Mylima dėdės Fiodoro mergaitė by Nieko rimto

Eduard Uspenskij

Mylima dėdės F iodoro mergaitė Iliustravo Jurgita Rancevienė

UDK 821.161.1-93 Us22

ISBN 978-609-441-210-3

Versta iš: Успенский Э. Н. ВСЕ ПРОСТОКВАШИНО: СКАЗОЧНЫЕ ПОВЕСТИ И ВЕСЕЛЫЕ ИСТОРИИ Астрель: АСТ, Москва, 2007

Eduard Uspenskij

Mylima dėdės F iodoro mergaitė

Iliustravo Jurgita Rancevienė Iš rusų kalbos vertė Dalia Saukaitytė

Vilnius 2014

1 skyrius

Pasirodo mergaitė, vardu Katia Į Rūgpienių kaimą atėjo vasara. Kadangi apie Rūgpienius daug rašė laikraščiai ir juos dažnai rodydavo kine, Rūgpieniai tapo madingu kurortu. Upelės Rūgpienėlės pakrantėse žmonės statėsi automobilius, palapines, degino laužus. Ir katinas Matroskinas pradėjo krimstis: – Mes čia atvažiavome, kad galėtume ramiai gamtoje gyventi. O čia triukšmas dabar didesnis negu mieste. Jeigu taip ir toliau, turėsime vėl į miestą kraustytis. Vasarą mieste turbūt tyliau. O Šarikas nė kiek nesikrimto. Su savo fotošautuvu jis lakstė po įdomesnes vietas. Visas palapines apibėgdavo, visus vasarnamius, kotedžus bei paplūdimius išlandžiodavo ir parsinešdavo kalnus nuotraukų. Itin gerai jam sekėsi fotografuoti gamtą, Rusijos kraštovaizdžius. Kartą Matroskinas susirūpino: – Kodėl tos nuotraukos turi tuščiai pražūti? Reikia organizuoti sveikinimo atvirukų ar kalendorių leidybą. Ir pradėjo jis tuos atvirukus ir kalendorius kaimo mokyklos spaustuvėje spausdinti ir čionykščiame kioskelyje pardavinėti.

Anksčiau tame kioskelyje buvo batsiuvio dirbtuvėlė. Paskiau ji sudegė. Tada ten įsikūrė „Alus – vaisvandeniai“. Jie taip pat sudegė. Paskiau, pačiais skurdžiausiais laikais, ten glaudėsi kaimo taryba. Ji, vargšelė, irgi sudegė. Paskiau kioskelyje įsikūrė jaunimo klubas. Jūs turbūt juoksitės, bet jis taip pat sudegė. Ir štai katinas Matroskinas ėmė ir išsinuomojo šį degų tašką. Jis nebuvo aukščiausios kokybės, bet žmonės mielai pirko atvirukus. Drauge su atvirukais Matroskinas pardavinėjo grietinę ir rytinį pieną. Taigi tapo visai sėkmingai besisukančiu naujuoju kaimo rusu.

Šarikas negalėjo fotošautuvu fotografuoti žmonių – šie išsigąsdavo. Todėl jis daugiausia gamtą stengėsi įamžinti. Bet kartais jo nuotraukose pasitaikydavo ir žmonių. Viena nuotrauka sukrėtė dėdę Fiodorą. Dėdė Fiodoras ilgai ją žiūrinėjo. Nuotraukoje buvo nepažįstama mergaitė. Stačiai tikra Barbė! Nors buvo ji visai ne Barbė, o paprasta mergaitė Katia. Tik atvažiavusi iš Amerikos. Ten dirbo jos tėtis – tikras profesoriaus Siomino brolis. 6

Dėdė Fiodoras taip ilgai žiūrėjo į nuotrauką, kad katinas Matroskinas sunerimo. Ir tarė Šarikui: – Regis, dėdė Fiodoras įsimylėjo. Mes galime jo netekti. Tik šito mums betrūko. Šarikas jam ir sako: – Pamanykite, įsimylėjo! Jeigu būtų susirgęs, galėtume jo ligoninėje netekti. O dabar nieko jam nenutiks. Matroskinas nesutinka: – Daug tu išmanai! Pradės jis su ta mergaite draugauti. Eis su ja pasivaikščioti, gėlytes jai skainios, traktoriumi vėžins – mus ir pamirš. – Ir tegul jiedu sau draugauja, – sako Šarikas. – Tikra draugystė dar niekam nepakenkė. – Sakai?! – pratrūko katinas. – O kai ta draugystė peraugs į meilę! O kai jie susituoks po dešimties metų! O kai vaikai jiems pabirs! Ar daug jam liks laiko draugauti su tavimi?

Tokios perspektyvos net Šarikas išsigando. Ir nusiminė. Kaip tik tą valandą dėdė Fiodoras sumanė eit pasivaikščioti. Matroskinas pagalvojo: „Jeigu labai pustysis, prausis, šukuosis, vadinasi, įsimylėjo. Jeigu užsimes, kas pakliuvo, senus drabužius, vadinasi, viskas gerai. Galima nesirūpinti.“ Dėdė Fiodoras ir nusiprausė, ir susišukavo, ir naują jūrinikę apsivilko. Tapo visai parodiniu vaiku. Vadinasi, reikalai prasti, prasčiau nebūna. Jis išsivarė iš daržinės tr-tr Mitią, pašėrė jį vakarykšte pieniška sriuba ir šiandiene varške ir užvedė. Matroskinas priėjo prie dėdės Fiodoro ir klausia: – Ar toli, dėde Fiodorai, išsirengei? Dėdė Fiodoras leptelėjo, kas pirmiausia atėjo į galvą: – Žvejoti. – Bene banginių? – Kodėl banginių? Gružlių, mekšrų visokių, – atsakė dėdė Fiodoras. – Aha, aišku, – sako Matroskinas. – Gružliai dabar tokie, kad jų be traktoriaus iš upelio neištrauksi. Aš, dėde Fiodorai, važiuosiu su tavimi. – Važiuojam, – linktelėjo dėdė Fiodoras. – Iš pradžių be meškerių. Tinkamų vietų prie upės pasidairysime. Tr-tr Mitia džiugiai suburzgė ir išvažiavo į pagrindinę kaimo gatvę. Rūgpieniai neatpažįstamai pasikeitė. Puošnūs kolūkiečiai spalvingomis kepuraitėmis darbavosi laukuose, ravėjo bulves. Traktorininkai sėdėjo prie savo traktorių vairų kostiumuoti ir su kaklaraiščiais. Žodžiu, ne kaimas, o kurortas – Antalija arba Auksinės Smiltys. Dėdė Fiodoras privažiavo prie profesoriaus Siomino namų. Sustojo ir ėmė taisyti tr-tr Mitią. Ratus jam pūsti. 8

Taiso dėdė Fiodoras Mitią, o pats į profesoriaus namą žvilgčioja – ar nepasirodys mergaitė iš Šariko nuotraukos. Reikia pasakyti, kad profesoriaus Siomino namas gerokai pasikeitė į gera. Nė ženklo neliko ankstesnio apšiurimo. Atsirado visokių madingų priestatų su dideliais balkonais. Pastogių automobiliams, pievelių su tulpėmis. Ir viskas nauja, lyg nuprausta. Žiūri dėdė Fiodoras, o toji mergaitė iš nuotraukos jau seniai šalimais stovi. Mūvi šortukais, vilki liemene su kišenėlėmis, basnirčia įsispyrusi į batus, o rankoje – dešimtinis veržliaraktis. Ir klausia ji dėdės Fiodoro: – Berniuk, ei, berniuk, o koks jūsų traktoriaus prekės ženklas? – Ženklai būna tik pašte, – už dėdę Fiodorą atsakė katinas Matroskinas. – O traktoriai būna vienokios ar kitokios firmos. – Tai kokios jis firmos? – neatlyžta mergaitė.

– Gė-Tė-Gė-Gė, – sako dėdė Fiodoras. Mergaitė nustebo: – Tokios firmos nesu girdėjusi. – Na, tai ne visai firma, – ėmėsi aiškinti dėdė Fiodoras. – O tokia „Geležinių traktorinių gaminių gamykla“. – O koks modelis? – domisi mergaitė. – O modelis ypatingas – „Mitia“. „Tr-tr Mitia“. „Tr-tr“ – traktorius. O „Mitia“ – „Modelis inžinieriaus Tiapkino“. Tiapkinas yra toks išradėjas, pasaulinio masto. – Tokio inžinieriaus nesu girdėjusi, – gūžtelėjo pečiais mergaitė. – Žinau, kad buvo Fordas, Kraisleris, Poršas, o apie pasaulinį inžinierių Tiapkiną negirdėjau. Ji apžiūrėjo tr-tr Mitią ir paklausė: – O kiek jūsų traktorius turi arklio galių? Dėdė Fiodoras nežinojo. Pasirodo, ši mergaitė ne šiaip. Ji labai domisi automobiliais. Ir žino visas jų markes bei modelius. Ir pradėjo ji dėdei Fiodorui apie tai pasakoti. Paaiškino, kad traktoriaus galia matuojama arkliais. Kiek arklių jis pajėgtų įveikti, tiek ir turi arklio galių. Ji taip įdomiai pasakojo, kad net katinas Matroskinas susidomėjo. Bet tada jis susigriebė ir sako: – Na ir kas, kad mudu apie mašinas nenutuokiame. Užtai mudu viską apie žuvis žinome ir apie paukščius, ir apie žvėris. O paštininkas Pečkinas viską žino apie gydomąsias žoleles. Jo močiutė buvo burtininkė. Dabar jau net dėdė Fiodoras nusistebėjo. – Nieko sau naujiena! – tarė jis. – Paštininko Pečkino močiutė buvo burtininkė. O aš net neįtariau. 10

– Na, ne visai burtininkė. Tik antraeilininkė. Šiaip ji kaimo taryboje dirbo, o burtininkaudama šiek tiek prie algos prisidurdavo. Man Pečkinas kaip paslaptį pasakė, – paaiškino Matroskinas. – Oi, koks įdomus jūsų paštininkas! – šūktelėjo Katia. – Imkime ir nueikime pas jį į svečius. Ar galima? – Žinoma, galima, – atsakė dėdė Fiodoras. – Mes su juo draugaujame. O Matroskinas paniuro: – Tik ta mūsų draugystė kažkokia keista – puslaidininkinė. Mes jam visko – ir saldainių, ir arbatos, o jis mums – nieko. Katinas Matroskinas net pyktelėjo: – Prisimink, dėde Fiodorai, kaip jis norėjo tave tėvams grąžinti, o mudu su Šariku ketino į polikliniką atiduoti – bandymams. – Toks jis anksčiau buvo, – stojo ginti dėdė Fiodoras. – Kol dviračio neturėjo. O dabar, kai jam dviratį nupirko, jis tapo kitu žmogumi. Dabar jis pasiturintis. – Pasiturintys žmonės – užvis reikalingiausi, – pareiškė Katia. – Taip sako mano tėtis. Tai vidurinioji klasė. Po tokio mokslinio techninio pokalbio jie visi susėdo į tr-tr Mitią ir nuvažiavo pas paštininką Pečkiną. Labai jiems rūpėjo apie burtininkę močiutę sužinoti.

Pakeliui Katia pareiškė, kad apie žuvis ir žvėris ji taip pat šį tą žino. Nes mėgsta skaityti Bremą. Bremas – toks senovinis rašytojas, kuris gyvūnus tyrinėjo ir viską apie juos surašė. Ji pažadėjo, kad duos dėdei Fiodorui tą knygą. Jeigu pajėgs atnešti. Knyga labai sunki. Dėdė Fiodoras taip pat pažadėjo duoti jai įdomią knygą apie suolų ir taburečių meistravimą. Pečkinas buvo namie. Karstė džiūti žoleles. Ir pradėjo vaikams pasakoti: – Šita žolė – jonažolė. Kai žmogui susopsta pilvą, girdo jos arbata. O štai čia – sukatžolė. Pasitaiko, žmogus būna labai nervingas. Ypač vaikas. Šūkauja, pešasi. Tarkime, šuniui įkanda. Tada jam sukatžolės nuoviro duoda. Ir viskas, vaikas iškart nurimsta. Šuo irgi. Tėtis su mama visą dieną ilsisi. Dėdė Fiodoras paklausė: – Igori Ivanovičiau, ar jūsų močiutė tikrai buvo burtininkė? – Tik pusiau, – atsakė Pečkinas. – Ji vakarais uždarbiaudavo. Apžavus užsakovams virdavo.

– O ant šluotos ar mokėjo skraidyti? – pasidomėjo dėdė Fiodoras. – Mokėjo, – atsakė Pečkinas. – Kaipgi kitaip. Bet skraidydavo ji retai. Tik tada, kai į partijos susirinkimus vėluodavo. Ir skraidė ji šiaip sau, poprasčiai. Kaip varna su plaktuku. Katinas Matroskinas nustebęs tarė: – Šiandien mes per valandą sužinojome apie Pečkiną daugiau negu per ištisus metus. Jis ne paštininkas, o tikra valstietiško gyvenimo kaime enciklopedija. Katią sudomino apžavai. – Sakykite, o kaip tas gėralas gaminamas? Ar nėra jis nuodingas? Visi klausėsi paštininko Pečkino ištempę ausis, o Matroskinas visas įsitempė: „Vaje, kokia gudri! Nori mūsų dėdę Fiodorą apžavėti.“ Pečkinas ir sako: – Kaip jis gaminamas, reikia močiutės knygoje paskaityti. Man močiutė burtų knygą paliko. Gaila, surašyta ji tokiu smulkučiu šriftu. O mano akiniai kažkur prašapo. – Ar seniai jie prašapo? – paklausė dėdė Fiodoras. – Jau prieš porą dienų. Dėdė Fiodoras net pašoko: – Kaip tik prieš dvi dienas mūsų Čiupkus akinius parsitempė. Tokius netikusius, su virvele. Gal jūsiškiai? – Negali būti, – sako paštininkas Pečkinas, – ogi tikrai maniškiai. Ir nėra jie netikę, jie netgi labai tikę. Kuo greičiau juos man sugrąžinkime. Jie kaipmat sušoko į tr-tr Mitią ir nuvažiavo tikusių akinių. Žiūri Matroskinas, o ta bjauri mergaitė Katia irgi su jais važiuoja. Niekaip ji neatstoja. 13

Tr-tr Mitia per penkias minutes juos iki dėdės Fiodoro trobos nuburzgino. Jis taip greitai dūmė visu varškės greičiu, kad Katia nespėjo prie savo namų išlipti ir pas dėdę Fiodorą atvažiavo. Nors visai neketino. Visi būriu puolė pas Čiupkų ant spintos akinių apžiūrėti. Akiniai tikrai buvo Pečkino. Jis ir sako: – Visos varnos kaip varnos mūsų Rūgpieniuose. O čia ne varna, čia – kriminalinis elementas. Jį reikia milicijai atiduoti. Šiandien jis akinius nukniaukė, o rytoj, žiūrėk, ir televizorių išvilks. O Matroskinas jam atkirto: – Pirmiau jūs tą televizorių nusipirkite, o paskiau dėl jo nerimaukite. Nes jūs ne tik televizoriaus, jūs net radijo neturite. Dėdė Fiodoras Matroskiną sudraudė: – Tu, Matroskinai, verčiau patylėk. Akiniai juk iš tiesų pas mus atsirado. Nori nenori, o Čiupkus – vagilius, ir mes – bendrininkai. Mums derėtų atsiprašyti. Nepykite ant mūsų, Igori Ivanovičiau. Berniukas vėl įsisodino Pečkiną ir Katią į tr-tr Mitią ir išvežiojo po namus. Ir pasikvietė juos rytoj pavakariukais į svečius arbatos gerti. Štai kokia įdomi buvo žūklė. 14

2 skyrius

Kaip meskeriojo is tikrų jų Kitą dieną kiaurą dieną lijo lietutis. Šarikas ryškino nuotraukas. Matroskinas, užmovęs ant elektros lemputės, adė dėdės Fiodoro kojines. O dėdė Fiodoras žvejybos įrankius tvarkė. Ir tarė jis Matroskinui: – Visa meškerės jėga – plūdė. Kuo plūdė didesnė... – Tuo didesnė žuvis! – užbaigė Šarikas. – Tikrai, – linktelėjo Matroskinas. – O jeigu vietoje plūdės pririštum statinę, iškart pradėtų banginiai kibti ir krokodilai. O dėdė Fiodoras tęsia toliau: – Kuo didesnė plūdė, tuo sunkiau žvejoti. Plūdė turi būti lengva ir jautri. Vos žuvis prie jos priartėja, ji jau ir signalizuoja žvejui: pasiruošk, tuoj kibs. Užvis geriausia plūdes daryti iš plunksnų. Visą dieną jis taip ruošėsi. Šarikui su Matroskinu taip pat po meškerę padarė.

Kitą dieną Rūgpienius užgriuvo šiluma, tikras karštis. Visi, kas gyvas, patraukė prie upės. Dar tik septinta ryto, o žmonės jau maudosi, kamuoliais mėtosi. Dėdė Fiodoras, Matroskinas ir Šarikas su savo meškerėmis, su sliekais ir sumuštiniais kuo toliau nuo kaimo nuėjo. Taip toli, kur jau nieko nebuvo. Ir ten, kur jau nieko nebuvo, staiga jie pamatė Katią su tėčiu ir meškerėmis. Matroskinas net pažaliavo. Tik nebuvo matyti, nes pažaliavo jis po kailiu. Bet neišsidavė, pasisveikino kaip visi ir ėmė meškerę vynioti. Mūsiškiai susėdo ant kranto. Įmetė į vandenį marlės maišelį su jauku žuvims. Paruošė meškeres ir užmetė. Trys plūdės ant vandens: Šariko, Matroskino ir dėdės Fiodoro. O už dvidešimties metrų dvi plūdės: Katios ir jos tėčio. Tai štai: dėdės Fiodoro ir jo draugų plūdės – nė krust. O Katios tėtis ir pati Katia traukia vieną žuvį po kitos. Ir vis ne kokią smulkmę, o stambius ešerius. Tokių be graibšto iš upės neišprašysi.

Paskiau jie šapalą sugavo. Tada lydeką. Tada sterką. Tada jiems vėl ešeriai ėmė kibti. Dėdė Fiodoras ir klausia Matroskino: – Kodėl jiems visą laiką kimba? O mums nė kiek? – Aš ir pats galvą laužau, – sako Matroskinas. – Gal jie kokių burtų moka? Gal gaudo kokiu nors masalu, kurį žuvys užvis labiausiai mėgsta. Pavyzdžiui, makaronais. – Niekad nesu girdėjęs, kad žuvis makaronais gaudytų, – purto galvą dėdė Fiodoras. – O gal jie dešra gaudo, – paspėliojo Šarikas. – Arba smulkiais kauliukais. Arba sūriu. – Dešra ir sūriu tik peles pelėkautuose gaudo, – suniurnėjo panosėje Matroskinas. – Arba rinkėjus per rinkimus. Žuvis reikia tik sliekais gaudyti. Sliekas – skaniausia žuviai dešra. Tik tą slieką reikia paspjaudyti. Šarikas pamėgino ant slieko užspjauti ir sako: – Tai kad man nesispjauna. Mano lūpos negerai įtaisytos. Tada pasirodė paštininkas Pečkinas, ir taip pat su meškere. – Na, žvejai, kuo gaudote? – Viskuo gaudome, – sako jam Šarikas. – Sliekais gaudome. Tešla gaudome. Dešra gaudome. Tik nieko nepagauname. – O kaip jums sekasi, brangūs piliečiai? – paklausė Pečkinas Katios ir jos tėčio. – Nesiskundžiame, – atsakė Katios tėtis. – Kimba gerai. – Tuomet aš prie jūsų prisėsiu, – pareiškė Pečkinas. – Man reikia žuvų pasigauti, ne kelnes tuščiai trinti. Mano dar visas krepšys laiškų neišnešiotas. O įdomiausia, kad jam irgi pradėjo kibti. 17

Us22

Uspenskij, Eduard Mylima dėdės Fiodoro mergaitė / Uspenskij, Eduard; iš rusų kalbos vertė Dalia Saukaitytė; iliustravo Jurgita Rancevienė. – Vilnius: Nieko rimto, 2014. – 56 p.: iliustr.

„Dėdė Fiodoras, šuo ir katinas“, „Dėdės Fiodoro teta“ – dvi Lietuvos skaitytojų pamėgtos žymaus rusų rašytojo Eduardo Uspenskio (g. 1937) knygos apie Rūgpienių kaimo gyventojus. Šįsyk leidykla „Nieko rimto“ pristato trečiąją serijos dalį. Joje skaitytojai ne tik vėl sutiks dėdę Fiodorą, šunį Šariką, katiną Matroskiną, bet ir susipažins su žavia bei protinga mergaite Katia... O kur pasirodo graži ir sumani mergaitė, ten neilgai trukus gali įsižiebti ir pati tikriausia meilė.

T ai p

p at s k a i ty k i t e

Redaktorė Elvyra Kutanovienė Korektorė Giedrė Kmitienė Maketavo Vilija Kvieskaitė Tiražas 2500 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius

Rūgpienių kaime dedasi paslaptingi dalykai! Dėdė Fiodoras nusiprausė ir susišukavo! Dėdė Fiodoras apsivilko naujutėlaičiais drabužiais. Jis visas kvepiantis ir išsipustęs. Ir kurgi vis žvilgčioja? Ar tik ne į kaimynų mergaitės Katios nuotrauką? Matroskinas su Šariku ne juokais susirūpinę. Jiems kyla šiurpus įtarimas. O jeigu tai… meilė? Reikalai pakrypsta visai netinkama linkme. Juk per šitą meilę dėdė Fiodoras gali ir senus draugus pamiršti, o tada tai jau gero nelauk. Katinui Matroskinui aišku kaip dieną: tokiai baisiai nelaimei reikia žūtbūt sukliudyti. Net jeigu tektų griebtis senovinių paštininko Pečkino burtų... Ko gi nepadarysi, kad atvestum draugą į protą?

Ieškokite kitų E. Uspenskio knygų apie Rūgpienių kaimo trijulę: Dėdė Fiodoras, šuo ir katinas Dėdės Fiodoro teta Dėdė Fiodoras eina į mokyklą Rūgpienių kaimo lobis

Akcijos ir ypatingi pasiūlymai