Namai Kalėdoms

Greg Kincaid

Versta iš: Greg Kincaid CHRISTMAS HOME Crown, New York, USA, 2012

Ši knyga skiriama mano mylimam jauniausiam sūnui Thomui Kincaidui (1990–2011)

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). © Tekstas, Greg Kincaid, 2012 © Viršelis, Shutterstock Išleista susitarus su Crown, Random House leidybos ženklu, Penguin Random House LLC padaliniu ir su Synopsis Literary Agency, Maskva, Rusija.

Visos teisės saugomos. © Vertimas į lietuvių kalbą, Rita Bakanienė, 2020 © Leidykla „Nieko rimto“, 2020 ISBN 978-609-441-685-9

Greg Kincaid

Iš anglų kalbos vertė Rita Bakanienė

Vilnius 2020

Prologas Lapkričio pradžia Kelias valandas vyrai, vilkintys prakaitu permirkusiomis uniformomis, žingsniavo tai į nedidelį vieno aukšto namelį, tai iš jo. Kas kartą, vos tik jie praverdavo duris, vėsus vėjelis kilstelėdavo grindis dengiantį rudą apsauginį popierių. Vejos priešais namą prie gatvės, geltonuojančios nuo gausiai suvešėjusių kiaulpienių, jau ištisus mėnesius niekas nešienavo. Lentelė su užrašu PARDUODAMA metė šešėlį ant sulaužytų, tuščiose gėlių lysvėse išmėtytų žaislų.

Kai nepažįstamieji atvyko pirmą kartą, retriverio patelė suirzo. Ji atkakliai uodė orą, kad geriau užuostų žmonių kvapą, ir niekaip nesiliovė lojusi. Jauna, dar nė trisdešimt penkerių neturinti moteris atrodė labai nepatenkinta, susiraukusi ir stengėsi atokiau laikytis nuo šuns. Šis net nesiruošė liautis.

Lojimas moterį taip sunervino, kad po kelių minučių ji šunį uždarė aptvare ir grįžusi toliau stebėjo, kaip nepažįstamieji iš namo nešioja dėžes ir baldus ir viską krauna į didelį baltą sunkvežimį, pastatytą šalikelėje.

Kelis didesnius baldus vyrams teko išnešti per galines duris ir eiti pro šuns aptvarą. Jie bandė su šunimi susidraugauti, kalbino švelniais, raminančiais balsais, bet gyvūnas jautė moters įtarumą ir baimę, todėl atkakliai priešinosi ir tyliai urzgė pro sukąstus dantis.

7

Tai buvo trejų metų amžiaus kalytė, protinga ir – įprastomis sąlygomis – ramaus būdo. Jos mama buvo kilmės dokumentus turinti auksaspalvė retriverė. Savo įspūdingai tankų, minkštą, šiltos kreminės spalvos su baltais lopais kailį kalytė paveldėjo iš savo tėvo – Pirėnų kalnų veislės šuns.

Be šuns ir moters, name gyveno ir du vaikai. Čia buvo vieninteliai šiems vaikams – berniukui ir mergaitei – žinomi namai.

Mamos miglotas paaiškinimas, kad dabar jų namas priklauso bankui, vaikams buvo visai nesuprantamas, todėl mažieji jautėsi labai sutrikę. Kaip tik tada, kai kraustytojai buvo bebaigią savo darbą, vaikai išlipo iš ties gatvės kampu sustojusio mokyklinio autobuso. Eidami link namų, jie labai sunerimo išvydę visus savo daiktus, jau sukrautus sunkvežimyje.

Vaikams pasirodė labai keista grįžti į namus, kur nebeliko nieko, kas jiems priklausė. Namuose mėtėsi tik visokiausios šiukšlės, kurių anksčiau nebuvo matyti – dulkių kamuoliai, šuns plaukai, monetos, pusryčių dribsnių žiedeliai, kreidelės, tuščios degtukų dėžutės ir mažytės popieriaus skiautelės su jau išblukusiais telefonų numeriais – smulkmenos, menančios visa tai, kas dabar jau liko praeityje. Vaikai perėjo namus paskubomis, it bėgliai, apstulbinti vaiduokliškos tylos. Jaunėlis, šešerių metų amžiaus berniukas tankiais tamsiais plaukais, rankytėmis apsikabino retriverės, kurią jie vadino Greise, kaklą. Berniukas daugelio dalykų nesuprato. Visų pirma, kodėl jie turėjo palikti savo namus ir šį šunį, kurį jis taip mylėjo. Kiek jis jau ašarų išliejo, bet vis tiek niekas jam nesugebėjo atsakyti į vieną, kaip jam atrodė, visai paprastutį klausimą – kodėl? Netgi mokytojai mokykloje berniuką tiesiog apsikabindavo ir, keistai rinkdami 8

jam nesuprantamus sudėtingus žodžius, kartodavo: „Kartais gyvenimo keliai nežinomi.“ Berniuko vyresnioji sesuo, išstypusi, lieknutė devynmetė, rankose laikė nedidelį sportinį krepšį, kurį mama jai leido pasiimti į mašiną. Iš krepšio mergaitė išsitraukė raštelį, kurį parašė mokykloje per pertrauką, kol visi kiti vaikai žaidė. Popieriaus lapelio kampe buvo pradurta skylutė ir įvertas raudonas kaspinas, kad raštelį būtų galima pririšti prie šuns antkaklio. Išorinėje raštelio pusėje buvo užrašyta: „Greisė.“ Vaikų mama į kiemą išnešė du didelius plastmasinius kibirus.

Ji atsiduso pagalvojusi, kad jos vaikų ašaras bankas turėtų priimti mainais į dešimties mėnesių būsto paskolos įmokas. Raudonasis kibiras buvo sklidinai pripiltas vandens, o žaliasis buvo pilnas pigiausio šunų maisto, kuris jiems dabar buvo sunkiai įperkamas. Išvažiavusi iš miesto, ji ketino paskambinti į gyvūnų prieglaudą ir anonimiškai pranešti apie paliktą šunį.

Moteris puikiai žinojo, kad derėtų šunį ten nuvežti pačiai, bet vien tik mintis, kad teks dar kartą nusižeminti, jai pasirodė tiesiog nepakeliama.

Moteris atitraukė vaikų rankas nuo šuns kaklo. Paėmusi už rankų, ji išsivedė juos iš kiemo, kur vos prieš kelias dienas jie tokie laimingi žaidė, o gyvenimas atrodė toks nuspėjamas ir tiek daug žadantis. Moters ir jos šeimos reikalai pablogėjo žaibiškai. Pirmiausiai – skyrybos, paskui jos buvęs vyras neteko darbo ir nebegalėjo mokėti vaikams alimentų, o galiausiai ir ji pati prarado darbą, kai jos darbdavys savo verslą iškėlė iš Krosing Treilo. Įmonės uždarymas buvo neišvengiamas. Kai sūnus graudžiai apsiverkė, moteris jį tik stipriai apkabino, neištarusi nė 9

žodžio. Jai atrodė, kad tiesiog neras tinkamų žodžių. Nebebuvo ką pasakyti.

Moteris užvėrė kiemo vartelius ir neleido sau atsigręžti eidama link gatvėje stovinčio sausakimšai daiktų prigrūsto automobilio.

Ji norėjo išlikti stipri dėl savo vaikų. Gyvenimas gal ją ir parklupdė, bet ji atsistos ir žingsnis po žingsnio eis tolyn. Moteris labai graužėsi šitaip palikdama Greisę – šunį ji mylėjo ne mažiau nei vaikai – bet puikiai suvokė, kad tokia auka būtina. Ji nugurgė gerklėje sukilusį gniužulą ir visa širdimi vylėsi, kad prieglauda ras šuniui gerus namus.

Greisė prispaudė nosį prie vartelių, sulojo, o tada ėmė nervingai sukti ratus kieme. Nuo vartelių buvo puikiai matyti gatvė, tad šuo stebėjo, kaip tolyn rieda pažįstamas automobilis, ir jai moja berniukas ir mergaitė. Jie išvažiavo. Na ir kas? Juk visada sugrįžta.

Kai prieblandą pakeitė naktis, niekas negrįžo. Šuo nerimavo ir jautėsi sutrikęs. Kitą rytą niekas neišvedė Greisės pasivaikščioti, neįpylė šviežio vandens, neįdėjo maisto į plastmasinius kibirus ir neįsileido į namus. Dienai įpusėjus nebuvo girdėti nei televizoriaus, nei vaikų balsų. Niekas jai nenumetė kamuoliuko ir saulėkaitoje neatsisėdo šalia papasakoti apie namų darbus ar skriaudikus žaidimų aikštelėje.

Kitą rytą šuo netyčia išpylė kibire likusį vandenį. Greisė sunkiai alsavo, iškišusi liežuvį. Laikui bėgant, jos burna perdžiūvo. Ji užuodė ir jautė vandenį kitapus ją supančios tvoros.

Nepakeliamai arti vanduo tyško iš purkštukų kaimynų pievelėse; buvo girdėti, kaip jis sukasi kaimynų skalbyklėse ir indaplovėse ir tryško iš laistymo žarnos kaimyno kieme, kur 10

berniukas plovė tėčio automobilį. Greisei reikėjo ištrūkti, nusigauti kitapus tvoros, kad galėtų pajusti drėgmę ant savo liežuvio. Letenomis ji draskė vartelius ir įnirtingai lojo, kol nebepajėgė išleisti nė garso. Jų namas gatvėje buvo paskutinis, o artimiausi kaimynai buvo nejauni, todėl taip gerai nebegirdėjo. Taigi niekas neatėjo.

Balta retriverių veislės patelė visą dieną gailiai inkštė ir snūduriavo, tai pasinerdama į gilų miegą, tai vėl pabusdama.

Vėlyvą popietę prasivėrė galiniai varteliai, ir į kiemą įėjo fotoaparatu nešinas vyras. Jis ėmė matuoti ir fotografuoti kiemą. Greisė iš lėto atsimerkė ir stebėjo jį tarsi sapnuodama.

Vyras kostelėjo, ir kalytė pašoko, staiga vėl atgavusi budrumą.

Sukaupusi paskutinius jėgų likučius, ji nuolankiai nuleido galvą ir žengė prie nepažįstamojo. Vyras išsigandęs krūptelėjo, bet padėjo fotoaparatą ant žemės ir paglostė šuniui galvą.

– Dar vienas paliktas, – burbtelėjo sau po nosimi. Glostydamas Greisę, jis užčiuopė prie jos antkaklio pririštą popieriaus skiautelę. Atsargiai atrišo raudonąjį kaspiną, atlankstė raštelį ir perskaitė.

Mūsų šuns vardas yra Greisė. Ji – geriausias šuo pasaulyje.

Mes ją labai mylime, bet priversti palikti, nes daugiau nebeturime namų. Prašau, gerai ja pasirūpinkite ir ji pasirūpins jumis.

Parašė Megan Vyras dar kartą įdėmiai peržvelgė raštelį, paskui pažvelgė šuniui į akis.

– Man labai gaila, Greise, – tarė jis. – Dabar pasaulis verčiasi aukštyn kojomis.

11

Vyras paėmė šuns kibirą ir priėjo prie čiaupo namo sienoje.

Pabandė jį atsukti, bet nieko nenutiko. Jie atjungė vandenį, – pamanė jis. Apsidairęs pamatė laistymo žarną kitapus tvoros.

Palikęs šunį, jis atidarė vartelius, vogčiomis perbėgo per kaimynų įvažiavimą, atsuko čiaupą ir, pripildęs šuns kibirą, atsiduso.

– Taip arti ir visgi taip toli, – sumurmėjo sau po nosimi.

Vyras grįžo atgal ir pastatė kibirą priešais šunį. Nieko nelaukdama, Greisė kyštelėjo liežuvį į švarų vandenį. Liežuvį dilgtelėjo, bet netrukus skausmą pakeitė džiaugsmas, ir kalytė ilgai ir godžiai lakė.

– Dabar taip dažnai nutinka, – atsiduso vyras. – Daug namų atimama, šeimos išvaromos ir paliekami tokie gražūs gyvūnai, kaip tu. Kartais tiesiog neapkenčiu savo darbo.

Vietinėje gyvūnų prieglaudoje, kur jis nuveždavo tokius paliktus augintinius, juos vadino „atimtų namų šunimis“ ir duodavo jiems vardus, atspindinčius šeimininkus ištikusią bėdą, pavyzdžiui, Pradelsta skola, Būsto paskola, Skolininkas.

Dauguma šeimininkų tikėjo, kad banko atstovas, kaimynas, policija – būtinai kas nors – ateis ir pasirūpins jų augintiniais.

– Tik leisk man padaryti kelias nuotraukas, mergyt, ir aš tavim pasirūpinsiu, gerai? – Vyras stebėjo, kaip godžiai laka šuo, ir pirštais perbraukė per jos baltą ilgą kailį. Šuo atrodė liūdnas, bet prižiūrėtas ir švarus. – Koks tu gražus šuo! Pats vos suduriu galą su galu, kitaip iškart tave pasiimčiau.

Iki soties prisilakusi, Greisė dėkodama priglaudė nosį žmogui prie riešo. Vyras išsitiesė ir pasirausė kišenėje, ieškodamas namo raktų. Suradęs atrakino galines duris ir įėjo į vidų išmatuoti ir nufotografuoti kambarių ir pabaigti pildyti ataskaitą, kad 12

bankas galėtų parduoti šitą namą. Po trisdešimties minučių viskas buvo baigta, ir jis grįžo patikrinti šuns. Greisės nebebuvo ten, kur vyras ją paliko. Jis apieškojo visą kiemą, bet jos niekur nebuvo matyti.

– Rupūs miltai, – nusikeikė, pastebėjęs plačiai atvertus vartelius. Jis pamiršo juos užrakinti.

Galbūt šuo ką tik išbėgo, todėl vyras mikliai nulėkė į priekinį kiemelį, tikėdamasis rasti gyvūną ten. Atidžiai apžiūrėjęs visą siaurą gatvelę, apstatytą kukliais namukais, kurių dauguma buvo irgi parduodami, jis pastebėjo Greisę pačiame gatvės gale. Vyras šūktelėjo ją kviesdamas ir nubėgo šuniui pavymui.

– Nagi, mergyt! Sugrįžk!

Priglaudęs prie lūpų pirštus, jis šaižiai sušvilpė. Šuo svirduliavo gatvės viduriu ir nekreipė dėmesio į žmogaus kvietimą.

– Grįžk! – sušuko jis dar kartą, bet buvo per vėlu.

Iš už kampo išniro automobilis. Pasigirdo šaižus signalas. Išsigandęs šuo pašoko ir metėsi tiesiai po ratais. Sucypė padangos.

Smūgis. Retriverį nubloškė į šalikelę. Apstulbusi ir išsigandusi Greisė bandė atsistoti, bet jai nepavyko. Ji sunkiai alsavo, o iš baimės širdis krūtinėje daužėsi it pašėlusi. Sutrikusi, kęsdama baisų skausmą, ieškodama saugaus prieglobsčio, ji bandė nušliaužti tolėliau nuo kelio.

Kol vyras iš banko bėgo prie Greisės, atsidarė automobilio durelės. Jam dar nespėjus pribėgti, iš automobilio išlipo dvi moterys. Jauna vairuotoja iškart puolė į ašaras šaukdama: – Mama, aš partrenkiau šunį! Aš jo net nemačiau!

13

– Laura, – pasakė merginos mama, paimdama už rankos savo šviesiaplaukę dukrą. – Tai ne tavo kaltė. Šuo išlėkė tiesiai po ratais.

Vis dar labai išsigandusi, bet bandydama susitvardyti, mergina spustelėjo mamos alkūnę.

– Mes turime… pamėginti… padėti.

Ji žengė arčiau, laikydamasi mamai už rankos, iš visos širdies trokšdama, kad retriveris dar būtų gyvas. Šuo kilstelėjo galvą, bet nepajudėjo.

Priblokšta, kaip ir bet kuris kitas sužeistas gyvūnas, Greisė jautėsi tokia pažeidžiama. Ji suurzgė įspėdama abi moteris laikytis atstumo.

– Ką mums daryti? – paklausė merginos mama.

Laura ištiesė ranką ir norėjo paglostyti šunį, bet Greisė dar kartą suurzgė, todėl mergina pasitraukė. Akimirką ji pagalvojo, o tada pasakė: – Aš paskambinsiu Todui.

Iš kišenės išsitraukusi mobilųjį telefoną, ji mikliai surinko numerį.

Pirmas skyrius Po vienerių metų Žmonės žiūrėdavo į seną juodą labradorą ir sakydavo: „Kalėdos. Koks neįprastas šuns vardas.“ Iš pradžių Džordžas aiškindavo, kad labradoras čia turėjo tik laikinai pagyventi per šventes, kad tai buvo tik trumpalaikis globos projektas, siekiant pagelbėti vietinei gyvūnų prieglaudai. Jo jauniausias sūnus Todas tada nusprendė, kad šuniui puikiai tiktų vardas Kalėdos. Dabar, po beveik ketverių metų, kai šuo jau buvo visiems laikams pasilikęs Makrėjų šeimoje, Džordžas staiga panoro pasilenkti, apkabinti savo mielo bičiulio kaklą ir garsiai ištarti: – Tu – geriausia Kalėdų dovana, kokią kada nors esu gavęs!

Kalėdos pasidėjo galvą Todui ant kelių, įsitaisęs ant galinės automobilio sėdynės, kai tą vakarą visa šeimyna važiavo pagrindine gatve. Džordžo žmona Merė Ana ir Todas visą kelią tauškė apie orą – lengvą sniegą, pilkus debesis ir stūgaujantį šiaurės vakarų vėją. Džordžas, paprastai labai praktiškas, šypsojosi klausydamasis jų kalbų, pats susimąstęs, kad galbūt derėjo šunį pavadinti Lipalu – kaip tie klijai. Juk jis iš tiesų padėjo sulipdyti šeimą.

Vyresnysis Makrėjus norėjo pastatyti automobilį nedidelėje nemokamoje aikštelėje vakarinėje Krosing Treilo savivaldybės pastato pusėje, bet ji jau buvo sausakimša. Regis, šio vakaro susirinkime bus tikrai daug dalyvių, nors šiame miestelyje 15

mažiau nei du tūkstančiai gyventojų. Ant kortos pastatyta tiek daug.

Apsisukęs Džordžas grįžo į pagrindinę gatvę ir nuvažiavo dar du kvartalus į šiaurę, kol surado vietą pasistatyti automobilį priešais buvusią kirpyklą, kur dabar buvo parduotuvė „Prekės už dolerį“ – tikras nūdienos simbolis. Nors dauguma senųjų verslų, tokių kaip ūkinių prekių parduotuvė ar kavinė, sugebėjo išsilaikyti, vis augantis išparduotuvių skaičius rodė, kad miestelio klestėjimo laikai jau liko praeity ir dabar juos išvystum nebent galinio vaizdo veidrodėlyje. Kadaise šioje nedidelėje, vos šešis kvartalus užimančioje teritorijoje, kurią dauguma vis dar vadina miesto centru, buvo kepykla, kino teatras, drabužių parduotuvių, Ford automobilių atstovybė, baldų parduotuvė ir dar daug kitų įstaigų. O dabar Krosing Treilo prekybos rūmai tegalėjo pasigirti vos trisdešimt keturiais nariais. Miestui tiesiog būtina išgyventi, – pamanė Džordžas. – Tiesa? Bet koks kitas atsakymas atrodytų tiesiog neįsivaizduojamas.

Dauguma senųjų įspūdingų plytinių statinių išliko, bet čia taip pat išdygo daugybė naujesnių, pigiai atrodančių plieno ir betono konstrukcijų, ant kurių dabar puikavosi užrašai NUOMOJAMA arba PARDUODAMA. Džordžas vis dar nesiliovė stebėjęsis, kaip miestas pasikeitė, ypač per pastaruosius kelerius metus, kai tiek daug jaunų žmonių išvažiavo iš aplinkinių ūkių kaimiškose vietovėse. Bent jau jo paties vaikai neišsikraustė labai toli nuo Makrėjų ūkio. Todas gyveno arčiausiai iš visų.

16

– Regis, balsavimas susirinkime tikrai įvyks, – pasakė Džordžas.

– Taip ir turėtų būti. Žmonės sunerimę. – Merė Ana užsisagstė paltą ir pasiėmė savo rankinę, nusiritusią ant automobilio grindų. Paskui apsisuko ir niuktelėjo sūnui į koją. – Eime.

Todas atsisegė saugos diržą ir ėmė ropštis iš mašinos vis dar nenusiėmęs ausinių, klausydamasis Skočio Makrerio dainos ir pats niūniuodamas į taktą. Išlipęs iš automobilio, jis visa gerkle užplėšė: „Aš tave myliu taip stipriai!“ Kai Todas ištiesė rankas, mama puolė jam į glėbį, ir jiedu kartu dar kartą sudainavo priedainį. Merė Ana šyptelėjo: kokia visgi gyvenimo ironija, kad muzikos mokytojos sūnus visiškai neturi klausos.

Džordžas atidarė keleivio dureles kitoje pusėje. Kai Kalėdos iššoko, Džordžas prisegė pavadėlį šuniui prie antkaklio ir švelniai paglostė jam galvą.

– Geras šunytis. Šiandien tau teks padirbėti, tiesa? * Tą vakarą susirinkime savivaldybėje buvo sprendžiami neįprastai svarbūs klausimai. Anksčiau tą savaitę Prerijų žvaigždėje, Krosing Treilo laikraštyje, kuris kadaise buvo leidžiamas kasdien, o dabar tapo savaitraščiu, buvo paskelbta, kad merė apžvelgs miestelio paskutines ekonomines nesėkmes. Po penkiasdešimties metų darbo kompanija Midvesto priekabos oficialiai paskelbė užsidaranti. Apylinkėse žirgų 17

buvo laikoma kaip niekada mažai, mažiau buvo parduodama ir jiems gabenti skirtų priekabų, todėl didžiausias miestelio darbdavys buvo priverstas nutraukti veiklą.

Miestelio išlikimui grėsmę kėlė keli veiksniai, kuriuos įveikti būtų įmanoma tik visiems bendradarbiaujant ir atkakliai dirbant kartu. Neišvengiamai teks sumažinti išlaidas, ir visi tai puikiai suprato. Straipsnyje Prerijų žvaigždėje buvo teigiama, kad paslaugoms, kurias iki šiol visi laikė savaime suprantamomis, kilo pavojus. Paskalos glaudžioje bendruomenėje plito akimirksniu it vaikiškos ligos darželyje. Gyventojų nerimas jau spėjo kaip reikiant įsiliepsnoti ir virto tikrų tikriausia panika.

Makrėjai ir kitos šeimynos jau kurį laiką stebėjo, kaip kitos kaimo bendruomenės aplinkinėse apygardose buvo iš pradžių priverstos atsisakyti ugniagesių ir policijos departamentų ar juos sujungti, uždarė mokyklas, bibliotekas ir ligonines, o pamažėle ir pačios išnyko. Krosing Treilo gyventojai vis svarstė, ar ir jų mieste jau prasidėjo įvykiai, vedantys link tokios pačios pabaigos.

Džordžas, Todas ir Merė Ana kaip tik leidosi pagrindine gatve, kai miestelį apgaubė rūko skraistė. Kalėdos pėdino iš paskos, pakeliui uostinėdamas vandens hidrantus. Šį gruodžio pradžios vakarą oras buvo daug šiltesnis nei sniegu nuklota žemė. Šlapiu sniegu padengtas šaligatvis buvo pavojingai slidus ir vietomis duobėtas, todėl Makrėjai ėjo labai atsargiai. Todas žygiavo viduryje, jaunatviškai tvirtai įsikibęs į tėvų parankes, kad tik jie nepaslystų.

Merei Anai labai patiko, kad jos suaugęs sūnus vis dar nevengė paimti savo tėvams už rankos. Galbūt kam nors 18

Turinys Prologas

Dvyliktas skyrius

7

135

Pirmas skyrius

13

Tryliktas skyrius

Antras skyrius

30

Keturioliktas skyrius

Trečias skyrius

40

Penkioliktas skyrius

Ketvirtas skyrius Penktas skyrius Šeštas skyrius

138

Šešioliktas skyrius

49 60

73

144 155 177

Septynioliktas skyrius

189

Aštuonioliktas skyrius

198 205

Septintas skyrius

83

Devynioliktas skyrius

Aštuntas skyrius

87

Dvidešimtas skyrius

Devintas skyrius

101

Dvidešimt pirmas skyrius

Dešimtas skyrius

118

Padėkos žodis

Vienuoliktas skyrius

127

Turinys

223

220

212 215

Todas Makrėjus – simpatiškas ir geros širdies jaunuolis, turintis raidos sutrikimų, tačiau šie netrukdo jam dirbti prieglaudoje ir rūpintis gyvūnais. Todą ir jo šunį vardu Kalėdos pažįsta visas miestelis. Jis netgi išdresavo labradorę Greisę, kad ši taptų puikiu šunimi pagalbininku savo šeimininkei Laurai, kuriai sunku judėti. Tačiau į miestelį atėjus sunkmečiui ir žmonėms nebeišgalint auginti šunų ir kačių, prieglaudai iškyla didelė grėsmė. Ši knyga – ne tik jaukus kalėdinis pasakojimas, bet ir istorija apie nuoširdų žmogaus ir šuns ryšį bei drąsą būti savimi.

Amerikiečių rašytojas Gregas Kincaidas (g. 1957 m.) labai myli gyvūnus ir mėgsta rašyti apie žmogaus ir augintinio ryšį. Kai nerašo, dirba teisininku. Autorius kartu su šeima gyvena fermoje Kanzase ir augina tris arklius, du šunis ir dvi kates. Lietuvos skaitytojai jau pamėgo jo knygas „Šuo vardu Kalėdos“ ir „Kalėdų bičiulis“, kuriose atskleidžiama Makrėjų šeimos gyvenimo istorija bei draugystė su šunimis.

Redaktorė Edita Birulienė Korektorė Eglė Devižytė Maketavo Miglė Dilytė Tiražas 3000 egz.

Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius

www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius

Todui Makrėjui dvidešimt ketveri, bet jis šiek tiek kitoks nei kiti vaikinai. Jam sunku suprasti kai kuriuos dalykus, o mokslai ir praktinės kasdienio gyvenimo užduotys dažnai tampa tikru iššūkiu. Tačiau jis labai myli gyvūnus ir turi auksinę širdį. Nuo tada, kai priglaudė retriverio mišrūną vardu Kalėdos, Todo gyvenimas pasikeitė į gerą. Jis pasiryžo išsikraustyti iš tėvų namų ir jau kelerius metus dirba prieglaudoje, kur prižiūri ir dresuoja šunis bei ieško jiems naujų namų. Šis darbas džiugina Todą ir puikiai jam sekasi, tačiau gyvenimas miestelyje vis sunkėja.

Daugybė žmonių netenka darbo, visiems trūksta pinigų ir miestelis nebegali išlaikyti prieglaudos. Todas kartu su drauge Laura nusprendžia nepasiduoti – juk kiekvienam augintiniui reikia mylinčių namų.

Kitos autoriaus knygos:

9 786094 416859