Tosca Menten
Mumija
Dumis
ir aukso . skarabejas
UDK 821.112.5-93 Me-174
Versta iš: Tosca Menten DUMMIE DE MUMMIE EN DE GOUDEN SCARABEE Van Goor, Houten, 2012
Leidėjas reiškia nuoširdžią padėką Dutch Foundation for Literature (Nyderlandų literatūros fondui) už suteiktą paramą.
© Van Goor / Uitgeverij Unieboek | Het Spectrum bv, Nyderlandai, 2009 Tekstas, Tosca Menten Iliustracijos, Elly Hees Lietuvių kalba išleista susitarus su Uitgeverij Unieboek | Het Spectrum, Houtenas, Nyderlandai. © Vertimas į lietuvių kalbą, Antanas Gailius, 2014 © Leidimas lietuvių kalba, leidykla „Nieko rimto“, 2015 ISBN 978-609-441-285-1
Tosca Menten
Mumija
Dumis
ir aukso . skarabejas Iliustravo Elly Hees Iš nyderlandų kalbos vertė Antanas Gailius
Vilnius 2015
Turinys Egiptas 5 Nyderlandai 9 Mumija Dumis
16
Ypatingas savaitgalis
51
Pirmosios savaites
86
Labai prastas sumanymas
102
i mokykla
130
Mukatagaros skarabejas
195
Kas vagis?
229
Vargais negalais
247
Viskas vel normalu
269
Egiptas Antrieji Achnetuto I valdymo metai Rūmuose buvo tylu. Nelemtingai tylu. Lyg būtų turėję nutikti kažkas negera. Darvišis Ur-Atumas Msamakis Minkabas Ishakas Ebonis, faraono Achnetuto I ir jo žmonos Enisės sūnus, gulėjo lovoje vėsiausiame rūmų kambaryje. Nė tas negelbėjo. Darvišis net duso nuo karščio, taip karščiavęs jis dar niekados nebuvo. 7
Kažkas mojavo vėduokle, bet vis tiek liko karšta. Kažkas padavė jam vandens, bet tai nepadėjo. Niekas nepadėjo. Darvišio tėvas ir motina sėdėjo abipus lovos ir kuždėjosi. Vyriausiasis žynys Hepsetsutas įėjęs į kambarį irgi ėmė šnibždėti. Visi šnibždėjosi ir vaikščiojo pirštų galiukais. Juo smarkiau Darvišis karščiavo, juo tyliau darėsi. Ūmai jam toptelėjo kraupi mintis. – Ar aš iškeliauju? – paklausė jis. – Taip, sūnau, iškeliauji, – atsakė faraonas. – Jau dabar? Bet aš noriu likti čia, – baimingai tarė Darvišis. – O gal tu keliausi su manimi? Tėvas papurtė galvą. – Bet juk aš negaliu keliauti vienas. – Ne vienas ir keliausi, – atsakė faraonas. – Su tavim keliaus Mukatagaros skarabėjas. Jis tave saugos kelionėje. Darvišis nesuprato. Mukatagaros skarabėjas iš tėvo karūnos? Skarabėjas, kuris, kaip sakė tėvas, rūpinasi, kad jų kraštui sektųsi? Galingiausias visos karalystės skarabėjas leisis su juo į kelionę? Bet jis nenori skarabėjo! Nori pasilikti čia! – O kaip judu? – paklausė po geros valandžiukės Darvišis. – Mudu galvosim apie tave, – sukuždėjo motina. – Ar tai padeda? – paklausė Darvišis. – Žinoma, – atsakė motina. – O dabar miegok. 8
– Gerai, – narsiai ištarė mažasis Darvišis. Tai buvo paskutiniai jo žodžiai. Darvišį užplūdo toks karštis, kad nuo jo užmigo ir daugiau nebepabudo. Jo tėvai buvo labiausiai sielvarto suimti žmonės visame Egipte. Jie rovėsi nuo galvos plaukus ir verkė tol, kol neliko ašarų. Tada faraonas pasišaukė Hepsetsutą. Septyniasdešimt dienų berniukas buvo balzamuojamas ir vystomas į drobules. Tada jau buvo paruoštas keliauti į Anapus. Faraonas išlupo iš savo karūnos skarabėją ir pakabino ant geležinės grandinėlės. – Hepsetsutai, įduok jam skarabėją, – sukuždėjo jis. Vyriausiasis žynys pažvelgė netikėdamas savo ausimis. – Užkabink jį jam ir sukalbėk šventuosius žodžius. Aš jam pažadėjau. Aš taip noriu. Atiduok mano sūnui Mukatagaros aukso skarabėją. Vyriausiasis žynys atsargiai užkabino galingąjį amuletą Darvišiui ant kaklo ir pakišo jį po vyturais. – Kalbėk, – paliepė faraonas. Vyriausiasis žynys pradėjo kalbėti. Dvidešimt keturias valandas murmėjo jis nenutildamas greta sarkofago. Galiausiai įkišo į vyturus dar ir mažą knygelę. – Padariau, ką galėjau, – tarė jis. 9
– Tada tyliai palaidokim jį, – pasakė faraonas. Dvylika nešikų nunešė sunkųjį sarkofagą į nedidelį kapo kambarį. Akmentašys iškalė sienoje šešis vardus: Darvisis Ur-Atumas Msamakis Minkabas Ishakas Ebonis. – Laimingo kelio, – sukuždėjo faraonas. – Tesaugo tave Mukatagaros skarabėjas. Tada jie uždarė duris. Visi manė, kad amžiams.
Nyderlandai XXI amzius po Kristaus Rudis van Houtenas važiavo savo sunkvežimiu. Buvo šalta, bet Rudžiui atrodė kaip tik karšta. Jis buvo tikras meškinas, didžiulėm plaštakom, raumeningu sprandu, su slibinų tatuiruotėmis ant rankų ir nebijojo jokio gyvo padaro žemėje. Bet mirtinai bijojo negyvėlių. O dabar važiavo į Grobės muziejų su trimis mumijomis kėbule. „Ypatingas reisiukas“, – pasakė jam viršininkas. Jeigu Rudis būtų žinojęs, 11
apie kokį reisiuką viršininkas kalba, nieku gyvu nebūtų sutikęs važiuoti. Iki Grobės muziejaus buvo tik kokia valanda kelio. Bet Rudžiui toji valanda su trimis mumijomis už nugaros tvėrė visą amžinybę. Varikliui burzgiant, jis viena ausimi vis klausėsi įtartinų garsų užpakaly savęs. Nespėjus nė penkių minučių pavažiuoti, pradėjo lyti. Ir ne šiaip lietus – pylė kaip iš kibiro. Rudis įtempęs akis žvalgėsi pro priekinį langą, bet ničnieko negalėjo įžiūrėti. Tada dar perkūnas pradėjo grumėti.
Pirmas šviesos blyksnis perskrodė orą kaip tik tada, kai Rudis įsuko į greitkelį. Po valandžiukės audra kaip reikiant įsišėlo. 12
– Tik to tetrūko, – sumurmėjo Rudis. – Kad tik avarija
neištiktų su tuo nelemtu kroviniu.
Paleidęs stiklo valytuvus didžiausiu greičiu, jis prisimerkė. – Velnias, velnias...
Rudžiui ištarus „velnias“ dešimtą kartą, į jo sunkvežimį
trenkė žaibas.
Baisingai sugriaudėjo, ir akimirką Rudis nieko nematė.
Automobilis rėžėsi į atitvarą, sužviegė metalas, o į langą
pažiro žiežirbų lietus. Po akimirkos sunkvežimis aukštyn ratais nubildėjo nuo viaduko.
– Po paraliais! – suspigo Rudis.
Spiegti jis liovėsi tik tada, kai sustojo dunkstelėjęs į vie-
nintelį tose apylinkėse augantį medį.
– Velnias, – sukuždėjo Rudis, kai vėl stojo tyla.
Jis atsargiai pakrutino rankas ir kojas. Atrodė sveikos, ir
Rudis nerangiai išsiropštė iš sumaigytos kabinos. Dribte-
lėjo ant žemės ir apsidairė. Sunkvežimio ne kažin kas buvo
likę. Aplinkui mėtėsi nuolaužos, o tarp jų gulėjo dvi didelės dėžės. Trečioji dėžė pravira riogsojo keli metrai tolėliau. Iš prakiurusio bako tekėjo riebus dyzelinas.
Praėjo gera akimirka, kol Rudis susivokė. Audra. Aukštas
medis. Dyzelinas... Greičiau į kojas! Mikliai atsistojęs, nuklibinkščiavo tolyn.
13
Staiga akies krašteliu jis užgriebė kažką judant. Suktelėjęs galvą, pastiro iš siaubo. Už kelių metrų iš griovio kyštelėjo balta ranka. Paskui ir antra. Ir galva! Pamaži išlindo nedidukė balta figūrėlė. Rudis pašiurpęs spoksojo į kraupųjį reginį. Figūra atsistojo, žengė kelis netvirtus žingsnius, brinktelėjo ant žemės ir vėl atsikėlė. Ūmai atsigręžusi ji pažvelgė Rudžiui tiesiai į akis.
Rudžiui širdis kone apmirė. Jam dingtelėjo: „Tuoj pat nešk kudašių! Jeigu dabar nesileisi į kojas, galas tau!“ Bet kojos neklausė. Jis pagalvojo: „Tada rėk. Kriok! Nubaidyk!“ – Bū, – sububeno Rudis. Figūra sustingo. 14
– Būūū! Eik sau! Būūū! Po perkūnais! Pavidalas žingtelėjo jo link. – Jeeeee! Aaaaach! Vyyyyyk! – suriko Rudis. –
BUNKsT!
Kitą akimirką į medį trenkė žaibas. Kurtinamas griausmas, ir žemė sudrebėjo, lyg prošal būtų pradundėjusi dramblių kaimenė. Rudis apdujęs pamatė didįjį medį virstant. Ūmai kojos vėl pradėjo klausyti. Rudis leidosi tolyn, lyg pats velnias būtų mynęs jam ant kulnų. Medis užvirto ant sudaužyto sunkvežimio, dyzelinas užsiliepsnojo, ir po kelių akimirkų automobilis sprogo. Rudis susmuko ant žemės. Siaubo apimtas pažvelgė į ugnies kamuolį. Tada – į griovį. Figūros niekur nė ženklo.
15
Menten, Tosca Me-174 Mumija Dumis ir aukso skarabėjas / Menten, Tosca; iš nyderlandų kalbos vertė Antanas Gailius; iliustravo Elly Hees. – Vilnius: Nieko rimto, 2015. – 280 p.: iliustr. Tosca Menten (g. 1961 m.) – viena šmaikščiausių šiuolaikinių nyderlandų rašytojų. „Mumija Dumis ir aukso skarabėjas“ – pirmoji lietuviškai leidžiama autorės knyga iš gimtojoje šalyje apdovanotos knygų serijos. Joje pasakojama apie atgijusio po kelių tūkstančių metų faraono sūnaus – mumijos! – nuotykius ir bandymą prisitaikyti šiandienos pasaulyje. Knyga skiriama jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams.
Redaktorė Danutė Ulčinskaitė Maketavo „Nieko rimto“ dizaino grupė Tiražas 3000 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius
– Ghraagh , whrag, – suvaitojo mumija.
Gosas vos neišgriuvo iš išgąsčio. Šikbombė! Tas daiktas leidžia garsus! Juda! Jis... jis stojasi! Daugiau nieko nelaukęs, Gosas nėrė iš kambario, užtrenkė duris ir užrėmė jas nugara. Širdis daužėsi it pašėlusi. Čia ne lėlė! Mumija gyva! Pats matė. O gal ne? Ką? Gal jis išsikraustė iš proto? Ar teko kada lovoje rasti... gyvą savo amžiaus mumiją? Gosui vieną dieną taip nutiko ir tada viskas apsivertė aukštyn kojom. Ne taip lengva naujajam draugui, miegojusiam kelis tūkstančius metų, papasakoti, kaip pasikeitė pasaulis. Arba paaiškinti, kaip elgtis galima, o kaip – ne. Ir kaip pačiam kalbėti su mokyklos vaikais, kad jie nesužinotų, kas išties yra Dumis? O čia dar staiga dingsta mumijos aukso skarabėjas!..
SIRSAR!
ISBN 978-609-441-285-1
Akcijos ir ypatingi pasiūlymai
9 786094 412851