Muzika troliui by Nieko rimto

Violeta Palčinskaitė

CD su Edva

Iliustravo Lina Eitmantytė-Valužienė

pj o g y Gr

esėmis fortepi

jon

Geriausia 2011 metų knyga vaikams ir paaugliams (IBBY)

rdo

Apysaka, skirta visiems, kurie ilgisi nuotykių

MUZI KA TROLIUI

UDK 821.172-93 Pa-116

Antrasis leidimas

ISBN 978-609-441-004-8

Violeta Palčinskaitė

Apysaka, skirta visiems, kurie ilgisi nuotykių

Iliustravo Lina Eitmantytė-Valužienė

Vilnius 2012

Autorė nuoširdžiai dėkoja Karen Elisai Matheson, be kurios svetingų namų ir draugiško palaikymo ši knyga nebūtų tokia, kokia yra.

Visi įvykiai, aprašyti šioje knygoje, yra tikri. Norėjau pasidalyti su jumis įspūdžiais, kuriuos patyriau ne sykį viešėdama Norvegijoje, ant fiordo kranto, kur teko bendrauti ne vien su vaikais, bet ir su troliais. Netikit? Progai pasitaikius, patys nuvykite į šią nepaprastą šalį. Ir jeigu sugrįžę man tvirtinsite, kad nesutikote nė vieno trolio, aš jums drąsiai atsakysiu: „Jūs nebuvot Norvegijoj!“ Autorė

Vieną sykį maža mergaitė sėdėjo prie didelio juodo fortepijono sausakimšoje koncertų salėje, o nuščiuvę klausytojai laukė pasigirstant pirmųjų muzikos akordų. Mergaitė staigiu judesiu pakėlė rankutes, net languotas kaspinas ant viršugalvio paptelėjo į šoną, tačiau jokių garsų nepasigirdo. Ji beviltiškai nuleido rankas ant kelių, ir viskas tarsi sustingo ledinėje tyloje. Tyla truko ilgai. Mergaitei atrodė, kad visą amžinybę. Salėje kažkas neramiai sukosėjo. Tikriausiai tai buvo ne mergaitės tėtis, atėjęs pasiklausyti koncerto – jis taip didžiavosi savo dukra, kuri šiam koncertui išmoko skambinti paties Edvardo Grygo „Elfų šokį“. O gal „Trolių maršą“. Mergaitė nebegalėjo nieko prisiminti. Ji paprasčiausiai pamiršo, nuo kokios gaidos prasideda tas nelemtas kūrinys. Tyla tapo nebepakenčiama. Mergaitė norėjo, kad prasivertų scenos grindys ir ji prasmegtų kiaurai... Tačiau prasivėrė ne grindys, o didžiulis juodas fortepijono dangtis. Jis pakilo taip aukštai, kad sėdintieji pirmose eilėse galėjo pamatyti visą fortepijono vidų. Tačiau viduje nebuvo nieko, kas paprastai būna tokios rūšies muzikos instrumentuose. Ten žiojėjo tik juoda bedugnė. O tada... Iš juodos fortepijono gelmės išniro... toks didelis gauruotas vienakis su apsamanojusiom keturpirštėm letenom ir ilga plaukuota uodega. Salė prapliupo kvatoti. Tačiau pabaisa, dėbtelėjęs į siaubo surakintą mergaitę, kumščiu padaužė sau per plaukuotą krūtinę ir žemu balsu užbaubė:

– Viską pasakysiu Edvardui! Trolis niekam neleis tyčiotis iš vienintelio trolių kompozitoriaus visame pasaulyje! Trolis žino, ką reikia daryti, kai jam kas nors baisiai nepatinka! Tada keturpiršte letena jis nutvėrė mergaitę už baltos apykaklės, kurią mama su tokia meile iš vakaro lygino šiam koncertui, ir, visiems matant, drauge su ja išnyko juodoje fortepijono bedugnėje... Dabar salėje jau niekas nebesijuokė. Pirmadienį miesto laikraštis „Nepatikrintos žinios“ paskelbė, kad, nepatvirtintais duomenimis, žmonės, kuriuos pagrobia troliai, yra įkalinami Sorės Morės pilyje. Ten esą jie visai neblogai gyvena, tik, jei po daugelio metų sugrįžta namo, būna išprotėję. Tačiau niekas nežinojo, kur ta Sorės Morės pilis...

Iš tiesų tai buvo ne lapelis iš albumo, o senas atvirukas, nežinia kaip atsiradęs mano kelionės užrašų knygelėje. Jis buvo visiškai tuščias, todėl negalėjau prisiminti nei kas, nei kada, nei kokia dingstimi man jį atsiuntė. Ant atviruko puikavosi

vieno garsaus norvegų dailininko piešinys, pavadintas „Trolis, susirūpinęs savo amžiumi“. Keista, pagalvojau, negi ir trolius slegia metų našta. Juk jie ne vien ilgaamžiai, jie tiesiog amžini. Tačiau trolis piešinėlyje atrodė pavargęs ir susikūprinęs, prisėdęs pailsėti ant iškilaus kauburio miške ar ant uolos krašto, kad pamąstytų apie ilgą savo gyvenimą. Sunkios keturpirštės jo letenos buvo nusvirusios ant kelių, o ilga nosis nulinkusi ligi pat barzdos. Kažkodėl man pasidarė gaila to nusenusio trolio, galbūt jau nebetinkamo nė vaikams gąsdinti. Tokį pavargėlį nebent nugrūstum su senais lagaminais palėpėn, kurion retai kas beužsuka. Supratau, kad ilgaamžiai irgi turi savų rūpesčių, net jeigu yra troliai. Tačiau staiga mano mintis nustelbė kambaryje pasklidęs samanų ir pušų dvelksmas, toks, kokį žmogus gali pajusti tik atsidūręs Šiaurės miškuose. Trolis atviruke pakėlė galvą ir mirktelėjo man vienintele akimi. Miglotoje nenuspėjamoje tolumoje sušmėžavo poliarinė lapė, išdidžiai iškėlęs tarsi kokią žvakidę savo karališkus ragus nešė Šiaurės elnias... Sirpo mėlynės ir geltonos tekšės, rusmenės skleidė mėlynus varpelius, o nuo uolos krašto nusklendė didelis paukštis ryškiai raudonu snapu, panašus į papūgą, ir nulėkė žvejoti jūroje kilkių savo mažyliams... Štai tada prisiminiau ponią Gertrūdą, sutiktą vienoje svečioje šalyje, kuri savo devyniasdešimties metų jubiliejaus proga paprašė netikėtos dovanos: – Nupirkite man bilietą į laivą. Gyvenime jau daug visko mačiau, bet prieš mirtį dar labai norėčiau pamatyti Norvegijos fiordus...

Žvilgtelėjau į trolį atviruke. Dabar jis vėl tarsi niekur nieko sėdėjo sunėręs ant kelių rankas ir panarinęs gauruotą galvą. Prisiminusi ponią Gertrūdą, supratau, kad metai neturi reikšmės. Svarbiausia turėti svajonę. O jei ko nors labai nori, svajonės būtinai išsipildo. Supratau, kad ir aš labai norėčiau pamatyti tą nepaprastą šalį. Ir ne tik. Supratau, kad man būtinai reikia surasti tą mažą mergaitę, kuri prieš daugelį metų, užmiršusi Grygo muziką, amžiams pradingo juodoje fortepijono gelmėje. Trolis atviruke vėl pramerkė akį ir nežymiai linktelėjo ilga nosimi. Susivokiau esanti toli ir aukštai. Ir staiga apačioje tarsi Dievo akis atsivėrė sidabru spindinti ilga ir siaura, tarp aukštų ir labai stačių uolėtų krantų įsispraudusi jūros įlanka. Fiordas! Skridau tarsi norėdama iš aukštai jį apkabinti. Aš skridau! Taip skristi įmanoma tik sapne. Ir tik tada, kai esi dar vaikas. Tačiau aš buvau jau suaugusi...

Nugriaudėjo linksmas juokas, ir aš pabudau. Ne iš karto susivokiau, kur esanti ir ką veikianti. Bet mokytojas Jarlė, pasistatęs kopėčias, klasės palubėje jau kabino didelį Europos žemėlapį. Pagaliau atsipeikėjusi supratau, kodėl esu čia ir ką veikiu tarp septyniolikos nenuoramų šeštokų. Gal pirmiausia tam, kad parodyčiau, kur yra Lietuva... O tada, jei dar sykį

kuris nors paklaus, kur yra toji šalis, protestuodama išeisiu iš klasės išdidžiai iškėlusi galvą, ir netgi drįstu spėti, kad man iš paskos iškulniuos septyniolika naujų mano draugų... Tačiau juokas nesiliovė. Laimė, vaikai juokėsi ne iš manęs. Ir ne iš mokytojo, vis dar kybančio palubėje. Kad ir kaip mums pasirodytų keista, bet prasidėjus geografijos pamokai mokytojas Jarlė leidžia savo mokiniams kelias minutes nusnūsti užsikniaubus ant mokyklinių suolų. Čėtelis, toks mielas storulis, didelis džiazo muzikos mėgėjas ir toks pats didelis tinginys, taip „įsijautė“ į gilų miegą, kad iškrito iš suolo, o paskui, gulėdamas ant grindų, dar ir užknarkė... Tiesą sakė tas ponas Fridriksenas, vaikiškų baldų projektuotojas, Čėtelio tėtis: – Nežinau, ką tie mūsų vaikai mokykloje veikia, daugiau žaidžia ar mokosi... Pagalvojau, kad turbūt ir žaidžiant galima labai daug ko išmokti, jeigu toks mokytojas kaip Jarlė jiems su malonumu leidžia tai daryti. Iki tam tikros ribos, žinoma... Yra tokia taisyklė: kai mokytojas lentoje didelėmis raidėmis užrašo STOP – juokai baigiasi. Antraip mokinys gali patekti į juodąją knygą. Nors, tiesą pasakius, niekas taip ir nesužinojo, ką reiškia ta „juodoji“ knyga ir kodėl yra taip baisu būti į ją įrašytam... Mokytojas Jarlė ne tik moko vaikus geografijos, jis yra ir mokyklos direktorius, kurioje direktoriauja beveik pusšimtį metų. Tačiau ypatingą vaikų pagarbą jis pelnė už tai, kad buvo įkopęs į visas aukščiausias Norvegijos kalnų viršūnes. O dar ir už tai, kad kadaise su savo mokiniais sumeistravo laivelį su tikru

motoriuku, žaisliniais jūreiviais ir kapitonu, kuris galėjo apiplaukti visą fiordą ir nenuskendęs sugrįžti į tą pačią vietą, iš kurios buvo išplukdytas. Tas laivelis ligi šiol puikuojasi ant židinio mokyklos direktoriaus namuose, tačiau, kad ir kiek mokiniai jį kalbintų, atsisako dar kartą pademonstruoti laivo galias. Sako, kai vieną dieną į senąją mokyklą sugrįš tie, kurie drauge tą laivą meistravo, va tada ir bus lauktoji šventė. Tačiau tie, kurių mokytojas laukė grįžtančių, jau patys turėjo būti sulaukę žilo plauko, todėl šeštokai ėmė abejoti tos šventės tikrumu, nors dėl to jų meilė mokytojui nė kiek neišblėso. Mokytojas Jarlė, nekreipdamas jokio dėmesio į vis dar po suolu besimuistantį Čėtelį, nulipo nuo kopėčių ir, pastatęs jas į kampą, atsisėdo prie savo stalo. – Čėteli, manau, tu gerai pailsėjai, regėjai malonius sapnus, todėl dabar be didelio vargo parodysi mums, kur yra Lietuva ir su kokiomis kaimyninėmis šalimis ji ribojasi... Čėtelis kaip niekur nieko stryktelėjo nuo žemės ir nuspyruokliavo prie žemėlapio. Jo vilnonio megztinio rankovės, nutįsusios kone ligi kelių, maskatavo jam iš paskos. Tada jis atsistojo priešais žemėlapį, beviltiškai išskleidė į šonus savo ilgas rankas ir, gudriai mirktelėjęs man, sušuko: – Myliu Lietuvą! Kad ir kur ji būtų. Garbės žodis. Po pamokos Čėtelis priėjo prie manęs ir tyliai pakuždėjo: – Ar žinai, kokie du geri dalykai yra mūsų mokykloje? Pirmas, kad pradinėse klasėse mokytojai niekam nerašo pažymių, o antras, kad nepradinėse pažymiai rašomi slapta.

– Kaip slapta? – nustebau. – O taip. Niekas, išskyrus mokytoją ir tave patį, apie pažymius nesužino. Kad kiti iš tavęs nesišaipytų. Ir kad viešai nebūtum pažemintas. Man beliko tik spėlioti, ar dėl slaptų pažymių Čėtelis už savo meilę Lietuvai buvo neviešai „pažemintas“, ar ne. Pasižiūrėjusi į besišypsantį ir tokį geraširdišką mokytojo Jarlės veidą, į žvilgsnį, kuriuo jis mane apdovanojo išeidamas iš klasės, pamaniau, kad ne. Tuo įsitikinau, kai, eidamas pro šalį, jis draugiškai patapšnojo Čėteliui per petį, o man nerūpestingai mestelėjo: – Ateik pas mus į svečius. Žmona labai apsidžiaugs. Ji tikrai žino, kur yra Lietuva, be to, kepa labai skanius pyragus.

Mano kambarėlis Anos Beatos namuose, kuriuose buvau apsistojusi, atrodė nedidelis, bet kažkuo ypatingas. Tai pajutau dar net neatvėrusi palėpės durų. Į ją vinguriavo mediniai sraigtiniai laiptai. Kambaryje į akis išsyk krito įvairiausi daikčiukai, anaiptol neprimenantys, kad esu Šiaurės krašte. Ant senovinio stalo puikavosi apvali medinė lėkštė su užrašu UGANDA, o toje „ugandoje“ pūpsojo didelis medinis neaiškios paskirties

rutulys. Dar buvo iš bambuko išdrožta pieštukinė ir raudonmedžio dėžutė, skirta papuošalams, prikrauta įvairiaspalvių stiklinių karoliukų, iš kurių niekas taip ir nesuvėrė karolių. Vazonėlyje ant palangės mažutį žalią ūglį išleido avokadas, – juo šeimininkė labai didžiavosi, nes buvo išaugintas iš kauliuko. Ant sienos kabojo tikras afrikietiškas būgnelis. Tačiau, vos praskleidus languotą palėpės kambario užuolaidėlę, nebekildavo jokių abejonių, kur esi. Kalnagūbrių viršūnės, nupudruotos sniegu, atrodė ranka pasiekiamos, o apačioje plytėjo sustingęs ir išdidus pilkšvai sidabrinis Norvegijos fiordas... Išsitraukiau savo didžiulį sąsiuvinį, norėdama visa tai aprašyti, bet staiga mano žvilgsnis nukrypo į baltą metalinę durų rankeną. Man pasirodė, kad kažkas anapus durų ją tyliai paklebeno. Pamaniau, šeimininkė kviečia vakarienės, nors dar buvo per anksti. Buvau pasirengusi atverti duris, nors jos ir nebuvo užrakintos, ir pamačiau, kad durų rankena pamažu ima keisti spalvą. Ji vis tamsėjo ir tamsėjo, kol virto ryškiai žaliu samaniniu gniužulu. Gal man vaidenasi? Tačiau netrukus durys atsivėrė, ir į kambarį įvirto JIS. Be menkiausio atsiprašymo ar bent jau mandagaus pasisveikinimo. Atrodė vidutinio ūgio, turėjo abi akis, ant galvos buvo užsimaukšlinęs kepuraitę, sumegztą iš viržių ir samanų, su ilga trikampe uodega, kurios gale tabalavo bumbulas, papuoštas raudonomis bruknių šakelėmis. Jis kasėsi sau užpakalį. Tik vėliau pastebėjau, kad paprasčiausiai nori ilgą savo uodegą sukišti į kažkokį platų samaninį maišą, kurį tikriausiai pavadintų

kelnėmis. Atrodė valiūkiškas, gerai nusiteikęs ir visai nepanašus į tokį, kuriam reiktų rūpintis savo amžiumi. Tarsi patvirtindamas mano mintis, tas nerangus kerėpla lengvai užsirioglino ant stalo ir ištiesė į mane gauruotas letenas. (Vėliau jis nieku gyvu neleis jų vadinti „letenomis“.) Tos letenos, atsiprašau, rankos, turėjo po keturis pirštus. Sustingau iš baimės. Tačiau jis gana draugiškai paklausė: – Hvor er du fra? – norvegiškai tai reiškia „iš kur tu?“ Nenorėjau jam visko smulkiai aiškinti, todėl atsakiau vienu žodžiu: – Keliauju. – Fremmede, – tarė jis. Atvykėlė. O paskui dar pridūrė: – Lone alene. Tie žodžiai man pasirodė girdėti ir labai artimi, nes išvertus į lietuvių kalbą jie reiškė vienišas keleivis. Atsitokėjusi nuo pirmo įspūdžio, tapau drąsesnė. – Na, supranti, aš ne vien keliauju savo malonumui. Turiu ir tam tikrų tikslų, – išlemenau. – Aš ieškau Sorės Morės pilies. Ir galbūt tu vienintelis galėtum pasakyti, kur man ją rasti. – Sorės Morės? Kam tau jos reikia? – Kaip čia tau pasakius... Prieš daugelį metų trolis pagrobė mažą mergaitę, grojusią pianinu... – Ką? Mergaitę? Su pianinu? Ar nori pasakyti, kad mes, troliai, esame vagys ir galvažudžiai? Tu... Tu... Kvailė atvykėlė, tu... Įtariu, kad po šių žodžių jis nusikeikė, tik aš nesupratau jo keiksmažodžių. Sakoma, kad baisiausias vietinis keiksmažodis

yra „eik ten, kur pipirai auga“... Kadangi nebuvau tikra, ką trolis turėjo galvoje, tai niekur ir nėjau. Be to, kurgi nueisi, jei Norvegijoje pipirai neauga... Tačiau čia buvo tik graži pradžia. Trolis Molis, kaip kad jis įvardijo save vėliau, taip įdūko, kad griebė papuošalų dėžutę, trenkė ją žemėn, ir spalvoti stiklo karoliukai skambėdami pažiro po visą kambarį. Tada jis ėmėsi daužyti afrikietišką būgnelį taip, kad vos nesprogo mano ausų būgneliai. Stebėjausi, kodėl šeimininkė neskuba manęs gelbėti. Stebėjausi, kodėl niekas nieko negirdi... O kai buvau besišaukianti pagalbos, staiga viskas netikėtai nurimo. Išsidūkęs trolis vėl grįžo ant stalo. Dabar jis man pasirodė netgi malonus, nors ir nenuspėjamas. Tabaluodamas savo gremėzdiškomis kojomis jis prabilo: – Jūs, žmonės, nieko nenutuokiate apie trolius. Tai buvo senų senovėje, kai mano proseniai galbūt ir elgdavosi ne visai tinkamai. Matyt, tam jie turėjo pateisinamų priežasčių. Tačiau mes jau esame visai kitos kartos, šiuolaikiški, kultūringi, išsilavinę troliai. Aišku? Mes nevagiam ir negrobiam. O jeigu kas ir galvoja, kad gaisrai, potvyniai ir žemės drebėjimai yra mūsų darbas, tai – netiesa. Nebent šitaip keršija mūsų proprotėvių dvasios, nes jūs, žmonės, negirdite gamtos. Bandžiau jam paprieštarauti, nors širdies gelmėje jutau, kad jis, ko gero, teisus. – Na, mes stengiamės įsiklausyti, stengiamės girdėti... – Klausyti – dar nereiškia girdėti, – vėl pasiuto trolis Molis. – Štai aš girdžiu kiekvieną kalno atodūsį, mėlyno žydinčio

varpelio skambėjimą pušies pavėsyje, kiekvieno paukščio sugrįžimą į Rundės salą, girdžiu, iš kurios pusės atlekia vėjas, džiovinantis nuotakų drabužius pakeliui į Sorės Morės pilį... Nes turiu absoliučią klausą ir pradinį muzikinį išsilavinimą. Tokios poetiškos kalbos tikrai nesitikėjau, todėl džiugiai paklausiau: – Vadinasi, tu žinai, kur Sorės Morės pilis? – Nori ir tu sužinoti? Gerai. Bet pirmiau atsakyk man į vieną klausimą. Kodėl lapės uodegos galiukas yra baltas? Nežinai? Tai va. Sykį ūkininkė kamaroje mušė sviestą ir pasamdė lapę vištas prižiūrėti. Toji lapė taip jas prižiūrėjo, kad vienoje kiemo pusėje liko kauleliai, kitoje plunksnelės. Kai ūkininkė paklausė, kaip sekėsi, lapė pasakė: puikiai. Moteris išlėkė į kiemą, kad pati savo akimis įsitikintų. Na, ir pamatė... Kaulelius vienoje pusėje, plunksneles kitoje... Tuo tarpu lapė šmurkšt į kamarą ir puolė sviestą laižyti... Ūkininkė taip įpyko, kad, čiupusi šaukštą su likusio sviesto gumulu, užsimojusi sviedė sprunkančiai lapei įkandin... Pataikė tiesiai į uodegos galiuką. Nuo tada visos lapės turi uodegas su baltais galiukais. Kadangi neatspėjai, negaliu tau pasakyti, kur yra Sorės Morės pilis. Moki rašyti, bet nemoki mąstyti, – iškilmingai užbaigė trolis Molis žvilgtelėjęs į atverstą mano užrašų sąsiuvinį. – O aš nesinaudoju kompiuteriu ir neturiu mobiliojo telefono. Mano rankos tam pernelyg didelės. Todėl ir turiu daug laiko apmąstymams. Bet jeigu tau iš tiesų rūpi surasti Sorės Morės pilį, duosiu kitą užduotį, – pasakė trolis Molis pamatęs liūdną mano veido

išraišką. – Sorės Morės pilyje laikas turi kitą prasmę. Galbūt toji maža mergaitė vis dar tebegroja pianinu? Gal ji iki šiol negali išmokti visų trolių troliausio kompozitoriaus Edvardo kūrinių? Taigi. Surask tuos kūrinius. Surask juos ne iš gaidų, ne iš savo kompiuterio, surask juos ryte arba vakare, kalnuose ar miške, namuose ar svajonėse... O kai surasi ir užsirašysi tuos pavadinimus į savo sąsiuvinį, – čia jis su neslepiama pašaipa dar kartą nužvelgė mano užrašus, – tada įvyks toks dalykas – tas pavadinimas pats išsiskirs iš visų kitų žodžių juodu riebiu rašalu, o raidės bus pasvirusios į dešinę. Turėsi atrasti ne mažiau kaip devynis Edvardo kūrinius fortepijonui, devynis pavadinimus. O po kiekvieno nejučia surasto pavadinimo, net jeigu pati nežinosi, kad jį suradai, būsi vienu žingsneliu arčiau Sorės Morės... Trolio užduotis man pasirodė beviltiškai paini ir nesuprantama. Nors aš, kaip ir jis, turėjau pradinį muzikinį išsilavinimą, bet ir tas buvo įgytas taip seniai, kad kažin ar dabar būtų ko vertas... Tačiau, nenorėdama jo įsiutinti ir susilaukti dar kažin kokių nemalonumų svetimuose namuose, tik paklausiau: – O kaip aš atpažinsiu Sorės Morės pilį? Tačiau jokio atsakymo nesulaukiau. Molio jau nebebuvo. Jis tarsi išgaravo nepalikdamas jokių savo buvimo ženklų, išskyrus tuos spalvotus karoliukus ant grindų. Aš juos kruopščiai surinkau ir sudėjau į dėžutę. Durų rankena atgavo įprastą baltą metalinę spalvą. Dabar ir vėl pastebėjau, kad kažkas bando

ją atsargiai nuspausti anapus durų. Pasigirdo tylus beldimas. Tarpduryje stovėjo mano šeimininkė Ana Beata. – Jau seniai norėjau kviesti vakarienės, bet tavo kambaryje buvo taip tylu, pagalvojau, kad užsnūdai, todėl ir netrukdžiau...

EDVARDAS GRYGAS (Edvard Grieg) 1843 m. birželio 15 d. – 1907 m. rugsėjo 4 d.

Mieli vaikai, Ar įsivaizduojate rimtą dėdulę, kuris, įsikibęs žmonai į parankę, išeina pasivaikščioti siauromis medinėmis lentomis išklotomis Bergeno senamiesčio gatvelėmis, o jiems iš paskos seka būrys vaikiūkščių, švilpiniuojančių pamėgtas didžiojo kompozitoriaus melodijas? Ne vienas žinomas kūrėjas didžiuotųsi, sulaukęs šitokio pripažinimo, ar ne? Tai Edvardas Grygas, garsus norvegų kompozitorius, kurio kūriniai skamba visame pasaulyje. Tiems, kurie mokėsi ar dar tebesimoko muzikos mokykloje, greičiausiai yra tekę groti šio kompozitoriaus kūrinių. Jo pjesės fortepijonui mokiniams gerai žinomos. Jie net suaugę vis dar prisimena tą „Lapelį iš albumo“, „Elfų šokį“ ar „Trolių maršą“... Nors Grygą labiausiai išgarsino „Peras Giuntas“, sukurtas pagal fantastinę norvegų rašytojo Henriko Ibseno dramą. Tačiau ne mažiau reikšmingas yra jo koncertas fortepijonui a-moll ir trumposios pjesės fortepijonui, kurias ligi šiol atlieka garsiausi pasaulio pianistai. Vila, kurioje įsikūrė Edvardas Grygas ir jo žmona dainininkė Nina, stovėjo tarp kalvų netoli gimtojo Bergeno. Čia jie abu praleisdavo daugiausia laiko. Galbūt geriausio ir kūrybingiausio. Todėl kompozitorius mėgdavo juokauti, kad toji vila ir yra pats geriausias jo kūrinys...

Abu Grygai buvo žemo ūgio, Edvardas šiek tiek pakumpęs nuo vaikystėje persirgtos ligos. Kai jiedu išeidavo pasivaikščioti laukinės gamtos takais, galėjai pamanyti, kad eina du simpatiški troliai. Gal todėl šią vietovę jie nutarė pavadinti Troldhaugenu, išvertus į lietuvių kalbą, tai reikštų „trolių kalva“. Beje, šį pavadinimą sugalvojo Nina, ir Grygui jis patiko. Kompozitoriaus namuose Troldhaugene visada gausu turistų. Kai lankiausi ten vasarą, buvo pats rododendrų žydėjimas. Suvešėjusi žaluma apie namus ir krūmynų gausybė tarsi bylojo:kompozitoriaus noras, kad toji gamta liktų nepaliesta jokio tvarkytojo rankos, buvo išklausytas. Netoli namo pailgais geltonais žiedais žydėjo medis, panašus į mūsų akaciją, čia vadinamas auksiniu lietumi. Į akis spigino kaitri saulė, tokia nebūdinga šio krašto vasarai, tarsi norėdama parodyti mums visą nepaprastos vietovės gražumą. Grygo namų svetainėje galėjai pamatyti aibę kompozitoriaus gyvenimą šiuose namuose primenančių daiktų ir, svarbiausia, – pajusti nepakartojamą jų dvasią, kuri tave lydi dar ilgai ilgai... Grįžus namo kilo nenusakomas noras susirasti senas apiplyšusias gaidas, seną albumo lapelį, kadaise sukėlusį tiek daug vaikiškų rūpesčių... Man į akis krito ne vien fortepijonas „sutrumpintomis“ kojomis, kurį Grygui padovanojo draugai šešiasdešimtmečio proga. Beje, pasakojama, kad dabar, kai sekmadieniais svetainėje vyksta Grygo muzikos koncertai, pianistai yra priversti skambinti basomis kojomis, nes jiems šitas muzikos instrumentas yra ganėtinai

žemas... Kambaryje ant sienos kabo didelis paveikslas, pavadintas „Žaidžiantys vaikai“. Edvardas Grygas su Nina neturėjo vaikų, todėl sakoma, kad kompozitorius, žiūrėdamas į šį paveikslą, mėgdavęs liūdnai pajuokauti: „Tai vieninteliai vaikai, žaidžiantys šiuose namuose.“ Bet tai buvo nevisiškai tiesa. Grygai labai mėgo vaikus, todėl neretai savo namuose surengdavo jiems tikras šventes, vaišindavo gardumynais ir, reikia manyti, muzika... Mano akis patraukė dar du ypatingi daikčiukai, kuriuos Grygas laikė savo talismanais. Tai buvo maža varlytė ir nedidukas vaiko padovanotas trolis. Sakoma, kad prieš miegą Grygas niekada neužmiršdavęs troliui pasakyti labanakt, o varlytę visada nešiodavęsis kišenėje. Dar pasakojama, kad prieš vieną svarbų koncertą Grygas staiga pasigedęs kišenėje savo varlytės ir koncertą tekę atidėti... Edvardas ir Nina Grygai yra palaidoti Troldhaugene, netoli savo namų. Jų palaikai įmūryti aukštoje uoloje, ant kurios runomis iškalti jų vardai. Pasakojama, kad vieną sykį po žvejybos išlipęs į krantą kaip tik šioje vietoje, apsuptoje stačių uolų, po kuriomis plytėjo saulėlydžio spindulių nušviestas fiordas, Grygas pasakęs savo draugui: „Norėčiau čia ilsėtis amžinai.“ Uolą glėbia vešlių laukinių medžių tankynė, o aplinkui plačiai iškerojęs baltų žemaūgių gėlyčių krūmynas – toks gležnas ir nepakartojamas, tarsi pati Grygo muzika.

Pa-116

Palčinskaitė, Violeta Muzika troliui / Palčinskaitė, Violeta; iliustravo Lina Eitmantytė-Valužienė. – Vilnius: Nieko rimto, 2012. – 96 p.: iliustr. – (su muzikine kompaktine plokštele)

Keliautoją į Norvegiją lydi nenumaldomas troškimas atrasti kadaise vaikystėje dingusią mergaitę, kurią trolis nusitempė į fortepijono dugną. Todėl vieniša keleivė turės išsiaiškinti daug dalykų ir atspėti ne vieną mįslę: kur ieškoti paslaptingosios Sorės Morės pilies, kodėl karalius Volemanas pavirto Baltuoju lokiu, kaip išnyko muzikos įrašų parduotuvė „Orfėjas“... Nelengva susigaudyti, ar padeda, ar tik klaidina valiūkiški trolio Molio patarimai. Kai visos paslaptys bus atskleistos, gal skaitytojas panorės išgirsti Edvardo Grygo fortepijonines miniatiūras ir artimiau pažinti nepaprastą šalį, kurioje žmonės myli vienas kitą, o keltas nepalieka ant kranto vėluojančio keleivio?..

Redaktorė Audronė Daugnorienė Maketavo Lina Eitmantytė-Valužienė Tiražas 1000 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, 11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino AB „Aušra“ Vytauto pr. 23, 44352 Kaunas

1. Vieną sykį, op. 71, nr. 1

Aretas Botyrius, 10 kl., (mokyt. Jūratė Karosaitė)

2. Lapelis iš albumo, op.12, nr. 7

Ugnė Kaušiūtė, 6 kl., (mokyt. Vilija Geležiūtė)

3. Vienišas keleivis, op. 43, nr. 2,

Antanė Gurskaitė, 7 kl., (mokyt. Vilija Geležiūtė)

4. Norvegų šokis, op. 38, nr. 4

Agnieška Bobin, 6 kl., (mokyt. Aleksandras Jurgelionis)

5. Paukštelis, op. 43, nr. 4

Beatričė Kričenaitė, 5 kl., (mokyt. Vilija Geležiūtė)

6. Drugelis, op. 43, nr. 1

Ugnė Kavaliauskaitė, 7 kl., (mokyt. Albina Šikšniūtė)

7. Elfų šokis, op.12, nr. 4

Austėja Alminaitė, neakivaizdinio sk. 4 kl., (mokyt. Albina Šikšniūtė)

8. Silfidė, op. 62, nr.1

Elžbieta Dvarionaitė, 4 kl., (mokyt. Vaida Kirvelytė)

9. Paslaptis, op. 57, nr. 4

Edvinas Švaikovski, 9 kl., (mokyt. Vida Prekerytė)

10. Varpų skambesys, op. 54, nr. 6

Tautvydas Mačiūta, 5 kl., (mokyt. Vilija Geležiūtė)

11. Pavasariui, op. 43, nr. 6

Agota Tamelytė, 8 kl, (mokyt. Albina Šikšniūtė)

12. Vestuvės Troldhaugene, op. 65, nr. 6 Ugnė Vazgilevičiūtė, 8 kl., (mokyt. Albina Šikšniūtė)

13. Prisiminimai, op. 71, nr. 7

Gabrielė Bekerytė, 7 kl., (mokyt. Jūratė Karosaitė)

14. Namų ilgesys, op. 62, nr. 6

Lauryna Lankutytė, 9 kl., (mokyt. Albina Šikšniūtė)

15. Kalnų karaliaus oloje, op. 46, nr. 4

Gertautas Mačiūta, 9 kl., (mokyt. Eugenijus Žarskus)

16. Aš myliu tave, op. 41, nr. 3

Kristijonas Dirsė, choro sk. 12 kl., (mokyt. Eugenijus Žarskus)

Muzikinėje kompaktinėje plokštelėje skamba

Edvardo Grygo pjesės fortepijonui Atlieka Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokiniai

ISBN 978-609-441-004-8

„Visi įvykiai, aprašyti šioje knygoje, yra tikri. Norėjau pasidalinti su jumis įspūdžiais, kuriuos patyriau ne sykį viešėdama Norvegijoje, ant fiordo kranto, kur teko bendrauti ne vien su vaikais, bet ir su troliais. Netikit? Progai pasitaikius, patys nuvykite į šią nepaprastą šalį. Ir jeigu sugrįžę man tvirtinsite, kad nesutikote nė vieno trolio, aš jums drąsiai atsakysiu: „Jūs nebuvot Norvegijoj!“

„Muzika Troliui“ – žinomos vaikų rašytojos Violetos Palčinskaitės apysaka, įkvėpta kelionės po trolių šalį Norvegiją. Drauge su autore skaitytojai ieškos paslaptingai dingusios mergaitės, išgyvens namų ilgesį, įmins keistas mįsles, kurioms nelengva surasti atsakymus... Knygos pabaigoje – trolio Molio dovana – muzikinė kompaktinė plokštelė su užburiančiomis Edvardo Grygo pjesėmis fortepijonui.