Nepaprasta milžiniškos kriaušės istorija

Ja k ob Ma rt in St rid

Ne p a p r a s t a N I Š I K L Ž O I S M

.

A U Š I E R S K i s t o r ij a

Ne pa p r as ta

MILŽINIŠK OS .

UŠE S K RIA s to r j a i

Ar p

a

vakarą, meni tą

uos, Toli bangų virš

i

angėj, ir pad bėjo vien skam aina, irklų d s plaukėm kai me tamsia jūra. tamsia

UDK 821.113.4-93 St326

Versta iš: Jakob Martin Strid DEN UTROLIGE HISTORIE OM DEN KÆMPESTORE PÆRE Gyldendal, København, 2012

Strid, Jakob Martin Nepaprasta milžiniškos kriaušės istorija / Strid, Jakob Martin; iš danų kalbos vertė Ieva Toleikytė; iliustracijos autoriaus. – Vilnius: Nieko rimto, 2014. – 104 p.: iliustr.

Jakobas Martinas Stridas – danų karikatūrininkas. Pasiekęs sėkmės savo politinės tematikos karikatūromis, autorius ėmė rašyti vaikams. Savo rankose laikote pirmąją į lietuvių kalbą išverstą jo knygą. „Nepaprasta milžiniškos kriaušės istorija“ – pasakojimas apie draugystę, nuotykius ir paslapčių kupiną pasaulį. Pradingus miestelio merui, Mičas su Sebastianu gauna iš jo laišką ir... Nuotaikingai paties autoriaus iliustruota knyga skirta jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams.

Oversættelsen er støttet af Statens Kunstråds Litteraturudvalg.

© Jakob Martin Strid ir Gyldendal, Kopenhaga, 2012 Danų kalba išleista pavadinimu Den utrolige historie om den kæmpestore pære.

Išleista susitarus su Gyldendal Group Agency. © Vertimas į lietuvių kalbą, Ieva Toleikytė, 2014 © Leidykla „Nieko rimto“, 2014 Redaktorė Danutė Ulčinskaitė Korektorė Rūta Šlepikienė Maketavo Vilija Kvieskaitė Tiražas 2500 egz.

Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius ISBN 978-609-441-234-9

Jakob

. .

P A R AŠ e I R N U P I E Š e

Martin Strid

Ne p a p r a s t a

MILŽINIŠK O. S K RIstAo rUj aŠE S i

i

Iš danų kalbos vertė Ieva Toleikytė

Ankstesniame puslapyje spausdinama Alfonso de Lamartino eilėraščio „Ežeras“ ištrauka.

Vilnius 2014

Pagrindiniai šios istorijos veikėjai Jeronimas Bjergstriomas Severinas Olsenas, teisėtas Saulės miestelio Meras Profesorius Gliukozė ir Daktaras Pibenipas iš Atomų instituto Vicemeras Kvistas (jis amžinai piktas ir visur kišasi)

Baisieji Piratai (ir jų vadas kapitonas Kamenbergas)

Šiurpusis Jūrų Drakonas

Ulisas Karlsenas

Saulės miestelio gyventojai

Mičas ir Sebastianas (jie gyvena čia)

Įž anga

Ši istorija prasideda Saulės miestelyje, kurį štai čia matai.

Tai nuostabus miestelis ant jūros kranto, kurio žmonės gyveno linksmai ir laimingai. Tik du rūpesčiai nedavė jiems ramybės: pirma, dingo jų miestelio Meras (jo vardas – Jeronimas Bjergstriomas Severinas Olsenas, bet visi jį vadino tiesiog JB), o antra, pradingus JB, miestelyje ėmė viešpatauti Vicemeras Kvistas.

O šis amžinai buvo piktas ir surūgęs.

Vicemeras nusprendė nugriauti seną gražią miestelio Rotušę ir vietoj jos pastatyti naują ir bjaurią, kurioje galėtų priiminėti sprendimus.

Kitame puslapyje rasi istorijos pradžią ir pirmąjį skyrių.

1 skyrius Švietė saulė, mėlynavo jūra, Mičas žvejojo, o Sebastianas gurkšnodamas obuolių sultis skaitė laikraštį.

Vasarą, kai oras puikus, šitaip jie leisdavo laiką kone kasdien.

– OOO! – staiga sušuko Mičas. – Kimba! – Jis iš visų jėgų užgulė meškerę. – Ko gero, pagausiu didžuvę!

– Laiškas butelyje! Čia tai bent! – susidomėjo Mičas.

– Kas ten viduj?.. Ar tik ne vokas?

Tai buvo butelis.

O jame – laiškas.

Butelyje TIKRAI buvo vokas.

M Se ičui ba sti ir an ui

O įdomiausia, kad ant jo buvo užrašyti Mičo ir Sebastiano vardai.

6

– Neškimės jį namo ir perskaitykim, – pasiūlė Sebastianas.

Ir jiedu nuskubėjo pro Kapitono namą, pro Kirpėją Benį, pro gėles laistančią Lulu ir skalbinius džiaustančią Sofi ilgais laiptais aukštyn, kol galop pasiekė savo namelį, stovintį pačioje uolos viršūnėje.

Įėję į virtuvę jie atsisėdo prie apvaliojo stalo.

Laiškas buvo sušlapęs, todėl reikėjo labai atsargiai ištraukti jį iš voko, kad nesuplyštų.

8

Laiškas buvo sudriskęs ir dalis teksto dingusi.

Jis atrodė štai taip:

Mieli

eji

Surad

čai ir Seb

au Pa slapti jau m ngąją etus.

Salą.

Pada Gyven r iau n Pasėk u čia e i te šią papra stą at sėklą Sala radim i r viską yra m ą. supra aždau site. g į šia urę n uo

S iu šilčia usius linkė jimus J. B.

– Neįtikėtina, – nusistebėjo Mičas. – J. B.? Negi tai mūsų JB?.. Ir kokia dar SĖKLA? – Žiūrėk, – tarė Sebastianas, – butelyje yra dar kažkas...

9

Butelyje dar buvo mažytis buteliukas.

Tame mažyčiame buteliuke buvo mažytė dėžutė (ne didesnė už pusę lošimo kauliuko).

O toje mažytėje dėžutėje buvo mažulytis grūdelis.

– Kas tai? – paklausė Mičas.

– Matyt, čia ta sėkla, apie kurią rašoma laiške, – atsakė Sebastianas.

– Ten rašoma, kad ją reikia pasėti...

– Taip, tad nieko nelaukę taip ir padarykim, – pasiūlė Sebastianas.

10

Sebastianas paėmė sėklą ir atsargiai nunešė į sodą. Mičas išrausė duobutę. Jie padėjo sėklą į duobutę ir atsargiai užkapstė žemėmis.

Mi c a s S eb a s t

ian

as

Kai jie palaistė žemę, Sebastianas susimąstė.

Galop tarė:

– Ta Paslaptingoji Sala man kažką primena. Pala pala...

11

Užlipęs į palėpę, Sebastianas susirado seną medinę dėžę.

– Ši dėžė – mano prosenelio, – tarė jis. – Tai jo jūreivio skrynia.

Štai sėkla, kurią jiedu ką tik pasodino.

Skrynia buvo prigrūsta visokiausių daiktų.

– Mano prosenelis buvo laivo kapitonas ir plaukiojo po Tolimąsias Jūras, – paaiškino Sebastianas. – Jis pasakojo kartą rūke matęs kažkokią Paslaptingą Salą.

Prosenelis tą salą nufotografavo. Bet žmonės tik juokėsi ir netikėjo juo.

Likusį savo gyvenimą jis skyrė Paslaptingosios Salos paieškoms, bet taip jos ir nesurado. Jis sumeistravo šį nepaprastą prietaisą. Tai BARILIŠKASIS KOMPASAS, jis turėtų parodyti kelią į Paslaptingąją Salą. Tik kažin ar jis veikia?

– Bet KAS gi yra ta Paslaptingoji Sala? – paklausė Mičas.

– Tai sala, kurios niekas negali rasti, – paaiškino Sebastianas. – Štai todėl ji paslaptinga.

13

– Kaip manai, kas iš tos sėklos išaugs? – paklausė Sebastianas, kai vakare jiedu sugulė į lovas.

– Nežinau, – atsakė Mičas. – Bet greičiausiai kas nors nepaprasta.

– Tik pamanyk, o jeigu iš tikrųjų tą laišką parašė JB ir jeigu jis tikrai surado Paslaptingąją Salą... – mąstė Sebastianas.

– Taip, – tarė Mičas, – manau, kad tada Saulės miestelyje viskas pasikeistų. Bet jau metas miegoti, mielasis Sebastianai.

Ir jie užmigo.

14

O naktį iš tos sėklytės išlindo daigelis. Ant stiebo išaugo maži lapeliai, o po žeme – ilgos ir tvirtos šaknys...

Antrą valandą nakties lauke kažkas milžiniškas sujudėjo ir taip trenkė į jų namą, kad net sienos subraškėjo.

– Kas čia dabar?! – sušnibždėjo Mičas.

– Nežinau, – atsakė Sebastianas. – Nedrįstu nė nosies laukan iškišti. Gal tu nebijai?

– Bijau, – atsakė Mičas.

Tik rytą jie išdrįso išeiti į lauką ir pažiūrėti, kas atsitiko...

Kitame puslapyje gali ir pats tai pamatyti:

milži ni ška

Tai buvo

kriaušė...

Mic a

s

s ia Se b a t

nas

– Kriaušė milžinė, – tyliai pakartojo Sebastianas.

– Kriaušė milžinė! Čia tai bent! – sušuko Mičas.

2 skyrius

s t ė y š r u i m a i ai r K

– Reikėtų kam nors pranešti, – nutarė Sebastianas.

– Policija, gaisrinė, radijas, televizija?! Alio! Ar čia Profesorius Gliukozė iš Atomų instituto? Mūsų sode – milžiniška kriaušė!!!

17

Profesorius Gliukozė ir Daktaras Pibenipas iš Atomų instituto tučtuojau atvažiavo savo mėlynuoju automobiliu, galinčiu viską ištirti.

Jie klausėsi kriaušės, gręžiojo joje skyles, apkarstė ją visą laidais ir skaičiavo, rašė...

Kol jie darbavosi, apžiūrėti milžiniškos kriaušės susirinko ir daugiau miestelėnų.

Baigęs darbą, Profesorius Gliukozė atsikrenkštė ir tarė: – Ehem... mūsų tyrimai rodo, kad tai paprastų paprasčiausia kriaušė...

– Tiesiog ji labai... ee... kaip čia pasakius... DIDELĖ. Taip, tiesą sakant, ji...

– Milžiniška? – mėgino jam padėti Mičas.

– Ee, taip... puikiai pasakyta, – pritarė Mičui Daktaras Pibenipas. – Tai milžiniška kriaušė.

– Bet ji man kai ką primena, – toliau kalbėjo Profesorius Gliukozė. – Kaip mokslininkas neturėčiau tokiais dalykais tikėti, bet esu girdėjęs seną pasakojimą apie Paslaptingąją Salą – sakoma, kad joje augančios milžiniškos kriaušės. Apie tai rašoma štai šioje senoje knygoje apie mistines misterijas. Bet, leidusis tos salos ieškoti, tektų susidurti su Baisiaisiais Piratais, Šiurpiuoju Jūrų Drakonu ir Nakties Juodumo Jūra.

Iš ten dar niekas nėra sugrįžęs.

– Paslaptingoji Sala?! Apie ją juk buvo rašoma tame laiške iš butelio... – pradėjo Mičas.

Bet daugiau jis nieko nespėjo pasakyti, nes pasigirdo variklio burzgimas...

20

Prie pat kriaušės sustojo didžiulis juodas automobilis...

Iš to didžiulio automobilio išlipo mažas žmogėnas.

Tai buvo Vicemeras Kvistas.

Jis paliepė vienam iš savo pareigūnų milžiniška matavimo juosta išmatuoti kriaušę.

– Ši kriaušė per didelė! – pareiškė jis. – Turite lygiai dvidešimt keturias valandas pašalinti šią pasišlykštėtiną kriaušę visiems laikams! Antraip jūsų namas bus nugriautas, o jūs patys – išvyti iš miesto! – klykė jis. Paskui trenkė savo didžiulio automobilio durelėmis ir išvažiavo.

– Po šimts pypkių, – pasipiktino Sebastianas. – Ta kriaušė sveria kokias penkiolika tonų! Ką dabar daryti?

Buvo jau vakaras ir leidosi saulė.

3 skyrius

Išei ti s r as ta

Kitą rytą Mičo ir Sebastiano kalvos viršūnėje buvo girdėti vien pjūklų brūžavimas, šnypštimas, burbuliavimas ir mašinos gausmas.

23

Katinas Mičas su drambliu Sebastianu žvejojo... Staiga – OOO! – užkibo butelis!

Jame – laiškas nuo dingusio miestelio mero! Iki tol nieko nebuvo girdėti, kur ir kaip jis prapuolė... O dabar laiške meras prašo atlikti kai ką svarbaus. Kas galėjo pagalvoti, kad tai bus neįtikėtinų NUOTYKIŲ pradžia? Šiurpusis Jūrų Drakonas, piratai ir milžiniška kriaušė – tai dar ne viskas, su kuo gali susidurti iki tol ramiai gyvenę Mičas su Sebastianu. Ar užteks jiems drąsos įveikti visus iššūkius?

Akcijos ir ypatingi pasiūlymai