„Laimiuko“ nr.1 (45) kvietėme skaitytojus apžiūrėti
Vidurio terasos žemėlapį iš Neringos Vaitkutės knygos „Vaivorykščių arkos“.
Jei knygoje randi žemėlapį, tikėkis kelionių ir nuotykių. Kokius nuotykius įsivaizdavo vaikai, studijuodami šį žemėlapį, sužinosite skaitydami šiuos kelionių aprašymus!
P
o
k
eA
nė
Vidurio smailė
a
i Debesylų miška Buvusi skraidančių burlaivių uosto vieta (Keturių vėjų kalnas)
D
ra
ni usti
ieji Kraup nai y k pel
s m
a išk
s
D
sid
gir
io s
a
u
ės
ji
Kurmių laukymė
aj
ėlė
kin
didžio
ar
nt
La
abra mi šk is pr
a eim
ė
up s
si eji bokštai
ly
gu
R
mo
Ta m
Pr i e
sma
ilės
pranašų žemės
Vieta, kurioje gyveno Esta
Skl
Vienišoji uola
and
ygumo ų l s
ius
Varlių ta uto žemės s
Pa
Niurzgal
ūn
Kalnų pušynas
k
ra
št
VIDURIO TERASOS ŽEMELAPIS Sudarė skrajūnas Rododendras Auksarasis, VAIVORYKŠTĖS SPARNO kapitonas
ė
p
Liūtažiurkių karalystė
u
s
nė
Pl ač i o s i o s d y k r o
i
Žemėlapį piešė Lina Eitmantytė-Valužienė
om
io
ji
slenksčio plokščiakalnis
Aušrinė Macijauskaitė, Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazija, 4b kl.
ypATINGAS PASIVAIKŠČIOJIMAS Kartą išėjau pavedžioti po kiemą savo šunytę Princę. Ji netyčia nutrūko nuo pavadėlio ir per akimirksnį dingo kaip į vandenį. Ilgai jos ieškojau, kol pagaliau išgirdau lojimą ir nubėgau link jo. Atradau Princę prie mažo, keisto namelio. Paklebinau to namelio durelių rankeną ir durys girgždėdamos prasivėrė. Princė puolė pirma, o aš jai iš paskos. Namelis buvo labai keistas. Pajaučiau, kaip pradėjo linguoti namelio grindys. Pažvelgiau žemyn, o ten, mano didžiam nustebimui, net ne grindys, o valties dugnas! Aš ir Princė valtyje? Negali būti! Net ir pati nesupratau, kaip mūsų valtis atsidūrė Okeanėje! Gerai, kad mano šunytė valtyje. Dviems kur kas smagiau. Princė tikriausiai buvo labai persigandusi, nes prisispaudė prie valties dugno ir, kol plaukėme, neišleido nei garselio. O plaukėme ilgai, kol pagaliau įplaukėme į Romiąją upę. Vėjas mums buvo palankus, tad netrukus praplaukėme ir pro Vidurio Smailę. Staiga mūsų valtis pakliuvo į didelį vandens verpetą, trenkėsi į akmenį ir mes pliukšt… upėn. Net nežinojau, kad mano Princė moka taip puikiai plaukti. Gerai, kad krantas buvo netoli, nes mūsų jėgos vis seko ir seko. Pagaliau pasiekėme krantą ir taip atsidūrėme Preismailės lygumose. Buvome labai ištroškę, bet iš Romiosios upės negėrėme nė lašo. Ką gali žinoti, gal vanduo netinkamas gerti? Ir čia – kur buvus, kur nebuvus – lyg iš po žemių išdygo mažas žmogeliukas, kuris tarė: – Žinau, kad judvi daug keliavote, pavargote ir išalkote. Kviečiu pasivaišinti! Ir iš tikrųjų prieš mus atsirado stalas, nukrautas kvapniais kumpiais ir dešrelėmis, šviežiomis silkėmis, nuostabiausiais tortais ir keksiukais, spalvotais limonadais, sklidinais ąsočiais vandens ir visko, ko tik širdis geidžia. Mudvi su Prince labai nudžiugome, nes buvome jau smarkiai išalkę ir ištroškę. Nieko nelaukdamos puolėme prie vaišių stalo. Prisivalgę, atsigėrę iki soties norėjome padėkoti mažajam mūsų draugui - žmogeliukui, tačiau jis, kaip keistai atsirado, taip keistai ir pradingo. Tad mudu su Prince, nieko nalaukę, patraukėme tolyn, prie Slenksčio Plokščiakalnio. Kai pagaliau pasiekėme Slenksčio Plokščiakalnio viršūnę, išvydome daug elfų. Jie stovėjo ir piktai žiūrėjo į mus. Man pasidarė labai nejauku, todėl, pačiupusi Princę, pasileidau bėgti kiek kojos neša. Elfai pradėjo vytis. Bėgau ilgai ir jau visai pailsau bebėgdama, kai iš kažin kur priešais mus atsirado milžiniška voverė, kuri metė akmenį man už nugaros. Tas smūgis buvo toks stiprus, jog žemėje prasivėrė didžiulė duobė ir prarijo visus elfus. Taip mudvi su Prince buvome išgelbėtos. Labai norėjau padėkoti mūsų išgelbėtojai – voverei milžinei. Visur dairiausi, bet ji ėmė ir pradingo. Tačiau visai netikėtai pamačiau danguje sklandantį kalnų erelį. Pamojavau jam. Ir kaip aš nustebau, kai erelis, apsukęs kelis ratus,
nusileido tiesiai priešais mus. Dar vėliau buvau visai priblokšta, nes erelis prabilo žmogaus balsu. Nematytas ir negirdėtas dalykas! Taip būna tik pasakose! Viską papasakojau ereliui, kas mudviem su Prince nutiko ir kaip mes atsiradome ant Slenksčio Plokščiakalnio. Erelis išklausė mane ir tarė: – Galiu Jums padėti. Pabandysiu Jus parskraidinti namo. Žinoma, mes sutikome. Užsiropštėme ant erelio nugaros ir pakilome į dangų. Ach, koks grožis atsivėrė priešais mūsų akis! Skridome ir gėrėjomės nuostabiausiais gamtos vaizdais – pušynais, upeliais ir upokšniais... Praskridome net didžiulę pilį su bokštais ir bokšteliais, kuri atrodė šiek tiek bauginančiai. Paskui skridome virš Laukinės girios, tokios tankios, kad tikriausiai ir uodas sunkiai joje rastų kelią. Pradėjo temti, tad nusprendėme nusileisti Kurmių laukymėje ir pernakvoti. Mums besileidžiant iš aukštybių, pradėjo pūsti stiprus vėjas, žaibuoti, griaudėti. Nors ir kaip stipriai mudvi su Prince laikėmės už erelio, tačiau vėjas buvo stipresnis ir nubloškė mus nuo jo. Kaip gerai, kad spėjau pagriebti Princę. Žvilgtelėjau žemyn, o ten... didžiulė praraja. Dar tvirčiau suspaudžiau Princę savo glėbyje, stipriai stipriai užsimerkiau ir ... Nežinau, kas vyko toliau, tačiau, kai atsimerkiau, pamačiau, jog sėdžiu savo kieme ant suoliuko. Šalia manęs laksto mano mylima šunytė Princė...
Agata Janušonytė, Klaipėdos Vydūno vid. m-klos 2 dailės kl.
SKRAIDŪNĖ ESTA Kartą plaukiau laivu per Pakraštinę upę. Staiga laivas išleido keistą garsą, panašų į laivo sudužimą. Ir aš neklydau. Laivas iš tiesų sudužo. Aš likau stovėti vienut vienutėlė tarp Sklandūnų lygumų. Buvo keista. Kažkokie keisti garsai sklido už po kalno. Nusprendžiau eiti ir pažiūrėti. Be to, labai bijojau – o gal ten monstras? Ne, ne, ne, ne... Ten ne monstras, – raminau save ir priėjau tą kalną. Pažiūrėjau, o gi ten – mažytis padarėlis, panašus į fėją. – Labas, kuo tu vardu? – sucypsėjo plonytis balselis. – Aš – Eleonora. – O tu? – Aš esu skraidūnė Esta, – atsakė padarėlis. – Ateik čia, pas mane. Padėk man išeiti iš čia! – sušukau aš. – Lipk man ant peties. – Gerai, – atsakė Esta. – Nes ir aš nežinau nieko apie šitą salą. Ir mes keliavom toliau. Ėjom ir pamatėm tamsius bokštus. Kažkas sujudėjo. Mes išsigandom ir leidomės bėgti. Grįžom ten pat, kur gyveno Esta. – Gal bandom pereiti upę? – paklausė Esta. – Gerai, – atsakiau aš.
Staiga pamatėm lentą. Aš užlipau ant jos. Po to atsirado dar viena lenta, ir dar, ir dar viena. Taip ir perėjom upę. O aš nepastebėjau uolos ir atsitrenkiau į ją. Tai buvo Vienišoji uola. Ėjom toliau pro Priesmailės lygumas ir pamatėm Slenksčio plokščiakalnį. Bet nesinorėjo ten eiti. Lygiai taip pat perėjom ir Romiąją upę. – Vidurio smailė!!! – sušukau aš. Man norėjosi rėkt iš gražumo. Ji buvo tokia graži. Bet gaila, reikėjo keliauti toliau. Priėjom didelę jūrą. Aš joje išsimaudžiau. Tai buvo Paokeanė – dievų jūra. Keliavom toliau pro Debesylos ir Draustinio miškus. Pastebėjom Keturių vėjų kalną. Ėjom dar per Sidabramškį – sidabro miškus. Ir aš vos neįkritau į Didžiają prarają, bet mane išgelbėjo kurmis iš Kurmių laukymės. Keliavom ir pro Laukines girias. Žinau tokią upę, pro kurią keliavom. Jos pavadinimas – Niurzgalius. Ji yra prie Kraupiųjų pelkynų. Brrrrrrrrrrrr... Dar žinau upę pavadinimu Deimantėlė... Bet dabar apie kelionę. Kai priėjom šviesą, pamatėm pilį. Tai buvo Liūtažiurkių karalystė. Jos karalius mums padovanojo valtį, kad grįžtume namo. Man tai labai patiko. Nusibodo keliauti, bet ėjom toliau pro Plačiausias dykras. Pailsėjom ir atsisveikinom Varlių tautos žemėse. Aš išplaukiau su valtim, o ji išskrido namo. Taip ir baigėsi mano kelionė.
Karolis Požė, Klaipėdos Vydūno vid. m-klos 2 dailės kl.
MANO PIRMOJI KELIONĖ Pasakojimas prasideda taip. Nuskambės ne itin patogiai, bet gyvenu aš Kriaupiuose pelkynuose. Ten siaubingai dvokia, todėl susiruošiau į kelionę ieškoti geresnio gyvenimo. Ir netikėtai pastebejau kai ką įdomaus, tai buvo Deimantinis kelias. Prisikišau pilnas kišenes deimantų ir patraukiau toliau. Deimantinį kelią iš visų pusių supo miškai ir girios. Laukinėse giriose gyveno laukiniai gyvūnai, tai aš lėkiau kiek kojos neša, nes riaumojimas man kėlė siaubą. Didžiojoje prarajoje velniai dideliame katile virė smalą. Man teko tą prarają apeiti ir aš patekau į Sidabramiškį. Tame miške augo nematyto grožio sidabriniai medžiai. Prie Draustinio miško pamačiau dūmus, pagal juos patraukiau keliu, kurį buvo pramindę miško žvėreliai. Miške stovėjo trobelė, joje gyveno du senukai, jie mane priglaudė ir davė pavalgyti. Gerai pasistiprinęs tęsiau kelionę toliau. Priėjau Paokeanės jūrą, laimei savo kuprinėje turėjau maudymosi kostiumėlį. Apsirengęs jį ėjau pasimaudyti. Ta jūra pasirodo buvo gražioji jūra, tad aš pagalvojau, koks keistas pavadinimas. Panirau po vandeniu ir man tiesiog akys išsprogo, kokių gražių koralų ir kriauklių buvo. Toliau priėjau Vidurio smailę, nedrįsau į ją lipti, nes ji buvo labai smaili ir stati, tad aš ją praėjau. O iš labai toli matėsi Tamsieji bokštai. Pagaliau atėjau į
Pranašų žemę, kurioje buvo labai daug raganų. Aš atėjau pas vieną iš jų ir man ji išpranašavo, kad vieną dieną ant savo Kraupiųjų pelkynų pasistatysiu gražų namą. Vieta, kurioje gyveno Esta, buvo stebuklingai nematoma. Esta – tai elfė. Ji mokėjo įvairių stebuklų, pavyzdžiui, kaip žmogui pavirsti paukščiu. Vos tik ji pasakė žodį paukštis, aš akimirksniu atsidūriau savo pelkynuose. Štai ir visa mano pirmoji kelionė.
Radmintė Pikelytė, Klaipėdos Vydūno vid. m-klos 2 dailės kl.
NEĮTIKĖTINA KELIONĖ Vieną rytą mane pažadino garsus triukšmas. Pašokusi iš lovos išbėgau į lauką pažiūrėti, kas čia taip garsiai triukšmauja. Ogi mano mažieji bičiuliai nykštukai ruošėsi į kelionę. Plaustas buvo paruoštas ilgai kelionei Niurzgaliaus upelio pakrantėje. Nykštukai triukšmingai krovė dėžes, ryšulius, pintines. Jie garsiai ginčijosi, kur ką sudėti. Kaip ir kasmet nykštukai vyko į vidurvasario šventę pasveikinti valdovę Estą. Į šventę susirinkdavo visų Vidurio Terasos karalysčių tautų pasiuntiniai. Kokia laimė – aš taip pat vyksiu kartu su bičiuliais. Nykštukų plaustas didelis, vietos daug – visi tilpsime. Manęs laukia nuostabi kelionė. Aplankysime Liūtažiurkių karalystę su nuostabaus grožio pilimi. Praplauksime pro Kraupiuosius pelkynus. Pagaliau susipažinsiu su Varlių tautos karaliumi. Patirsime daugybę nuotykių, pamatysime stebuklų, sutiksime nematytų gyvūnų. Kaip sekėsi kelionėje – papasakosiu grįžusi.
Aida Marija Bielinskaitė, Klaipėdos Vydūno vid. m-klos 2 dailės kl.
MEGĖS NUOTYKIAI
Mažo miestelio mažame namelyje gyveno maža mergaitė, vardu Megė. Dienas ji leisdavo žaisdama su šunimi Sprukiu ir karstydamasi po medžius. Įlipusi į aukščiausią kiemo klevą, Megė smalsiai apžvelgdavo apylinkes. Ji ypač mėgdavo žiūrėti į mišką tolumoje, kuris mokėjo keisti spalvas – kartais būdavo šviesiai žalsvas ir viliojantis, o kartais – beveik juodas ir baugus. Megei labiausiai patikdavo ūkanoti rytai, kai miškas tolumoje atrodė sidabrinis, tad Megė slapčia jį pavadino Sidabramiškiu.
Megė labai norėjo iškeliauti į platųjį pasaulį. Bet Megė buvo maža (bent jau taip teigė suaugusieji), tad jai turėjo pakakti kiemo dydžio pasaulio, o apie tai, kas yra tame kitame pasaulyje, už tvoros, Megė galėdavo pasvajoti, žiūrėdama į seną palėpėje rastą žemėlapį. Vieną dieną, kai Megė sėdėjo ant klevo šakos, žvelgdama į tolumoje stūksantį mišką, pakilo stiprus vėjas, pačiupo žemėlapį, o Megei beliko tik stebėti, kaip jos mėgiamas žemėlapis lyg laivelis supasi ore, toldamas nuo namų miško link. Megė nė pati nepajuto, kaip nurūko įkandin žemėlapio ir nusivijo jį iki pat Sidabramiškio. Pasiekusi mišką, Megė labai nustebo – medžiai ten išties sidabriniai, žolė spindėte spindi, o gėlės iš spalvingų brangakmenių. Megė neteko žado. Beeidama mišku ji pamatė užrašą „Kurmių laukymė. Niekam nesiartinti!”. Kaip tik už šios lentelės gulėjo Megės žemėlapis. Ore plevenantis žemėlapio kampas šelmiškai kvietė nepaisyti draudimo, ir Megė žengė pro didelius vartus į Kurmių laukymę. Ją pasitiko senas kurmis su labai ilga barzda. Jis paklausė: – Kuo Jūs vardu? Kodėl atėjote į Kurmių laukymę? Juk matėte užrašą? Jūs galite sutrypti mūsų retuosius kurmiarausius! Megė atsakė: – Mano vardas Megė. Aš tik norėjau atgauti savo žemėlapį. – Kaip įdomu, – tarė kurmis, pakėlęs žemėlapį. – Šis žemėlapis išties senas. Jame dar pavaizduotos kalbančios Pranašų žemės. Jei jas rasite, sužinosite, kur paslėptas lobis. Na pabūkite, užkąskite pas mus, o ryte galėsite keliauti toliau. – Labai ačiū Jums, – padėkojo Megė. Atėjo rytas. Megė, pasiėmusi savo žemėlapį, iškeliavo toliau. Ji ėjo per Laukines girias, perplaukė Niurzgaliaus upę ir ant kalnelio pamatė Liūtažiurkių karalystę. Smalsioji Megė nedvejodama žengė pro karalystės vartus. Ją nustebino tuščios karalystės gatvės. – Gal visi susirinkę rūmuose? – pagalvojo Megė. Ji apžiūrėjo visus rūmų kambarius, bet nė viename nieko nerado. Sosto menėje Megė surado slaptas dureles. Kai ji jas atidarė, išskrido mažas paukštelis. Jis tarė: – Ačiū, kad mane išgelbėjai. Aš buvau čia uždarytas ištisus metus. – Prašom, – atsakė Megė. Paukštelis parodė Megei kelią per Plačiąsias dykras ir lydėjo ją, kol priėjo Pakraštinę upę. Megė atsisveikino su paukšteliu, sėdusi į valtį, perplaukė Pakraštinę upę ir pasiekė Tamsiuosius bokštus. O prie jų buvo, tai, ko ji ieškojo – Pranašų žemės. – Aplink nė gyvos dvasios. Ir kur čia to lobio ieškoti? – kiek nusivylusi tarė Megė. Ir tada ji išgirdo iš Pranašų žemės sklindantį balsą: – Tikrasis lobis yra tavo didelis noras pažinti pasaulį. Grįžusi namo, Megė dar ilgai galvojo apie Pranašų žemėje išgirstus žodžius ir, tyrinėdama savo žemėlapį, svajojo apie kitą kelionę į neatrastus kraštus.
Lėja Ušinskaitė, Klaipėdos Vydūno vid. m-klos 2 dailės kl.
KEISTASIS TUNELIS
Vieną kartą buvo toks berniukas vardu Paulius. Paulius mėgdavo keliauti. Kartą jis išsiruošė į didelį mišką. Į kuprinę prisidėjo daug daiktų: žibintuvėlį, sumuštinį ir taip toliau. Eidamas mišku pamatė didelį tamsų tunelį. Paulius greitai išsitraukė žibintuvėlį ir nedrąsiai įėjo į tunelį. Pirmiausiai priėjo Didžiąją Prarąją. Paulius nustebo pažiūrejęs į dugną, galvojo, kad įkris. Bet netoliese išlindo kurmis iš Kurmių Laukymės. – Ei, berniuk, ką čia veiki? – sušunka kurmis. – Nežinau, tiesiog eidamas mišku pamačiau šį tunelį ir užėjau, – atsako Paulius. – O kokia čia duobė? – Tai yra Didžioji Praraja. Jeigu ten įkrisi, niekada nebegrįši, – pagąsdina Paulių kurmis. – Ei, kurmi, negązdink manęs! – Gerai. Tada iki susitikimo. – Iki. Ir Paulius ėjo toliau. Prieina Laukinę Girią. Eidamas Giria Paulius pasiklysta. Iš paskos ėjas kurmis Paulių ir vėl išgązdina. Paulius taip išsigando, kad vos neužvožė su žibintuveliu. Bet kurmis spėjo pasitraukti. – Kurmi, ar baigsi mane gązdinti? – paklausia Paulius. – Na gerai, gerai. – Tai gal gali parodyti kelią iš šios girios? – Parodysiu. Ir jie abu išejo iš girios Kurmis ėjo namo į savo Laukymę, o Paulius į Liūtažiurkių Karalystę. Paulių nustebino toks pavadinimas. Jam buvo labai smalsu sužinoti, iš kur jis kilo. Paulius sutinka keistą šios vietos gyventoją. Jis nepanašus nei į liūtą, nei į žiurkę. Ir Paulius suprato, kodėl ši vieta pavadinta tokiu keistu pavadinimu. Bet Pauliui vistiek buvo smalsu sužinoti, iš kur atsirado tokie gyventojai. Jis paklausė Liūtažiurkės. – Klausyk, Liūtažiurke, niekada nesu sutikęs tokių gyvūnų, kas jūs tokie? Liūtažiurkė atsako: – Senų senovėje, liūtai ir žiurkės nepasidalino valdžios, visi norėjo tapti šios karalystės valdovais. Ir vieną dieną vietinis burtininkas pavargo nuo nuolatinių pykčių ir kovų. Ir pavertė juos Liūtažiurkiais , kurių snukučiai lyg žiurkių, bet su didžiuliais gaurais ir liūto uodegom, kad jie suprastų, jog reikia gyventi taikoje. Paulius tai sužinojęs patraukė toliau. Priėjo Plačiąsias Dykras. Nieko nelaukęs Paulius ėjo tolyn ir priėjo Varlių Tautos Žemes. Buvo neįprastai tylu. Staiga Paulius pasijuto alkanas ir
pavargęs, išsitraukė savo sumuštinį ir, kai ruošėsi valgyti, išgirdo keistus garsus. Apsižvalgęs pamatė labai daug varlių. Varlės nebuvo draugiškai nusiteikusios, joms nepatinka įsibrovėliai. Bet Paulius nepasimetė ir, pasidalinęs savo gardžiuoju sumuštiniu, su jomis susidraugavo. Varlės atsidėkodamos už jo draugiškumą padėjo pereiti per Pakraštinę Upę. Varlė pasakė – Kadangi pas mus yra daug akmenų, pasiimk po akmenį, dėk ant Upės ir pereik. Paulius padėkojęs traukė toliau. Jis ėjo ir priėjo Sklandūnų Lygumas. Paulius ten žavejosi saulės spinduliais bet, staiga prieš jį atsirado didelis paukštis. Tas paukštis ir sako: – Sveikas, ar tu pas Estą atėjai? – O kas ta Esta? – paklausia Paulius. – Esta – tai gražioji, nuostabioji mūsų fėja. Pauliui pasidarė įdomu. Jis tikrai norėjo susipažinti su ja. Ir paukštis sutiko jį nuskraidinti pas Estą. Paulius išvydo gražiausią vietą žemėje ir gražiausią merginą pasaulyje. Jis taip buvo sužavetas jos grožio, kad net pamiršo, kur keliavęs. Paulius galėjo stebėti ją valandų valandas, bet prisiminė, kad reikia keliauti toliau. Priejo Pranašų žemę. Paulius žvalgėsi vaikščiojo ir sutiko šio tunelio merą. Paulius paklausė – Mere, ar galite trumpai papasakoti apie šį tunelį? – Na gerai, šis tunelis yra ypatingas tuo, kad čia renkasi keisčiausi gyvūnai ir čia yra keisti pavadinimai, pvz. „Liūtažiurkių Karalystė“. Paulius padėkojo. Išėjęs iš tunelio grįžo namo. Pavalgė, atsigėrė vandens ir pasakė: – Šiandien buvo nuostabi diena! Ir atsigulė miegoti.