Paprasti stebuklingi daiktai by Nieko rimto

Paprasti stebuklingi daiktai

Iš rusø kalbos vertë Dalia Saukaitytë Iliustravo Sigutë Ach

Vilnius

UDK 882-93 Fr35

ISBN 10: 9955-683-18-X ISBN 13: 978-9955-683-18-6

Versta iš: Макс Фрай Простые волшебные вещи Амфора, Санкт-Петербург, 2005

enka pripaþinti, oras nebuvo tinkamas pasiplaukiojimui kateriu. Tiksliau, vandens amobileriu, kuris vis dëlto buvo gerokai panaðus á paprasèiausià keturvietá iðkylø katerá. Ðaltas upës vëjas – visai nederantis prie ðvelnaus Ugulando rudens – taip suðiauðë Churono vandenis, kad mano pirmoji savarankiðka kelionë graþiausia Jungtinës Karalystës upe labai panëðëjo á jojimà milþiniðka kengûra. Mane ne ðiaip supo, o kratyte kratë, net keliai trinkèiojo á pa smakræ. Akys aðarojo nuo ledinio vëjo, aðaros, sumiðusios su upës vandens purslais ir smulkiais lietaus dulksnos laðeliais, tekëjo skruostais. Joks pusgalvis, iðskyrus mane, nieku gyvu nebûtø pasmerkæs savæs ðitokiai savanoriðkai kankynei, ir dar vos iðauðus per stebuklà gautai Laisvës nuo rûpesèiø dienai... Atvirai pasakysiu, buvau suþavëtas! Seniai rengiausi paþaboti vandens transportà. Mano nutrûktgalviðkas vaþinëjimas paprastais sausumos amobileriais ið pat pradþiø tapo kone didþiausia sostinës sensacija. Taèiau ði ðlovë niekada neatrodë uþsitarnauta: kiekvienas mano tëvynainis, daugmaþ gebantis sukioti savo keturratës griuvenos vairà, èia bûtø tapæs tokia pat garsenybe. Bet sësti prie vandens amobilerio vairalazdës rengiausi labai ilgai. Ið dalies todël, kad ankstesniame gyvenime man nëra tekæ vairuoti katerio. Vis dëlto susiëmiau ir pasipraðiau senojo Kimpos keliø pamokø. Rizikuoti savo autoritetu jaunesniøjø Visiðkos tvarkos valdybos tarnautojø akyse nenorëjau, o sero Dþufino Chali liokajui jau yra tekæ terliotis su manimi tais palaimingais laikais, kai nemokëjau naudotis netgi èionykðèiais stalo árankiais... 5

Ir ðtai ðiandien visiðkai vienas lëkiau tamsiais Churono vandenimis savo naujitelaièiu „kateriu“, perdëm ðlapias, bet ir perdëm laimingas. O aplinkybë, kad ðiam nuotykiui ásigudrinau pasirinkti vienintelæ darganotà saulëto vëlyvo rudens dienà, tik kliûstelëjo alyvos á naujos mano aistros ugná: stichijos siautëjimas nekaltà mano iðkylà kilstelëjo iki nedidelës vietinës apokalipsës lygio – ko bereikia! Pastaruoju metu labai norëjau susipurtyti: pasirengimai nelemtam mano áþengimui á Fangachros tautos sostà vyko visu greièiu. Gauruotasis Namas ið buvusios Universiteto bibliotekos, dulkëtos, apleistos ir truputá paslaptingos, akyse virto vulgariu prabangos ir gerovës bastionu. Net maþutis apþvalgos bokðtelis paèiame virðuje jau buvo iðklotas kaþin kokiais klaikiais, visai ne mano skonio kilimais... Retkarèiais man tekdavo ten uþsukti, kad suteikèiau malonumà savo karaliui, kurio iðtikimi tarnai ðvaistë laikà ir krûvas pinigø graþindami bûsimuosius mano apartamentus. Tomis akimirkomis realybë, su kuria vos pradëjau apsiprasti, man atrodydavo tik dar vienas keistas sapnas. Ne koðmariðkas, bet gana varginantis. Mane guodë viena: Jo Didenybë Gurigas VIII prisiekinëjo ir dievagojosi, kad joks aukðto rango ðunsnukis nevers manæs kiûtoti ten tarp susitikimø su valdiniais, kurie, mano apskaièiavimais, turëtø iðtikti ne daþniau negu keliskart per metus ir tæstis ne ilgiau negu porà valandø. O karaliaus þodþiu reikia tikëti. Bet kol trapiu savo kevalu skrodþiau siautëjantá Churonà ðokinëdamas tamsiø, stangriø bangø keteromis, visi ðie rûpesèiai tiesiog neegzistavo. Man nekvarðino galvos nei prisiminimai, nei ateities planai. Buvo tik „èia ir dabar“, – pagal mano skoná, abu ðiek tiek per ðlapi ir per ðalti... „Maksai, ar ðiuo metu esi labai uþimtas?“ – mandagiai pasiteiravo seras Ðurfas Lonli-Loklis. Jo begarsë ðneka uþklupo mane taip netikëtai, kad teko staigiai sustoti. Maþutis vandens amobileris sustingo vietoje ir iðkart pradëjo bejëgiðkai ðokèioti ant visiðkai pakvaiðusio Churono bangø. „Veikiau ne, negu taip. Kas nors atsitiko?“ „Nemanau. Taèiau norëèiau aptarti su tavimi vienà keistà ávyká. Jis labiau susijæs su mano asmeniniu gyvenimu nei su mûsø darbo reikalais...“ „Juo geriau! – atsakiau. – Man vis tiek laikas persivilkti kokiais sausais skarmalais ir pamëgint suðilti... Todël eik pas Techi, að greitai ten atsirasiu“. 6

„Atleisk, Maksai, tu þinai, kaip mëgstu lankytis „Armstronge ir Eloje“, bet nenorëèiau aptarinëti savo rûpesèiø girdint ledi Ðek. Apie tokius reikalus geriau kalbëtis konfidencialiai... Ar pasiûlymas susitikti kur nors kitur nekelia tau pasidygëjimo?“ „Tegu tave skylë danguje! Juk þinai, kad esu pakvaiðæs dël paslapèiø... Tuomet vaþiuok á mano butà Geltonøjø Akmenø gatvëje. Jeigu nusikasi ten pirmas, eik vidun: durys neuþrakintos, juk á mano namus net jëga nieko neátempsi. Ir uþsakyk ið „Riebiojo Kalakuto“ kupinà padëklà visokio karðto ðlamðto, gerai?“ Skubiai nuvairavau savo naujàjá þaisliukà prie Makurio prieplaukos, kurioje nuo vakar turëjau jam vietà. Flegmatiðkas ûsuotas seniokas nepatenkintas iðlindo ið savo uþuoglaudos ketindamas padëti man pririðti ðià þavià transporto priemonæ. Jis þiûrëjo á mane bemaþ su prietaringu siaubu – ne todël, kad bûtø atpaþinæs „rûstøjá serà Maksà“, nes nieko panaðaus á Mirties Mantijà að nevilkëjau. Bet kiekviena þmogiðka bûtybë, nutarusi paplaukioti upe tokiu oru, turëjo kelti prietaringà siaubà ar bent nenumaldomà norà ákiðti jà á artimiausià Pamiðëliø prieglaudà. Daviau seniokui koronà, ir tada jis, regis, galutinai apsisprendë dël mano diagnozës: pernelyg dideli pinigai uþ tokià menkà paslaugà! Ðis baisus neatitikimas grasino sugriauti jo pasaulëvaizdá, nykø, taèiau brangø keliø ðimtø gyvenimo metø rezultatà... Bet senis pasirodë esàs kietas rieðutas: paklapsëjæs laiko iðblukintomis akimis, jis sumurmëjo kelis ámantrius padëkos þodþius, ið tø, kuriuos specialiai tokiems atvejams mums visiems tenka iðmokti vaikystëje, ir skubiai dingo susigûþusiame namelyje, kur jo tikriausiai laukë karðta krosnelë ir kamra. Sukumpusià sargo nugarà nulydëjau pavydþiu þvilgsniu: juk man prieð akis dar buvo neilga, bet nemaloni kelionë á Naujamiestá, ir ledinis lochis negailestingai pliaukðës man per peèius lyg ádûkusi ðlapia paklodë... Ásirangiau amobilerin ir roviau ið vietos tokiu greièiu, tarsi mane vytøsi visa alkanø vilkolakiø ðeimynëlë. O po dviejø minuèiø it kulka álëkiau á savo svetainæ Geltonøjø Akmenø gatvëje. Lonli-Loklis jau laukë. Sustingæs sëdëjo kambario vidury  – nenustebèiau, jeigu prieð tai iðmatavo patalpà ir tiksliai nustatë jos centrà! Nejuèia pasigroþëjau savo draugu. Baltutëlis lochis paslaptingai blësuoja kambario prieblandoje, mirtá neðanèios rankos, apmautos apsauginëmis pirðtinëmis, sudëtos ant keliø – ne þmogus, o staèiai mirties angelas! 7

– Vis dëlto tu mane aplenkei! – pripaþinau. – Nëra ko stebëtis: pasiunèiau tau ðauksmà ið Uþmirðtøjø Sapnø gatvës. Tikëjausi rasti tave „Armstronge ir Eloje“. Sunku buvo numatyti, kad sumanysi iðkylauti tokiu oru... – Ogi toks jau esu – máslingas ir nenuspëjamas! – nusijuokiau. – Bûk kilniaðirdis, palauk dar kelias minutes. Jeigu tuoj pat nepersirengsiu, mane sugriebs koks perðalimas, o labai nenorëèiau prisiminti, kas tai yra. – Þinoma, bûtinai turi persirengti. Tavimi dëtas nepaniekinèiau ir karðtos vonios. – Në neketinu jos paniekinti. Bet uþtruksiu tik kelias minutes: juk þinai, að viskà darau greitai. – Þinau, – linktelëjo Ðurfas. – Pasiøsiu ðauksmà „Riebiojo Kalakuto“ ðeimininkui, papraðysiu, kad prie to, kà uþsakiau, pridëtø kà nors ðildanèio. – Neverta, – ðûktelëjau bëgdamas þemyn siaurais sraigtiniais laiptais. – Ne tokie prasti mano popieriai, kad reikëtø prisimaukt iki þemës graibymo! – Mano gyvenimo patirtis liudija, jog girtumas yra malonesnis ir greièiau praeinantis negu perðalimas. O mano stebëjimais galima pasitikëti, – paprieðtaravo tas kietuolis. Po keliø minuèiø gráþau á svetainæ puikiausiai nusiteikæs. Buvau spëjæs suðilti, ásisupti á ðiltà naminá lochá ir iðklausyti savo iðbadëjusio skrandþio pareiðkimø, esà jis pasirengæs suvirðkinti visà kaimenæ drambliø, tik duokit... Stalas buvo nustatytas padëklais ir àsoèiais. Pirmiausia prisipyliau sklidinà puodelá kamros: vietoje aperityvo. – Ðtai dabar tikrai esu gyvas! – pareiðkiau atsargiai siurbtelëjæs kelis gurkðnelius. – Jeigu taip sakai, vadinasi, taip ir yra. Kà gi, ne prasèiausia naujiena... – pritarë Lonli-Loklis. Ádëmiai paþvelgiau á rimtà jo fizionomijà mëgindamas sugauti netvarø ironiðkos ðypsenëlës pëdsakà. Bet ðis þaidimas ne ið tø, kur að nugaliu: jokiø apibrëþtø iðvadø taip ir nepadariau. Kaip visada... – Beje, mano namuose galëtum nusimauti tas savo pirðtines, – pasakiau prisitraukdamas lëkðtæ. – O gal jø nenusimauni dël visa pikta: jeigu pradësiu pasakoti kvailus anekdotus, galësi greitai mane nutildyti? Nu8

vilsiu: esama versijos, jog plepûs mano þabtai neuþsièiaups net po mirties. Todël pirðtinës – ne iðeitis... – Kokia keista mintis! Tavo gyvenimas neatrodo man toks beprasmis, kad nutraukèiau já dël ðitokiø niekø. Su pirðtinëmis esu dël kitos prieþasties. – Negi nujauti koká pavojø? Atsiplëðiau nuo valgio ir pasistengiau nutëkðti protingà minà: tokià temà kaip pavojus, gresiantis paèiam Lonli-Lokliui, turbût dera aptarinëti rimtu veidu. – Ne, Maksai, jokio pavojaus nenujauèiu... Bent jau ne èia ir ne dabar. O pirðtiniø nenusimaunu todël, kad dëþutë, kurioje jas laikau, liko mano kabinete Name prie Tilto. Nejaugi manai, kad toká ginklà kaip mano pirðtinës galima tiesiog ásikiðti á kiðenæ? – Taaaip, vargu ar tai atitiktø saugos technikos reikalavimus! – nusijuokiau. – Gerai, bala nematë tø klaikiø pirðtiniø. Pasakok, kas nutiko tavo „asmeniniam gyvenimui“? Mirðtu ið smalsumo! – Nieko nenutiko, – susimàstæs tarë Ðurfas. – Nieko, apie kà derëtø pasakoti paðaliniams. Nieko, dël ko þmonëms áprasta nerimauti. Vis dëlto tam tikrà nerimà að jauèiu... Maksai, ar prisimeni, kad vienà kartà ásileidai mane á savo sapnà? – Aiðku, prisimenu. Tai ávyko pakeliui á Ketará. Mudviem teko miegoti kaþkokioje siauroje lovoje, tu nusprendei pasinaudoti proga ir, kaip pats tada ámantriai pasakei, pasiûlei man savo sapnà... – Taip, – linktelëjo Ðurfas. – Bet iðëjo kitaip: mes keliavome po kaþkokias nuostabias vietoves ið tavo sapnø. Prisipaþinsiu, nebuvo labai panaðu á paprastà sapnà. Ið pat pradþiø numaniau, kad tavo sapnø kilmë verta nuodugniø studijø. Taèiau svarbiausia netgi ne tai... Prisimeni, tarp kitø iliuzijø ten buvo begaliniai tuðti smëlio paplûdimiai kaþkokios keistos sustingusios jûros pakrantëje? Gana atðiauri vietovë, nors tavo draugijoje tas pasivaikðèiojimas teikë man didþiulá malonumà. – Þinoma, prisimenu. Bet kodël apie tai prakalbai kaip tik dabar? – Tik todël, kad atëjo laikas, – gûþtelëjo peèiais seras Ðurfas. – Toji vieta pastaruoju metu pernelyg daþnai man sapnuojasi. Manau, kad tu èia niekuo dëtas... Ir man ji jau nebeatrodo tokia, kurioje malonu lankytis – nei sapne, nei tikrovëje... – Að negalëèiau kiðtis jau vien todël, kad mudu, drauguþi, miegame ant atskirø pagalviø, – padariau logiðkà pastabà. 9

– Samprotaujant teoriðkai, atstumas tarp mieganèiøjø galvø svarbus tik ðitø dalykø naujokams, tokiems kaip að. Ir jeigu teisingai ávertinu tavo galimybes, tu puikiausiai galëtum priversti mane regëti savo sapnus net bûdamas toli. Bet tu èia niekuo dëtas, neabejoju. Jeigu regëèiau tuos sapnus tavo valia, jausèiau tavo buvimà. O tavæs ten nebuvo në karto, að neklystu... Taèiau visuomet yra kaþkas kitas. Kaþkas, ko negaliu pamatyti. Man jo buvimas nepatinka, nors yra beveik nejuntamas. Ir man atrodo, kad já paþástu. – Kiaulystë! – pasipiktinau. – Kaþkokie svetimi tipai valkiojasi po mano mylimà sapnà, o að nieko neþinau! Gerai, kad nors praneðei, kas darosi... Ir, þinoma, netempèiau tavæs per jëgà á savo sapnus, net jeigu mokëèiau. O að nemoku. Ðiaip ar taip, niekada nemëginau... Taèiau að jau labai seniai nesapnavau tø paplûdimiø. Paskutiná kartà vaikðtinëjau ten tada, kai man pavyko pernakvoti sero Melifaro senelio miegamajame. Prisipaþinsiu, net pradëjau juos primirðti. Nëra ko stebëtis: nuolat pamirðtu svarbesnius dalykus negu sapnai. – Maksai, tu ne visai teisingai vertini jëgø iðsidëstymà. Nebûna „svarbesniø“ dalykø uþ kai kuriuos sapnus. Keista, kad turiu priminti tai þmogui, kuris galià semiasi ið sapnø! – priekaiðtingai palingavo galvà Lonli-Loklis. – Iðties, – sutrikau að. – Bet pastaruoju metu realybë pateikdavo tokiø staigmenø, kad... Kà gi, vis dëlto tu patvirtini bûtent tai, kuo ir pats visada buvau ásitikinæs... – Matai, að tenorëjau suþinoti, ar ir su tavimi nesideda panaðûs dalykai? – paklausë Lonli-Loklis. – Atrodo, kad ne... Sakyk, ar anksèiau, kai sapnuodavai tuos paplûdimius, nieko ten nesutikdavai? O gal irgi jautei gàsdinantá kaþkieno buvimà? – Ne, nieko panaðaus nesu patyræs. Man labai patinka ta vietovë. Ir visada buvau ásitikinæs, kad ji priklauso tik man... Þinai, kartais apima toks keistas visiðko tikrumo pojûtis, niekuo nepagrástas, gal tik miglotais pojûèiais... – Þinau, – patvirtino Lonli-Loklis. – Mano poþiûriu, tokiais pojûèiais reikia pasitikëti... Kà gi, vadinasi, ið tavæs pagalbos nesulauksiu. – Kaip – nesulauksi?! – iðpûèiau akis. – Juk að pats áviliojau tave á tà nejaukø paplûdimá. Aiðku, në nenutuokiau, kà darau ir panaðiai, taèiau neþinojimas neiðlaisvina manæs nuo atsakomybës uþ galimus padarinius... 10

Galø gale, juk tas sapnas – mano. Ir kas, jeigu ne að, privalo suvesti su juo sàskaitas! – Ir kaip ketini „suvedinëti sàskaitas“ su sapnu, kurá jau seniai lioveisi sapnavæs? – Turiu pagalvoti. Pastûmiau á ðalá nejuèia iðtuðtëjusià lëkðtæ ir garsiai nusièiaudëjau. Vis dëlto pasalûnas perðalimas jau suuodë mano pëdsakà. Jis laiþësi ið anksto mëgaudamasis, kaip sudoros mane su visais þarnagaliais. – Gal tau derëtø kurá laikà liautis vaikiðkai tikëjus savo nepaþeidþiamumu ir iðgerti stiklinaitæ karðto vyno? Senas, iðmëgintas vaistas. – Lonli-Loklis prabilo lektoriaus balsu: – Gausybës medicinos knygø autoriai patvirtina vidutinæ nuomonæ apie ðio gërimo naudà þmonëms, tapusiems perðalimo aukomis. Nelaukdamas mano atsakymo, jis pastatë àsotá su vynu ant ákaitusios krosnelës. – Nebent ið tavo skylëtosios taurës! Turi jà? Gal ði magiðka apeiga padës ne tik atsikratyti slogos, bet ir suvaikyti mintis? – Kodël gi ne? – sutiko seras Ðurfas ir ið uþanèio iðsitraukë senà kiauradugnæ tauræ. – Ðis ritualas tave veikia taip pat efektyviai kaip buvusius mano ordino narius. Kà gi, blogiau tikrai nebus. – Blogiau bûti nebegali, – pasiskundþiau ir ûmai supratau, kad jau snargliuojuosi. – Tegu skylë danguje mano nosá su visu nuodëmingu perðalimu! – Imk. – Ranka, apmauta didþiule, runomis iðmarginta apsaugine pirðtine, padavë man tauræ, ketvirtadaliu pripiltà karðto vyno. – Manau, tiek uþteks. – Tikiuosi, – susniaukrojau atsargiai imdamas skylëtà indà. Bûgðtavau, kad ðá kartà man nepavyks: kai turi slogà, labai sunku iðsaugoti tikëjimà savo galybe. Taèiau galybë neapsikiaulino: vynas liko skylëtoje taurëje, tarytum didesnæ savo gyvenimo dalá bûèiau praleidæs broliuku senoviniame Skylëtosios Taurës ordine, ðalia neprilygstamojo savo kolegos. Vienu mauku iðlenkiau vynà ir vos nenumiriau ið palengvëjimo. Sloga tebebuvo kaip buvusi, bet ji man netrukdë. Niekas netrukdë: tapau toks lengvas ir abejingas, kad veikiausiai nebûèiau kreipæs dëmesio net á rimtesnius nepatogumus. Atidaviau stebuklingàjà tauræ jos ðeimininkui ir apmiriau klau11

sydamasis specialios naujienø laidos ið savo organizmo gelmiø. Sloga atsitraukë pirmoji; beveik nejuntamas, bet ákyrus gerklës skausmas ðiek tiek sustiprëjo, paskiau dingo visiems laikams. Galiausiai uþsikosëjau, bet ir ðis priepuolis kaipmat liovësi. Atrodo, kad sàþiningai uþsidirbtu perðalimu að vis dëlto persirgau, taèiau ðis egzistencinis iðgyvenimas uþtruko ne tuzinà dienø, kaip áprasta, o truputá ilgiau nei minutæ. – Nuostabu! – atsidusau, kai man pagaliau gráþo kalbos dovana. – Fantastika, Ðurfai! Tavo skylëtoji taurë kaskart veikia ðiek tiek kitaip. Tarytum pati þino, ko man ið jos reikia... Kà gi, dabar mudviem neteks griozti namø ieðkant mano nosinës, kurios kaip gyvas nesu turëjæs. Todël galime imtis tuðèiø paplûdimiø bylos... – Tu tikrai ketini veltis á mano sapnus? – paklausë Lonli-Loklis. – Man neapsakomai malonu bûti tavo kilnumo liudininku... Nors, paþinodamas tave, rizikuosiu daryti prielaidà, kad labiausiai tave akina smalsumas. – Visai tinkama bûsena pradëti bet kurá darbà, – pasakiau sumiðæs. – Ir ko ketini imtis? Turbût turëèiau pasiûlyti tau vël pasidalyti su manimi sapnà, kaip pakeliui á Ketará. Taèiau taip galime prarasti daug laiko: tavo paplûdimius að sapnuoju anaiptol ne kasdien. Paskutiná kartà tai nutiko ðiànakt. Kas þino, kiek tektø laukti kito sapno? Tris dienas? Penkias? Tuzinà?.. Be to, tu tebedirbi naktimis, todël mûsø uþduotis dar sunkesnë... – Daþniausiai að dirbu visà parà, dëkui serui Dþufinui Chali uþ nenuobodþià mano bûtá! – atsidusau. – Þinai, Ðurfai, manau, kad ið pradþiø man reikia ásipirðti á sveèius Melifaro sodybon. Valdyti sapnus jo „Didþiojo ir Baisiojo“ senelio miegamajame – juokø darbas... O kà, ðiandien pat ir vaþiuoju! Neþinau, ar mano kelionë bus naudinga, bet maloni – tai jau tikrai. Juk moku patogiai susitvarkyti gyvenimà, kà? – Turi pagrindà manyti, kad mano problema reikalauja neatidëliotinø veiksmø? – pasidomëjo Ðurfas. – Pagrindo neturiu, bet turiu ylà pasturgalyje. Ne veltui Dþufinas vakar taip ilgai kamantinëjo, kuriems galams man prireikë net dviejø Laisvës nuo rûpesèiø dienø! Jis apskritai tvirtina, kad poilsis – ne mano lemtis. Esà ðioje srityje að neturiu jokiø talentø... Sprendþiant ið visa ko, mûsø ðefas visiðkai teisus. Dar në saulëlydþio nesulaukëme, o að jau susiradau „chaltûrà“... Beje, dël ðefo. O kodël apie savo baisius sapnus nepapasakojai Dþufinui? Jis senas, iðmintingas ir apie ðià tamsiàjà gyvenimo 12

pusæ þino beveik viskà. O mano erudicijos pakanka tik miglotai prielaidai: sapnai yra tai, kà að kartkartëmis sapnuoju... – Ádomi formuluotë! – pritariamai linktelëjo Ðurfas. Amþinai tas pats. Niekada ið anksto neþinosi, kurià ið mano kvailysèiø jis praleis pro ausis, o kurià nepatingës uþsiraðyti á dienoraðtá. – Dël sero Dþufino Chali... – Mano draugas pagaliau paslëpë lochio klostëse baimæ keliantá savo sàsiuviná. – Matai, Maksai, kalbam ne apie mano, o apie tavo sapnus. Ir pasakoti apie juos tretiesiems asmenims gali tik tu. Samprotaujant teoriðkai, kiekvienas þmogus turi teisæ á asmenines paslaptis. Tai netgi Chremberio kodekse paraðyta... – Ten daug ko priraðyta, – ðyptelëjau. – Tik bijau, kad mano „asmeniniø paslapèiø“ Dþufinas þino daug daugiau negu að pats... Gerai, tu teisus, nekvarðinkim ðefui galvos dël niekniekiø. Pirmiausia pamëginsiu dar kartà susapnuoti tà sapnà. Gal ir pats suprasiu, kas pasikeitë mano tuðèiuose paplûdimiuose, o toliau – bus matyti... Manau, Melifaras pakvaið ið dþiaugsmo, kai nei ið ðio, nei ið to pasiðausiu nuveþti já pas tëvus. Nors tiek bus naudos ið mudviejø su tavimi pastangø! – Man labai patinka tavo ryþtingumas, – pasakë Lonli-Loklis. Jis atsargiai pastatë ant stalo tuðèià puodelá ir pakilo. – Aèiû tau... Viliuosi, nesupyksi, jei pasakysiu, kad manæs laukia keli nebaigti reikalai? – Viltis, kaip ne kartà man yra sakæ, – kvailas jausmas. Taèiau pyktis – dar kvailesnis. Todël – jokiø pykèiø... Jei valandëlæ palauksi, að persirengsiu ir pamëtësiu tave iki Valdybos. Juk tie „nebaigti reikalai“ turbût niûriai sliûkinëja tavo kabineto pasieniais? – Aèiû, nereikia. Mano reikalai sliûkinëja kitomis vietomis. – LonliLoklis pritariamai palingavo galvà: – Tenka pripaþinti, kartais tu labai vykusiai sudëlioji þodþius... Gero vakaro. Ir malonëk man duoti þinià. Jis pasuko prie durø. Susiþavëjæs þiûrëjau á tiesià jo nugarà: tokie aukðti þmonës staèiai privalo kûprintis. Taèiau seras Ðurfas Lonli-Loklis nepasiduoda rûsèiai þemës traukai, kaip ir daugeliui kitø gamtos dësniø. – Aèiû, kad pakiðai man ðá rûpestá! – pasakiau jam ákandin. – Tuðèio bruzdëjimo aplink naujutëlá mano sostà fone jis atrodo kaip visai neblogas nuotykis. – Labai norëèiau, kad jokiais nuotykiais net nekvepëtø, – atsigræþæs tarpduryje grieþtai paprieðtaravo Ðurfas. – Taèiau, pasak sero Alotcho Alirocho, po saule gimsta itin nedaug bûtybiø, kuriø norø dera paisyti... 13

Ar tau neatrodo, kad tasai liûdnas Arvarocho karvedys – labai pastabus þmogus? Nelaukæs atsakymo seras Lonli-Loklis iðëjo man ant ðirdies uþritinæs vos juntamà akmená. Mintyse nuspyræs tà nuodëmingà akmená neþinoma kryptimi, ásisiauèiau á pirmà pasitaikiusá ðiltà lochá ir patraukiau „Armstrongo ir Elos“ link. Pakeliui pasiunèiau ðauksmà Melifarui. „Mano ðio vakaro planai turëtø atitikti tavo skoná!“ „Nejaugi vis dëlto ryþaisi atidaryti „Imperijos vieðnamá“?  – apsidþiaugë jis. – Teisingai, seniai laikas!“ Po to, kai mano kolegos, per sero Dþufino lengvapëdiðkumà pasiþiûrëjæ „Kaligulà“ su Malkolmu Makdauelu, vargais negalais atitoko po sunkaus kultûrinio ðoko, jie mane negyvai uþgrauþë. Esà dabar jie supranta, kokiais metodais ketinu ágyvendinti Jungtinës Karalystës politikà nelaimingose Fangachros þemëse... Man ëmë atrodyti, jog jie perlenkia lazdà; net buvau priverstas pagrasinti, kad juos suþavëjusià videotekà pasiøsiu atgal á pragarmes, ið kuriø kadaise ji buvo iðtraukta. Deja, rûsèiais mano grasinimais niekas nepatikëjo! „Kaip tik ketinau truputá apðilti garbiø tavo gimdytojø draugijoje, – rëþiau ið peties. – Ar nenorëtum, mielasis, prisidëti? Tau patiks, pasiþadu!“ „Koksai karaliðkas áþûlumas! – susileido Melifaras. – Kokia nepagarba privaèiam eiliniø pilieèiø gyvenimui! Dabar ðis pasiutæs barbarø karaliukas susirengë mokyti mano senukus neþmoniðkø paproèiø, paplitusiø neaprëpiamose jo stepëse... Didis esi þmogus, o Fangachra!“ „Nustok darkytis. Veikti, matai, neturiu kà, tik klausytis tavo begarsiø sapalioniø. Man jau galva iðtino. Kad kokios, karûna neuþsimaus ir viskas nueis ðuniui ant uodegos... Verèiau skubiai atvaþiuok pas Techi. Kai visø akivaizdoje iðbuèiuosi mano batus, bala nematë, nuveðiu tave á gimtàjá lizdà. O ið ryto atgabensiu tiesiai á Namà prie Tilto. Ir ásikalk: uþ visà dþiaugsmà nepaimsiu ið tavæs në graðio. Na, ar daug gauni tokiø viliojanèiø pasiûlymø?!“ „Neámanoma atsispirti! – pritarë Melifaras. – Tarp mûsø kalbant, galëtum uþgniauþti puikybæ ir sàþiningai prisipaþinti, kad tave nejuokais prispyrë pridergti tamsiame mano legendinio senelio mistinio miegamojo kampe... Net neásivaizduoji, kiek dabar man ásiskolini!“ 14

„Dedu ragelá! – burbtelëjau. – Jeigu po pusvalandþio nepasirodysi – ketvirèiuosiu kaip rupûþæ.“ Buvo pats laikas uþraukti begarsá mudviejø dialogà: að jau stovëjau ant „Armstrongo ir Elos“ slenksèio. – Nesàmonë! Maksai, juk tu turi bûti ðlapias ir nelaimingas. O kaþkodël esi sausas ir iðsiðiepæs... Viskas labai átartina! Techi ið paskutiniøjø stengësi atrodyti rûsti. Bet jeigu kuris ið mudviejø ir buvo iðsiðiepæs, tai bûtent ji. – O ko èia stebëtis? Juk ið esmës esu labai galingas burtininkas! Viso labo trys tûkstanèiai aðtuoni ðimtai septyniasdeðimt antroji violetinës magijos pakopa, ir nelaimingas perðlapæs þmogus akimirksniu tampa sausas ir laimingas. – Bet kodël violetinës? – apstulbo Techi. – Neþinau. Ðiaip, graþi spalva... Juk negalima visà gyvenimà tenkintis vien juodàja ir baltàja magija. Labai konservatyvu! – Buvo uþsukæs seras Ðurfas, – praneðë Techi. – Pasakiau, jog tu plaukioji po Churonà, bet jis turbût pamanë, kad að juokauju. Ðiaip ar taip, jis labai stengësi nusiðypsoti. Besibaigiant treèiai minutei, jam beveik pavyko! – Tau labai pasisekë, tai retas reginys... Bet ne, meluoju: pastaruoju laiku ne toks jau retas. Man esant jis taip pat porà kartø mëgino... Jau spëjau su juo pasimatyti. O dar spëjau iðsimaudyti, persirengti, papietauti, perðalti, pasveikti, iðsikraustyti ið proto, pasiûlyti serui Melifarui iðsirengti visai nakèiai á iðkylà uþmiestin ir iðpeðti jo sutikimà. Argi tai ne turiningas gyvenimas? – Kurgi ne! – prunkðtelëjo Techi. – O naktinë iðkyla su Melifaru – ne pokðtas? – Anaiptol. Beje, dël to dþiûgauti galëtum ir ne taip atvirai. Esu piktas þmogus, ir man bûtø malonu þinoti, kad man iðvykus jausiesi nelaiminga. – Jeigu pasiliktum, turëèiau kelias valandas lyg nusidëjëlë aimanuoti, kad nemëgstu tokiu oru valkiotis po miestà... Be to, seras Dþufinas ðáryt pasakë tavo lobyne aptikæs kaþkoká neátikëtinà filmà. – Techi sumiðusi nudelbë akis. – Jis tvirtina, kad man tas filmas tikrai patiksiàs, nors jame – gausybë „nesàmoniø“, na, kaip visuomet... – O kaip jis vadinasi? – susidomëjau. – Labai keistai: „Tas, kuris skutasi bëgdamas“... 15

Vos neuþspringau karðta kamra: pirmàkart gyvenime iðgirdau tokià savità pavadinimo „Bëgantis skustuvo aðmenimis“ interpretacijà! – Dþufinas teisus. Tai negali nepatikti, – pagaliau pritariau. – Neprieðtarauju... Taèiau be reikalo taip niûriai planavai vakarà: negi að koks þvëris? – Kartais bûni dar baisesnis, – svajingai nusiðypsojo Techi. – Ðventi þodþiai! Neásivaizduoju, kaip niekðelis Melifaras spëjo iðdygti man uþ nugaros. O jau miklumas: pusvalandis dar nepraëjo, vadinasi, já ketvirèiuoti lyg ir nëra uþ kà. – Tu – pabaisa! – Melifaras uþtraukë savo pamëgtà giesmelæ. – Tempies mane kaþin kur prieð naktá... O að kaip tik ketinau pakviesti tavo merginà paþiûrëti filmo! Mudu bûtume taip ðvelniai buèiavæsi tavo miegamojo prieblandoje, tos juokingos ðvieèianèios dëþës fone... Tiesa, Techi? – Aha. Prieblandoje blykèiojanèiø sero Dþufino ilèiø fone. Pastaruoju metu jis retkarèiais jas uþsiaugina. Matyt, bus nusiþiûrëjæs ið kokio filmo... Pirmà kartà að net iðsigandau! – Jis taip su tavimi koketuoja, – paaiðkino Melifaras. – Prasti reikalai. Veikiausiai jis neleis mums ramiai buèiuotis. Rinktinis nevidonas! Taèiau palyginti su ðituo pabaisa, – klouniðkas reveransas mano pusën, – tikras ðirdukas! Apèiulpæ mudviejø su Dþufinu kaulelius, jiedu ëmësi kitø bendrø paþástamø. Pasirodo, visi Echo gyventojai – perdëm ðungalviai ir kraujalakiai. Vienas tik Melifaras – angelas. Ir, þinoma, Techi – kas kad Loiso Pondochvos dukra. Beje, pastarajam teiginiui að visiðkai pritariau... – Gerai jau, vaþiuojam, – tariau po pusvalandþio, supratæs, kad ði porelë pasirengusi kaiðioti dantis ne tik iki ryto – iki ateinanèios vasaros, tik duok jiems valià. – Techi, tu, kaip supratau, esi tvirtai apsisprendusi dël vakaro planø? Todël ðliauþioti tau po kojomis, aðaroti ir snarglëtis – beprasmiðka: vis tiek su mumis nevaþiuosi, ar ne? – Aðaroti ir snarglëtis... Skamba gana viliojamai! – nusiðypsojo Techi. – Bet ðità orgijà galime atidëti kitam kartui. Juk nedega... Taèiau ásidëmëk: paryèiais mane suims liûdesys. Neleisk man taip þemai nusiristi, kad pradëèiau gailëtis to, kas neávyko, gerai? – Nieku gyvu! – paþadëjau. – Juk ið labo ryto man teks atgabenti 16

tarnybon pretendentà á tavo mylimuosius. Todël pasistenk nesusikviesti labai daug nuogø vyriðkiø ir apskritai – elkis padoriai. – Gerai, – linktelëjo Techi ir apkabino mane atsisveikindama. – Jeigu tau taip rûpi, pasikviesiu labai nedaug nuogø vyriðkiø. Tik kokius penkis ar ðeðis: noriu, kad tu bûtum laimingas! Juk bûsi? – Bûsiu. – Nuodëmingieji magistrai, kai kuriø þmoniø laimei reikia visai nedaug! – vyptelëjo Melifaras. – Taip, að visada buvau asketas! – ramiai patvirtinau. Iki Melifaro tëvø dvaro vaþiavome taip pat linksmai. Að vos nepamirðau, dël ko buvo sumanyta ðita kelionë. Dar kiek, ir bûèiau pradëjæs kamantinëti Melifarà, kokia proga jis pasikvietë mane á sveèius. Bet laiku atsikvoðëjau. Erdvioje svetainëje aptikome neþemiðkà idilæ: seras Manga patenkintas patogiai sëdëjo giliame krësle, o dailioji jo þmona kruopðèiai pynë rudà vyro kasà. Kai pasirodëme, ji jau buvo pusæ áveikusi. Laukë dar nemaþai darbo. – Nuodëmingieji magistrai, tai bent staigmena! – ðûktelëjo ledi Melifar. – Anokia èia staigmena, tik mûsø sûnus ir seras Maksas,  – flegmatiðkai tarstelëjo seras Manga. – Jie iðkæs ir ne tokius reginius, todël tæsk... – Jau geriau tu ásitaisytum haremà, garbës þodis! – atsiduso ta nuostabi moteris. – Bent turëèiau kam suversti juodus darbus! – Prieð ðimtà penkiasdeðimt metø, neprilygstamoji, tavo nuomonë ðiuo klausimu buvo visai kitokia. Todël dabar pati ir srëbk... Berniukai, jûs neprieðtarausite, jeigu apsieisime be karðtø buèiniø? – Jeigu apipiltum mane karðtais buèiniais, að graudþiai pravirkèiau ir nugabenèiau tave á artimiausià Pamiðëliø prieglaudà, – nuramino tëvà Melifaras. – Jautiesi ten vieniðas? – atkirto seras Manga. – Klausyk, bûtø uþvis geriausia, jeigu nedelsdamas ásigrûstum kà nors á burnà ir imtumeisi kruopðèiai kramtyti. Nes að niekada nebedrásiu paþvelgti serui Maksui á akis, prisiminæs, kà mudu èia tauzijome... – Jûs jau ir taip nelabai drástate paþvelgti man á akis, prisiminæs, kas kadaise jums gimë! – bedþiau pirðtu á Melifarà jaunesnájá. – Ir kaipgi jums taip iðëjo, sere Manga? 17

– O manæs tuo metu nebuvo namie, todël visos pretenzijos – mano puikiajai ledi! – atsikirto seras Manga. Ir priekaiðtingai pasiþiûrëjo á þmonà: – Na, mieloji, kà pasakysi? – Mama, neklausyk ðitø niektauzø, – pasipiktino Melifaras. – Tau puikiai pavyko! Ðiaip ar taip, að patenkintas! – Na, nors vienas patenkintas, jau neblogai! – melancholiðkai atsiliepë jo mamytë. – Taèiau tavo tëvo pasiûlymas galioja. Kramtyk, sûneli. Ne taip daþnai Mangos galvà aplanko tokios protingos mintys... – Kodël „ne taip daþnai“, mieloji? Mintys apie valgá mane aplanko maþdaug ðeðis septynis kartus per dienà, – geraðirdiðkai paprieðtaravo seras Manga. – Beje, o kaip mano ðukuosena? – Kai baigsiu, tu suprasi ið palengvëjimo atodûsio, kuris iðsiverð man ið krûtinës, – suniurnëjo jo þmona. Að mëgavausi iðsijuosæs. Kuo daugiau Melifarø ðeimynëlës nariø susirenka vienoje patalpoje, tuo didesnio smagumo gali tikëtis. – O kur dingo mano brolis Bachba? – sësdamasis prie stalo paklausë Melifaras. – Magistrai já suvaikys! – gûþtelëjo peèiais seras Manga. – Ið ryto, regis, kaþkà bubeno apie kelionæ á Landalandà, ketino Numbano mugëje pirkti kaþkokio ûkiui reikalingo ðlamðto, bet, tiesà sakant, nelabai gilinausi... Ásivaizdavau bubenantá milþinà Bachbà ir nepajëgiau sulaikyti ðypsenos. Apie Melifarø ðeimynëlæ reikëtø filmuoti televizijos serialus ir rodyti juos kiauras paras! Kaip gaila, kad në vienam ið daugybës tûkstanèiø Didþiøjø magistrø, kurie gyveno Eche nuo Jungtinës Karalystës ákûrimo, neðovë galvon iðrasti televizijà... Tà vakarà nenustygstantis mano kolega pasidavë pirmas. Kaþkà nepagarbiai burbtelëjæs apie rytojaus darbotvarkæ jis dezertyravo á miegamàjá. – Tik pamanykit! Vos prieð koká ðimtà metø ðis berniukas iðkilmingai prisiekinëjo, kad uþaugæs iðvis nemiegos, – pasiðaipë jo mamytë. – Tai jis dar ir priesaikos lauþytojas. Koks ðaunuolis! – pritariamai linktelëjau. – Mûsø giminëje visi tokie, – iðdidþiai pareiðkë seras Manga. – Taèiau Anèifa – mano auklëjimo metodikos virðûnë! Pirmasis ið visos ðeimos tikras piratas, ne juokas... – O jis turbût jau iðvaþiavo? 18

– Kaipgi! Anèifa niekada neuþsibûna namie ilgiau kaip porà tuzinø dienø. – Kaip jam gerai! – svajingai tariau. – Ech!.. Kartais uþeina noras iðeiti á atsargà ir parsisamdyti pas já jûreiviu. – Nepatariu. Ðikoje jûreiviams nesaldu: barbariðka ukumbieèiø konstrukcija, jokios magijos ir todël visiems tenka daug dirbti, net kapitonui. Keleiviams taip pat nedaug dþiaugsmo: þvëriðkai supa. Bet mano sûnus net girdëti nenori apie naujà geldà, nors tikrai galëtø leisti sau ir didesnæ prabangà. Tas vyrukas aklai seka savo mokytojais! Èia ne kas kita, tik ukumbietiðkas darkymasis: tenykðèiai piratai laikosi nuomonës, kad þmogus gali vadintis tikru kapitonu tik tuomet, kai ta paèia ðika plaukiojo ne trumpiau nei penkis tuzinus metø. – O kas yra ðika? Laivo rûðis? – mandagiai paklausiau. – Aha. Visø greièiausia ir manevringiausia. Ir nelabai suderinama su malonia kelione, galite manimi patikëti! Kadaise nelabieji mane nuneðë á ukumbieèiø ðikà ir að prakeikiau dienà, kai man ðovë galvon kvailystë leistis á tà sumautà kelionæ aplink pasaulá. Jeigu man nebûtø pavykæ pirmame uoste persësti á normalià tristiebæ karunà, turinèià kelis magiðkus kristalus, ðis Pasaulis ið nuodëmingos mano enciklopedijos aðtuoniø tomø bûtø netekæs keturiø ir manæs drauge... – Gerai, tuomet turbût nesisamdysiu jûreiviu pas jûsø Anèifà, – nusileidau. – Aèiû, kad perspëjot. Verèiau droðiu miegoti: pats pigiausias bûdas patogiai keliauti, garbës þodis! – Jei turite omenyje paklydëlio mano tëvo Filo miegamàjá, jûs visiðkai teisus. Dël kitø miegamøjø nesu toks tikras... Prisimenate, kur jis yra, ar jus palydëti? – Nejaugi tikitës, kad vargano mano intelekto pakaktø kà nors surasti ðitame begaliniame labirinte, kurá jûs vadinate savo namais?! Sere Manga, jûs man pataikaujate! – Pataikauju, prisipaþástu, – nusiþiovavo iðkiliausias ðio Pasaulio enciklopedistas. – Kà gi, eime, pamëginsime drauge rasti tas nuodëmingas duris! Kurá laikà mudu slankiojome erdviais namo koridoriais. Seras Manga uoliai stengësi pavaizduoti savo veide sutrikusià pasiklydusio vaiko iðraiðkà. Atrodë ne itin átikinamai, bet að jam didþiadvasiðkai antrinau, kiek leido mano kuklûs aktoriaus gebëjimai. 19

Pagaliau likau visai vienas maþuèiame tamsiame miegamajame, kurá jau spëjau pamilti. Ir man ëmë atrodyti, kad Filas Melifaras, garsusis mano kolegos senelis ir vienas ið galingø Slaptosios þolës ordino vyresniøjø magistrø, statydamas stebuklingà savo miegamàjá galvojo apie mane. Tarytum þinojo, kad darbuojasi ne vien savo palikuoniø labui! O kà? Toks ðaunus vyrukas tikriausiai gebëjo uþuosti bûsimà mano atsiradimà jo teritorijoje. Tarkime, galëjo mane susapnuoti. Kodël gi ne? Kokiø tik koðmarø þmonës nesusapnuoja!.. Taèiau tai tebuvo tuðti svaièiojimai. Viena ið daugelio pasakø, kurias prieð uþmiegant malonu pasekti sau paèiam, kai lyg uþkerëtas stebi kaþkur tamsoje, virð galvos besikryþiuojanèias senas lubø sijas... Ðá kartà ribà, skirianèià tikrovæ nuo sapno, perþengiau taip lëtai, kad puikiausiai bûèiau galëjæs paþymëti savo kelià baltais akmenëliais lyg Jonukas su Grytute. Bet ðiame sapne akmenëliø að neturëjau. Ið pradþiø palaimingai plûduriavau kaþkokiuose saldþiuose regëji muose nelabai suvokdamas, kas að toks ir ko èia atsitrenkiau. Tik atsidûræs tuðèiame smëlëtame paplûdimyje, kuris ir buvo mano kelionës tikslas, palengva pradëjau prisiminti save realø. Tai nëra taip lengva, kaip atrodo, bet kai kuriuose svarbiausiuose, nuo vaikystës besikartojanèiuose sapnuose ðitaip nutinka visada, tarsi savaime, be jokiø regimø pastangø... Taèiau ðá kartà gráþimas á save buvo ilgas ir kankinantis, sakytum mëginèiau prisiminti, ko prikrëèiau bûdamas mirtinai girtas. Vis dëlto prisiminiau vakarà, praleistà Melifaro tëvø draugijoje, kelionæ per tamsius priemiesèius, Techi paþadà prisikviesti nuogø vyriðkiø ir pagaliau – miglotà nerimà sukëlusá pokalbá su Ðurfu Lonli-Lokliu. O tada nuleidau akis ir pamaèiau pëdsakus smëlyje. Þmogaus pëdsakai, ðiek tiek panaðûs á sportiniø bateliø atspaudus, buvo palikti minkðtø ugulandiðkø ilgaauliø. Susikaupiau ir apstulbæs supratau, kad pëdsakai – paties sero Ðurfo. Ne atspëjau, ne atpaþinau pagal kokius nors poþymius, o staèiai pajutau ðirdimi – suprantama, kuria ið dviejø... Beje, taip ne kartà yra nutikæ ir tikrovëje. Tarp manæs ir mano kolegø pastaruoju metu atsirado savotiðkas vienpusis ir man paèiam nesuprantamas ryðys. Prieð pasirodant kuriam nors ið jø, að pradedu jausti tarsi koká silpnà, tik jam bûdingà kvapà; jeigu áeinu á patalpà, kurioje neseniai kuris lankësi, galiu neklysdamas pasakyti, kas ten sukinëjosi. Matyt, bûtent taip iðtikimi ðunys nujauèia ðeimininko pasirodymà, – 20

aiðkinau sau. Et, kvailystë: juk ðunys tokiais atvejais pasitelkia uoslæ, o að... O að – neþinia kà. Taèiau dabar man nebuvo kada samprotauti apie iðtikimuosius muchtarus*. Galva ëmë pavojingai svaigti. Ko ji lauks: mano protas kà tik ir visai nelauktai gavo gerà spyrá. Mano sapne atsirado visai materialûs kito þmogaus, neseniai taip pat regëjusio ðá sapnà, pëdsakai. Atrodë, lyg mudu abu paeiliui bûtume pasivaikðèiojæ po patá tikriausià smëlá kaþkokios realios, ðlapios ir sûrios jûros pakrantëje... Velniai griebtø, regis, taip ir yra! Nusprendþiau, kad bûtø pats laikas uþbaubti didþiu balsu ir prabusti. Nedelsiant! Viskas kaþkaip jau pernelyg!.. „Uþsièiaupk! – riktelëjau ant savæs. – Juk atëjai èia su reikalu. O pulti á isterijas galësi ryte, sero Mangos tupykloje, jeigu taip nesitveri...“ Ið pirmo þvilgsnio prietrankiðkas áprotis balsu kalbëtis su paèiu savimi neretai bûna labai naudingas. Iðkeikæs save supratau, kad isterijà pajëgsiu atidëti. Net ne iki ryto, ryte elgsiuosi kaip normalus þmogus. Isterijas kelti verta tik Dþufino akivaizdoje: Ðefas veikiausiai pradþiugins mane pora trejetu raminamøjø teoriniø samprotavimø. Að suvaidinsiu, kad viskà supratau, ir man bus gera. Þodþiu, radau savyje jëgø neprabusti. Ir ilgai klaidþiojau po tuðèià paplûdimá, ieðkodamas nors menkiausios uþuominos, kad èia lankësi piktavalis nepaþástamasis, apie kurá pasakojo Ðurfas. Bet në velnio að ten neradau, tik mirtinai nusiplûkiau: kaþkodël kiekvienas þingsnis pareikalaudavo ið manæs neátikëtinø pastangø. Vargu ar kada sapne esu patyræs liûdnesná nuotyká uþ ðá pasivaikðèiojimà. Atsibudau galutinai iðsimuðæs ið jëgø. Jaukiame miegamajame, suræstame Filo Melifaro, vieðpatavo netrikdoma ramybë. Uþ lango buvo tamsu ir tylu, net paukðèiai dar neprabudo. Á runas panaðûs sijø raðtai darë stebuklus: jiems prireikë tik keliø sekundþiø, kad nuramintø mano ðëliojanèias ðirdis, ir vos keliø minuèiø, kad mane uþliûliuotø. Ðá kartà angelai ieðmininkai, tvarkantys sapnuotojø atvykimà á paskyrimo vietas, buvo gailestingi: man prisisapnavo kaþkokios mielos nesàmonës – paèiu laiku! Prabudau auðtant, laimingas ir patenkintas. Neámintos paslaptys nebetemdë man nuotaikos: dabar buvo netgi malonu galvoti, kad mano pamilti tuðti paplûdimiai ið tikrøjø kaþkur egzistuoja ir að turiu * Muchtaras – literatûros ir kino iðgarsintas iðtikimo pëdsekio ðuns vardas. (Vert. past.)

ðansà kada nors ten pakliûti tikrovëje. Panaðiai man jau yra kartà nutikæ: vaikðèiodamas kalnuose, Ketario apylinkëse, aptikau maþà miestelá ið vaikiðkø savo sapnø... Vadinasi, neseniai suþinota naujiena priskirtina veikiau „gerø“ negu „blogø“ naujienø kategorijai, – tokiais primityviais terminais leidþiu sau kalbëti darydamas nuolaidà áprastai rytinës silpnaprotystës bûsenai. – Sere Filai, – ðvelniai kreipiausi á lubas, – að jus staèiai dievinu! Neþinau, kà be jûsø daryèiau, ir panaðiai... Turëkite omenyje, kai skelbsite papildomà priëmimà á savo vaikaièiø gretas: að ásiraðyèiau, garbës þodis! Lubos, þinoma, tylëjo, taèiau po ðios pamiðëliðkos prakalbos mano puiki nuotaika tapo dar puikesnë. Todël siaurais laiptais á vonios kambará man teko leistis ðonu: neiðsiteko ðypsena. Po keliø minuèiø jau dûmiau á svetainæ. Nors kartà gyvenime pasitaikë puiki proga papusryèiauti vienam, o tada priþadinti kolegà ir sadistiðkai pasimëgauti stebint artimo kanèià: seras Melifaras jaunesnysis rytais keliasi maþdaug taip pat þvaliai, kaip að pats mokykliniais metais. Net keista: juk jo laukia ne susitikimas su rëksniu mokyklos direktoriumi, o dar viena puiki dienelë Name prie Tilto... Taèiau ðiandien mano kolega prabudo savo jëgomis ir jautësi, ðvelniai tariant, neblogai. O man pakako kilnumo ne itin dël to susikrimsti. – Na, jûsø didenybe, ar teikiatës bûti patenkintas? – pasidomëjo jis nuo slenksèio. – Taip, ko gera, ðiais metais að neliepsiu tavæs nuþudyti, – atsiliepiau. – O vëliau – paþiûrësim. – Tavimi dëtas taip nesiskeryèioèiau. Ðlovë magistrams, kol kas nesu tavo valdinys! – Palauk, palauk. Paþiûrësim, kà uþgiedosi, kai mano berniukai ásiverð á Echo gatves raiti ant savo raguotø kuinø... Patikësiu tau paslaptá: manasis Tuðèiøjø Þemiø ir Jungtinës Karalystës sujungimo planas ðiek tiek skiriasi nuo oficialios versijos. Nusprendþiau, kad bus teisinga Jo Didenybës Gurigo VIII valdas prijungti prie maniðkiø, o ne atvirkðèiai. – Koks siaubas! – nudþiugo Melifaras ir susikimðo burnon neþmoniðkø gabaritø sumuðtiná. – Turbût imsiu ir suraðysiu prieð tave skundà. Niekada nesu to daræs, bet juk reikia kartà pradëti... – Nereikia! Nori, paskirsiu tave savo pirmuoju ministru? – Skamba viliojamai. Gerai, pirmiausia, dëdule, pavëþinkit mane amobileriu, o paskui þiûrësim. 22

– Mielai! Jûsø paslaugoms, sere. – Vaje! Þydra nenusisekusio mano gyvenimo svajonë – padaryti tave asmeniniu savo veþëju! – atsiduso Melifaras. – Pagalvok apie tai turëdamas laiko. Vis tiek daugiau niekam netinki! – Aha, þinau, kiek uþdirba veþëjai! – purkðtelëjau. – Skurdþius kaþkada jau buvau, man nepatiko... – Ir kada suspëjai? – nusistebëjo Melifaras. – Gerai jau, vaþiuojam, man tikrai laikas á Valdybà. – Þinai, ir man taip atrodo, – ðyptelëjau. – Að jau pusvalandá trypèioju ant slenksèio, nepastebëjai? Lëkëme á Echà per darganotà mieguistø sostinës priemiesèiø rytà. Giedros mëgëjas Melifaras gerokai apniuko. Buvo bepradedàs aikðtytis, kad já linksminèiau, bet að pasiteisinau, kad privalau atidþiai stebëti kelià. Galiausiai mano bendrakeleivis pritilo ir ið nuobodulio pradëjo knapsëti nosimi. O að visas atsidaviau praðmatniam, paniurusiam rytui. Kiekvienas lietaus laðelis ant priekinio stiklo atrodë man lyg maþutis nepakartojamas stebuklas. Visai neseniai pastebëjau, kad netgi ðio Pasaulio lietus skiriasi nuo atmosferos krituliø, po kuriais man teko ðlapti pirmuosius trisdeðimt gyvenimo metø. Þinia, vanduo – visur vanduo, bet salstelëjæs þiedadulkiø prieskonis, bet vos regimas alyvinis èiurkðliø atspalvis, bet... Buvo gera dar kartà prisiminti, kad að ðiame nuostabiame Pasaulyje – naujokas. Giliai ðirdyje vyliausi, jog ðis jausmas dar ilgai manæs neapleis. Kiek graþiausiø galimybiø apsijuokti, kiek dingsèiø nustebti dël menkniekiø! O palaiminga galimybë nustebti dël menkniekiø taip uþpildo gyvenimà, kad galima leisti sau netrokðti nieko daugiau. Garbës þodis, tà rytà að nieko daugiau ir netroðkau... Nugabenau savo „dieninæ pusæ“ á namà prie Tilto. Nutariau, kad ir man paèiam bus ne pro ðalá ten uþsukti: vis dëlto reikia papasakoti Dþufinui máslingà kvailø mano sapnø istorijà. Bet sero Dþufino Chali Valdyboje dar nebuvo. Nujauèiau, jog ðiuo paros metu galëèiau já aptikti Senøjø Monetø gatvëje: ðefo aistros naktiniams kino seansams dar nebuvo pasotintos... Bet viskà pasvëræs nusprendþiau, kad mudviejø su Ðurfu problema gali palaukt iki vakaro, tai ne Techi, kuri tikriausiai jau pradëjo neramiai vartytis nuo ðono ant ðono. Vakar ji grasino pajëgsianti nusiristi iki apgailestavimø dël to, kas 23

neávyko, o að nieku gyvu negalëjau leisti, kad mano puikioji ledi taip þemai smuktø. Kartkartëmis manyje prabunda principai, kuriø staèiai neámanoma paminti! Todël á Namà prie Tilto gráþau vos valanda iki saulëlydþio ir iðkart pasukau á mudviejø su Dþufinu kabinetà. Ant këdës atloðo oriai tupëjo Kuruðas, daugiau kabinete nieko nebuvo. – Mielasis, kur dingo mûsø ðefas? – paklausiau burivucho. – Neþinau, – melancholiðkai atsakë iðmintingasis paukðtis. – Jis tai ateina, tai iðeina. Þinai, þmonëms bûdinga nenusëdëti vietoje... – Dar ir kaip bûdinga, – pritariau. Atsidusau ir pasiunèiau ðauksmà Dþufinui. „Jau antrà kartà ateinu á Valdybà, o jûsø kaip nër, taip nër!“ „Pats kaltas: reikia ugdyti laiko nuovokà, – nesutriko Dþufinas. – Jau galëjai bûti iðmokæs ateiti tik tada, kai að esu... Ir ko iðvis ten atsibeldei? Jeigu neklystu, iðleidau tave dviem dienom. Tau paèiam praðant, ir, pabrëþiu, labai atkakliai. Ar gyvenimas jau nemielas be darbinës veiklos, kà?“ „Dar pakankamai mielas... Bet juk þinote, koks esu iðsiblaðkæs! Pamaniau, kad dvi dienos jau praëjo, – atsidusau. – Be to, kà èia slëpsi, man kilo keli klausimai, o atsakymus á juos jûs tikriausiai þinote“. „Dienelë man ðiandien pasitaikë kaip reta... Todël atidëkime tavo iðpaþintá iki rytojaus, jeigu nelabai dega, – pasiûlë Dþufinas. – O jeigu labai, ateik vakare á Senøjø Monetø gatvæ. Ten tikrai mane rasi, net laiko nuovokos neprireiks“. „Taip ir padarysiu“, – nusileidau. „Tai ir gerai. O dabar neðdinkis ið mano kabineto. Nes paþástu tave kaip nuluptà: iðgersi ten porà puodeliø kamros, o paskiau draskysi akis, kad teko dirbti virðvalandþius!“ „Beje, tas kabinetas – ir mano! – priminiau ásiþeidæs. – Bala nematë, jau iðsineðdinau...“ „Netikiu!“ Ásitikinæs, kad ðefo neapmausi, sunkiai atsidusau, tingiai pakilau ið krëslo, kuriame kà tik buvau patogiai ásitaisæs, ir iðëjau á Bendrojo darbo salæ. Ðurfo Lonli-Loklio èia nebuvo, todël nutariau apsilankyti jo teritorijoje. Didþiulis, beveik tuðèias, steriliai ðvarus kambarys irgi buvo tuðèias, 24

bet jauèiau, kad ðeimininkas kaipmat atsiras. Jau buvau ápratæs taip pasikliauti savo instinktais, kad nesivargindamas griebtis begarsës kalbos pasiëmiau nuo nedidelës baltos lentynëlës virð jo darbo stalo pirmà pasitaikiusià knygà ir atsisëdau ant vienintelës kietos këdës nusiteikæs laukti. O mano paèiupta knyga pasirodë esanti ta pati „Amþinybës ðvytuoklë“, kurià jau seniai pastebëjau pas Ðurfà. Taèiau perkrimsti ðá literatûros paminklà man nebuvo lemta: po keliø sekundþiø tolimajame kabineto kampe tyliai girgþtelëjo durys. Þinoma, að skaitau labai greitai, betgi ne taip!.. – Tu gráþai net anksèiau, negu tikëjausi, – pasakiau kildamas nuo ðeimininko këdës. Knygà tvarkingai pastaèiau lentynon: þinojau, su kokiu bambekliu susidëjau! – Malonu tave matyti, Maksai. – Akmeninis Lonli-Loklio veidas atrodë beveik draugiðkas. – Tik praðau knygà padëti á vietà. – O kà, tavo galva, að padariau? – Padëjai jà á lentynà, bet ne á vietà. Ði knyga buvo treèia ið kairës, o dabar ji stovi kraðte... Þinai, Maksai, nesu permainø prieðininkas, taèiau kai jos nelaiku, nuotaika nepagerëja. Nuolankiai perstaèiau knygà ten, kur jai derëjo bûti, tada neiðkentæs nusijuokiau: – Nuostabu, Ðurfai! Kartais man atrodo, kad bûtent ant tavo peèiø laikosi ðis Pasaulis! – Galimas dalykas, – abejingai pritarë jis. – Turi kokiø naujienø ar tik ðiaip nutarei mane aplankyti? – Ir viena, ir kita. Bet mano naujienoms reikia intymios aplinkos: vakarienës prie þvakiø ir panaðiai... Ar turi laiko? – Bûtent prie þvakiø? – pedantiðkai pasitikslino Lonli-Loklis. – Eche ne itin daug uþeigø, kuriø ðeimininkai degintø þvakes: juk rutuliai su ðvieèianèiomis dujomis daug praktiðkiau... – Galima ir be þvakiø, – pasakiau lyg þmogus, dël bendro reikalo pasiryþæs nusiþengti ðvenèiausiems principams. – Tiesà sakant, galima ir be vakarienës: tø naujienø – katës aðaros... Tiesiog man patinka malonumà derinti su nauda. – Man taip pat, – netikëtai ðyptelëjo Ðurfas. – Beje, jeigu jau prakal25

bome apie þvakes, galime nueiti á „Vilkolakio vakarienæ“. Virtuvë ten – ne pati prasèiausia, o þmoniø turbût nedaug, kaip ir anksèiau... Yra ten ir þvakiø. Neprieðtarauji? – „Vilkolakio vakarienë“ – áspûdinga vietelë! Tikrai nemaniau, kad ir tu ten uþsuki! – Kadaise ði uþeiga buvo viena ið mano mëgstamiausiø. Ir dabar ji man patinka. O kaþkada vakarieniaudavau ten vos ne kasdien. – Kaþkada? Bene Pamiðusio þuvininko laikais? – klastingai paklausiau. – Ne, kà tu. Kur kas vëliau... Beje, ten susipaþinau su savo þmona. Mano dëmesá ji patraukë uþsisakiusi bûtent tuos patiekalus, kuriuos laikiau visiðkai nevalgomais. Ir pamaniau, kad paþinæs ðià moterá galësiu perprasti kaþkokià naujà, man nepaþástamà, þmoniø gyvenimo pusæ. Pasaulá tø, kuriems patinka kuankulechietiðko vyno arba lochrietiðkos chatos skonis... Sutrikæs palingavau galvà. Ðis vyrukas nuolat mane glumina. Kartais atrodo, kad jis tai daro tyèia ir netgi jauèia savotiðkà sportiná azartà. O namie gal net uþsiraðo á specialø bloknotëlá, kiek kartø per dienà jam pavyko sukelti man ðoko bûsenà. Trina mirtinas savo letenas, apmautas ornamentuotomis pirðtinëmis, ir tylutëliai kikena – kol niekas nemato... „Vilkolakio vakarienës“ aplinka puikiai pateisino pavadinimo dramatizmà: þvakës, prieblanda, stalvirðiai, nuteplioti raudonais daþais, simbolizuojanèiais kraujà... O uþ baro knapsëjo geraðirdis drimba, nepatingëjæs pasidaryti ðaunø vakariná makiaþà: nusibaltinæs veidà, nusijuodinæs antakius, akis apsivedæs kaþkokiu fosforiniu marmalu. Raudonais daþais storai nuteptos lûpos këlë áspûdá, kad ðitas meilutis kà tik numalðino troðkulá keliomis stiklinëmis nekaltø aukø kraujo. Susiþavëjæs palingavau galvà: pirmàkart á „Vilkolakio vakarienæ“ buvau uþklydæs ne paèià ðviesiausià savo gyvenimo dienà, bet netgi tada uþeigos atmosfera gerokai pataisë man nuotaikà. Kà kalbëti dabar, kai mano bûtis ir ðiaip man atrodë nuostabi ir ástabi... Be mûsø, uþeigoje nieko nebuvo. Atsisëdom uþ atokiausio staliuko. Apsidþiaugæs netikëtais klientais ðeimininkas iðkart atneðë mums meniu. Jis buvo mandagus ir draugiðkas. Rodos, nei visai sostinei paþástamos apsauginës pirðtinës, slepianèios mirtinas Lonli-Loklio rankas, nei manoji Mirties Mantija në kiek jo netrikdë. Prieðingai: mudu taip graþiai derëjome prie aplinkos! 26

– Kaþkada esu èia valgæs „Pykèio alsavimà“, – prisiminiau. – Puikus dalykëlis, Ðurfai! Rekomenduoju. – Keista. Man ðis patiekalas niekada nepasitaikë. – Gal todël, kad tu èia buvai senais, neskaniais laikais, vos priëmus Chremberio kodeksà, o að – palaimingomis dienomis, kai virëjams á ausis ávërë Ocholo auskarus ir leido daryti viskà, kas ðaus á galvà... – Ðtai kaip! Tai senosios virtuvës patiekalas! Taip, nuo tada, kai seras Dþufinas iðrûpino virëjams lengvatas, nebuvau èia uþsukæs. Tik tu, Maksai, kaip visada perdedi: paskutinákart buvau èia vos prieð ketverius metus, o ne, pasak tuðèios tavo prielaidos, prieð ðimtà septyniolika... Kà gi, nepraleisiu progos degustuoti tavo rekomenduotà patiekalà. Ko gera, man verta suþinoti, kas tasai „Pykèio alsavimas“. Ðurfas kalbëjo taip rimtai, tarsi rinktøsi ginklà, kuris galëtø (ar negalëtø) iðgelbëti mudviejø gyvybæ. Kuomet maþuèiai pyrago gabalëliai „sprogo“ mûsø lëkðtëse lyg kukurûzø grûdai ákaitusioje keptuvëje ir seras Ðurfas Lonli-Loklis teikësi atlaidþiai pagirti mane uþ pasirinkimà, nusprendþiau, kad pats laikas pakalbëti apie reikalà. – Ðurfai, að ten ðiànakt buvau. Jam klausiamai kilstelëjus antakius paaiðkinau: – Bendrame mudviejø sapne. Uþmigau Filo Melifaro miegamajame ir iðkart atsidûriau toje nuodëmingoje pakrantëje. Bet paðaliniø ten neradau. Paplûdimys vis dar pretenduoja á paèios tuðèiausios vietos Visatoje titulà. Vienintelis dalykas, kurá ten radau – tavo pëdsakai smëlyje. Prisipaþinsiu, mane tai sukrëtë... – Ðtai kaip? – ðaltakraujiðkai perklausë Ðurfas. – O tu ásitikinæs, kad tie pëdsakai – mano? – Visiðkai. Jeigu nebûèiau ásitikinæs, pasakyèiau radæs pëdsakus, kurie galëtø bûti tavo. Bet að në kiek neabejoju... Beje, tai buvo batø pëdsakai. Gal tu su jais miegi? – Nekalbëk niekø. Þinoma, kad miegu be apavo. Taèiau iðties sapnavau, jog esu apsiavæs batais... Palauk, Maksai, nejaugi nori pasakyti, kad po sapnus visada vaikðtai nusirengæs? – Na ne, – gerokai sutrikau. – Bet ðis sapnas... Matai, Ðurfai, tie paplûdimiai – ne sapnas, o tikra vietovë. Ðiandien galutinai ásitikinau. Norëèiau þinot, kuriame Pasaulyje jie egzistuoja... Þinai, man atrodo, kad 27

ten nëra þmoniø. Ne tik þmoniø, ten apskritai nieko nëra. Ir anksèiau pasitaikydavo susapnuoti vietas, kur visiðkai nëra þmoniø. Bet ten nebûdavo taip tuðèia, kad apimtø baimë. Toji tuðtuma bûdavo kaþkokia suprantama, „þmogiðka“. Ji keldavo áspûdá, kad kaþkas vis dëlto yra, tik labai labai toli. Tiesà sakant, tuose sapnuose að bûdavau iki svaigulio laimingas... Ir lig ðiol man atrodë, kad tuðtieji paplûdimiai – bûtent tokia vieta: be þmoniø, bet suprantama ir saugi... – Bet dabar tau jau taip neatrodo? – ramiai pasitikslino Lonli-Loklis. Papurèiau galvà: – Juk sakau: visø pirma jie tikri. Ne ðiaip koks sapnas, kurá gali uþmirðti, kol iðsivalai dantis... O antra, ten dabar ið tikrøjø tuðèia. Anksèiau taip nebuvo. Anksèiau að tos vietos nebijojau, að jà mylëjau. O juk nesu tokia sudëtinga asmenybë, kad galëèiau mylëti tai, ko privengiu... Nenorëèiau, Ðurfai, kad tu ten bastytumeisi. Taèiau, jeigu neklystu, nuo tavæs tai nepriklauso, tiesa? – Deja, tiesa. Að negaliu kontroliuoti ðios situacijos, – pripaþino jis. – Ir ko ketini imtis? Paþástu tave, tu nenorësi palikti visko kaip yra. Juk neklystu? – Labai norëèiau palikti viskà kaip yra, – atsidusau. – Bet turbût negalësiu... – Vadinasi, man pasisekë,  – pasakë Lonli-Loklis, o jo balse nuskambëjo vos juntama abejonë. – Ketini pasitarti su seru Dþufinu? – Þinoma, ketinu. Net jeigu prieðtarautum, vis tiek turëèiau tai padaryti: visos mano problemos kaþkodël tenka ir Dþufinui. Lyg veiktø koks gamtos dësnis... Atvirai prisipaþinsiu, ðiandien að tiek tegaliu. Nenutuokiu, nuo ko pradëti tyrimà. Gal jis þinos. Ðurfas atsargiai paëmë maþutá puodelá su kamra, gurkðtelëjo ir vël pastatë ant stalo. Kaip jis ásigudrina atlikti ðià procedûrà, nenusimaudamas didþiuliø apsauginiø pirðtiniø, man turbût niekada nelemta suprasti... – Gal þinos, o gal ir ne. Beje, ið kur traukei, kad að galiu prieðtarauti? – sausai pasiteiravo jis. – Neþinau. Ðovë galvon, ir tiek... Ðiaip ar taip, esi laisvas þmogus ir turi teisæ á asmenines paslaptis. O að ketinu tavo paslaptá pagarsinti. Ir pats matai, ne itin rûpinuosi gauti tavo leidimà.. Lonli-Loklis pervërë mane þvilgsniu. Pilkos jo akys, visada spin 28

duliuojanèios ledinæ ramybæ, plykstelëjo tokiu akinamu ánirðiu, kad vos nepaspringau ákvëptu oru. – Að nesu laisvas þmogus, að – Meistras Nereikalingø Gyvybiø Nutraukëjas. Pasak tavæs, Mirtis Karaliaus tarnyboje. Todël neturiu teisës á asmenines paslaptis. Tokia prabanga galëtø per brangiai kainuoti tiems, kurie neprivalo apmokëti mano sàskaitø. Oratoriaus ákarðtis netikëtai uþgeso. Rûstusis mano draugas nuleido akis ir tylesniu balsu tæsë: – Ðitai sakau vien todël, kad tavo padëtis tokia pati kaip mano. Mudviem neverta puoselëti kvailø iliuzijø apie laisvæ ir visokias asmenines paslaptis. Tai ne tragedija, tik tam tikras mûsø gyvenimo laikotarpis. Tik riausiai jis kada nors pasibaigs, bet kol kas mudu privalome þaisti pagal taisykles... Þinoma, tu turi papasakoti mûsø istorijà Dþufinui, kad ir kà að ðiuo klausimu manyèiau. – Ðurfai, ar kas atsitiko? – paklausiau nustebæs. – Tau ðis pokalbis nemalonus? Pirmà kartà girdþiu tokià jausmingà prakalbà. Net Pamiðæs þuvininkas, su kuriuo man nusiðypsojo laimë susipaþinti Ketaryje, nebuvo toks aistringas oratorius... – Kaþkas atsitiko, – linktelëjo Lonli-Loklis. – Ir kuo greièiau iðsiaiðkinsiu, kas atsitiko, tuo geriau. Ðis pokalbis man tikrai itin nemalonus, nes kaþkuri mano dalis nenori, kad tu kalbëtum su Dþufinu. Todël að kreipiausi ne tiek á tave, kiek á save patá... Man bûtø labai apmaudu suþinoti, kad tave áþeidþiau. – Nuodëmingieji magistrai, mane ne taip lengva áþeisti!.. Bet man, Ðurfai, ne juokais neramu. Gal ir gerai: dabar pasistengsiu iðsiaiðkinti ðià istorijà neatidëliodamas. – Gerai, – màsliai atsiliepë Lonli-Loklis. – Kuo greièiau, tuo geriau... Þinai, jauèiu, kad man tikrai reikia tavo pagalbos, nors nepajëgiu suformuluoti kodël. Ðis pojûtis gana keistas: nesu pratæs laukti kieno nors paramos. Að linkæs gyventi manydamas, kad esu vienintelë gyva bûtybë Visatoje, ir pagalbos laukti nëra ið kur. Toks poþiûris neteikia gyvenimui komforto, taèiau duoda visai neblogø praktiniø rezultatø... – Juk pats ne kartà sakei, kad nedera praleisti progos patirti kà nors nauja! – nusijuokiau. – Tiek to, dar po stiklinaitæ nekaltø kûdikiø kraujo ir galim ið èia neðdintis, kolega. Tavæs turbût laukia namie, o að pamëginsiu suknisti nerûpestingà ðefo gyvenimà neriðliu monologu apie paslaptingà neákainojamø mano sapnø pobûdá. 29

Makso Frajaus sukurtą romanų ciklą „Echo labirintai“ sudaro 10 knygų: Чужак Волонтёры вечности Простые волшебные вещи Тёмная сторона Наваждения Власть несбывшегося Болтливый мертвец Лабиринт Мёнина Мой Рагнарёк Гнёзда Химер Makso kelionė tęsiasi! Leidykla „Nieko rimto“ jau išleido tris šio ciklo romanus: Atėjūnas Amžinybės glėbyje Paprasti stebuklingi daiktai

Fr-35

Frajus, Maksas Paprasti stebuklingi daiktai: romanas / Frajus, Maksas; ið rusø kalbos vertë Dalia Saukaitytë; iliustravo Sigutë Ach. – Vilnius: Nieko rimto, 2006. – 276 p.: iliustr.

Redaktorë Viltarë Urbaitë Dizaineris Simonas Gutauskas Iðleido leidykla „Nieko rimto“ www.niekorimto.lt

Spausdino UAB spaustuvë „ARX Baltica“, Veiveriø g. 142 b, LT-46353 Kaunas www.arxbaltica.lt

Seras Maksas vilki Mirties Mantijà, bet po ja slypi dvi jautrios ðirdys. Jo gyvenimas tapo panaðus á katilà su stebuklingu viralu, á kurá iðmoningoji virëja Lemtis áberia vis naujø ir naujø „prieskoniø“: þavingø merginø ir galingø burtininkø, stebuklingø talismanø ir nuostabiø eilëraðèiø, nerûpestingø pokðtø ir nesuprantamo liûdesio, o kad bûtø tirðèiau – visus Visatos stebuklus. Ir visa tai – tik istorijos pradþia. Vaje, kas dar bus!.. Maksas Frajus

„Atėjūnas“ „Amžinybės glėbyje“ „Paprasti stebuklingi daiktai“ „Tamsioji pusė“

www.niekorimto.lt ISBN 10: 9955-683-18-X ISBN 13: 978-9955-683-18-6

9 78 9 9 5 5 6 8 3 1 8 6