Neringa VaitkutÄ—
Iliustravo Marija SmirnovaitÄ—
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).
ISBN 978-609-441-457-2
© Tekstas, Neringa Vaitkutė, 2017 © Iliustracijos, Marija Smirnovaitė, 2017 © Leidykla „Nieko rimto“, 2017
Neringa VaitkutÄ—
Iliustravo Marija SmirnovaitÄ—
Vilnius 2017
Kai atėjo laikas išsikraustyti iš namų ir pradėti savarankišką gyvenimą, rūšiuodama daiktus radau seną aptrintą sąsiuvinį, užkritusį už rašomojo stalo stalčiaus. Tai buvo neapsakomai slaptas ir kadaise labai brangintas dienoraštis, kurį rašiau vaikystėje, o paskui netyčia pamečiau. Tądien labai skubėjau, nuo ankstaus ryto buvau suirzusi ir nelaiminga. Bijojau, kad nespėsiu sutvarkyti visų skubių reikalų, bet vos atvertusi pirmąjį puslapį supratau – šiai dienai irzulio ir lakstymo užteks. Palikau ramybėje nesukrautas dėžes. Palikau ant grindų skersvėjo sklaidomus popieriaus lapus. Palikau iškuistą spintą ir visus nebaigtus reikalus. Užsiplikiau puoduką mėtų arbatos, įsitaisiau pavėsinėje ir pradėjau skaityti nedailiu braižu primargintus lapus. Dangus jau nusidažė vakaro spalvomis, pro apsunkusias obelų šakas raudonavo sodrus rugpjūčio saulėlydis. Saldžiai kvepėjo nukritusiais lapais, ant marškinėlių rankovės nutūpė boružė, iš visų pusių čirškė žiogai... pamažu atsėlino sutemos, teko atsinešti žibintą ir šiltą pledą. 4
O aš vis skaičiau. Prisiminimai įsuko tarsi spalvota karuselė, net apsvaigo galva. Kokia keista buvau. Kokia juokinga! Ir kaip puikiai tuo metu žinojau, kas išties yra svarbu. Svarbiausia pasaulyje. Kai pagaliau užverčiau paskutinį nučiurusį lapą, papuoštą žvilgančiais gėlių formos lipdukais, dangumi nuslydo krintanti žvaigždė. Paskutiniams jos šviesos krislams tirpstant, spėjau sau pažadėti – daugiau niekada nepamiršiu tylaus bronzinio varpelio skambesio. Niekada.
Kai mama išmetė lauk mano Pyplį, labai ilgai verkiau. Kukčiojau virš pusryčių dribsnių lėkštės, varvinau ašaras į arbatą, žliumbiau valydamasi dantis. Blioviau sode ant suoliuko. Paskui per pietus – knaibydama atvėsusius kotletus ir virtas morkas (fe, tiesą sakant). Pagaliau mama, net lėkščių į indaplovę nesudėjusi, burbėdama išvažiavo į miestą. O aš gulėjau savo kambaryje ašarodama. Silvija net nebandė guosti, nes Pyplio ji nemėgo. Mažasis broliukas Murziuz Robotaz (taip jis save vadino) svetainėje žaidė kaladėlėmis, statė tiltus ir pilis. Jam mano sielvartas buvęs nebuvęs, svarbiausia, kad nesugriūtų kaladėlių miestai. Grįžusi po valandos, mama iškilmingai atnešė į kambarį naują, ilga kelione kvepiantį žaislą ir padėjo ant pagalvės. Baksnojo mano alkūnę minkšta pliušine kojyte tol, kol pakėliau užtinusias akis. – Kas čia? – paklausiau pamačiusi pelenų spalvos šuniuką, pūpsantį ant pagalvės lyg kokį šungrybį girios glūdumoj. – Kaip kas? – nesuprato klausimo mama (nors ji gana supratinga). – Tai tavo naujasis Pyplys. 6
– Ne, ne jis! – surikau. – Tai ne jis! Ne mano Pyplys! Išnešk šitą iš čia! Aš jo nenoriu! – Niekaip negaliu tau įtikti, – pyktelėjo mama. – Baik ožiuotis, paimk žaislą ir nepamiršk ačiū pasakyt. Žinai, kaip nemėgstu vairuoti, o tiek parduotuvių teko apvažiuoti, kol jį suradau... Šiandien juk sekmadienis, ne visos dirba. Vėl įsikniaubiau į drėgną nuo ašarų pagalvę. – Guste, na ko tu dabar? Juk šitas šuniukas lygiai toks kaip senasis. Net spalva tokia pat. Gali vadinti Pypliu antruoju. Gali sugalvoti gražesnį vardą. – Pyplys buvo kitoks, – nepasidaviau, – šitas visai į jį nepanašus. Nė truputėlio. – Man tai jie atrodo vienodi, – atsakė mama kiek patylėjusi. Tikriausiai vartė naująjį žaislą rankose ieškodama skirtumų. Aš nemačiau, nes vis dar gulėjau stipriai prispaudusi veidą prie pagalvės. Keista, kad iš viso ji mane girdi. Girdėti girdi, bet nesupranta. Po minutėlės, paglosčiusi man pakaušį, paliko mudu vienus. Jaukintis... Mane ir tą kvailą pliušinį padarą, kuris nė iš tolo neprimena manojo Pyplio. 7
8
Kilstelėjau galvą, pro pusiau pramerktas blakstienas ilgokai stebėjau jį, oriai sėdintį ant kėdės, ir mačiau šimtus... ne, tūkstančius skirtumų! Kad ir snukelio išraiška. Naujasis žaislas stebeilijasi į sieną tuščiomis bereikšmėmis akimis. Išsyk supranti – tai net ne akys, o tik kvaili, šalti, dažyti plastiko gabaliukai. Pyplys niekada taip nežiūrėjo. Jo akyse dažnai pastebėdavau linksmas gintarines juoko kibirkštėles. Ar liūdesį. Taip, tikrą, nesumeluotą tamsiai mėlyną liūdesį! Kai eidavom į kiemą patikrinti, ar sudygo prieš savaitę pasodintas persiko kauliukas, įnikdavom skaityti gerą knygą ar tyrinėdavom agrastų krūme gyvenančias sraiges, Pyplio snukutyje galėdavau įžvelgti kuo nuoširdžiausią susidomėjimą. Tuo metu jo akys būdavo labai labai protingos. Beveik tokios kaip to vyro, skaitančio rimtas žinias per televizorių. Jei į svečius užeidavo teta Angelė ir imdavo skųstis savo ligom, Pyplys ironiškai prisimerkdavo. Rodėsi, tuoj paklaus: jei tetulei taip skauda gerklę, tai ko ji čia šaukia per visus namus (nuo jos skardaus balso virpėdavo indaujos stiklai)? O kaip jai telpa šeštas sumuštinis, jei taip diegia skrandį? Vėl pažvelgiau į naująjį žaislą. Širdį tarsi replėmis suspaudė, kai supratau, kad šitas kvailas netikras pliušinis apsimetėlis 9
greičiausiai visam laikui įsikūrė mano kambaryje. Jis atrodo toks naujas, išpuoselėtas ir visiškai svetimas! Dar blogesnis nei nepatogi raudono aksomo suknelė, kurią mama verčia vilkėti per šeimos šventes. Kaskart pamačiusi tikrąjį Pyplį mama nusipurtydavo, o pasipūtusi pamaiva Silva (šiaip tai mano vyresnioji sesuo, bet proto tas jai nė kiek neprideda) tuoj pat užsispausdavo pirštais riestą strazdanotą nosį. – Tas tavo žaislas siaubingai purvinas, – ištardavo mama, tyliai, vos praverdama lūpas, lyg bijodama, kad koks mikrobas nuo Pyplio pilvelio įšoks jai tiesiai į burną, – nesuprantu, kaip gali su juo miegoti, tai taip nehigieniška. Nors išskalbtum, ar ką... – Tas šuva smirdi, – pritardavo jai sesuo, – beveik kaip tikras. – Aš gi sakau, nehigieniškas, – pakartodavo mama, – jei tik leistum jį įkišti į skalbyklę... Gali pamanyti, kad draugai būtinai turi būti higieniški. Būti tiesiog geriems ar svarbiausiems pasaulyje neužtenka. O dėl skalbimo... Na sakykit, ar galėjau Silvai pamaivai ir mamai paaiškinti, kaip man patinka Pyplio kailiuko kvapas? Kad priglaudusi šuniuką prie skruosto galiu suuosti iškart 10
visas smagiai praleistas dienas? Dešinė apatinė letena vis dar dvelkė jūros dumbliais ir druska, o pakutenusi minkštą padą galėdavau iškrapštyti žiupsnelį balto smulkaus smėlio. Paskutinę prabėgusių atostogų dovaną. Kaskart paglosčius ilgas nuleipusias ausis jusdavau salsvą dūmų ir žemės kvapą, įsigėrusį į kamšalą tada, kai visą dieną sode ieškojome lobių po nukritusių lapų krūvas. Tris sagas ir didelę vinį surūdijusia galvute iki šiol saugau stiklainyje po lova. Mama ir sesuo žiūrėdamos į Pyplį matė tik purvą ir dėmes, o mudviem tai buvo nuotykių metraštis, metų metus rašytas ūkanų spalvos kailiuke. Sandėliuko dėmė jaukiai tūnojo papilvėje, pailga, šviesiai violetinė, susišiaušusi kaip piktas ežys. Čia liko po slapto pasmaguriavimo. Tą vasarą senelė privirė pilną puodą mėlynių uogienės, bet man uždraudė net pauostyti. Mat yra šventai įsitikinusi, kad aš alergiška miško uogoms. Pasitarusi su Pypliu nutariau pati išbandyti. Nei mane išbėrė, nei ką. O tie penki spuogai, iššokę ant kaktos, – nesiskaito. Apvalios, vos įžiūrimos šviesiai rusvos dėmelės liko nuo tada, kai pirmąsyk drauge kepėme šokoladinius sausainius. Virtuvė atrodė lyg praūžus kakavos viesului, aš ilgai mirkau 11
vonioje, kol pavyko išsikrapštyti iš plaukų visus lipnios tešlos gumuliukus, o Pyplys taip ir liko panašus į dėmėtą aviganįleopardą. Sausainiai mums tada nusisekė, išmesti teko tik pusę, nes pridegė. Likusius suvalgėm vakarienei ir aš gerai prisimenu, kad tąsyk pienas šaldytuve baigėsi įtartinai greit. Tačiau pati mieliausia dėmelė slėpėsi Pyplio pasmakrėje. Lenkta, smailėjanti tarsi mėnulio pjautuvas, aviečių rausvumo, nubarstyta mažais žvilgančiais perlamutro žvyneliais. Pyplys įsitaisė ją tą dieną, kai mudu susipažinome. Tą pačią dieną, kai gavau Pyplį dovanų, o aš jam padovanojau vardą. Pliušinis šuniukas atkeliavo gražioje persikų spalvos kartono dėžutėje, perjuostoje rausvo aksomo kaspinu. Dėžutės dangtelis buvo skaidrus, tad išsyk pastebėjau, kokiomis meiliomis akimis į mane žiūri žaislas. Jo žvilgsnyje buvo labai daug švelnumo, šiek tik susidomėjimo ir dar truputukas baimės – o ką, jei mes nesusidraugausim? Jei nepatiksime vienas kitam? Kas, jei teks nugyventi likusias dienas ant lentynos, įspraustam tarp vazos ir knygų? Ne, neteks. Tai pati geriausia dovana pasaulyje. Supratau tą pačią akimirką, kai Pyplys man nusišypsojo pro skaidrų plastiką. 12
Juk ne kasdien gauni persikų spalvos dėžutėje supakuotą draugą. – Matau, tau patinka, – tarė tėtis, palinkęs man virš peties, – jis į mane taip žiūrėjo nuo lentynos, neįstengiau praeiti pro šalį. Ar tu jauti? – Taip, tėti, – sušnabždėjau nagu krapštydama dėžutę, kad greičiau atidaryčiau, – taip, tėti! Vakare, kai atsiguliau į lovą, o mama atėjo palinkėti labos nakties, Pyplys saugiai snaudė šalia manęs ištiesęs ausis ant pagalvės, iki pasmakrės užklotas pūkine antklode.
13
– Labanakčio bučkis mano morkytei, – suniūniavo mama, pasilenkdama manęs pabučiuoti. – Ir vienas bučkis Pypliui, – pakišau šuniuką jai. Mama nusijuokė savo gražiu, kiek kimiu juoku ir pakštelėjo Pyplį pasmakrėn. Tą aviečių spalvos dėmelę paliko mamos lūpos, jos mėgstamiausias lūpdažis „Ciklamenų aistra“ įsigėrė į šviesų kailiuką visiems laikams. O kitą dieną tėtis susidėjo daiktus, pasakė, kad mus palieka, ir išvažiavo gyventi į kitą miestą, kitus namus. Mama paverkė ir, regis, nusiramino. Tik Pyplio daugiau niekada nebučiavo.
Prisiminiau tai ir net sudrebėjau iš piktumo. Pakilau ant alkūnių, išsikrapščiau iš po pagalvės susuktas į gumuliuką kojines ir sviedžiau tiesiai naujam pliušiniam bjaurybei į kaktą. Šiaip tai šis slaptas ginklas buvo skirtas visai ne pliušiniam apsimetėliui. Kojinėmis vydavau Silvą, bandančią patekti į mano kambarį. Šuva neišlaikė, nukrito nuo kėdės ir dabar kėpsojo ant grindų, juokingai nedailiai išvertęs minkštą pūkuotą pilvą. Pyplys niekada taip lengvai nepasiduodavo! Vadinasi, ir man nevalia! Išsirangiau iš lovos, įsispyriau į mylimus tamsiai mėlynus sportinius batelius, tvirtai suveržiau raištelius, kad nesmukčiotų. Tyliai atsidariusi spintą išsitraukiau tetos Angelės dovanotą kuprinytę, įsimečiau violetinę dviračio gertuvę, pakelį trapučių ir du šokoladukus, kuriuos laikiau po megztiniais nenumatytam atvejui.
15
Mudu su Pypliu visada sukaupdavome atsargų, maža kas... gal naktį mirtinai užsimanysime šokolado, o į virtuvę eiti bus baisu. Ilgus, smulkiai garbanotus morkų spalvos plaukus susiveržiau į uodegėlę ir dar prispaudžiau minkštu lankeliu. To betrūko, kad kristų į akis ir liptų prie lūpų pačiu atsakingiausiu momentu. Kiek pasvarsčiusi, iškrapščiau taupyklę. Kaupiau pinigus naujam dviračiui. Pagalvojau, tada monetas supyliau atgal. Į džinsų kišenę su užtrauktuku įsikišau tik naują gurgždantį dešimties eurų banknotą ir dvi aptrintas penkines. Tiek turėtų užtekti, pamaniau. Aišku, monetos taip pat praverstų, bet jos tokios sunkios ir žvanga... Išėjusi pro duris tykinau ant pirštų galų. Silva sėdėjo svetainėje ant sofos, palinkusi prie savo planšetinio kompiuterio, kurio nepaleidžia iš rankų net miegodama. Į mane nesiteikė nė žvilgtelėti. Nežinau, kas Silvai pasidarė. Dar užpernai buvo visai normali. Juokėsi, lakstė po kiemą, voliojosi žolėj, turškėsi su mumis pripučiamame baseine, pūtė muilo burbulus, skaitė verandoje pasakas, šlamšdama vanilinius sausainius. Mėgo suptis ir karstytis po medžius ir buvo mano. O dabar staiga tapo svetima, netikra. Tarsi keturiolika metų būtų ta riba, kurią peržengęs imi ir sukvailėji. Rodos, 16
dabar ji nieko daugiau neveikia, tik bando vaidinti suaugusią. Keistai ji tai supranta... Jei visi suaugę būtų kaip Silva, jie neskaitytų knygų, neveiktų nieko reikšmingo ir svarbaus, niekada neleistų sau kvailioti. Tik rūpintųsi, ar juos kas nors pastebėjo ir įvertino. Broliukui taip pat buvau nematoma. Jo geriausias draugas – televizorius. Nesuprantu, kaip jam nepabosta tie patys šimtą kartų matyti filmukai! Kiauras dienas spokso, kaip kvailas katinas vaikosi kvailą pelę, ir atrodo kaip zombis, va, net seilė varva. Palikau Silvą ir Murzių toliau hipnotizuotis, o pati šmurkštelėjau į prieškambarį ir nusikabinau striukę nuo pakabos. Kol bandžiau kuo tyliau išversti rankoves, išgirdau, kaip mama virtuvėje kalba telefonu. Gal tariasi su teta Angele, visų pasaulio ligų žinove. – Taip, išmečiau, – bėrė ji greitakalbe. Pro praviras duris mačiau, kaip pirmyn atgal supasi mamos koja, apauta minkšta pūkuota šlepete. – O ką man daryti? Tas žaislas bjaurus, purvinas... – kiek patylėjo klausydama nematomo pašnekovo. – Tu teisi, ne tai svarbiausia. Tiesiog Gustė prie jo taip prisirišusi, kad net baisu. Miega, valgo kartu, nešiojasi į mokyklą, taip, rimtai, o tu ką manei? Ne, baik, ne tai blogiausia, 17
tai dar galėjau iškęsti, bet ji kalbėdavosi su tuo žaislu. Kalbėdavosi, supranti? Mieloji, taip, tarsi jis būtų gyvas. Net šiurpu. Na tai... – vėl trumpa pauzė. – Aš ir pati matau, kad negerai, kai vienintelis tavo vaiko draugas – nušiuręs, baisus kaip karas pliušinis šuo. Nesuprantu, kas tai mergaitei, juk aplink tiek vaikų... Pas psichologą? Nežinau, – numykė, – gal ir gera mintis, gal žinai kokį gerą? Daugiau nesiklausiau. Išlėkiau į kiemą atsilapojusi, o akyse vėl susikaupė karštos, sunkios tarsi akmenukai ašaros. Rodės, nukritusios nudegins iki pūslių! Draugų neturiu?! Turiu draugų ir be Pyplio. Draugų su normaliomis ausimis ir be kailio, tik kad nė vienas nepatinka mano mamai! Ji nemėgsta nei Kristupo iš devynaukščio, nei Simonos iš kito upės kranto. Neleidžia jų parsivesti į namus, net į kiemą. „Po pamokų tuoj pat marš namo! Niekur neik, nekalbėk su nepažįstamais, nekramtyk nagų, nieko į svečius nesivedžiok. Ypač be mano žinios!“ Tūkstantį kartų girdėta... Kai paklausiau, kodėl Silva gali parsivesti tas mergiotes, o aš savo draugų negaliu, mama tik gūžtelėjo pečiais. – Silvija atsakinga ir daug vyresnė (trejais metais, irgi mat skirtumas)! – pasakė rimtai. – Nei tavo sesers, nei jos draugių man jau nereikia prižiūrėti. 18
19
Aš tik nusijuokiau. Kurgi ne! Galėčiau pridaryti Silvai nemalonumų, jei išplepėčiau apie neva netyčia sudaužytą šampano butelį ir apie keistą kvapą, tvyrantį namuose (Hm... Kodėl čia taip trenkia oro gaivikliu? – stebisi mama, vakare grįžusi iš darbo). Ir apie atseit triskart pamestą elektroninio dienyno prisijungimo kodą. Mano atsakingoji rimtoji sesuo puikiai moka dumti akis. Meluoja ir išsisukinėja net susiriesdama, o mama ja nuoširdžiai tiki. – Ir po pamokų nesitrainiok, – atsiduso mama, – pažadėk man. Pažadėjau nesitrainioti ir laiku grįžti namo, nors kam tie pažadai, jei dėdė Pranas, geras žmogus, mane kasdien nuveža ir parveža iš mokyklos. Pristato į namus lyg kokį siuntinuką. Pas Simoną esu buvusi vos vieną sykį. Niekada to nepamiršiu. Pernai žiemą, kai dėl gripo nebuvo šokių pamokos ir dailės būrelio. Turėjome pusantros valandos, tai nedelsdamos nukulniavome į kitą upės krantą. Į blogą rajoną, kaip jį vadina mano mama. Tikėjausi pamatyti visokių siaubų, tačiau priešais mus šaltoje žėrinčioje ūkanoje mėlynavo maži mediniai namukai. Iš kaminų į padangę kilo dūmų stulpai, statūs, tiesūs lyg laimingų 20
katinų uodegos. Po kojomis gurgždėjo dar nesumindžiotas kibirkščiuojantis sniegas. Nusimetėme striukes priemenėje, ant senovinės apsilaupiusios skrynios, ir įbrazdėjome į šiltą drėgną virtuvę. Simona gyvena tik su senele. Mamos ir tėčio ji neturi, bet dėl to neliūdi. O gal ir liūdi, tik niekam to nerodo. Močiutė pasitiko tylomis, įtariai nužiūrėjo mane nuo galvos iki kojų, tarsi vertindama, kiek kainuoja mano drabužiai. O tada pakėlė amžiaus išblukintas akis ir ilgai žvelgė į mane, lyg mėgindama suprasti, kiek aš pati esu verta. Senutės veidas buvo blyškus, oda minkšta, plonytė lyg popierinės servetėlės, nusėta mažomis apvaliomis dėmelėmis. Lygiai tokiomis kaip šokoladinės tešlos dėmės Pyplio kailelyje. Kieta močiutė, išsyk supratau. – Valgysit? – paklausė ji apžiūrėjusi mane ir viską sau nusprendusi. O atsakymo nelaukė. Apsisuko ant kulno lengvai kaip jauna, tarsi pečių neslėgtų nei rūpesčiai, nei metai, ir mostelėjo atgalia ranka, atseit, ko čia stovit, eikit į kambarį. Paskui padėjo ant stalo dubenį garuojančių suvirusių bulvių ir keptuvę ryškiai oranžinių, pačių surinktų voveraičių su grietinės padažu. 21
Kirtom pilnom burnom, išalkusios nuo mokslų ir pasivaikščiojimo šaltame ore, ir be paliovos kikenom. Niekas čia neliepė nedėti alkūnių ant stalo, neniukino, kad sėdėčiau tiesiai ir nesupčiau kojų po stalu. Galėjau daryti ką noriu. Net kai užspringau ir išspjoviau ant staltiesės bulvės gabalą, Simona tik įsikvatojo iki ašarų, o močiutė pastukseno man kumščiu į nugarą. Stipriai, ūkiškai. Kaip savam vaikui. Būčiau ten pabuvusi ilgėliau. Mielai būčiau ir pasilikusi. Mažam kambarėlyje, kur telpa tik apvalus stalas, lova ir indauja, o smulkios žalsvų apmušalų gėlytės išblukintos saulės tarsi senovinės knygos iliustracijos. Ant sienų kabo įrėminti siuvinėti paveikslėliai, o ant palangės žydi pernelyg ryškios popierinės orchidėjos. Bet laikrodis priminė, kad manęs tuoj atvažiuos pasiimti. Atsisveikinau ir pasileidau atgal į mokyklos kiemą. Spėjau pačiu laiku. Visą kelią važiuodama glosčiau Pyplį. Jis irgi manė, kad pietūs buvo liuks, močiutė – aukščiausios klasės ir Simona taip pat. Kai grįžau namo, mama mane apkabinusi patraukė nosimi. Paklausė, iš kur čia toks keistas kvapas. Lyg tvarto ar ko... Kaimo. 22
O man tas kvapas visai nebjaurus. Priminė kažką tokio, ko slapčia ilgiuosi, bet negaliu apsakyti žodžiais. Lyg su kvapu, įsigėrusiu į drabužius, būčiau parsinešusi dalelę nepažintos laisvės. Nors ir graužiausi sulaužiusi pažadą niekur nesitrainioti po pamokų, nieko mamai nesakiau. Žinojau, kad nesupras. Tai kam stengtis? O Kristupas? Komplikuotas reikalas, esą todėl mama ir nenori, kad turėčiau su juo jokių reikalų. Ta nesąmonė tęsiasi nuo tų laikų, kai žemėje dar lakstė dinozaurai, tai yra nuo tada, kai mama buvo mokinė. Nežinau, dėl ko jos su Kristupo mama susipyko, bet iki šiol vaikšto užrietusios nosis ir išdidžiai nesisveikina. Po tėvų susirinkimo praplaukia viena pro kitą kaip karo laivai, pašiaušę visus ginklus. Jei baisiai norėčiau sužinoti, kokia juoda katė perbėgo joms skersai kelio, mama papasakotų, tik man nerūpi. Jei žmonės taip ilgai nekalba vienas su kitu, tai tik įrodo, kad patys netiki tomis pasakėlėmis apie draugystę ir atlaidumą, o dar mus moko. Suokia, oi, kaip gražu ir kilnu dalytis, o patys iki senatvės negali pamiršt, kaip kažkas vaikystėj neatsiklausęs nukniaukė kibirėlį iš smėlio dėžės. 23
Todėl draugaujam su Kristupu, kai mamos nemato. Kol kas mums tai netrukdo, greičiau atvirkščiai. Jaučiamės lyg sąmokslininkai, kovojantys prieš visą pasaulį. Dalinamės obuoliais, trintukais, spalvotu popieriumi ir sumuštiniais, kalbam apie knygas, o kartais pešamės dėl niekų, kad vėl susitaikytume. Pernai pavasarį išsmukom iš mokyklos kiemo pro skylę tvoroje ir visą ilgąją pertrauką tvenkinyje gaudėm buožgalvius. Kad Pyplys galėtų viską matyti, megztuko rankovėmis pasirišau jį po pilvu. Tik nepastebėjau, kad pasilenkus rankovės panyra į vandenį. Paskui jos dar dvi dienas trenkė dumblu. Aš sugavau dvylika buožgalvių, o Kristupas tik šešis. Jis visai nenusiminė. Sakė, su manim taip linksma, kad galėtų visus
24
šešis buožgalvius suvalgyti, jei tik panorėčiau. Bet nesuvalgė. Paleidome juos atgal į vandenį, buožgalviai mikliai išsislapstė po supuvusiais lapais. Kristupas ilgai į juos žiūrėjo servetėle trindamas nuo pirštų glitėsius, o tada pareiškė, kad buožgalvius vis tiek kas nors suvalgys. Ir kad kadaise mes visi turėjom uodegas. Na, kai tebuvom kelių savaičių. Kristupo tėtis gydytojas, iš jo ir sužino apie keistenybes, vykstančias žmogaus kūne. Tiesa, kai paklausiau, kodėl mes nevirstame varlėmis, kai uodegos nukrenta, Kristupas tik gūžtelėjo pečiais. Oriai pareiškė šito kol kas nežinąs, bet būtinai apie tai pagalvosiąs. Į pamoką pavėlavom, o nuo šlapių batų (braidėm su kojinėmis, kad neįsidurtume į nuskendusias šakas) mokyklos koridoriuje liko dvi pėdsakų virtinės. Kai mokytoja mane paskundė mamai, pasakiau įšokusi į balą. Šiaip sau. Be priežasties. Nepasakojau, kaip smagu man buvo. Nei apie tai, koks šiltas tvenkinio vanduo, nei apie šešis išgelbėtus buožgalvius. Nei apie uodegą, kurią kadaise tikrai turėjau. Manau, ji nebūtų tuo apsidžiaugusi.
25
Nusipurčiau prisiminimus, perbėgusi kiemą skubiai užtrenkiau paskui save vartelius ir tik tada lengviau atsikvėpiau. Vargu ar mama mane matė. Būtų jau pašaukusi. Esu tikra, sėdi virtuvėje nugara į langą. Pliurpia telefonu, juk reikia pasitarti su draugėmis ir visapusiškai apsvarstyti situaciją. Gatvėje buvo nejauku. Tuščia, tik vėjas vaikė po asfaltą geltonus lapus, tarsi žaistų gauja nematomų katinų. Kaimynų namo lange, antrame aukšte, krustelėjo užuolaida. Atsirado tamsus trikampis, bet po sekundės dingo. Kažkas pažvelgė į gatvę ir vėl užskleidė užuolaidą. Gerai, kad čia namai taip toli vienas nuo kito ir žmonės kaimynais nesidomi. Ai, tiek to, anksčiau mane tai erzino, bet šiandien pats tas. Pasitaisiusi kuprinę nukulniavau šiukšlių konteinerių link. Jie sustatyti apvalioje aikštelėje tarp dykvietės ir naujų statybų, kad nebadytų rajono gyventojams akių. Tai juk labai geras rajonas. Puikus. Nėra nė vieno seno namo, visi naujutėlaičiai, su plačiomis tvarkingomis vejomis ir aukštomis akmeninėmis ar medinėmis tvoromis. Savaitgaliais, o ypač tokiomis rūškanomis dienomis kaip šiandien, jaučiuosi, lyg būčiau vienintelė gyva būtybė. Gatvės tuščios, nei mašinų, nei praeivių. Tarsi siaubo filme, 26
kur į ramų priemiestį atskrenda gleivėti ateiviai ir užgrobia jį lyg niekur nieko. Gal ir čia įsisuko? Neramiai pasimuisčiau. Vėjas atnešė degančių lapų kvapą ir supylė man į užantį. Teko užsisagstyti striukę. Šalta, drėgna. Atėjo bjauriausias metų laikas, kai viskas, kas gražu, geltona ir džiugina, nukrito ir pradėjo virsti žeme, o iki sniego, šviesos ir Kalėdų dar visas ilgas mėnuo. Spardydama lapus, laikydamasi po medžiais, toliau nuo kelio, žvaliai kulniavau pirmyn. Pamačius konteinerius širdis suspurdėjo – gal dar ne viskas prarasta? Bet ne, supratau išsyk ir vos nepradėjau žliumbti. Pavėlavau. Ryškiai žalias šiukšliavežis tikrai bus ištuštinęs visus metalinius bakus. Dangčiai tvarkingai pūpsojo savo vietose. Jokių popiergalių, jokių šiukšlių maišų aplink. Vargšelis Pyplys. Dabar jis sąvartyne. Guli kur nors krūvoje, prislėgtas dvokiančių atliekų, jam baisu ir vieniša. Šaukia mane tyliu balseliu, ir niekas jo negirdi. Palauk, bičiuli, – pagalvojau. Pakentėk, nepakliūk į bėdą. Niekur nepradink. Aš būtinai tave susirasiu.
Žaislinis šuo Pyplys buvo geriausias Gustės draugas. Kiekvienas vaikas žino, kad draugas yra tas, su kuriuo patiri nuotykių, ir nesvarbu, ar gyvas jis, ar pliušinis. Suaugę to nesupranta. Augustės mama taip pat nesuprato ir išmetė Pyplį į šiukšlyną. Ji nė nenutuokė, ką mergaitė pasiryžusi padaryti dėl savo mylimiausio žaislo. „Neišduosiu tavęs“ – tai naujas skaitytojams gerai žinomos rašytojos Neringos Vaitkutės kūrinys. (Anksčiau išleistos jos trilogijos „Vaivorykščių arkos“ ir „Tamsos nešėjai“.) Knygą iliustravo pripažinta ir apdovanojimus pelniusi dailininkė Marija Smirnovaitė.
Redaktorė Giedrė Kmitienė Korektorė Goda Baranauskaitė-Dangovienė Maketavo Lina Eitmantytė-Valužienė Tiražas 2500 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius
– Pyplys buvo kitoks, – nepasidaviau, – šitas visai į jį nepanašus. Nė truputėlio. – Man tai jie atrodo vienodi, – atsakė mama kiek patylėjusi. Tikriausiai vartė naująjį žaislą rankose ieškodama skirtumų. Aš nemačiau, nes vis dar gulėjau stipriai prispaudusi veidą prie pagalvės. Keista, kad iš viso ji mane girdi. Girdėti girdi, bet nesupranta. Pyplys – geriausias Gustės draugas. Be jo – niekur. Net mamos įtikinėjama, kad žaislas nehigieniškas, mergaitė nepersigalvos. Nors Pyplys atsidūrė šiukšlyne, dar nežinia, kaip susiklostys draugų likimas. Aplinkiniai net nenutuokia, kokia drąsi ir ryžtinga yra Gustė, ir ką ji gali padaryti dėl geriausio draugo.
ISBN 978-609-441-457-2
9 7 8 6 0 9 4 414572