Iliustravo Jonas Liugaila
Versta iš: Tosca Menten DUMMIE DE MUMMIE EN DE TOMBE VAN ACHNETOET Van Goor, Houten, 2010
Leidėjas reiškia nuoširdžią padėką Dutch Foundation for Literature (Nyderlandų literatūros fondui) už suteiktą paramą.
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). © Van Goor / Uitgeverij Unieboek | Het Spectrum bv, Nyderlandai, 2010 Tekstas, Tosca Menten © Iliustracijos, Jonas Liugaila, 2017 Lietuvių kalba išleista susitarus su Uitgeverij Unieboek | Het Spectrum, Houtenas, Nyderlandai. © Vertimas į lietuvių kalbą, Antanas Gailius, 2016 © Leidimas lietuvių kalba, leidykla „Nieko rimto“, 2017 ISBN 978-609-441-447-3
Iliustravo Jonas Liugaila
Iš nyderlandų kalbos vertė Antanas Gailius
Vilnius 2017
Darvišis Ur-Atumas Msamakis Minkabas Isakas Ebonis ant savo asilo Akilos joja į kalvą. Pasiekęs viršūnę, jis apžvelgia dykumą. Karalius Sadihotepas, jo tėvo tėvas, miręs. Ten, tolumoje, dunkso senelio laukianti piramidė. Ji ką tik baigta, per praeitą Nilo potvynį statytojai užgabeno aukštyn paskutinius akmenis. Darvišis manė, kad senelis dar metų metus gyvens. Bet vieną vidurnaktį jis ėmė ir numirė. Nuliūdęs Darvišis apsigręžia ir pažvelgia į žalsvai mėlyną galingąjį Nilą. Potvynis baigėsi jau seniau nei prieš du mėnesius ir kraštas plyti žalias ir turtingas. Už tai reikia dėkoti Sadihotepui. Geras jis buvo karalius. Ir labai mielas senelis... Dabar Egiptas – Darvišio tėvo Achnetuto kraštas. Tėvas juo turės rūpintis taip pat kaip ir Sadihotepas. O vėliau, kai Achnetuto nebeliks, Darvišis pats taps karaliumi ir šis turtingas kraštas priklausys jam... 7
Akimirką Darvišis pajunta didį pasididžiavimą. Paskui vėl prieš save išvysta griežtą, bet mielą senelio veidą. O tada išsyk prisimena šiurpią patalpą, kurioje buvo ruošiama senelio mumija. Jį nukrečia šiurpas. Darbas truko kokias septynias dešimtis dienų. Vyriausiasis žynys Hepsetsutas kelis kartus buvo pasiėmęs Darvišį tenai. Vis aiškino jam, kas tuo metu dedasi. Darvišis kaskart siaubingai persigąsdavo. Pirmą sykį greta senelio kūno stovėjo keturios didelės vazos. – Kokios gražios. Ar vazos irgi bus įdėtos į kapą? – smalsiai paklausė Darvišis. – Jos skirtos smegenims ir viduriams, – atsakė Hepsetsutas. – Ką? Darvišis išpuolė lauk spiegdamas, o paskui visą dieną mąstė, kaip seneliui viskas išimama ir sudedama į vazas. Antrą kartą, kai Darvišis turėjo ten eiti, senelis buvo barstomas kažkokiais baltais miltais ir taip džiovinamas. O trečią kartą žmonės pylė į senelį visokiausius aliejus. – Kam man visa tai žinoti? – suriko Darvišis. – Juk tai baisinga. – Todėl, kad esi vyriausias faraono sūnus, – atsakė Hepsetsutas. – Tai reiškia, kad vėliau pats tapsi karalium. Nuo šiol turi mokytis ne tik gyvenimo, bet ir mirties paslapčių. Mes ruošiam tavo senelio kūną į kelionę. Jeigu palaikai gerai išsilaikys, tavo senelis galės nekliudomas keliauti ir amžinai toliau gyventi pas dievą Ozyrį. 8
Taip jo senelis iš gražaus vyro buvo paverstas į susiraukšlėjusią mumiją. O šiandien jis laidojamas. Darvišis kreipia Akilą prie šventyklos greta Nilo. Ten prasideda eisena, keliausianti aukštyn ilgu keliu prie piramidės. Darvišiui patinka joti eisenoje ant Akilos, kurį gavo iš senelio. Jis gali viską gerai matyti. Pačiame priekyje eina Hepsetsutas. Tada žergia jaučiai, ant riedančių rąstų traukdami aukštyn valtį su gulinčiu joje Sadihotepu. Toliau žengia žyniai ir žynės su aukomis, o tada traukia jis pats ant asilo, jo tėvas ir motina. Gale eina jų rūmų gyventojai ir visi kiti žmonės. Eisena beveik tokio pat ilgio kaip visas kelias. Darvišis pažvelgia į šalį. Tėvas atrodo dailiai. Achnetutui ant galvos dviguba Egipto karūna: balta Pietų Egipto ir raudona – Šiaurės. Karūnos viduryje žiba galingasis Mukatagaros aukso skarabėjas. O rankose Achnetutas laiko naujutėlaitį aukso skeptrą. Ar vieną dieną Darvišis irgi taip atrodys? Juk tai beveik neįmanoma. Pamaži jie traukia tolyn. Praeina pusvalandis, kol eisena pasiekia šventyklą greta Sadihotepo piramidės. Žmonių raudos darosi vis garsesnės. Nešikai atsargiai iškelia Sadihotepo kūną iš valties ir pradingsta su juo piramidėje. Darvišis irgi įleidžiamas į didžiulį keturkampį kapo kambarį. 9
Jis viską mato. Sadihotepą akmeniniame sarkofage. Šiurpiąsias vazas. Ir visus lobius, iškeliaujančius drauge su seneliu, – beveik du pilnus kambarius. Net auksinis senelio krėslas keliauja drauge. Darvišis žvelgia į sieną už sarkofago. Ten matyti jo piešinys seneliui. Dvi dienas jis tapė kapo kambaryje. Nupiešė tris gražius ilgakaklius paukščius, skraidančius virš Nilo per potvynį. „Tai visų gražiausias piešinys kape“, – mąsto jis didžiuodamasis. Viskas jau eina prie pabaigos. Tardami visokiausius burtažodžius, žyniai užstumia sunkų sarkofago dangtį. Galiausiai Hepsetsutas pagarbiai padeda ant viršaus auksinį Sadihotepo skeptrą. Tada jie susilenkę atbulomis eina koridoriais iš piramidės laukan. Hepsetsutas išlenda paskutinis užglostinėdamas sau po kojomis smėlį. Senelio šventykloje vis dar dedamos aukos. Žmonės gieda ir šoka. „Lyg čia būtų šventė“, – piktai pamąsto Darvišis. Dienos pabaigoje Hepsetsutas užantspauduoja kapą, ir pagaliau jie eina namo. Darvišis kiaurą naktį verkia. Senelis dar vos tik iškeliavo, o jis jau pasiilgo jo... Ankstų kitos dienos rytą Hepsetsutas ateina į jo kambarį. – Eime, – sukužda jis. 10
Darvišis keliasi ir seka įkandin vyriausiojo žynio. Tamsoje stovi parengti neštuvai ir šeši nešikai. – Kur mes einam? – klausia Darvišis. – Laukan. – Laukan? Į kaimą? O ko? Hepsetsutas uždeda ranką Darvišiui ant galvos. – Kada nors ant šios galvos bus uždėta Egipto karūna, – sako jis. – Tu būsi karalius, Darviši. Todėl noriu, kad pamatytum, kaip gyvena, dirba ir ką valgo tavo tauta. Nuo šiol vesiuosi tave į kaimą po kiekvienos pilnaties. Netrukus privalėsi gerai rūpintis žmonėmis. Turėsi vadovauti jų kariuomenei, spręsti jų bylas, rūpinsies taika, gerove ir amžinuoju gyvenimu. Netrukus nuo tavęs priklausys, ar žmonėms gerai klosis. Todėl turi juos pažinti. – Bet juk tai paprasti žmonės. Ar tėtei tas patiks? – klausia Darvišis. – Aš taip dariau ir su juo, – atsako Hepsetsutas. Nešikai neša mažąjį Darvišį į žmonių kaimą. Saulei gimstant kitame Nilo krante, jie užsuka į vienus namus. Žmonės valgo pupas ir geria alų. Pamatę Hepsetsutą, jie liaujasi valgę ir lenkiasi. Tamsiaveidė juodų akių moteris atneša dubenį su trimis žuvimis. Hepsetsutas paduoda vieną žuvį Darvišiui. Ji sausa, skonis kaip druskos. 11
Tosca Menten (g. 1961 m.) – Nyderlandų rašytoja, dėl smagių tekstų ypač pamėgta vaikų visame pasaulyje. „Mumija Dumis ir Achnetuto kapas“ – jau antroji lietuviškai leidžiama autorės knyga iš gimtojoje šalyje apdovanotos knygų serijos. Joje toliau pasakojama apie berniuko mumijos nuotykius ir kelionę po gimtąją šalį, ieškant prieš tūkstančius metų mirusio tėvo faraono kapo. Knyga skiriama jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams.
Redaktorė Danutė Ulčinskaitė Korektorė Emilija Visockaitė Maketavo Miglė Dilytė Tiražas 2000 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius
To, ką tada pamatė, Gosas niekados nepamirš. Slogus oras tvokstelėjo į juos iš tylos. Akimirką jam toptelėjo, kad kitados kažkas šitaip surado Tutanchamono kapą. Kone pagarbiai Gosas pašvietė kišeniniu žibintuvėliu vidun. O tada jau apie nieką nebegalvojo. Net apie tai, kad jie įkalinti. Ką daryti berniukui, kuris jau daugiau nei keturis tūkstančius metų nebuvo namuose? Mumija Dumis bet kokia kaina susiruošia važiuoti į gimtąjį Egiptą. Tiesa, šiandien ten viskas neatpažįstamai pasikeitę, todėl jis žūtbūt stengiasi surasti tėvo kapą ir išsiaiškinti, koks jo likimas. Tačiau tai padaryti nebus taip lengva, kaip galėjo pasirodyti. Mumija Dumis ir jo draugas Gosas patiria vis naujų išbandymų. Bet ar jiems pavyks surasti tai, ko ieško?
Kiti Dumio nuotykiai
ISBN 978-609-441-447-3