Silvan a D e M ari
P ASKUTINI AI uzkeikimai
Versta iš: Silvana De Mari GLI ULTIMI INCANTESIMI Adriano Salani Editore, Milano, 2008
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).
ISBN 978-609-441-423-7
© Tekstas, Silvana De Mari, 2008 © Viršelio iliustracija, Ferenc B. Regös © Adriano Sapani Editore S.p.A., 2011 Išleista susitarus su Grandi & Associati. © Vertimas į lietuvių kalbą, Laura Vilkaitė, 2017 © Leidykla „Nieko rimto“, 2017
Silvana De Mari
P ASKUTINI AI uzkeikimai pirma knyga
Iš italų kalbos vertė Laura Vilkaitė
Vilnius 2017
Visiems mūsų vaikams, gimusiems iš mūsų kūnų, vaikams, kurie paprasčiausiai yra šioje planetoje, bet jie mūsų, nes mes sutikome prisiimti atsakomybę už jų gyvenimą. Visiems tiems, kurie suteikė mums garbės raminti jų verksmus, šildyti juos sušalusius, leisdami mums jaustis dieviškiems ir suteikdami drąsos pažvelgti mirties angelui į akis, kai ateis laikas sustoti širdžiai.
P i rmas
skyri u s
Išdavikų karalius „Blogiui nėra galo.“ – Blogiui nėra galo. Man taip sakydavo tėtis. Nuolat man tai kartodavo, o aš vis imu ir pamirštu. Kartkarčiais užsimirštu ir pradedu ko nors tikėtis. Paskui ir vėl būnu parklupdytas purve ir tada susivokiu, kad ir vėl susimoviau – pamiršau, kad blogiui nėra galo. Po paraliais, – pasakė nykštukas Inskajus. – Jei galėčiau kaip akmenėlius ant kelio surikiuoti į eilę visas savo viltis, kurios viena po kitos atsidūrė kiaulių lovy, jos mane nuvestų iki pat jūros, – liūdnai pridūrė. Kitas nykštukas, su kuriuo jis dalinosi kamerą, prieš įkalinamas darbavęsis dvaro juokdariu, jam atsakė ramiai ir vos ne džiugiai: – Tiesa, bet gali klotis ir daug blogiau: užuot mus pakorę, galėtų pakabinti narve ant miesto sienos, kad numirtume iš šalčio ar būtume gyvi sulesti vanagų. O ir gėriui nėra galo. Kai jau manai, kad regėjai viską, kas tik įmanoma, kad jau gavai viską, kas tau skirta, saulė ir vėl pateka, išaušta nauja diena, atsiranda kas nors, ko dar nematei. – Miela, kai pradedi kalbėti kvailystes. Tiesiog jaudina, – nevilties apimto Inskajaus balsas paniuro. – Man širdis šokčioja kaip žiogas ir skimbčioja kaip karvių bandos varpeliai šlaituose. Išties, griebia už širdies, kaip tuomet, kai močiutė dainuodavo man švelniąsias savo lopšines, 7
kol visi namiškiai buvo išžudyti, kaip ir visi kiti, kurie tik prastai atsiliepdavo apie priverstinį darbą. Gyvi likome tik aš ir brolis, tada mus išvedė į kasyklas. Susigraudinčiau nuo malonios minties apie aušrą, jei tik ji nereikštų, kad saulei patekėjus mus pakars. Mūsų net nepakars drauge – mane auštant, o tave – popiet. Kažin, ar galėtume susikeisti? Juk tiesa, kad tau nė motais mirti kiek anksčiau? Tokiems, kaip tu, nesvarbu. Galbūt jisai neturėjo vaikų. Gal visiškai nieko šiame pasaulyje neturėjo, išskyrus tik utėles ir erkes, kurių per tuos du drauge kameroje praleistus mėnesius perdavė ir Inskajui. Jo nekankino mintis, kad paliks mylimą dukterį, dar beveik mergaitę, idiotei motinai pasaulyje, kuriame knibždėte knibžda vilkų, orkų ir žmonių, tokių prakeiktų, kad nykštukų giminę pavertė vergais ir paliko tik vieną išeitį – tapti numirėliais. – Ar jau rytoj mūsų kartuvių diena? – Juokdarys ramus nusišypsojo. – Gerai, šiaip ar taip, tai bus kai kas naujo, niekada nepatirto. Pasižiūrėsime. Jei pakartas būt turi, pasiruošti tam gali: virvė kaklą tau užriš, žiopčiosi tu kaip žuvis, – pridūrė paikai pakiliai. Inskajus visiškai pasiuto. – Po paraliais, – piktai nusikeikė. – Nieko mes nepasižiūrėsime, – paprieštaravo, – pakaks šitų paikysčių. Mums ant galvos užmaukšlins gobtuvus, nežinai? Gobtuvas ant galvos ir užkimšta burna, kad prilaikytume liežuvį, taigi nieko negalėsime pasakyti – Teisėjui nepatinka kalbos kartuvėse, – Inskajaus balsas drebėjo iš įsiūčio. Net tie keli budelio jam palikti vos besilaikantys dantys tirtėjo. –
8
Puikus gobtuvas ant galvos ir nuostabus medžio gabalas burnoje, rankos surištos už nugaros, būsi gražus ir pasitempęs, – lėčiau pridūrė, stengdamasis, kad iš įkarščio liežuviu neliestų sužeistų dantenų. Geras žmogus buvo tas Juokdarys, tikrai geras, Inskajus nė nebeįstengė prisiminti visko, už ką buvo jam skolingas. Tačiau būdavo akimirkų, kai tiesiog negalėdavo pakęsti saldumo ir juokelių, į kuriuos vis nukrypdavo jo kalbos. – Nė veido nebeturėsime: jei tavo veidas uždengtas, tai tas pat, kaip visai jo neturėti. Burnoje bus medžio gabalas, kurį jau apkramtė kažkas kitas. Liežuviu jausime vietas, kur kiti nelaimėliai suleido dantis tuo metu, kai jiems virvė užspaudė kaklą ir pradėjo trūkti oro. Jausime jų seilių skonį. Jausime kraujo skonį ir nežinosime, ar tai mūsų, ar jų kraujas. Gobtuvuose užuosime prakaitą tų, kurie numirė prieš mus. Bijant jis pasidaro gaižesnis. Tų gobtuvų smarvė turėtų būti pragariška, gal jos ir pakaks mums pribaigti, nebereikės nė kartuvių. Tie prakeiktieji net padoriai nesuriša mazgų. Tai ne tikslus smūgis, nuo kurio iškart nusibaigi. Tave veržia po truputį. Prireikia gerokai laiko, kol numiršti. Oras nebepatenka į plaučius, truputį pasispardai, paskui dar truputį ir tada galbūt, jei pasiseka, išleidi kvapą. Sunkesnieji užtrunka trumpiau. O mes – nykštukai. Sveriame nedaug. Gerokai užgaištame, o mūsų veidas tuo metu būna paniręs į kito smarvę ir burnoje jaučiame to kito burnos skonį. Pasiseks, jei patys uždusime apsivėmę su tuo kamščiu burnoje. Inskajus staiga nutilo. Būtų norėjęs nusikąsti liežuvį už tai, ko prišnekėjo, jei tik dantenas būtų ne taip skaudėję.
9
Nereikėjo gąsdinti Juokdario. Kuriems galams? Jei tasai sugeba save kiek padrąsinti tuo pigiu filosofavimu, kam tai iš jo atimti? Jei tie nykūs eilėraštukai jam kuo nors padeda, kodėl gi jam jų atsisakyti? Tačiau Inskajų iš proto vedė pyktis – kad reikės mirti, kad dabar jis šioje kameroje, kad buvo toks kvailys ir leidosi sugaunamas, todėl nebegalės apsaugoti dukros ir saviškių. Norėjo gyventi. Norėjo dar turėti metų metus, dešimtmečius gyvenimo. Tačiau turėjo tik pyktį, kad teks numirti. Pagalvojo, kad visi nori gyventi, net ir tie, kurių gyvenimas – skurdas ir priverstinis darbas kasyklose. Jo gyvenimas buvo kas kita – jis turėjo žmoną (na, gal ji ir tas pat, kaip priverstinis darbas kasyklose), bet dar turėjo ir dukrą. Jam teko kęsti pikčiurną savo uošvę ir visą jos šeimą, bet dukra buvo verta to, ir daug daugiau. Jis turėjo išdidumo susivokti, kad priešintis įmanoma, ir tai geriau nei ta lėta jų mirtis vergovėje. Turėjo išdidumo pradėti mokyti to savo žmones. Dėl viso to nevertėjo niršti ant Juokdario, kur ten. Inskajus pratrūkdavo pykčiu ir tada gailėdavosi. Tačiau vos tik anas praverdavo burną, jį vėl apimdavo susierzinimas. – Ar žinai pasakojimą apie nykštuką ir kalakutą? – paklausė Juokdarys. Nelaukdamas Inskajaus atsakymo gyvai pradėjo: – Taigi, nykštukas turi parduoti kalakutą. Paprastai į turgų eina jo žmona, bet dabar ji gimdo vaikelį, taigi į turgų reikia eiti vyrui. Tačiau jam tai pirmas kartas ir jis nežino, kiek kainuoja kalakutas. Išeidamas pamiršo pasiklausti žmonos, žinai, jai buvo sąrėmiai, šalia
10
buvo pribuvėja, tai jis ir pamiršo. Taigi jis nueina į turgų ir nežinodamas, kiek prašyti, ieško, kas dar pardavinėja paukščius, kad nusistatytų kainą. Niekas neparduoda kalakutų, tačiau vienas senis parduoda lakštingalas. Nedidukas narvelis su lakštingala kainuoja tris skatikus. Nykštukas įsikuria greta lakštingalų pardavėjo. Pagaliau prieina viena senutė ir klausia, kiek kainuoja kalakutas. „Trys taleriai“, – atsako nykštukas. „Trys taleriai už kalakutą? Tai beprotybė!“ – sako senutė. Nykštukas parodo į nedidelę lakštingalą greta, o paskui į riebų savo kalakutą: „Mano kalakutas šimtą kartų stambesnis už lakštingalą, taigi aišku, kad ir kainuoja šimtą kartų daugiau“, – sako. „Bet lakštingala gieda“, – pareiškia senė. „O mano kalakutas – galvoja“, – atkerta nykštukas. – Iš juoko galėčiau apsisiusioti, – kandžiai atsakė Inskajus. Nedaug buvo dalykų, kurių nekentė labiau nei šito pasakojimo apie kalakutą ir nykštuką, vieno iš tų, iš kurių tarsi savaime aiškėja, kad nykštukai yra ir godūs, ir kvaili. Paskui pasigailėjo – argi sunku būtų buvę apsimesti, kad juokiasi? Bent šį paskutinį kartą! Inskajus apsidairė. Kamera buvo siaura ir aukšta. Grindų ploto nepakako žmogui ar net nykštukų giminės ponui atsigulti. Teko sėdėti. Sulig puse kameros aukščio buvo įtaisyta antresolė, maždaug dviejų trečdalių grindų ploto, skirta antrajam nuteistajam, taigi šiam reikėjo būti gana atletiškam, nes jokių laiptelių nebuvo likę nė ženklo. Dar aukščiau buvo paskutinis aukštas po nedidele anga lubose. Čia stovėjo
11
Daligaro valdovė Rozalba turi tris nepaprastus vaikus. Tačiau mažajam Joršui, visų vadinamam Josu, nesiseka viskas, ko tik imasi: nei skaičiai lenda į galvą, nei vardai išlieka atmintyje. Tačiau vieną dieną jį aplanko pranašingas regėjimas: nykštukų giminei gresia pavojus. Kaip įtikinti visus, kad nykštuko Inskajaus balsas ir skausmas jo galvoje – tikri, kaip įrodyti, kad tai ne vaikiškos vaizduotės pramanas, o besipildanti senovinė pranašystė? Taip prasideda nuotykių, paslapčių ir senovinių užkeikimų kupina istorija apie tai, kad net iš pirmo žvilgsnio mažiausias ir silpniausias gali tapti didis. „Paskutinių užkeikimų“ trilogija pratęsia įvykius, nutikusius knygose „Paskutinis elfas“ ir „Paskutinis orkas“, bet tai jau visai kita istorija, kurią galima skaityti ir atskirai. Italų rašytoją Silvaną De Mari (g. 1953 m.) pamėgo skaitytojai ir literatūros kritikai ne tik pasaulyje, bet ir Lietuvoje. Jos maginės fantastikos knygos žavi ir vaikus, ir paauglius, ir suaugusiuosius.
Skaitykite visą seriją: Paskutinis elfas Paskutinis orkas. I knyga Paskutinis orkas. II knyga Paskutinis orkas. III knyga
Redaktorė Mimoza Kligienė Korektorė Eglė Devižytė Maketavo Miglė Dilytė Tiražas 2000 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius
„Kai užvaldys skausmas ir siaubas, o jo gentainiams nebeliks nė šešėlio vilties, tada nykštukų karaliui nutiks keistas stebuklas, ir jo mintys sapnų šešėliuose paprašys pagalbos iš elfų valdovo.“ Ilgam stojo tyla. – Ir ką tai reiškia? – atsargiai pasiteiravo Josas. – Kad sapne, mano mylimas broli, elfų valdove, nykštukų karalius paprašė tavo pagalbos, – švelniai paaiškino Arduinas. Ar kas nors patikės pranašyste? Kas ryšis gelbėti Inskajų ir visą nykštukų giminę? Nereikia būti didvyriu, kad imtumeisi didžių ir pavojingų užduočių. Kartais užtenka drąsiai ir nesavanaudiškai ateiti į pagalbą kitiems, kad juo taptum. Pasaulyje, kuriame tebegyvuoja senosios legendos ir pranašystės ir kasdien tenka kovoti su neteisybe, paslapčių ir pavojų visuomet užteks. Tereikia drąsos į juos leistis.
Kas nutiko prieš tai? Daugiau legendų ir nuotykių:
ISBN 978-609-441-423-7