienų, – atsakė Tibė. – Karai ir panašiai. Ir žmogžudystės. Maniau, kad žmonėms būtų visai malonu pasiskaityti apie kates ir lapelius. – Ne, Tibe. Suprask mane teisingai, tau nereikia rašyti apie žmogžudystes ar bankų plėšimus. Tačiau tokiame miestuke kaip mūsiškis pilna smulkių naujienų. Jeigu tik mokėtum jų rasti. Bet aš jau tiek kartų tau sakiau: esi pernelyg drovus. Nedrįsti eiti prie žmonių. Niekados nedrįsti klausinėti. Atrodo, lyg bendrautum tik su katėmis. 6
Tibė vėl tylėjo, nes tai buvo tiesa. Jis buvo drovus. O kai dirbi laikraštyje, droviam būti nevalia. Turi drįsti prie kiekvieno prieiti. Turi drįsti prieiti prie ministro, net jeigu tas sėdėtų vonioje. Ir narsiai paklausti: „Papasakokit, ką šį vakarą veikėte?“ Geras laikraštininkas taip drįsta. O Tibė – ne. – Na, – tarė vyriausiasis redaktorius, – duosiu tau dar vieną progą. Nuo šiol rašysi straipsnius, kuriuose bus kokia nors naujiena. Rytoj vidurdienį laukiu pirmojo. O paskui vis porą kartų per savaitę. O jeigu neišeis... Tibė suprato. Tada jis neteks darbo. – Iki, Tibe. – Geros dienos, pone. Ir dabar jis traukė gatve. Lynojo, ir viskas atrodė pilka. Tibė žingsniavo per miestą. Visur žvalgėsi, į viską kreipė dėmesį. Kur čia radus kokią nors naujieną? Jis matė automobilius. Važiuojančius, stovinčius. Matė negausius praeivius, o retsykiais – ir vieną kitą katę. Tačiau jam buvo nevalia daugiau rašyti apie kates. Galiausiai jis mirtinai pavargęs atsisėdo ant suolelio Daržovių rinkoje, kur po medžiu dar buvo sausa. Ant suolelio jau sėdėjo žmogus. Ir dabar Tibė pamatė, kas jis. Tai buvo jo mokyklos mokytojas, ponas Smitas. – Tik pažiūrėkit, – tarė ponas Smitas. – Kaip smagu tave vėl susitikti. Girdėjau, dirbi laikraštyje. Visados maniau, kad turėtum ten atsidurti. Tikriausiai gerai sekasi, ar ne? 7
Tibė nurijo seilę ir prisivertė pasakyti: – Pakenčiamai. – Mokykloje visados rašei tokius puikius rašinius, – tarė ponas Smitas. – Maniau, kad daug pasieksi. Tu... tu tikrai gerai rašai. – Ar nežinote kokios naujienos? – pasiteiravo Tibė. Ponas Smitas pažvelgė į jį truputuką įsiskaudinęs. – Negi taip išpuikai? – paklausė jis. – Aš tau sakau, kad puikiai rašai, o tu mane klausi, ar nežinau kokios naujienos... Nelabai mandagu. – O, aš to neturėjau galvoje! – nuraudęs sušuko Tibė. Jis buvo bemėginąs aiškinti, ką turėjo galvoje, bet ūmai stabtelėjo. Netoliese pasigirdo nirtulingas lojimas. Didžiulis aviganis lyg pašėlęs kažką vijosi. Bėglys dingo tarp stovinčių mašinų, o šuva nėrė jam įkandin. Ir išsyk greta augančioje aukštoje guoboje pasigirdo smarkus traškesys. – Katė, – tarė ponas Smitas. – Katė įsiropštė į medį. – Ar ten tikrai buvo katė? – paklausė Tibė. – Kad labai jau didelė. Ir truputuką plastelėjo. Panašiau į didelį paukštį. Į kokį gandrą ar ką. – Bėgiojančių gandrų nebūna, – tarė ponas Smitas. – Ne, bet kad plazdėjo. Kur matėte plazdančią katę? Juodu nuėjo pasižiūrėti. Šuva stovėjo po medžiu ir užvertęs galvą narčiai lojo. Juodu mėgino įžiūrėti, kas ten slepiasi šakose. Bet atrodė, kad katė visai dingusi. Jeigu ten buvo katė. 8
– Eikš čia, Marsai! – pašaukė šunį kažkieno balsas. – Marsai! Čia! Prie jų priėjo ponas su šuns pavadėliu. Užsegęs pavadėlį, jis ėmė tempti šunį. – Rrrrrr... – tarė Marsas. Visomis keturiomis įsispyrusį į žemę, šeimininkas jį nutempė šalin. Tibė su ponu Smitu liko bestovį ir besidairą viršun. Ir dabar jie aukštai aukštai tarp jaunų lapelių kažką įžvelgė. Koją. Koją, aptemptą gražia kojine ir apautą lakiniu bateliu. – O Dievulėliau, juk ten poniutė, – tarė ponas Smitas. – Kaip čia galėtų būti? – stebėjosi Tibė. – Kaip ji galėjo taip vikriai ten įsiropšti? Dabar pasirodė ir galva. Baiminga galva su didžiulėmis, išgąsčio kupinomis akimis ir visa kupeta rudų plaukų. – Ar jis nubėgo sau? – šūktelėjo galva. – Nubėgo! Lipkit žemėn! – atsiliepė Tibė. – Bijau, – suvaitojo panelė. – Taip aukštai. Tibė apsidairė. Visai greta stovėjo prekinis automobilis. Atsargiai užsilipęs ant jo stogo, Tibė ištiesė kiek įstengdamas aukščiau ranką. Panelė ėmė keturpėsčia šliaužti prie savo šakos galo. Paskui smuktelėjo ant žemesnės šakos ir sugriebė Tibei už rankos. Ir dabar pasirodė, kad ji labai mitri. Vienu šuoliu liuoktelėjusi ant automobilio stogo, antru ji jau atsidūrė gatvėje. 9
– Mano lagaminėlis nukrito, – pasakė. – Gal jis čia dar kur guli? Ponas Smitas padavė jai lagaminėlį. Tas buvo įkritęs į balą. – Prašom, – tarė ponas Smitas. – Ir jūsų paltukas šiek tiek išsipurvinęs. Panelė nusibraukė nuo sijono dulkes ir žaliaukas, o paskui prašneko: – Tas šuo toks didžiulis... Nieko negaliu sau padaryti, vos pamačiusi šunį, turiu lipti į medį. Dar kartą širdingai ačiū. Tibė buvo bemėginąs ją sulaikyti ir šio to paklausti, mat ūmai prisiminė savo straipsnį... Juk čia buvo ypatingas nutikimas, apie kurį galima rašyti. Bet jis truputį per ilgai dvejojo. Ir vėl pasirodė pernelyg drovus. O panelė nuėjo su savo lagaminėliu. – Kokia keista ponia, – tarė ponas Smitas. – Panaši į katę. – Taip, – atitarė Tibė. – Nepaprastai panaši į katę. Juodu žvelgė panelei įkandin. O ši pasuko už kampo. „Galiu ją dar pasivyti“, – pamanė sau Tibė. Nė neatsisveikinęs su ponu Smitu, jis pasileido gatvelėn, kurioje matė pradingstant panelę. Ten ji ir žingsniavo. Tibė paklaus ją: „Atleiskit, panele, kaip čia yra, kad taip bijotės šunų ir mokat taip vikriai laipioti po medžius?..“ Bet ūmai ji dingo Tibei iš akių. Gal kur įėjo? Bet kaip tik toje gatvės atkarpoje nebuvo jokių durų. Tik ilga tvora, o už jos – sodas. Tvoroje nebuvo 10
nė vartelių; ji turėjo šmurkštelti tarp virbų. Pro tvorą Tibė apžiūrėjo sodą. Pievelė ir krūmai. Bet panelės niekur nematyti. „Ak, tikriausiai ji bus įėjusi pro kurias nors duris, – pamanė Tibė. – Prastai žvalgiausi. Ir lietus smarkėja. Eisiu namo.“ Pakeliui jis nusipirko dvi keptas žuvis ir maišelį kriaušių vakarienei. Jis gyveno pastogėje. Pastogė buvo labai graži, su vienu dideliu kambariu, kuriame jis ir gyveno, ir miegojo. Be to, ten dar buvo virtuvėlė, dušo kampas ir nedidelis sandėliukas. Tibei teko kopti daugybę pakopų aukštyn, tačiau užlipęs viršun jis galėjo žvalgytis į gausybę stogų ir kaminų. Namie jo laukė didžiulis pilkas katinas Flufas. – Užuodi žuvį? – paklausė Tibė. – Eikš į virtuvę, čia mudu ją susitaisysim ir suvalgysim. Gausi visą, Flufai. Gal čia paskutinis kartas, kai galiu nusipirkti žuvies. Mat rytoj būsiu atleistas. Rytoj atsidursiu gatvėje, Flufai. Tada nė cento nebeuždirbsiu. Tada mudviem teks abiem eiti elgetauti. – Miau, – atsakė Flufas. – Nebent aš šįvakar dar įstengčiau parašyti naujienų straipsnį, – pasakė Tibė. – Bet kad jau vėlu. Atsiriekęs duonos, jis užkaitė virdulį. Valgė virtuvėje, drauge su Flufu. O tada nuėjęs kambaryje sėdosi prie rašomosios mašinėlės. O gal vis dėlto galėčiau parašyti apie tą keistą panelę? – pamanė jis pats sau. 11
Ir pradėjo. Šią popietę, maždaug penktą valandą, Daržovių rinkoje aviganis šuva vijosi vieną ponią. Pagauta panikos, ji iki pat viršūnės įsiropštė į aukštą guobą. Kadangi nedrįso lipti žemyn, aš jai ištiesiau pagalbos ranką. O paskui ji patraukė savo keliais ir pro virbų plyšį įlindo į sodą. Tibė perskaitė, ką parašęs. Bet straipsniukas buvo labai jau trumpas. Tibė nujautė, kad šefas pasakys: „Ir vėl apie katę.“ Reikia dar kartą pamėginti iš pradžių. Pirma sučiulpsiu mėtinį saldainiuką, pamanė sau Tibė. Tada žvaliau darbuosiuos. Jis ėmė dairytis saldainių ant rašomojo stalo. Et, maniau, kad turiu dar visą ritinėlį. – Gal tu žinai, kur aš padėjau mėtinius saldainiukus, Flufai? – Murrrr, – atsakė Flufas. – Tai ir tu nežinai. Kas yra, ar lauk nori? Nejau ir vėl būtinai reikia traukti ant stogo? Tibė atidarė virtuvės stoglangį, ir Flufas pradingo tamsoje ant stogų. Lauke tebelynojo, vidun įsiveržė šaltas vėjo gūsis. Tibė grįžo prie rašomosios mašinėlės. Įkišo naują popieriaus lapą ir pradėjo iš pradžių.
2
skyrius
P r i k ly d ė l ė k at ė Tuo metu, kai Tibė pastogėje svarstė ir suko galvą, nepažįstamoji panelė buvo ne taip toli nuo jo. Ji kiūtojo už kelių gatvių sodelyje, pasislėpusi tarp krūmų. Buvo vakaras, tamsu, nors pirštu į akį durk. Lijo, ir sodas buvo smarkiai įmirkęs. Ten ji ir tupėjo su savo lagaminėliu. Patyliukais lyg miauktelėjo. Iš pradžių nieko nenutiko. Ji dar kartą išleido tą patį garsą. Ir dabar nuo namų pusės atsklido atsakas: – Miau... Labai iš lėto prisiartino senutėlė, juoda kaip degutas katė. Ji įtariai stabtelėjo per galiuką nuo krūmų. – Teta Mortjė... – sukuždėjo panelė. Senoji katė iš susijaudinimo atsiduso. – Dabar jau matau... – sušnypštė ji. – Tu? – Ar dar prisimenate mane, tetule Mortjė? – Tu Minusė! Juk Minusė iš Emos gatvės? – Taip, tetule. Žinojau, kad jūs čia gyvenat, ir užsukau. – Jau girdėjau, – nervingai tarė senoji katė, – girdėjau, kas tau nutiko... Visos katės apie tai šneka. Ir kaip tai galėjo atsitikti, Minuse? Juk esi iš vienos geriausių Kilendorno kačių šeimų! Ką apie tai mano tavo artimieji? 13
– Jie manęs nebenori nė pažinti. Sako, matyt, aš pati esanti kalta. Sesuo atgręžia man uodegą... – Tsss... – tildė tetulė Mortjė. – Suprantama. Juk ir turėjai padaryti kažką siaubinga, jei esi taip nubausta. Pavirsti žmogumi! Kokia šiurpi bausmė. Nė už tūkstantį kanarėlių nenorėčiau būti žmogum. Sakyk, ar čia kokie kerai? – Kad aš nežinau, – atsakė dukterėčia Minusė. – Bet juk turi žinoti, kaip tai nutiko? – Žinau tik tiek, kad išėjau kaip katė, o parėjau kaip panelė. – Negaliu patikėti, – tarė tetulė Mortjė. – Bet, matyt, tu pati turi būti kalta. Veikiausiai padarei ką nors labai nekatiška. Ką padarei? – Nieko, kiek žinau, visai nieko nepadariau. – Ir dar su drabužiais... – toliau kalbėjo tetulė Mortjė. – Ar išsyk ir su drabužiais buvai? – Drabužius... drabužius aš vienoje vietoje nusigvelbiau, – atsakė panelė. – Juk negalėjau vaikštinėti nuoga. – Vaje! O dar ir lagaminėlis... – sušnypštė tetulė Mortjė. – Kam jis tau? – Jį irgi nugvelbiau. – O kas jame? – Naktiniai marškiniai. Ir dantų šepetėlis. Ir maudymosi pirštinaitė, ir muilas. – Tai tu nebesiprausi seilėmis? – Ne. 14
– Tada viskas baigta, – tarė tetulė Mortjė. – O aš dar tikėjausi, kad viskas susitvarkys! Bet dabar baiminuosi, kad tau nebėra vilties. – Tetule Mortjė, aš alkana. Gal turite man ką ėdama? – Apgailestauju, ničnieko. Savąjį „Kitekat“ šįvakar jau suėdžiau. O mano šeimininkė labai tvarkinga. Niekados nepalieka mėtytis maisto. Viską deda į šaldytuvą. – Ar ji gera? – paklausė dukterėčia Minusė. – Žinoma. O kodėl klausi? – Gal ji mane priimtų? – Ne! – suriko tetulė Mortjė. – Ką sau manai, vaike? Tokią, kokia esi? – Ieškau, kur prisiglausti, tetule. Juk turiu susirasti kokią pastogę. Gal kur žinote? Kur nors netoliese? – Esu sena, – kalbėjo tetulė Mortjė. – Beveik niekados nebevaikštau stogais ir labai retai kada teužsuku į kitus sodus. Bet šį tą dar žinau. Už vieno sodelio gyvena mokytojo Smito katinas. Tas daug žino. Eik su juo pasikalbėti. Katinas vardu Simonas. Žvairys Simonas. Jis Siamo padermės, bet vis tiek labai mielas. – Tai gal aš tada galėčiau pas tą mokytoją... – Ne ne, – atsakė tetulė Mortjė. – Ten irgi negalėsi pasilikti. Bet Simonas pažįsta visas apylinkės kates. Taigi ir visus žmones. Greičiausiai jis galės tau ką nors patarti. – Labai ačiū, tetule Mortjė. Tai iki. Kada nors dar užsuksiu. 15
– Jei nepasisektų, pakalbėk su kate Šliure. Ji valkatauja. Dažniausiai tupi ant Draudimo banko stogo. Gero vardo ji neturi, mat yra tikra pasileidėlė. Bet žino daug – kaip tik todėl, kad trainiojasi po visą miestą. – Ačiū. – O dabar turiu grįžti, – tarė tetulė Mortjė. – Labai tave užjaučiu, bet vis tiek manau, kad kaltinti turi tik pačią save. Ir dar vienas geras patarimas: prauskis seilėmis. Laižykis. Tai visokios išminties pradžia ir pabaiga. Tetulė Mortjė iškėlusi uodegą nužingsniavo per sodelį savo namų link, o jos vargšė dukterėčia, pasiėmusi lagaminėlį, išlindo pro tvoros spragą. Leidosi ieškoti kaimynų katino. Tibei nesisekė. Jis vaikštinėjo pirmyn atgal po mansardą, retsykiais vis sėdosi prie rašomosios mašinėlės, paskui piktai draskė, ką buvo parašęs, ir rausėsi po visus stalčius, ieškodamas savo mėtinių saldainiukų. Buvo idiotiškai įsitikinęs, kad be tų mėtinukų negalės nei mąstyti, nei rašyti, bet pamažu darėsi vis vėliau ir vėliau. – Tiesą sakant, turėčiau vėl eiti į gatvę, – manė jis. – Pasidairyti, gal kur nors kas vyksta. Kas nors, apie ką galėčiau parašyti. Bet manau, kad tokiu oru gatvė tuščia. Kaip keista, kad Flufas taip ilgai tupi ant stogo. Dažniausiai jis grįžta kur kas anksčiau. Turbūt metas miegoti. Rytoj nueisiu pas šefą. Ir pasakysiu: „Apgailestauju, jūsų teisybė, aš netinku 16
laikraščiui.“ O jis tada atsakys: „Tikrai, man atrodo, geriausia jums bus pasiieškoti kokios kitos vietos.“ Ir tada viskas bus baigta. Eisiu ieškotis kito darbo. Virtuvėje kažkas tykiai barkštelėjo. Šiukšlių kibiras su pamina. – Flufas, – pamanė Tibė. – Tai netikėlis. Nori išsikrapštyti žuvies kaulus iš kibiro. O juk gavo visą žuvį. Eisiu pažiūrėti, kitaip jis man apvers visą kibirą ir turėsiu vėl kuoptis. Atsistojęs Tibė pradarė virtuvės duris. Ir persigando. Ten buvo ne Flufas. Ten buvo panelė. Ta pati panelė iš medžio, ir ji dabar rausėsi šiukšlių kibire. O juk tik vienu keliu ji galėjo patekti vidun... pro stoglangį. Vos išgirdusi Tibę, panelė grįžtelėjo. Snukutyje ji laikė didžiulį žuvies kaulą. Ne ne, burnoje... – išsyk pagalvojo Tibė, tačiau panelė buvo tokia panaši į baikščią peršlapusią valkataujančią katę, kad Tibė jau buvo besakąs: „Škac... dink iš čia!“ Tačiau jis nieko nepratarė. Išsiėmusi iš burnos žuvies kaulą, panelė maloniai nusišypsojo. Jos žalios akys buvo truputuką įkypos. – Atsiprašau, pone, – tarė ji. – Sėdėjau ant stogo su jūsų katinu Flufu. O kvapas buvo toks gardus. Taigi ir įsiropščiau pro stoglangį. Flufas dar viršuje. Kalbėjo ji padoriai, kaip tikra panelė. Bet kokia buvo peršlapusi. Rudi plaukai sruogomis užkritę ant veido, o apsiaustėlis visas permirkęs ir susiglamžęs. 17
Ir ūmai Tibę persmelkė smarki užuojauta. Visai kaip vargana pusiau prigėrusi katytė. Katė priklydėlė! – Žuvų, deja, nebėra, – tarė jis. – Bet jeigu esat tokia alkana... turiu dar dube... – jis vos nepasakė: dubenėlį pieno. – ...turiu jums dar puodelį pieno. O gal ir sumuštinuką? Su sardinėmis? – Mielai, – mandagiai atsakė panelė, tačiau jos akys pašėlusiai šnairavo iš alkio. – Meskit šitą, – paliepė Tibė, rodydamas į žuvies kaulą, kurį panelė tebelaikė rankoje. Ji išmetė kaulą į šiukšlių kibirą. O tada, baikšti ir permirkusi, sėdėjo ant kėdės virtuvėje ir žiūrėjo, kaip Tibė atidaro sardinių dėžutę. – Gal galėčiau sužinoti, kuo jūs vardu? – pasiteiravo Tibė. – Minusė. Panelė Minusė. – O aš vardu... – Ponas Tibė, – tarė panelė. – Žinau. – Sakykit tiesiog „Tibė“. Visi mane vadina Tibe. – Jei neprieštarausite, verčiau sakysiu „pone Tibe“. – Kaip jūs atsidūrėte ant stogo? – paklausė jis. – Aš, eee... Ieškojau vietos. Tibė nustebęs pažvelgė į ją. – Ant stogo? Bet panelė nieko neatsakė. Sumuštinukai buvo gatavi. Tibė buvo bededąs lėkštutę ant grindų, bet persigalvojo. Veikiausiai ji valgo kaip žmonės, pamanė jis. Taip ir buvo. Panelė gražiai valgė peiliu ir šakute. 19
T URI N YS 1
skyrius
Nejau niekur nėra naujienų?
2
skyrius
Priklydėlė katė
13
3
skyrius
Katė Šliurė
24
4
skyrius
Kačių spaudos tarnyba
32
5
skyrius
Sekretorė 41
6
skyrius
Kaimynystė 51
7
skyrius
Tavo sesuo buvo atėjusi
59
8
skyrius
Priėmimas pono Smito garbei
67
9
skyrius
Šnekų daktaras
77
5
10
skyrius
Katės nėra liudininkai
89
11
skyrius
Degalinės katinas ir „Monopolio“ katinas
97
12
skyrius
Šliurės kačiukai
102
13
skyrius
Tibė rašo!
111
14
skyrius
Kačių antplūdis
119
15
skyrius
„Katės amžiams bėgant“
127
16
skyrius
Redakcijos katinas
136
17
skyrius
Ar ji atvirto į katę?
143
18
skyrius
Rudoji sesuo
149
19
skyrius
Šįkart ten buvo Karlosas
157
Sc49
Schmidt, Annie M. G. Minusė / Schmidt, Annie M. G.; iš nyderlandų kalbos vertė Antanas Gailius; iliustravo Carl Hollander; viršelio dailininkas Rimas Pocius. – Vilnius: Nieko rimto, 2016. – 168 p.: iliustr.
Annie M. G. Schmidt (1911–1995) – gausybės knygų vaikams autorė, vertinama ir mylima už šmaikštų, lengvą rašymo stilių, originalumą ir spalvingus knygų personažus. 1988 m. jos kūryba buvo įvertinta prestižiniu H. Ch. Anderseno apdovanojimu. „Minusė“ – pasakojimas apie drovųjį žurnalistą Tibę ir jo keistąją draugę, kurie kartu įkuria kačių naujienų tarnybą ir patiria nepaprastų nuotykių, atskleisdami paslaptis ir įveikdami Kilendorno miestelyje klestinčią neteisybę.
Redaktorė Danutė Ulčinskaitė Korektorė Gražina Akelaitienė Maketavo Vilija Kvieskaitė Tiražas 3000 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB „Spindulio spaustuvė“ B. Brazdžionio g. 23, LT-48184 Kaunas
Mažame ramiame miestelyje ne taip paprasta aptikti sensacijų. Ypač jei esi toks drovus ir kuklus kaip ponas Tibė. Laimei, jaunajam laikraščio žurnalistui į pagalbą ateina nepaprastoji Minusė – žavi, be galo į katę panaši panelė, kuri nukrenta tiesiog iš... medžio viršūnės!
Akcijos ir ypatingi pasiūlymai