Silvan a D e M ari
P ASKUTINI AI uzkeikimai
Versta iš: Silvana de Mari GLI ULTIMI INCANTESIMI Adriano Salani Editore, Milano, 2008
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).
ISBN 978-609-441-464-0
© Tekstas, Silvana De Mari, 2008 © Viršelio iliustracija, Ferenc B. Regös © Adriano Sapani Editore S.p.A., 2011 Išleista susitarus su Grandi & Associati. © Vertimas į lietuvių kalbą, Laura Vilkaitė, 2017 © Leidykla „Nieko rimto“, 2017
Silvana De Mari
P ASKUTINI AI uzkeikimai antroji knyga
Iš italų kalbos vertė Laura Vilkaitė
Vilnius 2017
Ambaradanbarandandu, paspruks karalius nykštukų, jis skries žemyn iš pat dausų, ir anei burtų, nei sparnų. Ambaradanbarandandu, ir leisis snaigės ant laukų, apgaubs šydu sparnus varnų, ir bus ir balta, ir tamsu. Ambaradanbarandandu, paspruks karalius nykštukų, jis skries žemyn iš pat dausų, ir anei burtų, nei sparnų. Ambaradanbarandandas, dukrelė orko jį pames, dukrelė orko jį suras, bus dar tenai ir kasykla, tokia gili, tamsi, juoda, kad net ir jį baugins ana. Ambaradanbarandandis, jis gyvas sveikas pasiliks, jei tik istoriją išgirs.
Ambaradanbarandandės, sūnus tuoj orko atskubės, drakonas aukso nugalės. Ambarandanbarandandes, drakonas aukso pasimes, orko sūnus kudašių neš. Ambaradanbarandanda, ir karalienė lauks viena, kol ją karalius aplankys, iš apačios aukštyn užlips ir oi kokia smagybė vyks.
Pi rmas
skyri u s
Pienas ir medus Tolumoje, orkų žemėje, kilo nuostabūs bokštai su mažų melsvų akmenų kupolais. Nuo tos dienos, kai storulė Mašiakė padėjo Inskajui pasprukti, ją visur persekiojo kalbos apie šį nutikimą, nes tai buvo vienintelė naujiena sustingusiame grafystės varge. Ji nuolat vaikščiodavo nuleidusi galvą, lydima aplinkinių patyčių, šitaip būdavo visada, kiek tik ji prisiminė. Tačiau dabar po jos nuolankumu slėpėsi džiaugsmas ir pergalės jausmas. Bent jau vieną išgelbėjo. Kai tą dieną ji atėjo į Didžiąją aikštę, kaip tik pamatė raitelių būrį išjojant persekioti bėglio. Ji pati negirdėjo, kaip keikėsi grįžę jo nesučiupę kariai, tačiau jai apie tai pasakojo. Ir dėl to ją apėmė laukinis džiaugsmas, tokį jautė pirmą kartą gyvenime. Ji atsipirko tik nuskusta galva ir keliais smūgiais. Jei būtų buvusi ne vyriausiojo budelių vado duktė, būtų kitaip sumokėjusi už savo kvailumą. Laimė, jos tėvas buvo labai mylimas, tikriausiai mėgstamiausias Teisėjo-Valdytojo pavaldinys, tarsi nuolat teikiantis jam tikrumą, kad jo įsakymai bus įvykdyti. O Mašiakė buvo vienintelė tėvo palikuonė. Dievai nebuvo labai palankūs budelių vadui – nė viena iš šešių žmonų, kurias jis vedė, o paskui vieną po kitos metė, 9
taip ir nesugebėjo pagimdyti jam vaiko. Tik septintoji pastojo. Ir gimė Mašiakė, kurios trūkumas buvo tas, kad ji buvo mergaitė. Ji gyveno su mama, kol jai sukako aštuoneri. Tai buvo aštuoneri pieno, medaus ir švelnumo metai. Ir baimės metai, kai tėvas sugrįždavo namo, ypač jei būdavo išgėręs, tačiau tą baimę jos dalindavosi dviese – ji ir mama – ir, kaip ir visi pasidalinti dalykai, ji palengvėdavo. Paskui viskas pasibaigė. Mama mirė gimdydama broliuką, o jis taip ir nepradėjo kvėpuoti. Mašiakė liko viena. Nebebuvo jokio pieno. Jokio medaus. Jokių eilėraštukų. Tik baimė. Nuolatinė. Milžiniška. Su niekuo nebesidalinama. Visa jai. Tačiau budelių vadui blogiau buvo ne sutuoktinės, o vyriškosios lyties palikuonio mirtis – jis iškart taip ir pareiškė, o paskui kartodavo tai bent dukart per dieną, kasdien, išskyrus tas dienas, kai smarkiai prisigerdavo, nes tada nebeįstengdavo kalbėti. Nuo tada Mašiakė gyveno tarp dulkių ir purvo iki pat vienintelės savo pergalės – Inskajaus pabėgimo. Ji laimėjo viena prieš visus. Priešais jos akis praėjo visos budelių aukos, tik ne šitoji. Mašiakė vis pagalvodavo, kad jei nykštukas dar gyvas, gal jis ją laimina, ir dėl to jai buvo šiek tiek lengviau tempti siaubingą gyvenimo naštą. Mašiakės tėvas be galo mylėjo visus vanagus. – Jie kaip sūnūs, kurių niekada neturėjau, – aiškindavo juos glostydamas. – Tėvišką išdidumą, kurio man pagailėjo likimas, padovanojo jie.
10
Plėšrūnai tarnavo žinianešiais. Vanagas nunešė Arnrhankui, menkam menkos Šiaurės vakarų orkų karalystės valdovui, žinutę, kad nykštukas Inskajus pabėgo ir anksčiau ar vėliau pasirodys jo žemėse. O paskui atnešė atsakymą – džiugią žinią, kad nykštukas sugautas. Iš esmės tai buvusi tikra sėkmė, kad Mašiakės dėka jis nebuvo nužudytas – vienu vergu daugiau, už jį jau buvo tvarkingai sumokėta, jis buvo pirmasis iš visos savo genties, ištremtos ir pristatytos orkams. Ilgais susirašinėjimais buvo sutarta visos nykštukų giminės trėmimo kaina, pirmiau Inskajaus genties, paskui – kaip visada apkaltinus kokia nors išdavyste – visų kitų. Nykštukai buvo nepatikimi, o Teisėjui-Valdytojui reikėjo pinigų ir apsaugos. Kvepalų gamyba, praturtinusi jį Daligare, Alyjilėje ėjosi sunkiai. Klimatas čia buvo per šaltas. Net naudojant visą įmanomą maistą trąšoms gėlės neaugo, kaip būtų turėjusios. Nykštukų trėmimu ketinta vienu šūviu nušauti du zuikius – išlaikyti viešąją tvarką ir pagerinti ekonomiką. Mašiakė niekuo nepasitarnavo. Kaip visada. Galiausiai visi kaliniai, kuriems ji padėdavo atnešdama tvarsčių, salyklo spirito ir švaraus vandens, buvo pakarti. Vienintelis pasprukęs vėl buvo sugautas, kad mirtų netekęs jėgų švino ir gyvsidabrio kasyklose. Aukštai kalėjimo bokšte, nekreipdama dėmesio į aplinkui ratu kylančias nuostabias, baltutėles kalnų viršūnes, Mašiakė žvelgė į tuštumą, kuri ją skyrė nuo aikštės apačioje. Užsimerkė.
11
Pagunda persisverti taip, kad nebebūtų įmanoma atsitraukti, vis augo. Angeliškas skrydis ir velniškas skausmas, tačiau jis tetruktų vieną akimirką ir tada – visiškai nieko. Viduje ji vis dar jautė neaiškų troškimą gyventi, banalią svajonę apie aistrą, tačiau suprato, kad visai tai tėra kvailystės, prasimanymai. Kiek tik prisiminė, diena po dienos, rytas po ryto ji vis atidėliodavo savižudybę. Kasdien išorinėse vienutėse būdavo koks kalinys, kurį ji galėdavo pasiekti ir kuriam galėdavo ką nors nunešti. Kasdien jų virtuvėje būdavo gausu maisto likučių, kuriuos ji galėdavo išdalinti elgetoms. Kasdien atsirasdavo skausmo, kurį galėjo palengvinti. Ji vis kartodavo sau, kad kol bus, kam gali pagelbėti, ji palauks. Dabar viskam galas. Išorinės vienutės buvo tuščios, niekam jos nereikėjo, ji galėjo iškeliauti. Mašiakė užsimerkė – ir viskas prisipildė spalvų ir šviesų. Nebebuvo sniego. Nei vargo, nei baimės neliko nė ženklo. Ji jautė šiltą vasaros saulę spindint Alyjilėje, įspūdingai iškilusioje virš vaismedžių pilnų slėnių ir ganyklų su neaprėpiamomis bandomis. Ten buvo baltų didingų karvių lenktais ragais ir šimtai avilių, kaip kartą buvo mačiusi senosios sosto salės freskoje, vaizduojančioje išgalvotą pieno ir medaus šalį. Vizijoje jos žvilgsnis perėjo kalnus, Įtrūkusį kalną, siaurą slėnį. Tolumoje, orkų žemėje, kilo nuostabūs bokštai su mažų melsvų akmenų kupolais. Ji atsimerkė apstulbusi ir persigandusi. Pamanė, kad kraustosi iš proto. Vėl užsimerkė, šį kartą tematė tik
12
užmerktų blakstienų tamsą, tačiau išgirdo kažką judant, lyg šoktelint – išgirdo tylutėlį garsą priešais ir atsimerkė. Priešais ją ant dantytos bokšto sienos tupėjo juodas katinas. Mašiakė niekada nebuvo jo mačiusi. Tai buvo didelis katinas stipriais raumenimis, ryškėjančiais po žvilgančiu kailiu. Nuostabios jo akys buvo žalios kaip tvenkiniai, kalvų vėjo spalvos. Mašiakė ir katinas ilgai žvelgė vienas į kitą. Paskui katinas apsisuko, nubėgo žemyn stačiais laiptais, perėjo terasą ir įlindo pro vienas grotas apačioje, kur jį pasitiko kažkieno balsas. Kitas balsas atsklido iš vienutės greta. Taigi išorinės kameros nebebuvo tuščios. Tai buvo vienintelės kameros, kurias ji galėdavo pasiekti, ten būdavo sumetami vargšai, laikomi tokiais nepavojingais, kad nebūdavo stengiamasi atriboti jų nuo pasaulio. Šios žiaurume ir įtarume skendinčios karalystės kalėjimuose netrūkdavo nekaltųjų, tačiau į išorines vienutes įkišdavo tik tuos, dėl kurių būdavo įsitikinę, kad jie niekada nieko blogo nepadarė ir nepadarys. Mašiakė vėl turėjo užduotį. Ir turėjo laiko. Jos tėvas ir Teisėjas buvo toli. Jiems prireiks gerokai laiko sugrįžti, ištisų savaičių. Kiemas buvo tuščias. Ją vėl apėmė susijaudinimas, kaip tada, kai išgelbėjo Inskajų. Ji galėtų paduoti šviežios duonos ir švaraus vandens krepšyje, kurį nuleistų iš viršaus. Paskui jai toptelėjo, kad žino, kur tėvas laiko raktus, žinoma, ne nuo vienučių, bet nuo koridorių. Ji galėjo prieiti iki vienučių durų ir paduoti daiktų pro angą jose. Galėjo pasikalbėti su sulaikytaisiais, kaip nors jiems padėti.
13
Galėjo sužinoti, ar tiesa, kad už miesto esama pasaulio. Ji net apsvaigo pagalvojusi apie tokį didelį nusižengimą. Dar pagalvojo, kad jei pažins išorinių vienučių kalinius, jų mirties siaubas ją sugniuždys, tačiau nusiramino žiūrėdama žemyn. Paskui padarys tai, ką taip seniai atidėliojo. Mintis apie mirtį teikė ramumo. Gražus skrydis nuo bokšto viršūnės, ir viskas, visiškai viskas praeis. Prisiminimai, ilgesys. Net ir banalus troškimas gyventi, net ir svajonė apie aistrą.
Antr as
skyri us
Žemesnieji orkai, kasyklų princai „Tikrovė yra dievų svaja ir ji didingesnė už mūsų svajas, nes dievai didingesni už mus. Kartais jie žiaurūs, kartais tikri niekšai, ir negali nuneigti, kad dažnai paiki, tačiau, šiaip ar taip, didingesni.“
Pirmomis dienomis Inskajus buvo kaip kokia naujovė. Orkai laikė jį surakintą ir ateidavo pasižiūrėti – pirmasis vergas po pralaimėjimo. Inskajus pagalvojo apie lokį, vedžiojamą iš turgaus į turgų, kad jis, šokėjos laikomas už grandinės, rodytų savo žiaurumą. Šis reginys keldavo nerimą, tačiau ir užburdavo. Tai prisiminus nykštuką suėmė toks ilgesys, kad akyse sužibo ašaros. Pagalvojo, kad jau niekada nepamatys lokių pasirodymų ar turgaus. Jis pats orkams nekėlė nerimo ir nežavėjo, tačiau jaudino tai, ką jis įkūnijo – naujos orkų spindesio ir grobimų eros pradžia. Jo grandinės buvo žinia apie pagaliau sutryptą Žmonių pasaulį, apie tai, kad visa jų jėga, nepakenčiamas išdidumas, nepadorus įsitikinimas, kad jie esantys mokslo ir laukų drėkinimo žinių šeimininkai, gali būti sunaikinti. Kai jau visi juo pasigrožėjo, mesdami į jį tik po truputėlį purvo ar daugių daugiausia kokį mažą akmenėlį, kad nesužeistų, buvo nuspręsta, kad jis, belaukdamas, kol
15
Vykstant nesibaigiančiam karui tarp žmonių ir kraugerių orkų, Daligaro miesto karalienės ir elfo sūnus Josas ima sapnuoti nykštukų karalių. Iš sapnų ima aiškėti, kad taip pildosi senovinė pranašystė. Visai nykštukų giminei, pavergtai orkų, reikia žmonių pagalbos. Laukia nepamirštami nuotykiai ir mūšiai. „Paskutinių užkeikimų“ trilogijoje pratęsiami įvykiai, nutikę knygose „Paskutinis elfas“ ir „Paskutinis orkas“, bet tai jau visai kita istorija, kurią galima skaityti ir atskirai. Italų rašytoją Silvaną De Mari (g. 1953 m.) pamėgo skaitytojai ir literatūros kritikai ne tik pasaulyje, bet ir Lietuvoje. Jos maginės fantastikos knygos žavi ir vaikus, ir paauglius, ir suaugusiuosius.
Skaitykite visą seriją: Paskutinis elfas Paskutinis orkas. I knyga Paskutinis orkas. II knyga Paskutinis orkas. III knyga Paskutiniai užkeikimai. I knyga
Redaktorė Mimoza Kligienė Korektorė Eglė Devižytė Maketavo Miglė Dilytė Tiražas 1500 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius
Dabar einame laimėti. Jei žūsime, ką padarysi. Jei laimėsime, šitas miestas bus gerų žmonių miestas, o už gerų žmonių miestą verta ir žūti. Negailestingieji orkai, pavergę visą nykštukų giminę ir nesiliaujantys puldinėti žmonių miestų, turi paslaptį. Tai paskutinis senojo pasaulio užkeikimas iš tų laikų, kai dar gyveno elfai, drakonai ir galingi burtininkai. Orkai žino, kad būtent šiame užkeikime slypi jų galybė. Tačiau kai kas mano, kad būtent šie senoviniai burtai, pavertę orkus beveik nenugalimais kariais, iš tiesų yra ne jų stiprybė, o prakeiksmas.
Kas nutiko prieš tai? Daugiau legendų ir nuotykių:
ISBN 978-609-441-464-0