Nekviestas svečias by Nieko rimto

s a s t v s ecias e i v k e n

Sonya Hartnett

Versta iš: Sonya Hartnett THE GHOST'S CHILD Penguin Group, Melbourne, 2008

Knygos leidybą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). © Tekstas, Sonya Hartnett, 2008 © Iliustracijos, Rūta Dumalakaitė, 2017 Pirmą kartą anglų kalba 2007 metais Australijoje pavadinimu The Ghost's Child išleido Penguin Random House Australia, Melburnas, Australija. Išleista susitarus su Penguin Random House Australia, Melburnas, Australija. © Vertimas į lietuvių kalbą, Viltaras Alksnėnas, 2017 © Leidykla „Nieko rimto“, 2017 ISBN 978-609-441-462-6

Sonya Hartnett

Iliustravo Rūta Dumalakaitė Iš anglų kalbos vertė Viltaras Alksnėnas

Vilnius 2017

Skiriama Julie Watts

Vieną rūškaną sidabrišką popietę garbaus amžiaus

moteris grįžo namo pavedžiojusi šunį ir rado svetainėje ant gėlėto minkštasuolio įsitaisiusį berniuką. To vaiko niekas nebuvo kvietęs, tad senoji nustebo jį išvydusi. Nedidelis berniukas irzliai nuobodžiavo, tarsi jau senokai būtų jos laukęs. Svetainėje tvyrojo šaltukas, vaiko nosis buvo vos vos raustelėjusi, ir senajai jo pagailo. – Reikėjo užsikurti ugnį, – pasakė moteriškė, tada paspaudė mygtuką, pasuko jungiklio diską ir sidabrinėje židinio ertmėje it kankano šokėjų kojos sušvytravo liepsnos liežuviai. Svečias nuleido jos žodžius negirdom, bet atrodė dar labiau užsigavęs. Buvo jau tokio amžiaus, kai verčiau linko vyriškai pasikankinti, nei laukti, kad kiti patarinėtų. – Gal išgertum arbatos? – pasiūlė moteris. – Kaip tik ketinau užkaisti. Berniukas minutėlę pagalvojo ir niūriai atsakė: – Taip, prašom. Moteriai palengvėjo išgirdus, kad jis moka ištarti prašom ir ačiū. Taigi gavęs bent tokių mandagumo pamokų. Pakabinusi megztinį ji nuėjo į virtuvę ir pripylė katilėlį vandens. Virtuvė buvo švari, iš visų pusių apstatyta žaliomis spintelėmis. Ant margintos lentynėlės stovėjo išdėliotos stačiakampės miltų, kavos ir ryžių

skardinės. Ant palangės – nusvirusi fuksijų puokštelė iš darželio. Nors negalėjo berniuko matyti, moteris jautė, kad keistuolis svečias tebesėdi ten pat susidėjęs ant kelių rankas, stebi ir laukia. Stengėsi nesukti galvos, ką dar jis jai pasakys ar kaip elgsis. Pasiryžo išlaikyti galvoje tuščią erdvę: taip ji nei užbėgs berniukui už akių, nei pagalvos ką nors netinkama. Tačiau neištvėrė nenusišypsojusi įsivaizduodama, kaip jis ten, svetainėje, sėdi sau toks atsainus. Keista. Bet ir šiek tiek kutena savimeilę, kaip kad būna priklydus benamei katei, kai ji nusprendžia pasilikti tavo namuose. Kai vanduo katilėlyje užvirė, ji skubiai įdėjo į lėkštę sausainių ir įpylė į ąsotėlį pieno. Užplikiusi arbatą, užmovė ant arbatinio apdangalą, kad išlaikytų šilumą, tada viską – arbatinį, puodelius, ąsotėlį, cukrinę ir sausainius – sukrovė ant padėklo ir nunešė į svetainę. Berniukas sėdėjo ant paties krėslo kraštelio ir žiūrėjo į šunį, o šuo, atsitūpęs prie židinio, įdėmiai žvelgė į jį. Tai buvo nedidelis ilgakojis šunelis šiurkščiu žiemiško atspalvio kailiu, tamsiai rudomis akimis ir dygiais ūsais, dar šlapiais nuo žolės šniukštinėjimo. – Kuo vardu tavo šuo? – nepakeldamas akių paklausė vaikas. Senoji, kurią vadino Matilda, pastatė padėklą ant mažo stiklinio stalelio tarp dviejų krėslų ir pripylė porceliano puodelius arbatos. – Jo vardas Pykas, – atsakė ji. – Cukraus dėsiesi? 6

– O koks tai šuo? Spygliuočių gyvasakių spalvos arbata, skleisdama malonų aromatą, tekėjo pro arbatinio snapelį. – Na, šuo kaip šuo. Vaikosi kates, praneša apie pašalinius ir gana švarus. Mėgsta slėpti žemėje kaulus, stebi priešus ir miega po mano lova. Štai toks. Gana griežtai, kone piktindamasis, kad turi aiškinti, berniukas patikslino: – Aš norėjau sužinoti, kokios jis veislės. – Kas ten jį žino, – papurtė galvą Matilda. – Toks pleiskanotas nenuorama, mėgstantis laiku gauti ėdalo. Jis turi visko po truputį, kaip šunims ir priklauso. Cukraus dėsiesi? – vėl paklausė. – Kad nežinau... – staiga sumišo vaikas. – O ar reikia? – Ko gero, tau labiau patiktų su cukrumi. – Tada prašom įdėti, – pasakė jis taip, tarsi nė nebūtų abejojęs. Matilda į abu puodelius įbėrė cukraus. Nuo pieno arbata pasidarė rausvai ruda. Baltų garų tumulas apsuko virš puodelio valso ratą ir išnyko. Berniukas vėl ėmė tyrinėti šunį. – Jums reikėjo pavadinti jį Maksu, – tarė. – Šis vardas labai tinka šunims. – Kai kuriems – gal, – sutiko Matilda, – bet tik ne Pykui. – Ar jis kandžiojasi? 7

– Kartais, ko gero, taip. Kai kurių kačių ir žmonių jis nemėgsta. Berniukas nusišypsojo – tarsi ir jis kai ko nemėgtų ir kartais būtų linkęs įkąsti. Pykas įdėmiai stebėjo svečią: nei uodega vizgino, nei urzgė – tiesiog spoksojo į jį. Sekė akimis berniuką, kai tas paėmė lėkštelę su puoduku, Matildos ištiestą per stalą, o kai šaukštelis cvanktelėjo į puoduką, šuo pastatė kampuotas kaip pašto vokai ausis. Vaikas išmaniai pasižiūrėjo į arbatą, bet susiraukė, kai Matilda ištiesė sausainių lėkštelę. – Man labiau patinka sausainiai su džemu, – tarė. – Man irgi, – atsiliepė Matilda. – Buvo skardinėje keletas ir tokių, bet jau suvalgiau. Matai, paprastai namie esame tik mudu su Pyku, tad skaniausių sausainių nebelieka pirmiausia. Jeigu būčiau žinojusi, kad turėsime svečių, būčiau nupirkusi kekso arba keletą vaisinių pyragaičių. Berniukas tik truktelėjo šnerves ir neatsiprašė, kad pasirodė nekviestas. Atsikandęs kramtė sausainį taip, tarsi tas būtų molinis. Kol vaikas triauškino trupinukus, Matilda užvėrė virtuvės, paskui prieškambario duris, ir svetainėje iškart pasidarė jaukiau ir uždariau, lyg kokioje laivo kajutėje. Tada mažumėlę atsipalaidavusi ji įsitaisė mėgstamiausiame krėsle su ranktūriais, kuris, tiesą sakant, mažai kuo skyrėsi nuo to, ant kurio dabar kiūtojo berniukas. Krėslai, tarp kurių stovėjo stalelis, buvo atgręžti vienas į kitą, o plačios jų atkaltės 8

buvo nusuktos nuo mediniu korpusu ir ilgomis kojelėmis televizoriaus. Šiame kvadratiniame kambarėlyje Matilda leisdavo vakarus su Pyku prie radijo arba skaitydama žurnalą, arba, įsijungusi gramofoną, klausydamasi plokštelių. Retai kas ją su Pyku aplankydavo, o vaikų tai čia išvis niekada nėra buvę. Bet nors sėdint krėsle matyti priešais save įnoringą berniuką buvo labai neįprasta, Matilda kažkodėl jautė, kad taip viskas ir turėtų būti. Atrodė, lyg nuo neatmenamų laikų ji daugkart matė štai šį vaiką, sėdintį štai šitoje vietoje. – Atsiprašau dėl tų sausainių. O, kad turėčiau tau pasiūlyti ką nors gardaus! Na bet tuojau sušilsi ir gal pasijusi geriau, – pasakė ji. Vaikas tik gūžtelėjo pečiais, mat jis jau artėjo prie amžiaus, kai gėda prisipažinti, kad esi laimingas. Matilda spėjo, kad jam kokie vienuolika ar dvylika. Gražūs plaukai buvo išblukinti saulės, šiek tiek pasidraikę, rūsti veido išraiška neįstengė paslėpti putlių skruostų, išduodančių dar neišaugtą vaikiškumą. Akys pilkos kaip pelenai, blakstienos ilgos. Vilkėjo laisvus raudonus marškinius be apykaklės, trys sagutės nuo viršaus atsagstytos. Tokią darganotą dieną drabužiai buvo per ploni ir per lengvi. Matilda spėjo, kad motina bus liepusi jam pasiimti švarkelį, bet vaikiška tuštybė turbūt neleido jai paklusti. Kelnės anglių spalvos, su purvo dėmėmis ties keliais. Avėjo medvilnines kojines ir gerokai nudrengtus batus su raišteliais. Niekuo 9

nekvepėjo, nors baisus švaruolis nebuvo. Nei tuklus ar geibus, nei žemas, nei aukštas, nei išlakus, nei dramblotas – visais atžvilgiais toks eilinis, it koks berniukas iš iliustruoto žurnalo. Priminė berniūkščius, kuriems per ankšta kambaryje, kurie karstosi po medžius, stato įtvirtinimus ir kapojasi it kardais lazdomis, kurie, žaisdami padūkėliškus žaidimus, leidžiasi sužeidžiami, kad paskui išgarsėtų kaip kilnūs indėnų kariai. Atrodė kaip toks, kurie verčiau kęs ligos skausmus, nei sutiks leisti popietę su senyva moteriške siurbčiodami arbatą. Ir kaip tik dėl viso šito Matildai jis be galo patiko. Priminė tvirtą įžūlų paukštį, kuris, įskridęs į kambarį ir užspeistas kampe, bodėjosi, bet baimės nejautė. Kol ji galvojo, ką pasakyti, svečias padėjo puodelį, rankogaliu nusibraukė lūpas ir įsmeigė į ją pilkas akis. Tada nuožmiai pranešė: – Turiu jums blogų naujienų. Matildai buvo jau septyniasdešimt penkeri, ir blogos naujienos jos nebegąsdino. Girdėjo tokių ir anksčiau, visas pergyveno ir suprato, kad blogos naujienos yra gyvenimo dalis, tad neverta jomis piktintis. Žodžiu, kai tau septyniasdešimt penkeri, dauguma naujienų nei geros, nei blogos, paprasčiausiai išklausyk jas, ir tiek. Ji manė, kad žino, ką berniukas pasakys, bet prikando lūpą ir užgniaužė mintis savyje. Norėjo išgirsti, kaip tas mįslingas, keistokas svečias perteiks svarbią mintį žodžiais.

– Ir kokios gi jos? Pilkos berniuko akys lakstė po kambarį – nuo židinio su laikrodžiu ir statulėlėmis ant jo per paveikslus ant sienų ir jiems kabinti skirtas juostas viršuje iki Pyko, kuris tįsojo priešais židinį prisiplojęs prie grindų, – ir tik tada it juodas debesis sugrįžo prie jos. Nesirinkdamas žodžių vaikas pareiškė: – Tavo namai atsiduoda senatve. Iš nuostabos ir pažeminimo Matilda sumirksėjo. Jausmai, ką tik kilę aukštyn lyg didingos simfonijos garsai, ėmė griūti it kėglių eilė, moteris pasijuto lyg kažko netekusi ir sugluminta. Tada ji priminė sau, kad tas svečias – viso labo tik vaikas, ir prisivertė nusišypsoti iš jo berniokiško įžūlumo. Keletą minučių padelsė, kad parodytų, jog žiūri į jį labai rimtai, paskui, iš anksto žinodama, ką jis atsakys, nes pati kažkada buvo vaikas, paklausė: – O kaip senatvė kvepia? – Kaip paltai kandžių privisusiose spintose, – iš pasibjaurėjimo jis net nusipurtė. – Kaip šalta košė dubenyje. Kaip čiaupas, iš kurio šimtą metų kapsi vanduo. Štai kaip ji kvepia. – Kaip baisu, – pasakė Matilda. – Išsėdėjau čia šimtą metų tavęs laukdamas, kone uždusau! – Berniukas sudrebėjo iš pasipiktinimo. – Kodėl tu tokia? – įsakmiai paklausė.

– Nenoriu tokia būti, – neištvėrusi Matilda nusijuokė. Buvo taip nežmoniškai keista. Šią popietę viskas klostėsi kitaip, nei įsivaizdavo. Negalės pabaigti knygos, kurią turėjo po ranka. – Turbūt žmogus susigyvena su savo kvapu ir jo nepastebi. Turėčiau laikyti langus atdarus. Juk neleistina, kad žmogus atsiduotų čiaupu. – Tai tau juokinga? – Berniukas susiraukė. – Negi visai vis tiek? Turėtum nekęsti to: esi visa susiraukšlėjusi, vos paslenki, o pirštai išklypę. Niekas į tave nežiūri, visos tavo spalvos išblukusios. Negi tau nepikta dėl to? Negi neliūdna? Negi ne siaubinga būti senam? Matilda atidžiai apsižiūrėjo rankas – šlakuotas, išvagotas raukšlių, su išsišovusiais venų gumbais. Kažkada jos pirštai buvo glotnūs ir balti kaip pianino klavišai. Ji pasakė: – Kartais būti senam skaudu, bet ne siaubinga. Tiesiog aš tokia esu. Kai buvau maža mergaitė, žiūrėdama į veidrodį matydavau save. Dabar esu sena, bet teberegiu save veidrodžio atspindyje. Nebesu tokia grakšti ar graži, bet gal aš esu kai kas daugiau – tokia pat gera arba net geresnė. Kažkada buvau gilė, dabar esu ąžuolas. Berniukas šnarpštelėjo. Sulyginimas su medžiu jam nepadarė jokio įspūdžio. – Galiu lažintis, jog kai buvai mergaitė, manei, kad seni daiktai šlykštūs. 12

Matildos puodelio dugne, monetos dydžio arbatos tvenkinėlyje, plūduriavo arbatžolės. – Jauną visada trikdo sena, – sutiko ji. – Kai buvau maža, už kelio vingio gyveno tokia vyresnė moteriškė. Ji nebuvo ištarusi man nė vieno nemalonaus žodžio, nebuvo net pažvelgusi į mane, bet vis tiek jos prisibijodavau. Ji buvo tokia surukusi, tokia susiglamžiusi. Numaniau, kad ir ji kažkada buvo maža mergaitė, bet negalėjau tuo patikėti. Ji buvo tiesiog seniena – ir niekas daugiau. Ji buvo tarsi apleistas lizdas, kurį aptinki krūmuose, – apiręs ir virstąs trūnėsiais. Net dabar prisiminusi ją nusipurtau. Keista, kad senatvę taip sunku pamėgti ar už ją atleisti. – Na, gerai, o ar tau dabar patinka būti senai? Matilda įsmeigė akis į puodelį. Mąstė apie tą mergaitę, kokia kadais buvo ji pati, ir apie tą moterį, kokia yra dabar. Kai buvo jauna, tarpais pasijusdavo susenusi, tarsi būtų gimusi kelis kartus ir nugyvenusi ne vieną gyvenimą. O kai sulaukė brandos, dažnai suvokdavo esanti nepatyrusi ir lengvai it kūdikis apkvailinama. Laikas ir išmintis – tikri išdaigininkai. Pajutęs tylą Pykas pakėlė galvą ir pasižiūrėjo į ją. Paskui ilgai ir įdėmiai žvelgė į svečią, o galop padėjo galvą ant grindų. – Jauniems atrodo, kad senatvė – tai visiška nuokalnė, – galų gale atsakė Matilda. – O iš teisybės – tai viršukalnė. Aš sena, nes nugyvenau ilgą gyvenimą.

Kopiau ir kopiau vingiuojančiu keliu aukštyn. Kai atsigręžusi pažvelgiu į nueitą kelią, matau miestą, kuriame užaugau, matau savo mamą ir tėtį. Matau namą, kuriame gyvenau, buvusius draugus, žmones ir gyvūnus, kuriuos mylėjau. Matau klystkelius, kuriais buvau pasukusi, vietas, kur suklupau, pro kurias prašuoliavau, kur dainavau ar kur bėgau. Kad visa tai regėtum, turi atsidurti kalno viršūnėje. Bet viršukalnėje sunku išsilaikyti: ten siaučia vėjai, ten pavojinga, ten kartais jautiesi vienišas, – bet tai viršūnė, ir nebėra kur toliau eiti. Matildai kalbant, berniukas susirangė krėsle ir klausėsi parėmęs delnu smakrą. Kai senoji nutilo, vaikas netikėtai nusišypsojo. Jo akys virto dviem pusmėnuliukais, ir dabar jis priminė laimingą berniūkštį iš gimtadienio atviruko. Matildai dingtelėjo, kad greičiausiai jis protingas, šmaikštus ir smalsus berniukas, mokytojams – tikras dyglys, o draugams – vedlys. Motinos paprašytas, padarys viską kuo puikiausiai, nors pirmiau gerokai padūsaus. – Ar jau apsišilai bent kiek? – paklausė. Berniukas žvilgtelėjo į židinį, kuriame kitapus ilgų metalinių strypų nerimo šokį šoko liepsnos. Šokėjos – žydros ir oranžinės – vis kresteldavo galvas, vis pasiūbuodavo klubais, švystelėdavo aukštyn kojas.

Vaiko nosis jau neberaudonavo, jos galiukas užsirietė jam atmetant galvą. Pakėlęs ranką jis bedė pirštu ir paklausė: – Ar nuo savo kalno viršūnės matai tą merginą iš burlaivio? Bufetėlyje už Matildos po stiklu stovėjo nespalvota nuotrauka sidabro rėmeliais. Joje prie žvitraus balto laivo vairalazdės stovėjo liekna mergina neperšlampamu apsiaustu. Laivo burės buvo susuktos, bet vėjas plaikstė merginai plaukus, jie krito ant pečių ir veido. Aplinkui žaismingai purslojo jūra, ir inkarą išmetusį burlaivį prilaikė įsitempusi virvė. Sunku buvo pasakyti, ar tai burlaivio nuotrauka, ar merginos portretas. Matilda nematė reikalo atsigręžti – žinojo, kas vaizduojama nuotraukoje. – Taip, – atsakė ji. – Matau. Visada matau – net kai nežiūriu į ją. – Ji – tai tu, ar ne? – Aš buvau ji – kai jau buvau ne gilė, bet dar ir ne ąžuolas, kažkas per vidurį. – Buvai jūrininkė? Matilda gūžtelėjo pečiais. – Iki pasensta, žmogus daug kuo suspėja pabūti. Kamienas vienas, šakų daugybė. Ir kiekviena jų svarbi, o visos kartu sudaro medį. Viena iš tokių šakų – aš jūreivė. O tiksliau, ieškotoja.

– Ir ko gi tu ieškojai? Minutėlę Matilda patylėjo – pritrūko tinkamų žodžių. – Atsakymo į vieną klausimą. Pasaulį apiplaukiau, kad jį surasčiau, ir pagaliau man pavyko. Bet kai kurie atsakymai ieškojimų nesustabdo – tik skatina ieškoti toliau. Jeigu tada viskas būtų baigęsi, – tarė ji svečiui, – vargu ar dabar būtum čia. Berniukas paėmė sausainį, perlaužė jį į kelias dalis ir kuo ramiausiai iš lėto sukramtė, tarsi norėdamas parodyti, kad jeigu jau jis čia, tai išeis tik kai pats panorės. – O kur būtum tu? – įrėmė į ją akis berniukas. – Ar sėdėtum sau kambaryje vienui viena, tik su šunimi? – Kas ten žino... – mąsliai žvelgdama į pablukusius sienų apmušalus atsakė Matilda. – Nuo kalno viršūnės gerai matyti, bet tik tas kelias, kurį įveikei, kuriuo eidamas ten atsidūrei. Visi kiti keliai ar takai, kuriuos galėjai pasirinkti, irgi netoliese, bet jie tik šmėkščioja – tie keliai, tos kelionės ir tie gyvenimai. Ir visąlaik skendi miglose. Pilkos vaiko akys lakstė jos veidu. Negiliose moters raukšlėse slėpėsi buvusi mergaitė Matilda. O pats berniukas buvo niekuo neišsiskiriantis, be jokių trūkumų – tiesiog vaikas, ir tiek. – Norėčiau dar sausainių, – sududeno jis. – Ir arbatos.

Tamsiaplaukė mergina, kuri kažkada stovės tame

baltame pasvirusiame burlaivyje, gimė didingiausiame per ilgą pakrantę nusidriekusio miesto name. To namo langai išėjo į jūrą. Tėvai pavadino dukrą Matilda Viktorija Adelaide, bet toks vardas mažai mergaitei buvo per ilgas, tad kone visi kreipdavosi į ją Made. Vaikystėje Madė buvo smulkutė tyli mergaitė, nors ir ne saldainiukas. Augo gana vieniša, bet niekada to nesigailėjo. Buvo tarsi laukinė gėlė, kuri stiebiasi ten, kur pavyksta įsikibti į žemę, kur pasiekia saulės spinduliai, kur užlyja lietus, – ir už visa tai jaučiasi dėkinga ir patenkinta. Buvo tarsi stiklo šukė, ilgai išbuvusi vandenyje: paslaptinga, bet paprasta, nugludintais kraštais ir ne tokia jau duži, kaip atrodo.

Jos tėvas buvo svarbus žmogus, nors Madė nesuvokė, ką tokio – be to, kad buvo plačiapetis ir stačiokas, – jis padarė, kad toks taptų. Tėvo ji prisibijojo, nors su dukra jis buvo tiesmukas ir nešališkas kaip ir su visais kitais. Vien žinojimas, kad tėvas yra svarbus, kažkodėl keldavo baimę – galbūt visi reikšmingi dalykai ją kelia? Eidama su juo per miestą, – nors nedažnai taip nutikdavo, – Madė matė, kad žmonėms malonu sulaukti jo dėmesio. Malonu, bet ir baugu, kaip kad vaikams – būti pastebėtiems vienuolės. Madė žinojo, kad tėvas turtingas, nes dažniausiai kaip tik dėl pinigų jis išvykdavo iš namų. Kai mãžai jai mama sakydavo, kad tėtis važiuoja pinigo pasiilginti, Madė nesuprasdavo, ką tai reiškia. Ji nusprendė, kad mama nori pasakyti „pinigų pasilyginti“. Taigi visą ilgą vaikystę Madė tikėjo, jog darbe tėtis ant milžiniškos krosnies įkaitina didžiulį lygintuvą ir juo lygina viso pasaulio pinigus, kad šie tvarkingai sugultų kišenėse ar kasos aparatų stalčiukuose. Kaip tik šis varginantis darbas karštyje turėjo paaiškinti tėvo šiurkštumą ir svarbą. Vieną įsimintiną dieną tas pinigų lygintojas atvyko į jos internatinę mokyklą, visų stebimas, didingu valdovo žingsniu peržirgliojo keturkampį kiemą, paėmė dukrą iš pamokų ir nusivedė į restoraną papietauti. Vėliau, sėsdamas į dvivietę karietą išvažiuoti, jis kyštelėjo Madei vieno svaro banknotą, kurį veikiausiai buvo ypač kruopščiai išlyginęs, nes tas, suspaustas 18

delne, sušiugždėjo lyg sausas rudens lapas. Pinigą ji išleido ilgai nelaukus, bet glotnaus banknoto, – kaip ir kitos, pačios pirmosios, tėčio dovanos, – prisiminimas išliko visą gyvenimą. Ta minkšta veltinė žirafa buvo mylimiausias Madės žaislas. Įtaisyta ant pagalvės, apvaliomis akimis ji metų metus stebėjo, kaip Madė auga, kol ši vieną dieną, jausdamasi sudirgusi, įsiaudrinusi ir vyresnė, nei buvo iš tikrųjų, įnirtusi įgrūdo žaislą į nereikalingų daiktų lagaminą. O tas buvo išsiųstas apskurusiems ir jokių žaislų neturintiems vargšams. Kai žirafos nebeliko, Madė pati pasijuto didžiausia vargšė pasaulyje. Suprato, kad gali būti kvaila ir beširdė. Šių ydų suvokimas ir mylimo žaislo netektis susiliejo į negyjančią žaizdą. Žiūrėjo į mielus niekučius aplinkui – į kaspinus ir apyrankes, į kaklo vėrinius ir sagtis, šilkines gėles ir lėles porcelianiniais veidukais, – bet niekas o niekas nebeteikė jai paguodos. Ji ilgėjosi to, ką prarado. Štai tada Madė ir prisiekė, kad visą likusį gyvenimą tvirtai laikysis įsikibusi to, ką myli. Vienintelis žmogus, kuris Madę vadino gremėzdišku Matildos Viktorijos Adelaidės vardu, buvo mama. Jos Madė irgi prisibijojo. Kaip ir dauguma vyresnių ponių, mama amžinai buvo pritvinkusi įtūžio. O įtūžusi ji neklykdavo ir nesvaidydavo batų. Ji tik primerkdavo akis ir nusigręždavo nuo dukros, tarsi ši būtų pati beviltiškiausia, pati nemaloniausia ar pati didžiausia dykūnė pasaulyje. Kaip ir tėvas, mama irgi kai kuo 19

užsiėmė – pamestinukų ligoninėje rūpinosi mažųjų padarėlių likimu. Tie padarėliai buvo ne kokie nors vabzdžiai, o kūdikiai. Ir gyveno jie ligoninėje ne todėl, kad sirgo. Iš tikrųjų tai jie buvo visai sveiki, ir jų vis daugėjo. Madei tai atrodė labai keista, o mamai – nesibaigianti pramoga. Pati ir su draugėmis ji organizuodavo renginius lėšoms rinkti: išvykas į teatrą ir varžybas, lošimą kortomis, kaukių balius ir pažangos vakarienes su kviestiniais pranešėjais. Ten paslaptinguosius mažutėlius ir jų ligoninę retai kas paminėdavo ir jie visada likdavo nematomi, bet vis dėlto jų labui būdavo nemažai nuveikiama. Kai dar buvo nedidukė, Matilda šiek tiek pavydėdavo tiems mažyliams, kuriuos mama myli, ir manė, kad meilės jie turėtų reikalauti iš savo mamų, o ne vogtų jai priklausančią meilę. Kartą per mėnesį mama nakvodavo mieste ir grįždavo prašmatniausiose parduotuvėse prisipirkusi skrybėlaičių, kaklaraiščių ir kailinių vyrui ir dukrai, kad šie visada atrodytų nepriekaištingai. Tačiau nuolatiniame didmiesčio parduotuvių šurmulyje mamai netrukus pritrūkdavo gaivaus oro ir apnikdavo nuobodulys. – Verčiau būti stambia žuvimi mažame tvenkinyje, – sakydavo ji dukrai, niekinamai rodydama į miesto parduotuves ir žmones. – Bet ir tokiai žuviai kartais prireikia vandenyno. Tiesą sakant, jų namas buvo vos už kelių žingsnių nuo vandenyno, bet mama niekad prie jo nesiartindavo, mat sūrus vanduo kenkė jos plaukams. Vaikystėje 20

Matildai mama atrodė gražuolė – lyg koks vienaragis ar dramblio kaulo drožinys. Jos buvo toks melodingas ir džiugus juokas – jis plazdėdavo it žemėn krintanti balta nosinaitė. Jos nosis buvo nuostabiai smaili, it koks dygliukas. Dukra mėgdavo žiūrėti į mamą, bet ne liesti ją ar kalbėtis su ja. Kiek Madė mamą pažinojo, ši galėjo būti ūmi ir rami, šalta ir karšta – lyg visi keturi metų laikai vienu metu. Visada sunku buvo nuspręsti, kaip su tokiu žmogumi kalbėtis. Madei grįžus iš internatinės mokyklos namo, visa šeima susėsdavo vakarienės viename žvilgančio stalo gale. Tėvai klausinėdavo jos ir klausydavosi, o Madė stengdavosi būti įdomi ir verta jų dėmesio. Nors žinojo, kad judriame jų gyvenime ji tėra smulkmena, bet taip pat suprato, kad tėvai myli ją taip, kaip tik geba. Madė irgi buvo ne be ydų ir prie valgomojo stalo jai sunkiai sekdavosi jas nuslėpti. Ji buvo ne lėlė, kuri leidžiasi mamos glamonėjama. Drabužiai ir žmonių sambūriai ją erzino. Ji buvo ne berniukas, kuris, pasislėpęs tėvo šešėlyje, mokosi būti toks pat atšiaurus kaip ir jis. Į žmones Madė žiūrėjo įtariai, buvo abejojanti, nelengvai paveikiama ir baikšti kaip pelė. Ją buvo lengva įžeisti, suklaidinti, nuliūdinti. Tačiau likusi pati sau viena, ji virsdavo tikra pramaniūge, būdavo labai savarankiška ir ne pagal metus nuovoki. Laimei, dukra suvokė, kad tėvai ją myli tiek, kiek jai tos meilės norisi. Nors ir netapo jiems tokia būtinybe kaip pinigai ar prašmatnios parduotuvės, Madė priklausė 21

tėvams, turėjo vietą jų pasaulyje ir tikėjo, kad jos jie niekam neatiduos. Neįkiš į nereikalingų daiktų lagaminą ir neišveš vargšams. Taigi namie Madė jautėsi saugi. Ir vis dėlto ji buvo liūdnas vaikas. Tai, kas slėgė Madę, slegia ir daugelį vaikų, nors visiems atrodo, kad tai jų vienų bėdos. Pirmiausia, ji labai nepasitikėjo savimi. Mieste buvo gausybė beglobių vaikų, o mokykloje – koks šimtas plepių mergaičių, bet Madė neturėjo supratimo, kokie burtai pažįstamus paverčia draugais. Taigi ji neturėjo tikro draugo. Niekas iš jos nesityčiojo, niekas jos nepravardžiavo, bet daugelis laikė išpuikėle, nes drovumas dažnai primena pasipūtimą. Gal kai kas ir norėjo su ja susidraugauti, bet nežinojo kaip. Vos tik kas imdavo prie Madės artintis, ji pasibaidydavo lyg kumeliukas. Dar kiti nusigręždavo nuo jos kaip keistuolės, nes vaikai nepakenčia keistumo. Žinoma, Madė ir buvo keista – tokia pat keista, koks keistas yra aštuonkojis, kokia keista yra plukė ar ožio akis. Turėjo puikias sąlygas gyventi ir visais atžvilgiais buvo puiki, bet... rodės, ji ne visai dera prie šio pasaulio, tarsi būtų užaugusi tarp beždžionių ar vilkų. Viena jos dalis troško būti kandi ir tvirta, šnabždėtis su draugėmis, šokinėti per virvutę ir priiminėti iškvepintus kvietimus į vakarėlius. O kita dalis negalėjo viso to pakęsti. Širdies gilumoje Madė jautė, kad yra puiki, kad jos keistumas retas ir ypatingas. Tik bėda, kad kiti apie ją taip nemanė. Galiausiai ji nutarė esanti nepritapėlė. Šis suvokimas vertė ją jaustis svarbią ir be priežasties liūdną. 22

Laimingiausia ji pasijusdavo likusi viena namie ilgaisiais savaitgaliais ar per atostogas. Kartais ištisas dienas žaisdavo su lėlėmis: pasinerdavo į jų painius gyvenimus ir nuožmias tarpusavio kovas dėl gerbėjų. Saulės nurausvintais vakarais eidavo prie jūros, ten šokčiodavo nuo akmens ant akmens, pasikabinusi ant kaklo surištus batelius. Stebėdavo, kaip nakčiai rausiasi namus krabai, priklaupusi ant molo, ieškodavo sekluma čiuožiančių žuvų rajų. Kaitriomis popietėmis klajodavo po kalvas, čia apglėbdama eukalipto kamieną, čia pakeldama nuo žolės kakadu plunksną. Stebėdavo traukiančius į mūšį skruzdėlių pulkus ir miegančias ant akmenų rusvai raudonas gyvates. Laukiniai triušiai užpakalinėmis kojomis trinkčiodavo į suskeldėjusią žemę, karštas oras atsiduodavo vaistais. Gumamedžiai draugiškai lenkdavo prieš ją savo gelsvai žalias viršūnes. Nuo jų lupdavosi trapi tarsi cikadų kiautas žievė, o šakose iškėlę snapus lyg kokie lordai tupėdavo rudieji pelėdiniai lėliai. Raudonuose šešėliuose, kuriuos metė akmeninės uolos, gyveno pasakų būtybė Nargunas – jis irgi buvo Madės draugas. Kerėpliškas, senas kaip tos kalvos, didesnis už darbinį arklį, Nargunas urgzdamas išnirdavo iš savo įdubos, didžiulių letenų nagais šiugždindamas sudžiūvusius lapus. Nuo jo kailio sklisdavo troškus užsistovėjusio vandens dvokas. Iš bjaurių nasrų kyščiojančiu liežuviu Nargunas parodydavo jai, kur įsiraususi į dygliatriušį panaši echidna, o kur, susigūžusi iš baimės, kiūto lapė. Narguno akys buvo didesnės už skrybėlę, 23

jo kūnas einant girgždėjo. Kad ir koks didžiulis, jis buvo vikrus ir grėsmingas medžioklis: patykojęs prie girdyklų, pietums pasiskersdavo kokį jautuką, o užkandai kartais nustverdavo kokią nemalonią jauną damą. Madei užeidavo noras atjoti kada nors ant Narguno į mokyklą. Per kvadratinį kiemą, tada laiptais aukštyn ir – tiesiai į klasę. Ji tiesiog girdėjo, kaip nuo Narguno svorio linksta grindys, o bendraklasiai išsilaksto lyg pelės. Atsigulusi ant nugaros, ji pasakodavosi tam padarui savo rūpesčius, o Nargunas, pravėręs raudonus, plačius kaip pilies nuleidžiamieji vartai nasrus, urgzdavo: – Jeigu tu niekam nerūpi, tai ir nekreipk į nieką dėmesio. Ir saulės šviesoje, tarp apkurtusių nuo vabzdžių cirpimo ir išdžiūvusių nuo troškulio medžių, tie žodžiai nuskambėdavo kaip nuostabiausias patarimas. Madei nieko nereikia. Ji gali viena pati gyventi brūzgynuose, nesukdama dėl nieko galvos. Dienos akyje Madė tikėjo tuo, kaip ir daugeliu kitų rimtų dalykų. Bet nakties juodumoje ją sukaustydavo baimė. Nenorėjo nei pati būti beširdė, nei kad jai niekas neatvertų širdies. Nenorėjo visą gyvenimą žygiuoti vien į tamsą, į šaltį, į vienatvę. Bet kaip, svarstė ji, susikurti patvarią laimę iš tokio sudėtingo, tokio painaus, tokio nepakartojamo ir taip lengvai pažeidžiamo dalyko kaip gyvenimas?

Vieną vakarą, kai Madė buvo jau nebe maža mer-

gaitė, bet dar ir ne suaugusi dama, o kažkas per vidurį, tėvas padėjo ant lėkštės peilį su šakute, nusišluostė į nosinę rankas ir nusišypsojo jai iš kitapus stalo. Juodos jo akys žiburiavo, o tai paprastai reikšdavo, kad jis sumanė kažką išmintinga. – Matilda Viktorija Adelaide, – prabilo jis, – girdėjau, tu baigei mokyklą. Tai buvo tiesa: kaip tik tą pavakarę ji visam laikui traukiniu grįžo iš internato namo. Užlipusi laiptais į miegamąjį, Madė iškrovė ant lovos lagaminėlį ir stovėjo įsmeigusi akis į vadovėlius, kurių jau nebereikės, nelabai žinodama, ką veiks toliau. Kažkur giliai širdy jau juto ežero platumo tuštumą, užgniaužto kvapo

KAS PASAULY NUOSTABIAUSIA? Būna knygų, kurias skaitydamas nori, kad jos nesibaigtų. Ir dažnai sunku suprasti, kodėl taip. Juk visada rūpi siužeto ar svarbiausių veikėjų gyvenimo, likimo pabaiga. Gal tokiose knygose maga užsibūti vien dėl teksto malonumo arba kad spėtum suvokti, apmąstyti autoriaus keliamas mintis? Viliuosi, kad daug kam tokia knyga taps ir ši, ką tik perskaitytoji. Viliuosi, kad ją skaitant norėjosi daug ką įsidėmėti, pasibraukti, išsirašyti į dienoraštį. Tokių knygų paprastai neapibūdinsi vienu sakiniu, jos sukelia visą minčių sūkurį, kažkokią neramybę, norą suvokti, kas jose svarbiausia. Gal ne tik, kas svarbiausia jose, gal ir už jų, po jų... Kad ir štai tas per visą šį kūrinį nusidriekiantis klausimas „Kas pasauly nuostabiausia?“ Juk jis gali tapti kiekvieno iš mūsų asmeniniu klausimu. Daugiaplanės knygos neperša aiškių ir vienatinių atsakymų. Tad šis straipsnis – tai atsargus noras pateikti vieną kitą įžvalgą, nuomonę. Tikrai atsiras panorėsiančių suvokti šį kūrinį ne tik kaip gyvenimo išminties šaltinį, bet ir kaip literatūrą – kodėl ji tokia neįprasta? Tada klausimų dar pagausės. Vienam kitam, neskubančiam skirtis su šia knyga, gali parūpti, kas ją parašė. Taigi apie autorę. Australų rašytoja Sonya Hartnett (Sonja Hartnet) gimė 1968 m. kovo 23 d. Užaugo Melburne, antrame didžiausiame Australijos mieste, šešių 152

vaikų šeimoje. Mama daug laiko skyrė jaunesniesiems, taigi Sonyos vaikystė, pasak jos pačios, buvo laisva ir nevaržoma. Tėvas dirbo didelio laikraščio korektoriumi, tad rytais ant stalo jų namuose atsirasdavo naujutėlis, niekieno nelytėtas to leidinio egzempliorius. Sonya dažnai būdavo pirmoji jo skaitytoja. Tada ji ir prisirišo prie spausdinto žodžio, daug skaitė. Negalėdama sistemingai rinktis knygų, įprato skaityti viską, ką gaudavo. Pirmą knygą, romaną, ji parašė vos trylikos metų, o išleido sulaukusi penkiolikos. Netrukus suvokė, kad tai nėra gera knyga, užtat pabudo ambicijos įrodyti, kad gali rašyti gerai, kad gali tapti puikia rašytoja. Šio užsispyrimo pasekmė – apie trisdešimt knygų. Kai kurios išleistos slapyvardžiu. O štai Sonyos Hartnett pavarde pasirašytųjų sąraše šiuo metu jau dvidešimt penkios. Pora paveikslėlių knygų, kelios apysakos vaikams, pluoštas romanų suaugusiesiems. Ir vis dėlto daugiausia, apie pusė, jos kūrinių priskirti paauglių ir jaunimo knygų grupei. Dauguma literatūros specialistų pabrėžia, kad Hartnett knygų adresatą sunku tiksliai apibrėžti. Peržengianti ribą tarp paauglių, jaunimo ir suaugusių literatūros yra ir apysaka „Nekviestas svečias“. Beje, originalo kalba 2007 m. pasirodęs kūrinys vadinasi „Šmėklos vaikas“ (Ghost’s Child). Įdomus sutapimas, kad šios autorės knygos Lietuvą pasiekia lygiai po dešimties metų: 2004 m. parašytas „Sidabrinis asiliukas“ Lietuvoje išleistas 2014-aisiais. 153

Sonya Hartnett – kūrybinga, drąsi, darbšti rašytoja. Kartais ji imasi retų, šokiruojančių temų ir sukelia diskusijas, sulaukia nuostabos, netgi pasmerkimo. Anot kritikų, niekada negali žinoti, kokia bus kita Hartnett knyga. Rašytoja ne tik puikiai pažįsta sudėtingą, prieštaringą žmogaus prigimtį, skverbiasi į ją, bet ir studijuoja, tyrinėja istoriją, praeitį. Jeigu skaitėte „Sidabrinį asiliuką“, prisimenate, kaip paprastai, subtiliai ji pavaizdavo Pirmąjį pasaulinį karą ir kaip įtaigiai pasmerkė karą apskritai. Antrojo pasaulinio karo įvykiai, supinti su Ričardo Trečiojo laikų Anglijos gyvenimu, atgyja viename iš naujausių jos romanų „Karaliaus vaikai“ (2012). Rašytoja pabrėžia, kad jai labai svarbūs gyvūnai, gamta. Pati ji laiko šunį, labai myli Siamo kates. Gyvūnų situacija kare aprašyta skaitytojų ir kritikų gerai vertinamoje knygoje „Vidurnaktis zoologijos sode“ (2010). Apysakoje „Nekviestas svečias“ taip pat svarbūs epizodai, susiję su Pirmuoju pasauliniu karu, tiksliau, su jo aukomis – luošais kareiviais. Šalia pagrindinės veikėjos Matildos nuolat yra gyvūnų. Šunelis Pykas, paminėtas jau pirmame knygos puslapyje, paskutinėje kūrinio scenoje įšoka į išplaukiančią valtį, mat yra neatskiriamas nuo savo šeimininkės. „Nekviestas svečias“, kaip ir dažna talentinga knyga, iš pirmo žvilgsnio labai paprastas, aiškios struktūros. Septyniasdešimt penkerių moteris, pavedžiojusi šunį, grįžta namo ir randa nematytą berniuką, kuriam pasakoja 154

savo gyvenimą. Ši situacija – atraminė visos istorijos konstrukcija. O toji istorija – ilgas, kartkarčiais pertraukiamas monologas. Nors gal tiksliau – pasakojimas, nes pirmojo asmens pasakojimo forma nėra ištisinė, skaitydami beveik nepastebime, kaip pereinama prie visažinio pasakotojo. Knygoje papasakota Matildos gyvenimo istorija, biografija, susideda iš trijų etapų. Paauglystėje, kaip įprasta ir daugeliui mūsų, ji ima tolti nuo tėvų, stengiasi mąstyti savarankiškai, iškeliauja su tėvu į didingą kelionę, ieškodama atsakymo į klausimą, tampantį svarbiu leitmotyvu, – „kas pasauly nuostabiausia“. Antrasis etapas – didžioji Madės meilė, pastangos gyventi kartu su mylimuoju, kūdikio netektis, išsiskyrimas. Ir pagaliau – tolesnis Matildos gyvenimas, susitaikymas su sielvartu, siekis būti reikalingai ir naudingai kitiems. Jeigu visa tai papasakotumėte šios knygos neskaičiusiems draugams, jie prieitų išvadą, kad tai tiesiog realistinė istorija, apysaka apie meilę. Gal net pasakytų, kad dažnai gyvenime taip būna. Tačiau knygos paveikumas ir meninis įdomumas glūdi kitur. Autorė neapsiriboja realistine plotme, kad ir jausminga, spalvinga psichologiškai. Kūrinyje daug sąlygiškų, antgamtinių dalykų, vaizdų, kuriuos literatūros specialistai pavadina ir magiškuoju realizmu, ir pasaka, ir pasakėčia, kalba apie metaforas, simbolinius vaizdus, atpažįsta tam tikrus kultūros ženklus, klodus. Labai sunku tuos dalykus atskirti, sugrupuoti. 155

Pasakėčios įspūdis turbūt kyla iš to, kad daugeliu atvejų anapus siužeto išnyra antrasis planas, užuomina, gelminė mintis. Tarkim, Madės kelionė į Ramumos salą – tarsi žmogaus gyvenimo alegorija. O gal talpi metafora? Jeigu įtemptai, neatsitraukdami sekėte tą tarsi beveiksmį kelionės aprašymą ir jautėte malonumą, galite didžiuotis – jau puikiai plaukiojate literatūros vandenyne. Vis dėlto jei „Nekviestą svečią“ sietume su pasakėčios žanru, pasigestume jame labai svarbaus dėmens – moralo, pamokymo, išvados. O magiškojo realizmo pojūtį pirmiausia kuria Nargunas – Matildos sergėtojas, globėjas, ištikimas draugas. Nargunas – Australijos čiabuvių gyventojų legendų būtybė, pusiau akmeninė pabaisa. Labai spalvingai sugyvinta, individualizuota iš graikų mitologijos į šią knygą atkeliavusi vakarų vėjo personifikacija – Zefyras. O jūrų pabaisa, jūrų gyvatė Leviatanas minimas jau Biblijoje, Senajame Testamente. Milžiniškas aštuonkojis Krakenas pirmą kartą aprašytas XIII a. islandų sagose. Įspūdingai pavaizduotoje kelionėje Matilda kalbasi su žuvimi skraiduole, žaliuoju vėžliu, rykliu, mėnulžuve, banginiu, gyvatine švietene. Kalbantys gyvūnai, kaip ir nuolat paminimas princesės įvaizdis, liudija pasakos klodą. O įspūdingiausia, kad visa tai – realistinė meilės istorija, pasakos, mitų, legendų elementai – susilieja į didingai banguojantį poetišką pasakojimą. Išskirtinis, meniniu požiūriu dviplanis yra Plunksniaus paveikslas. Jis jaunuolis, Madės svajonių vaikinas, 156

kurį ji aistringai pamilsta. Bet jis ir nežemiškas, antgamtiškas. Žmogus, susikalbantis su paukščiais, žmogus su paukščio širdimi. Mes nežinome, kaip jis atsiduria Ramumos saloje – kažkokiu antgamtiniu būdu? Neatsitiktinai Plunksnius lyginamas su graikų mitologijos piemenų, bandų, gamtos dievu Panu („Matė, kaip tartum dievaitis Panas jis ilsisi lapų guolyje...“). Patyriau, kad Plunksniaus paveikslas kol kas beveik apeinamas literatūros kritikų, bet manau, kad jis galėtų ir turėtų tapti skaitytojų diskusijų objektu. Žmogiškuoju, psichologiniu, požiūriu Plunksnius turbūt sulauks ir pasmerkimo – nejautrus, abejingas, savanaudis, pasyvus; ir pateisinimo, gėrėjimosi – poetiškas laisvūnas, ištikimas savo prigimčiai, mylintis. Jeigu dėl Plunksniaus diskutuos merginos su vaikinais, tikrai bus įdomu... Apskritai reikia pasakyti, kad visi šioje Hartnett knygoje vaizduojami žmogiški ar beveik žmogiški personažai – nesvarbu, teigiami ar neigiami, – labai ryškūs, įsimenami. Ir Madės tėvas, ir motina, o ką jau kalbėti apie pačią Madę. Ir netgi nekviestasis svečias – negimęs Madės sūnus, bevardis berniukas, – ryškus charakteris. O ryškūs veikėjų charakteriai – irgi geros literatūros požymis. Geros literatūros ženklas yra ir kalba. „Nekviesto svečio“, kaip ir daugumos kitų Hartnett knygų, kalbą literatūros tyrėjai itin vertina. Solidaus amžiaus internautas, neabejotinai literatūros pasaulio žmogus, parašė 157

manęs, kad literatūroje jau „nieko nauja po saule“, bet, laimė, Hartnett parodė, kad jis neteisus. „Puikiai parašyta knyga, ypač tiems, kurie vertina žodį.“ Man sunku spręsti, kokiu mastu teksto melodingumą, ritmingumą pavyko perteikti lietuviškai. Vis dėlto bent vieną dalyką – palyginimų meistrystę – tikrai galime lengvai pastebėti: „<...> jos gyvenimas, iki šiol užvertas it pumpuras, galų gale ima skleistis“; „Madė pajuto virpulį – tokį pat, kokį pajunta upė, kai nuo įkritusio į ją medžio lapo tolimų krantų link vandens paviršiumi nuribuliuoja bangelės“; „Iki pasensta, žmogus daug kuo suspėja pabūti. Kamienas vienas, šakų daugybė. Ir kiekviena svarbi, o visos kartu sudaro medį“. Pastarasis pasakymas – jau ne vien palyginimas, tai aforizmas, ir jų šioje knygoje taip pat apstu. Sakydami, kad apysaka „Nekviestas svečias“ yra apie meilę, neišsemtume viso jos turinio. Taip, žinoma, labiausiai apie meilę. Bet ir meilė čia vaizduojama kaip labai sudėtingas jausmas, kaip išbandymas. Todėl natūraliai su meilės tema susijusios ir kitos – sielvartas, ištvermė, aukojimasis, materialumas ir dvasingumas... Senatvė... Mirtis... Nelengvos temos, tad argi jos – jaunajam skaitytojui? Vieno pirmųjų šios knygos recenzentų išvada buvo gana kategoriška: „Tai ne jaunimo apysaka. Reikia nugyventi gyvenimą, patirti stiprią meilę ir išsiskyrimą, kad iki galo išgirstum šį Hartnett requiem

158

ilgesingai širdžiai.“ Bet ar tikrai? Viena skaitytoja prisipažįsta šią knygą pirmą kartą perskaičiusi maždaug keturiolikos ar penkiolikos metų ir negalinti jos pamiršti iki šiol. Tikėtina, kad ir dešimtmetį skaitytoją „Nekviestame svetyje“ gali patraukti Madės tėvo užminta mįslė, „kas pasauly nuostabiausia“, pavaizduotų kelionių romantika ir nuotykiai, fantastinės būtybės. Taigi šią knygą, kaip jau užsiminta, galima skaityti ir suvokti įvairiais lygmenimis. Pavyzdžiui, paskutinius epizodus galime išsiaiškinti ir racionaliai, buitiškai (Matilda apgailestauja, kad nepasirūpino iškviesti krosnies meistro), ir simboliškai. Galbūt ir nekviestasis svečias yra ne vien tas bevardis berniukas, bet ir svečias, neišvengiamai kada nors aplankysiantis kiekvieną iš mūsų... Pati rašytoja, atsakinėdama į klausimus apie savo knygų skaitytojus paauglius, samprotavo maždaug taip: „Tie, kurie norėtų, kad aš rašyčiau, kaip vaikinas sutinka merginą, susimyli su ja ir paskui išsiskiria, – ne mano skaitytojai.“ Kita labai svarbi jos mintis, kad literatūra plečia, turtina jauno žmogaus patirtį. Tad jei skaitydami išgirdote daugiabalsę šios knygos jausmų ir žodžių melodiją, jeigu ramybės ėmė neduoti klausimas, kas pasauly nuostabiausia, drąsiai galite tarti: „Tai mano knyga.“

Kęstutis Urba

Australų rašytojos Sonyos Hartnett (g. 1968 m.) apysaka aprėpia ilgą pagrindinės veikėjos gyvenimą. Kūrinyje vaizduojamas pasaulio pažinimo troškulys, didelė meilė, netektys, siekis gyventi prasmingai. Knyga įtempto siužeto, kupina išminties, poetiška, joje neatsiejamai susipina realistinis pasakojimas ir legendų, mitų, pasakų fragmentai.

Redaktorė Danutė Ulčinskaitė Korektorė Guoda Rudnickaitė-Vaitiekūnė Maketavo „Nieko rimto“ dizaino grupė Tiražas 2000 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius

161

162

163

Bet meilė – kaip mėnesiena ar griaustinis, arba lietus, barbenantis į skardinį stogą vidury nakties: tai vienas iš gyvenimo reiškinių, kurį tikrai verta patirti. Ar galima patirti meilę, netekti jos, toliau be jos gyventi ir nejausti tos netekties amžinai? Ši išminties, romantikos, poezijos kupina knyga – apie meilę ir netektį, apie džiaugsmu paverčiamą sielvartą, apie ištikimybę ir aukojimąsi. Apie grožį ir... apie senatvę. „Aš laiminga, kad gyvenau. Kad turėjau galimybę gyventi“, – taip ilgą ir sudėtingą savo gyvenimą apibendrina pagrindinė knygos veikėja. Galbūt pamanei, kad pačiam reikia būti nugyvenusiam ilgą gyvenimą, patyrusiam meilę ir išsiskyrimą, – tik tada galėsi viską suprasti? Ne, netiesa. Šios knygos autorė įsitikinusi, kad literatūra pati savaime plečia, turtina žmogaus patirtį. Todėl ją drąsiai gali imti į rankas visi, kuriems jau rūpi suvokti painesnius gyvenimo klausimus. Ir kurie nori išgyventi tikros literatūros jausmą. Viena garsiausių šiuolaikinių Australijos rašytojų Sonya Hartnett rašo ir vaikams, ir paaugliams, ir suaugusiesiems. Dažna jos knyga neturi griežtai apibrėžto adresato. Autorė jau sukūrusi dvidešimt penkias knygas, pelniusi įvairiausių apdovanojimų. Bene svarbiausias – 2008 m. skirta Astridos Lindgren atminimo premija. Jaunesniems lietuvių skaitytojams ši rašytoja jau pažįstama – prieš keletą metų išleista jos apysaka „Sidabrinis asiliukas“. Kęstutis Urba

164