Pasakos kalbančiam tigrui

Donald Bisset

>

Pasakos kalbanciam

titigg rru i u i Pasakos kalbanciam

UDK 821.111-93 Bi408

Versta iš: Donald Bisset TALKS WITH A TIGER Methuen, London, 1967

Knygos leidimą remia Kultūros rėmimo fondas

ISBN 978-609-441-070-3

© Tekstas ir iliustracijos, Donald Bisset, 1967 © Vertimas į lietuvių kalbą, Lilija Vanagienė, 1972 © Leidykla „Nieko rimto“, 2013

Donald Bisset

Pasakos kalbanciam

ti grui Iliustracijos autoriaus Iš anglų kalbos vertė Lilija Vanagienė

Vilnius 2013

Tigro pasakos Mėnulis švietė pro langą tiesiog į tigrą knygoje.

– Koks tu liesas! – tarė mėnulis. – Gal nori ėsti?

– Noriu, – atsakė tigras. – Žodžių noriu.

– Žodžių?

– Taip. Kai man seka pasakas, aš visą laiką storėju ir storėju, storėju ir storėju.

– Aaa, – tarė mėnulis. – Matai, ten žmogus pro langą žiūri į mane? Gal paprašyti, kad jis tau pasaką pasektų?

5

– Nematau! – atsakė tigras. – Tik paveikslėlius šioje knygoje matau.

– Koks kvailas tigras! Juk tu vis dar 5 puslapyje.

Eikš čia.

– Štai jau 6 puslapyje.

– Na, – pasakė mėnulis, – supažindinsiu judu. Rašytojau, čia tigras!

– Aaa... Sveikas, tigre!

– Rrrrrrr rrrrr!

– Nelabai mandagiai sveikiniesi. Kodėl tu toks liesas?

– Todėl, kad neturiu ko ėsti.

– Varge tu mano! Aš tau duosiu kaulų.

– Nemėgstu kaulų!

– Nemėgsti?.. Bet aš maniau, kad tigrai mėgsta...

– Pasakas mėgstu. Tik nuo jų storėju.

– Pasakas?

– Taip. Ir eilėraščius, ir visokius pasakojimus.

– Ne kaulus?

– Ne. Žodžius.

– Aha. Gal tau pasekti pasaką?

– Pasek. Ilgą pasaką.

– Apie ką?

– Apie tigrą.

6

– Tik apie tigrą?

– Apie tigrą ir princesę.

– Gerai.

– Bet žiūrėk, kad pasaka būtų graži. Nuo kvailų pasakų man pilvuką suskausta. O jeigu pasaka labai prasta, krintu negyvas, va taip:

– Aha! Na, pradedam.

.

Princese Nina ir tigras Kartą buvo princesė, vardu Nina. Ji gyveno Nepale. Jos pilis su saulėtu sodu stovėjo pietinėje kalno atšlaitėje.

Kalno viršūnėje buvo tik sniegas, ledas ir plikos uolos, bet žemiau augo vešlūs džiunglių medžiai, tarp lapų skraidė žvirbliai, papūgos ir drugiai ir skaisčiai švietė saulė.

Pavasarį, vyšnioms žydint, princesė Nina sėdėdavo sode šukuodamasi ilgus juodus plaukus, o greta pievelėje tysodavo jos bičiulė tigrė Barča, rusvai geltona su juodais dryžiais, mažom ausytėm ir ilga raina uodega. Kai Barča imdavo žiovauti, matydavai rausvas jos dantenas ir didelius aštrius dantis.

8

– Barča, – tarė princesė vieną rytą, – tu be galo graži, o šiandien tavo gimimo diena, todėl gausi iš manęs dovanų.

Ir patiesė ant žemės gražią raudoną skraistę, išsiuvinėtą žiogeliais.

– Galėsi, Barča, ant jos gulėti, – pasakė princesė, – kai aš tave glostysiu, ir žiūrėti, kaip žvirbliai nardo vyšnių šakose ir žiogai šokinėja pievoje.

Naktį gulėdama lovoje princesė Nina girdėjo, kaip Barča tyliai vaikšto po pilies sodą, o pažvelgusi pro langą matė, kaip ji mėnesienoje žiūri į džiungles anapus sodo tvoros. Paskui Barča tarsi ištirpo tamsoje, ir princesė Nina suprato, kad ji nuėjo pas didįjį tigrą, kuris vienišas klajojo kalno šlaite.

Nina nubudo anksti rytą ir, dar neatmerkusi akių, žinojo, kad Barča jau grįžusi ir miega žolėje po jos langu ant raudonosios skraistės.

9

Neilgai trukus Barča atsivedė mažą tigriuką ir leisdavo jam tupėti ant raudonosios skraistės, bėgioti po pievą ir žaisti savo ilga uodega.

Tigriukas buvo vardu Ačas ir augo vis didyn ir didyn. Kai jam sukako vieni metai, princesė Nina padovanojo geltoną skėtį.

Ji iškepė tortą ir įsmeigė vieną žvakutę.

Kiekvienas gavo po gabalą torto, o žvirbliai – trupinių. Ir visi palinkėjo tigriukui daug daug laimės.

Bet netoliese, kalno viršūnėje, gyveno piktas vėjas. Kiaurą dieną jis ūžaudavo tarp prarajų, uolų ir sniegynų.

10

Vieną rytą vėjas pūtė smarkiau kaip visada. Jis pažvelgė žemyn, į pilies sodą, kuris it deimantas spindėjo džiunglių viduryje, ir pamatė geltoną skėtį ir mažą tigriuką, žaidžiantį su žvirbliais ir žiogais.

Nuožmusis vėjas ėmė urgzti ir inkšti. Jis čiuožte nučiuožė nuo kalno ir pagriebęs nusinešė aukštyn į padangę geltonąjį skėtį drauge su Aču, kuris laikėsi tvirtai įsikibęs.

– Cha cha, tigriūkšti, nutvėriau tave! – kvatojo vėjas ir vis nešė ir nešė vargšą tigriuką per kalnus ir dykumas, per jūras ir girias, kol pasiekė šaltą kraštą, kur net jūra buvo užšalusi. Ir čia, Šiaurės ašigalyje, vėjas nustojo pūtęs, o Ačas su savo skėčiu nusileido žemyn ant ledo ir sniego pas baltuosius lokius.

Vaje, kaip ten buvo šalta! Bet lokiai apsidžiaugė pamatę Ačą. Jie dar niekada nebuvo regėję tigro.

11

Maži balti lokiukai atbėgo žaisti su juo, bet Ačas baisiai sušalo ir žaisti nenorėjo. Buvo beveik pavakarių metas, todėl didelis baltasis lokys paklausė: – Gal norėtum žuvies?

Mat baltieji lokiai kasdien pavakariams valgo žuvį.

– Norėčiau, – atsakė Ačas.

Lokiai davė jam žuvies, bet tigriukui buvo neskanu ir jis pravirko.

– Matyt, jis mamos pasiilgo, – kalbėjo lokiai. – Nenusimink, tigriuk, mes sugalvosim, kaip surasti tavo mamą. Greitai judu būsite kartu.

– Žinot, ką padarykim, – pasiūlė vienas lokys. – Sulipkim vienas kitam ant nugaros, kol pasieksim debesis, ir tada pažiūrėsim, gal Ačo mamytė ateina.

Bematant vienas baltasis lokys pasilenkė, kitas užšoko jam ant nugaros, šiam ant nugaros užšoko trečias, tam – ketvirtas, ir visas šimtas baltųjų 12

lokių sulipo vienas ant kito. Pats viršutinis lokys iškėlė Ačo skėtį, kad geriau išsilaikytų nenugriuvęs, ir letena prisidengė nuo saulės akis.

Jis žiūrėjo į pietus, kur gyveno princesė Nina ir Barča.

– Mamos nematau! – tarė baltasis lokys su skėčiu. – Kalnai užstoja. Tačiau tolumoje, Nepalo pusėje, danguje plevena tamsus debesis, kuris vis didėja ir didėja, tarytum lėktų artyn. Neišmanau, kas ten!

– Nagi, paskubėk ir gerai pažiūrėk, – paragino pats apatinis lokys. – Man jau kojos ima linkti.

– Dabar jau matau! – sušuko viršutinis lokys. – Ten skrenda didelis debesis žvirblių, ir jie neša snapuose skraistę. Raudoną skraistę!

Ant jos...

Jam dar nebaigus sakyti, lokiai kūlversčiais nudardėjo vienas nuo kito ir bildėdami suvirto ant sniego. Visa laimė, kad nesusitrenkė! Tada atsikėlė ir ėmė žiūrėti į žvirblių debesį, kuris vis artėjo.

Kai buvo jau viršum galvų, žvirbliai paleido raudonąją skraistę, ir ji palengva nupleveno žemyn 13

ant ledo greta Ačo. O drauge su skraiste, tvirtai į ją įsikibęs, nusileido vienas iš sodo žiogelių ir užšoko Ačui ant letenėlės.

Viena baltoji lokė įsupo Ačą į skraistę, kad jam būtų šilta ir gera. O Ačas vienam lokiukui padovanojo savo geltonąjį skėtį. Tada žvirbliai pulkeliais nusileido žemyn, ir kiekvienas jų snapu sugnybo kraštelį skraistės. Galų gale, iš visų jėgų plasnodami, jie iškilo aukštyn į padangę ir nusinešė Ačą aukštai aukštai viršum ledo, sniego ir užšalusios jūros.

Apačioje lokiai vis dar laikė iškėlę geltonąjį skėtį, – du lokiukai stovėjo susiglaudę po juo, – ir atsisveikindami mojo letenomis, o Ačas plasnojančioje žvirblių karietoje tolo vis labiau į pietus ir nyko sutemose. Ačas skrido pas savo mamą ir princesę Niną, kurios nekantriai jo laukė saulėtame sode.

14

Kaip kaitriai ten švietė saulė! Princesė Nina ir tigrė Barča, žvelgdamos į šiaurę, pirmiausia pamatė mažą taškeliuką žydrame danguje, paskui debesėlį, kuris plazdėdamas artėjo prie jų.

– Ten Ačas! – sušuko princesė Nina. – Ten mūsų tigriukas!

Vis labiau ir labiau artėjo žvirblių debesis, vis žemyn ir žemyn jis leidosi, ir pagaliau ant pievos žvirbliai šalia mamos atsargiai nutupdė Ačą, įsuptą į šiltą skraistę, su žiogeliu, įsikibusiu jam į letenėlę.

Barča meiliai lyžtelėjo tigriuką rausvu liežuviu, kai šis išsirito iš skraistės, o princesė Nina pasilenkusi pabučiavo jam į snukutį. Ilgi juodi jos plaukai apgaubė tigriuką ir visai jį paslėpė.

– Ačai, – sušnibždėjo princesė, – sugrįžai! Mes niekada nebeleisim piktam vėjui tavęs nusinešti.

– Murrr! Murrr! Murrr! – murkė Ačas. ******* 15

– Kokie ten juokingi kryželiukai yra po to, kai Ačas pasako murrr?

– Tai žvaigždutės – ženklai, kurie žymi pasakos galą. Tu jau atrodai storesnis.

– Ir esu storesnis. Nupiešk mane!

– Nelabai gražiai nupiešei, ar ne? Gal paprašytum, kad paveikslėlius kas nors kitas pieštų?

– Hm! Žinai, aš galėčiau nupiešti mergytę.

– Tai Ana. Būk gerutė, Ana, nupiešk šitą tigrą.

– Šitaip jau daug gražiau! O dabar pasek man kitą pasaką.

– Gerai.

Bi408

Bisset, Donald Tigro pasakos / Bisset, Donald; iš anglų kalbos vertė Lilija Vanagienė. – Vilnius: Nieko rimto, 2013. – 76 p.: iliustr.

Donaldas Bissetas (1910–1995) – nepakartojamas vaikų rašytojas ir aktorius, daugelį istorijų iš pradžių papasakojęs televizijoje, o vėliau sudėjęs į knygas.

Su Bisseto pasakomis Lietuvos vaikai irgi susipažino ne tik knygose, bet ir ekrane, Keistuolių teatro laidelėje, kurioje atgydavo absurdiškai juokingi personažai. Na, o tigras, kuris mėgsta ėsti žodžius, negali atgyti niekur kitur, kaip tik knygoje. Rašytojas seka ir seka naujas pasakas, nuo kurių liesas tigras vis storėja.

Redaktorė Danutė Ulčinskaitė Korektorė Giedrė Kmitienė Maketavo Vilija Kvieskaitė Tiražas 1500 egz.

Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, 08217 Vilnius

>

Sioje knygoje gyvena

TIGRA S!

Nebijokit – tikrai nepavojingas ir neketinantis suėsti skaitytojų.

Jam tik reikia žodžių. Pasakų ir eilėraščių. Ir netikėčiausių istorijų apie didelį, negražų, bet labai gerą dramblį Elį, apie liūtą Semą, kuris mokėjo staugti tik tyliai, ar apie tai, kaip sena močiutė Silkė sumanė jūrą padaryti didesnę.

Pasisotins ne tik alkanas tigras, bet ir visi iki vieno skaitytojai.

Ir, svarbiausia, nuo šių pasakų neskauda pilvuko.

El. knygynėlyje – geresnės kainos!