Olio odisėja

1

2

Versta iš: William Joyce OLLIE’S ODYSSEY Atheneum Books for Young Readers, Niujorkas, 2016

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). © Tekstas ir iliustracijos, William Joyce, 2016 Pirmą kartą anglų kalba 2016 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose pavadinimu Ollie’s Odyssey išleido Atheneum Books For Young Readers, Niujorkas, JAV. Išleista susitarus su Atheneum Books For Young Readers, kuri yra Simon & Schuster Children’s Publishing Division leidybinis ženklas.

Visos teisės saugomos. Nei ši knyga, nei kuri nors jos dalis negali būti atkuriama, perduodama ar įkeliama į informacijos paieškos sistemas jokia forma ir jokiais būdais – nei grafinėmis, nei elektroninėmis ar mechaninėmis priemonėmis. Ji negali būti kopijuojama ar įrašoma be raštiško leidėjo sutikimo. © Vertimas į lietuvių kalbą, Agnė Jašinskienė, 2018 © Leidykla „Nieko rimto“, 2018 ISBN 978-609-441-518-0

William Joyce

Olio

.

odiseja

Iliustracijos autoriaus Iš anglų kalbos vertė Agnė Jašinskienė

Vilnius 2018

.

Mano numyletiniams – kad v

nepamirstume.

1 Kas prarasta ir atrasta Vos gimęs, Bilis per plauką liko gyvas. Šį pasaulį jis iš-

vydo turėdamas širdyje mažytę skylutę ir keletą pirmųjų dienų savo tėtį ir mamą matydavo tik probėgšmais. Ligoninės, kurioje gimė, koridorių labirintais jį vis nešiojo iš vieno kabineto į kitą. Gydytojai Biliui atliko gausybę tyrimų, vis mėgino išsiaiškinti, ar didelė toji skylutė, o vienas daktaras pareiškė: – Tikrai verta sunerimti.

Bilio mamos ir tėčio savijautos, kai jie sužinojo apie šitą skylutę, nerimu nepavadinsi – jiedu išsigando, išsigando taip baisiai, kaip bijo tik maži vaikai, kol dar žodžiais nemoka įvardyti savo jausmų. Net dabar, suaugę, jie nežinojo, kaip apibūdinti užplūdusią stingdančią baimę ir neviltį. Ką tik gimęs kūdikėlis mamai ir tėčiui tampa didžiausiu turtu visame pasaulyje. Tą stebuklingą akimirksnį juos sujungia toks stiprus ryšys, kokio daugiau nepajusi per visą gyvenimą.

5

„Bilio širdyje žioji skylė. Ar jis pasveiks? Privalo pasveikti!“– tik taip ir ne kitaip jiedu galėjo galvoti.

Bilio tėvai valandų valandas sėdėjo ligoninėje, laukė, ką pasakys gydytojai, ir tyliai kankinosi baimingoje nežinioje. Kai vaikai išsigąsta, jie slepiasi po patalais, verkia arba klykia: – Man baisu!!!

O suaugusieji stengiasi elgtis kuo ramiau ir apsimeta, jog nieko bloga nenutiko – net tada, kai tetrokšta nerti po patalais, verkti ar klykti, dažniausiai jie lieka sėdėti vietoje. Šitą dalyką suaugusieji vadina savitvarda, bet iš tiesų šitaip tik mandagiai pasisako, kad yra siaubingai išsigandę.

Bilio tėtis tvardėsi sunerdamas rankų pirštus, stipriai juos gniauždamas ir taip sukąsdamas dantis, kad greit įskaudo žandikaulį. O mama su baime dorojosi siūdama Biliui žaisliuką. Žodis „žaislas“ iškart maloniai nuteikia ir panardina į prisiminimus. Žodis „žaislas“ dar ir labai išskirtinis. Susiklosčius tinkamoms aplinkybėms, žaislas gali ne tik džiuginti ar linksminti.

Jis gali būti stebuklingas. Žaislas, kurį siuvo Bilio mama, iš pat pradžių buvo nepaprastas. Mama jį durstė iš gausybės jaukių ir švelnių medžiagos skiautelių, kurias pati su meile išrinko. Ir pažiūrėti buvo gražus: žaisliukas panėšėjo į meškiuką, bet Bilio mama kažin kodėl prisiuvo jam ilgas, panašias į zuikio ausis. Todėl jis buvo vienintelis toks – nei meškiukas, nei

6

r. 27 Spalva N v

io Uzaus Nr. 8 – a lv spa

s

la

v

sa

m

.

iln

es

v ed

M

ka

is

pel

r Va

a Spalv 8 .

Nr

Spalv a Nr. 8

Let . . Spalva N r. 27 ene apa v les cia .

Padai

o siulu Salik r. 82 N a – spalv

Spalva Nr. 27

Sena skiaute varpeliui apsiuti

v

Gobtu vo spalv a – Nr. 5 7

tinio Megz . 65 – Nr spalva

-

zuikutis. Žaisliuką aprengė mėlynu dryžuotu megztinuku su gobtuvu, papuošė raudonu šaliku, jo veidukas atrodė draugiškas ir kupinas vilties. Šį juokingą nediduką zuikelį Bilio mama siuvo pasikliaudama savo skoniu ir motiniška nuojauta. Pavyko nepriekaištingai. Nors žaislas buvo rankų darbo, jis neatrodė varganas, anaiptol – zuikelis buvo tvirtas ir nepaprastai žavus.

– Šitas žaislas bus labai svarbus, – sumurmėjo mama panosėje.

Ji sėdėjo ligoninės laukiamajame, kaip įmanydama stengėsi nesijaudinti dėl Bilio sveikatos ir kaip tik siuvo vieną paskutinę detalę, kurios neturi joks kitas žaislas pasaulyje. Mama zuikiui į krūtinę atsargiai įsiuvo nedidelę širdelę. Širdis buvo iškirpta iš labai brangaus audinio, iš kurio buvo pasiūtas vienas mamos vaikystės žaislas. Pats mėgstamiausias.

Mama žaislą vadino Nina. Tai buvo miela lėlytė. Mintis pavadinti ją Nina mamai šovė iškart, kai pirmą kartą paėmė lėlę į rankutes, ir šitas vardas kažkodėl atrodė pats tinkamiausias.

Būdama mažytė, mama niekada nesiskyrė su Nina – net tada, kai lėlę taip sumylėjo, kad ši visai sudrisko. Bilio mama išsaugojo kadaise tokios gražios lėlės suknytės skiautę ir mažulytį varpelį, kuris buvo įtaisytas Ninos viduje.

Nuo šiol jos vaikystės atsiminimų gabalėlis gyvens šitame žaisle, skirtame jos Biliui. Varpelis buvo tvirtai įsiūtas į

8

mėlynos medvilnės skiautelę, o sujudinus žaisliuką, jis vos girdimai, gražiai sudindiliuodavo.

Susiuvusi paskutinę siūlę, Bilio mama pajuto, kaip užplūsta šilčiausi prisiminimai apie Niną, ir trumpam užsimerkė.

Supratusi, kad priešais stovi gydytojas, tuoj pat atsitokėjo.

Rankose jis laikė Bilį – vaikelis gulėjo suvystytas į antklodę ir nejudėjo.

Tą akimirką abiejų tėvų širdys nustojo plakti. Bet gydytojas nusišypsojo, o Bilis tingiai nusižiovavo.

– Skylutė labai maža, – paaiškino gydytojas. – Prieš keletą metų net neturėjome įrangos, kuri galėtų ją aptikti.

Turėtų užsitraukti savaime. Bilis net nežinos, kad ją turėjo.

Biliui viskas gerai.

Tėvų baimė išgaravo kaip dūmas ir, nieko nelaukę, jie čiupo sūnų glėbin. Tada pamatė, kad vaikutis tvirtai – kaip

9

moka kūdikiai – rankute laiko sugniaužęs vieną zuikio ausį. Bilis juokingai suulbėjo: – Oli oli oli...

Ir Bilio tėvai sužinojo zuikio vardą: Oliveris, arba trumpiau – Olis. Tik jie niekada nesumojo, jog tą akimirką nutiko stebuklas. Olis irgi sužinojo savo vardą.

36 v

Ant slenkscio Keista sugrįžti namo. Įžengę kieman, Bilis su Oliu pa-

matė šalia pievelės daug mirkt mirkt mirksinčių policijos automobilių, lūkuriuojančių policininkų ir kažkokių moterų, kurios įsmeigė į juos smalsias akis.

– Pasiduodame! – tarė Bilis ir iškėlė į viršų rankas. – Be leidimo perėjome galybę gatvių…

Staiga pro duris išlėkė mama – vaikas nebuvo matęs jos taip greitai skuodžiančios. Ji vilkėjo pižamą ir chalatą – prie svetimų žmonių!

Mama ištiesė rankas ir smarkiai suspaudė Bilį glėbyje.

Labai smarkiai.

– Bili! Bili! Bili! – kartojo juokingu balsu, lyg verktų.

Mama spaudė taip smarkiai, kad kone išspaudė Olį iš kuprinės. Pakėlusi ant rankų, mama nusinešė Bilį laiptais į namus.

– Na, tai pakliuvome į bėdą? – pasiteiravo Olis.

– Nesu tikras, – suspaustas mamos glėbyje sušnibždėjo Bilis.

207

Kai mama bėgo pro duris, Olis iš kuprinės dribtelėjo ant grindų. Zuikelis nutūpė tiesiai ant slenksčio. Nei viduje, nei lauke, o kažkur per vidurį. Aušo ir atrodė, kad pagaliau rimsta nakties sąmyšis. Griaustiniai, vėjai, lapų sūkuriai, riksmai, šūksmai ir dainos dabar atrodė lyg ryškus sapnas.

Bilis su mama dingo koridoriuje – jiedu įėjo į svetainę, kur Bilio tėtis ir policininkai puolė vienas per kitą šnekėti. Tačiau Olis jų nesiklausė. Jis sėdėjo ir mąstė apie viską. Apie Skardinių žmogų ir šiukšlyno šutvę. Bet daugiausia zuikelis mąstė apie ateitį. Jis žinojo, kad viskas pasikeis. Žinojo, kad Bilis užaugs. Ir jokie įsivaizdavimo žaidimai nepajėgs to pakeisti. Labiausiai jį guodė Skardinių žmogaus veidas.

Tas žmogus nepamiršo. Atsiminė. „Atsiminti“ – šitas žodis leidžia atskirti, kas tikra. Visai nesvarbu, ar kažkas yra realu, ar tik įsivaizduojama. Jeigu atsimeni, vadinasi, tai yra tikra. Atsiminimuose viskas išlieka gyva.

Puikus žodis „atsiminti“.

Olis net neabejojo: Bilis visad prisimins, Olis niekad nepamirš.

Sėdėdamas ant slenksčio, zuikelis išgirdo, kaip koridoriumi artėja žingsniai. Buvo dar tamsu. Olis tikėjosi, kad ateina Bilis. Ir laukė, kas toliau nutiks jo ilgame gyvenimo nuotaikyje.

ams: Brendonui Esu dėkingas bendražygi ikui Hartui, Artūrui že D n, so en H ai er et H , Oldenburgui iui, Stenliui Mūrui, Mintzui, Adamui Volker Džo Blūmui.

Kad neužmirštume.

Turinys 1. Kas prarasta ir atrasta 2. Jaunatis

5

11 15 21

3. Saugojimo meistras 4. Karalius Zozo

5. Siaubingai didžiulis nuotaikis 6. Baisūnai

34

42

7. Senas geras draugas

47

8. Jėgelė, važiuojam į vestuves! Kas tos vestuvės?

49

55 10. Visa tiesa apie vestuves (baisūnų akimis) 60 11. Pats didžiausias nuotaikis 65 12. Zozo urvas 71 13. Sūrio lazdelės ir šviesos kardai 83 14. Blogų darbelių kambarys 86 9. Milijonas ir begalijonas žmonių

15. Vidurnaktis koridoriuje su milžiniškomis beždžionėmis

92 97

16. Siaubų atrakcionai 17. Jonvabaliai

89

103 19. Kai vaizduotė išprotėja 109 20. Skardinių žmogus 113 21. Pėdsakai 117 22. Draugiška skardinė 118 23. Pamirštų draugų šiukšlynas 125 24. Ko trokšta Zozo 139 25. Kavalerija! 148 26. Siaubų atrakcionai ir senų laikų dainos 152 27. Akis į akį 158 28. Tunelis 164 29. Kanalas 168 30. Aidas 173 31. Pirmyn!!! 176 32. Tiesos jonvabaliai 187 33. Viską prisiminti 190 34. Nieko gera, kai atsisveikini 195 35. Žaislų takas 203 36. Ant slenksčio 207 18. Na, pagauk

Apie autoriu Williamas Joyce’as veikia daugybę dalykų, tačiau kurti knygas vaikams – pats mėgstamiausias iš jų. Galbūt netgi skaitei jo parašytas ir iliustruotas paveikslėlių knygas „Smėlio žmogus“ ir „Stebuklingos skraidančios Moriso Lesmuro knygos“. O galbūt matei pagal Williamo Joyce’o knygas sukurtą animacinį filmą „Legendos susivienija“ („Rise of the Guardians“). Jei taip, turbūt jau supratai, kaip šiam autoriui patinka knygos ir filmai.

Williamas Joyce’as kartu su šeima gyvena JAV, Luizianos valstijoje, Šrivporto mieste.

Jei norisi sužinoti daugiau apie autoriaus darbus ir planus bei pamatyti naujausius piešinius, galima karts nuo karto žvilgtelėti į jo „Twitter“ ir „Instagram“ paskyras.

Tereikia paieškoti jo slapyvardžio @heybilljoyce.

Amerikiečių autoriaus ir iliustruotojo Viljamo Džoiso (g. 1957 m.) knyga „Olio odisėja“ – smagi ir šilta istorija visai šeimai apie šešiamečio Bilio ir jo pliušinio žaisliuko draugystę. Bičiuliai – neišskiriami, bet nedorojo klouno Zozo pataikūnai siekia iš vaikų pagrobti visus mėgstamiausius žaislus. Nuotykių kupiname pasakojime akcentuojama ištikimos draugystės ir gražiausių vaikystės akimirkų svarba. Bilio ir Olio istorija atskleis, kaip svarbu ir gera mylėti, saugoti ir niekada neužmiršti pačių nuostabiausių bičiulių.

Redaktorė Ingrida Daračienė Korektorė Rūta Malūkaitė Maketavo Lina Lukšaitė Tiražas 2500 egz.

Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius

217

218