Paskutiniai užkeikimai. III knyga by Nieko rimto

Silvan a D e M ari

P ASKUTINI AI uzkeikimai

Versta iš: Silvana De Mari GLI ULTIMI INCANTESIMI Adriano Salani Editore, Milano, 2008

Ši knyga skiriama ir besikaunantiems angelams – Ayaanai Hirsi, Charlotte’i, Azarai, Taslima’ai. Šita knyga skiriama ir Theo, laisvės ir atjautos kankiniui, kurio žiauri mirtis nebuvo tik specialusis efektas. Baimės ir gero išsilavinimo sugadinta valdžia nedrįso pastatyti paminklo ten, kur buvo pralietas jo kraujas, bet ten kasdien padėta gėlių ir tos gėlės virs bekrašte pieva per visą pasaulį, kad visos moterys galėtų ja vaikščioti ir rasti kelią iš tamsos.

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

ISBN 978-609-441-535-7

© Tekstas, Silvana De Mari, 2008 © Viršelio iliustracija, Ferenc B. Regös © Adriano Sapani Editore S.p.A., 2011 Išleista susitarus su Grandi & Associati. © Vertimas į lietuvių kalbą, Laura Vilkaitė, 2018 © Leidykla „Nieko rimto“, 2018

Silvana De Mari

P ASKUTINI AI uzkeikimai trečioji knyga K araliaus sugrįžimas

Iš italų kalbos vertė Laura Vilkaitė

Vilnius 2018

Pi rmas

skyrius

Sniegas ...apsivilkusi aksomu ir auksu... Rozalba prabudo ledinėje lovoje. Jai reikėjo kuo greičiau išsipūsti suledėjusią nosį. Jos veidas buvo suledėjęs, rankos suledėjusios, bet visa tai buvo niekis, lyginant su tuo, kokios suledėjusios buvo kojos. Jai prireikė kelių akimirkų prisiminti, kad šio šuniško šalčio priežastis ta, kad ji Alyjilėje. Vietiniai gyventojai greičiausiai iš kaimynų ir sąjungininkų orkų buvo išmokę kvailiams būdingo negebėjimo įsikurti patogiai. Visur buvo šalta, purvina ir nepatogu, išskyrus tik Teisėjui priklausiusius kambarius. Tie buvo aprūpinti prabangiomis naujomis langinėmis ir židiniais, bet tuos kambarius jie atidavė išsekusiai nykštukų giminei. Rozalba ir visi kiti įsitaisė dvaro ir tarnų kambariuose, kuriuose tebuvo keli kaitintuvai ginti nuo ledinių skersvėjų, traukiančių pro senas, nesueinančias langines. Alyjilė buvo ne vargana. Ji buvo apgailėtina. Antroji Rozalbai į galvą šovusi mintis buvo ta, kad dar vieną dieną praleis negalėdama pamatyti brangiausiųjų savo vaikų. Kaip ir kiekvieną akimirką, kai tik nemiegodavo, ji galvojo, ar Varilėje, kur jie pasiliko, kas nors atsakingai juos prižiūri, ar jie pakankamai šiltai apsirengę, ar tinkamai maitinasi ir ar nesusiduria su jokiais pavojais. 5

Ji tikėjosi, kad Fjama nepernelyg užsiėmusi abiem naujagimėmis ir pasirūpina ir jos vaikais. Tikėjosi, kad Erbrou, vyriausioji, rūpinasi mažaisiais broliukais. Tikėjosi, kad Arduinas, išmintingiausiasis, rūpinasi impulsyvesniais broliu ir seserimi. Tikėjosi, kad Josas ramus ir saugus žaidžia kur nors su savo vilkeliu ar domisi, iš kokio liejinio padaryti vyriai ir spynos. Ji niekada nebuvo buvusi atskirta nuo savo vaikų, nebent tik porai dienų. Tariant vaizdingais Anriko, Daligaro būrių vado, žodžiais, niekada anksčiau tie vargšai vaikigaliai nebuvo pajėgę pakankamai atsitraukti nuo niūrių jos sijonų, kad galėtų nusispjauti ant žemės jai negirdint. Dar viena ar daugiausiai dvi savaitės, ir ji vėl juos apsikabins. Taip bus praėję daugiau nei mėnuo, kai tie trys gali sau spjaudytis, kiek tik panorėję. Anrikas bus patenkintas. Rozalba atsistojo ant ledinių grindų, drebėdama priėjo prie lango ir atidarė langines. Drauge su gerokai šaltesniu už grindis ir už patį kambarį oro gūsiu įsiveržė ir sūkurys snaigių. Snigo ant dar žalių pievų, ant medžių su lapais. Snigo ant labai prastų kelių, ant jau patvinusių upelių, ant nesaugių senų tiltų. – Prakeiktas oras! – sumurmėjo Rozalba. Kad jau greta nebuvo vis priekaištaujančio senešalo, buvo galima ir išsilieti. Šiandien negalės iškeliauti namo.

Ji miegojo apsivilkusi visus savo drabužius ir apsiaustą, bergždžiai tikėdamasi, kad sušils ar bent jau nepraras nė trupučio kūno dar turimos šilumos. – Prakeikta karalystė. Prakeiktas miestas, – dygiai pridūrė. Ji turėjo stengtis išvykti kuo greičiau, vos tik bus įmanoma. Norėjo atsiimti vaikus, grįžti namo ir tikėjosi, kad, jei kils karas su orkais, jis nebus pernelyg ilgas ir sunkus. Gal tai tebus virtinė susirėmimų ir Rankstrailis susitvarkys pats vienas. Buvo kalbama, kad jam jau geriau. Ji priėjo vidurinį kambarį, kur buvo įkurdintas Inskajus, susuptas į visas antklodes, kokias tik Oniksei pavyko nugriebti, greta milžiniško židinio, kuris anksčiau šildė Teisėjo dienas. Ji čia įėjo pirmą kartą. Oniksė ir Inskajus buvo prabudę ir jai nusišypsojo. Abu sėdėjo ant stropiai paklotos lovos. Oniksė greičiausiai buvo susiradusi adatų, gal ir ne auksinių, bet atrodė, kad ir šitos tinka. Ji siuvinėjo kažkokią tamsiai mėlyno aksomo medžiagą. Matyt, kaip tik tą akimirką baigė – užmezgė mazgą ir nukando siūlą. Kambarys buvo šiltas. Rozalba bent jau galės truputį pasišildyti kaulus, tačiau prieš imdama mėgautis šiluma ji pastebėjo kilimą. Žinojo, kad Trakrailis liepė kilimu užtiesti tą grindų vietą, kurią amžiams sutepė Teisėjo kraujas. Tai buvo kvadratinis ryškiai raudonos spalvos kilimas, patiestas kreivai, kaip paprastai būna, kai kilimas tiesiamas norint ką nors paslėpti.

Rozalba žvelgė į jį kaip užhipnotizuota. Jai pasirodė, kad ir raudonas vilnonis audinys žvelgia į ją, bet paskui ji nusipurtė šitą juokingą mintį. Tai greičiausiai tik nuo šalčio. Ar dėl spalvos. Tai buvo kraujo spalva – Teisėjo kraujo. Ji priklaupė ir pakėlė kilimo kampą. Žvelgė į tamsią dėmę ant puošnių medinių grindų. Teisėjo kraujas. Teisėjas miręs. Daugiau nieko nenužudys, na žinoma. Jis nužudė Joršą, o dabar jis miręs. Ir su Joršo mirtimi dabar jau viskas baigta. Viskas. Jau nieko nebėra neaiškaus. – Mano ponia! – pašaukė ją Inskajus. Buvo uždėjęs ranką jai ant peties. – Mano ponia! – pakartojo. Rozalba pažvelgė į ramų jo veidą, subjaurotą ligos ženklų. Oda buvo papilkėjusi, o juodi ratilai po akimis – siaubingi, didžiuliai, juose slėpėsi tamsios akys. Tačiau iš tų akių dvelkė visiška ramybė. Rozalba susivokė, kad, kaip ir dauguma, yra linkusi laikyti nykštukus „mažyliais“, komiškai pasenusiais vaikais. Menkais asmenimis, menkais kovotojais, kurių gyvenimai ir skausmai menki. O viską atlaikęs nykštukų karalius greta jos spinduliavo jėga. Jo ranka jai ant peties buvo vienintelis šiltas dalykas šiame lediniame pasaulyje. – Mano ponia, būkite gera, stokitės. Rozalba linktelėjo. – Ar turite žinių iš mano sūnaus? – tyliai paklausė. – Ne, mano ponia, nuo tada, kai jūs pasirodėte manęs gelbėti, užkeikimas, jungęs mano ir mažojo princo mintis,

pasidarė nebereikalingas ir išnyko, – atsakė Inskajus. – Man teliko tik gebėjimas suprasti kitų sielas ir dabar jaučiu jūsų skausmą, lyg jis būtų mano paties. Prisiartino ir Oniksė. Rankose laikė savąjį tamsiai mėlyno aksomo debesį. Drauge su Inskajumi ji padėjo Rozalbai atsistoti ir įteikė jai aksomą. – Tai suknia jums, mano ponia, – pasakė. – Ji iš šito kambario užuolaidų. Tai geriausias aksomas, kokį tik esu gyvenime mačiusi. Aš dirbu greitai, man pakako šios nakties. Suknia, kurią vilkite, ponia, jums per plati, ji tiesiog kaba ant jūsų. Visos tos žygio dienos pakeitė jūsų figūrą. Jūs – Žmonių pasaulio karalienė. Žiūrėdami į jus turime žinoti, kad mūsų pasaulis stiprus ir turtingas ir nebus nugalėtas. Ponia, jūsų dėvimos suknios skurdumas mus gąsdina. Rozalba pažvelgė į mėlyno aksomo suknią. Apačioje buvo daugybė aukso siūlais siuvinėtų gėlyčių. Rozalba atpažino rožes, žibuokles, lelijas, kalijas, hortenzijas, ramunėles. – Tai buvo užuolaidų virvės, – paaiškino Oniksė. – Jos iš gryno aukso. Pamačius medžiagą Oniksės rankose, Rozalbai atrodė savaime suprantama, kad ji siuva ką nors sau ar gal dukteriai. Be to, jai atrodė savaime suprantama ir tai, kad pirmąją naktį Oniksė praleis ilsėdamasi. O ji ją praleido siuvinėdama suknią jai. Rozalba buvo sujaudinta. Niekada nenorėjo siuvinėjimų, po Joršo mirties jie ją nervino, bet šitie buvo itin gražūs, priminė jai pavasarį, žydinčius sodus, kur bėgiodavo jos vaikai. Gėlytės buvo išsiuvinėtos skirtingo storio siūlais, todėl virto tikrais bareljefais. Ji ne ką teišmanė apie siuvinėjimą,

bet buvo matyti, kad kiekviena gėlė supinta iš kelių įvairių siūlų. Ši technika labiau priminė skulptūrą nei siuvinėjimą ir tai buvo jos pranašumas, nes buvo galima dirbti greitai. Gėlės buvo tik pačioje suknios apačioje ir nemažino griežto jos paprastumo, jos tebuvo būdas priminti, kad gėlių esama ir kad gali būti ir lengvesnių už kitas dienų. – Ir aš turiu jums dovaną, ponia, – įsiterpė Inskajus. – Tai stebuklingas kaltas. Jis iš orkų pasaulio. Juo įrėžti rėžiai įsižiebia, kai greta yra juos įrėžusiojo, nesvarbu, vyro ar moters, palikuonis. Šiąnakt aš įrėžiau šitą rėžį, o Oniksė – aną, matote? – pridūrė rodydamas į du nedidelius rėžius ant vienos iš langinių. – Jie įsižiebia pasirodžius Lylinai, mūsų dukteriai. Įsižiebia, nors ir šiek tiek mažiau, ir kai pasirodo Nirdlis, kuris ją myli ir nori vesti. Iš pradžių manėme, kad šitas kaltas buvo pagamintas tik kad būtų galima atskirti nesantuokinius vaikus ir nubausti jų motinas. Tačiau atrodė neįmanoma, kad tokio grožio daiktas, nušviečiantis tamsą kaip jūsų kardas, su ant koto įrėžtu begalybės ženklu, galėtų turėti tokią baisią paskirtį. Šiąnakt mudu su Onikse ilgai galvojome ir supratome, kad jo paskirtis kita. Palikti kokią nors žinią. Žinią tiems, kuriuos paleidome į šį pasaulį, savo palikuonims, tiems, kurie mums skolingi už gyvenimą, ir visiems, kurie juos myli. Galite palikti pėdsaką, kuris įsižiebs priešais jūsų palikuonis. Mano ponia, jei norite palikti kokią nors žinią, užrašykite ją ant sienos. Rašykite apie savo drąsą, apie savo tikėjimą, ir kas tik turės gyslose jūsų kraujo, galės tai perskaityti net po tūkstantmečių. Prašom, ponia, turėkite jį. Tai daiktas, išlaikęs paskutinį orkų didybės ir stebuklingų galių

pėdsaką, galių, kurių jie turėjo prieš... prieš... – jis nutilo, kad atsikvėptų, o gal ieškodamas žodžių. – Taigi, ponia, prieš tapdami tuo, kas yra dabar. Jis įdavė jai į rankas sunkų kaltą. Rozalba galvojo, ką galėtų pasakyti, bet nesurado žodžių. Ji perbraukė pirštais per švelnią medžiagą ir auksines gėles, paskui per kalto kotą, kur apskritimas buvo įrėžtas į kvadratą, įrėžtą į apskritimą. Linktelėjo. Nusišypsojo. Išėjo iš kambario. Grįžo į savąjį, ledinį, tuščiomis sienomis, atsisėdo ant lovos ir pravirko. Verkė ilgai. Paskui nusprendė liautis. Nusišluostė akis ir atsistojo. Nusirengė. Apsivilko naująją suknią iš mėlyno aksomo su aukso gėlėmis. Perbraukė pirštais per medžiagą ir siuvinėjimus. Dalis jos kuždėjo, kad tai lengvabūdiška, tačiau kita dalis negalėjo nesijausti pasikeitusi. Negalėjo neprisiminti tos dienos, kai apsivilkusi skudurais apsigobė aksominiu Daligaro valdovės apsiaustu. Tai nutiko prieš dešimtmetį. Pagaliau prisiminė elfų karūną. Iš įpročio Rozalba nebenešiodavo savo karūnos. Turėti ją ant galvos jai visuomet atrodydavo perdėta ir teatrališka. Buvo užsidėjusi prieš dvejus metus per Dogono potvynį, kai visiems reikėjo drąsos, bet tai buvo paskutinis kartas. Nešėsi ją su savimi ir į žygį į Šiaurės vakarų orkų karalystę, jei kartais prireiktų, tačiau, kai atėjo metas kautis, per skubą paliko ten, kur ji gulėjo – krepšyje. Gal ne tik iš skubos. Toji karūna jai pernelyg primindavo Joršą, be to, visada atrodė kaip kokia kaukė, kažkas netinkamo jai.

Tamsoje žibanti ir drąsos ją praradusiems teikianti karūna – jai tai atrodė perdėm išpūsta ir pompastiška. Elfų karalių reikalas. O ji juk – tik ji. Ji buvo tik ji ir visada turėjo nelemtą įprotį aistringai klausytis kiekvieno, kas tik suabejodavo jos verte. Visada buvo pasirengusi patikėti savo menkumu, kad ir kas jai apie tai būtų prabilęs: ar niekšinga našlaičių namų prižiūrėtoja, ar pagiežingasis Feniksas, ar Teisėjo papirkti šnipai, aštuonerius metus sėjantys nesantaiką Daligare. Ji pasiėmė krepšį, įsidėjo ten vertingąjį kaltą ir išsitraukė karūną. Pažvelgė į ją. Žmonės ja tikėjo. Ji perbraukė pirštais per susipynusius gebenės lapus ant karūnos. Prisiminė, kaip ją rado, prisiminė savo ir Joršo pabėgimą ir nusprendė pasimėgauti šituo prisiminimu, nusišypsoti jam. Persipynė kasas ir užsidėjo ant jų karūną. Už aukšto siauro lango tasai keistas, aukštas ir siauras miestas buvo ledinis ir baltas nuo sniego. Ji turėjo rasti būdą iškeliauti kuo greičiau. Pirmasis žmogus, į kurį atsidaužė, buvo kaulėtas gydytojas, kurį ji jau buvo sutikusi. Sprendžiant iš plaukų žibėjimo, greičiausiai jis turėjo truputį elfiško kraujo. Ir šiaip jau buvo labai gražus senukas. – Jūs esate?.. – paklausė mėgindama prisiminti vardą. – Ferainas, mano ponia, pasirengęs jums tarnauti. Ir tai ne tik mandagus pasakymas. Būčiau laimingas galėdamas kaip nors jums praversti. Tai leistų man parodyti bent trupinėlį to neaprėpiamo susižavėjimo ir dėkingumo,

kurį jums jaučiu. Šiame mieste gyvenau būdamas vaikas ir jis visada mano širdyje. Šiame mieste buvau paimtas į nelaisvę laukti neišvengiamos ir baisios mirties, o dabar tai miestas, kur galėsiu gyventi laimingas ir laisvas. Žinote, jūsų dėka ką tik vėl sutikau draugą, kurį maniausi praradęs amžiams. Tai vienas iš žemesniųjų orkų, kuriuos išlaisvinote! Gyvendamas orkų nelaisvėje buvau jo auklėtojas. Nėra žodžių perteikti didybei to, kas nutiko jūsų dėka. Ponia, leiskite man dar pasakyti, kad jūsų suknelė labai graži, o jūs pati nuostabi. Rozalba apsimestinai atsainiai jam padėkojo, tačiau tie žodžiai suteikė kibirkštėlę pasitenkinimo. Juokingo ir banalaus pasitenkinimo, o gal ne tokio ir juokingo. Tai nebuvo noras patikti, o kažkas gilesnio. Tai buvo paprasčiausias pasitenkinimas, kad ji gyva. Gyvi žmonės mėgsta, kai kalbama apie jų šaunumą. Gyvi žmonės, visi, mėgsta, kai sakoma, kad gera į juos žiūrėti. Rozalba priėmė pagalbos siūlymą. Paaiškino, kad visų labiausiai jai rūpi sugrįžti pas savo vaikus ir kiekvienas, kas tik galėtų jai padėti, užsitarnautų jos dėkingumą Kitais žodžiais tariant, kaip ji galėtų iškeliauti iš šito ledinio balto pasaulio? Žinoma, gražaus, dievaži, tačiau jai tikrai reikia keliauti namo. Kiek laiko prireiks, kad visas šitas sniegas ištirptų? Juk dar net ne žiema, tik ruduo. Senasis ponas nuliūdo. – Mano ponia, – švelniai paaiškino, – bijau, kad jums teks laukti pavasario. Vakar vakare prasidėjo sniego audra ir ji nesiliaus ištisas dienas. Takai jau nepereinami. Šaltis

mus atskiria nuo visko ir nuo visų. Šiemet jis itin ankstyvas, tai tiesa, bet čia Šiauriniai kalnai. Kai pradeda šalti, šąla keturis, penkis mėnesius. Keturis mėnesius? Penkis? Penki mėnesiai toli nuo vaikų? Tai buvo neįsivaizduojama. Rozalba aiktelėjo. Ferainas tai išgirdo ir nubėgo sukviesti visų miesto vyresniųjų: Margravijaus, Mašiakės, Atakleto, Trakrailio, Borstrilio, Nirdlio ir lankininko Salvailio. Visi atėjo laimingi kaip kikiliai vynuogynuose per vyno spaudimą: sakė komplimentus Rozalbai dėl jos suknelės, puikiai tiksiančios pirmininkauti trejoms šiam rytui numatytoms vestuvėms. Ir Mašiakė greičiausiai buvo gerokai sulysusi, nes ir jos drabužiai jai buvo labai platūs. Ji irgi buvo laiminga kaip purplelis pavasarį. Visi užjausdami išklausė motinišką jos nerimą, galiausiai Borstrilis pasakė, kad Erbrou, vyriausioji, tikrai pasirūpins jaunesniaisiais broliais ir, žinoma, juos visus tris prižiūri jo sesuo Fjama. Atakletas pasakė, kad Arduinas, išmintingiausiasis, tikrai pasirūpins impulsyvesniais broliu ir seserimi ir, žinoma, dar yra seras Rankstrailis. Joso, dėl kurio ji rūpinosi labiausiai, niekas nepaminėjo, bet net jei ir būtų paminėję, tai nieko nebūtų pakeitę, nes perėjos vis tiek būtų buvusios nepereinamos, o takai – užšalę. Jie susikaupė galvodami, kaip išsiųsti pranešimą, gražią žinutę, linkinčią serui Rankstrailiui ir madonai Fjamai sveikatos, o princams ir princesei – gerai leisti laiką, tačiau nė vienas iš Alyjilės vanagų niekada nebuvo mokomas skraidyti į Varilę.

Visi pradėjo ieškoti Angkelio, kuris niekada gyvenime nebuvo buvęs Varilėje, tačiau tikrai būtų išieškojęs pasaulį, kad surastų Erbrou. Rado jį tupintį po vienu stogu, greta vieno iš milžiniškų virtuvių kaminų. Rozalba mėgino sutalpinti visus savo patarimus į mažutį pergamentą, kad neapsunkintų erelio, kuriam šiame šėlstančiame danguje prireiks visų jėgų. Ji liepė Erbrou rūpintis jaunesniaisiais broliais. Liepė Arduinui rūpintis impulsyvesniais broliu ir seserimi. Liepė Josui ramiai būti kur nuošaly ir žaisti savo vilkeliu ar domėtis, iš kokio liejinio padaryti vyriai ir spynos, nesiveliant į jokias bėdas. Priminė visiems, kad dabar šaltasis metų laikas ir reikia nešioti vilnonius drabužius. Pagalvojo, ar reikėtų ką nors pridėti Rankstrailiui ir Fjamai, maldaujant jų pasirūpinti jos vaikais taip, tarsi jie būtų jų pačių vaikai, tačiau nusprendė, kad neverta. Rankstrailis jai niekada neatrodė tobulas tėvas. Fjama, žinoma, buvo tikras gerumo ir meilės įsikūnijimas, tačiau per tas kelias Varilėje praleistas dienas Rozalbą sutrikdė, kaip ramiai ji sutiko žinią apie vyriausiojo savo sūnaus riešą, lūžusį nukritus nuo žirgo, ir vidurinės dukters žaizdas, gautas iškritus iš medžio. Prisiminė pridurti, kad jie laimėjo ir kad nykštukas Inskajus su savo gimine saugūs. Pabaigusi pririšo pergamentą Angkeliui prie kaklo ir pažvelgė į protingas jo akis.

– Pas Erbrou, – sukomandavo.– Ir nesustok, kol jos nesurasi, mano drauge. Žinau, kad tu visada žinai, kur ji. Padovanok man šitą mažą stebuklą. Erelis atsakė jai žvilgsniu, paskui didingai nusklendė nuo vėjo apsaugotame kieme, apskrido jį ratu ir nusileido iki angos, tiekiančios orą virtuvei. Įlindęs į virtuvę, nuskriejo prisiglausti prie to paties kamino, prie kurio šildėsi išorėje. Iš ten jo iškrapštyti buvo neįmanoma. – Gal kai pasibaigs audra... – vylėsi Ferainas. – Gal su atlydžiu, – padarė realesnę išvadą Salvailis. – Šiaip ar taip, nuo tada, kai dingo katinas, erelis nebeklauso jokių nurodymų, – miglotai paaiškino Mašiakė. Šitie žodžiai turėjo kažką reikšti, nes Trakrailis linktelėjo. – Prakeikta višta, – sušnabždėjo Rozalba, kai niekas, išskyrus erelį, negalėjo jos girdėti, o šis nusižiovavo prieš užmigdamas laimingas kaip viščiukas, pakišęs galvą po sparnu. Kad jau niekuo negalėjo padėti Rozalbai su motiniškais jos rūpesčiais, visi nuėjo ruoštis vestuvėms. Buvo nuspręsta jas kelti pagrindinėje menėje, toje su ryškiai raudonos spalvos kilimu, kuri tebebuvo geriausioji ar, šiaip ar taip, vienintelė, kurioje galėjai nemirti nuo šalčio. Inskajaus ir Oniksės lova buvo pradingusi, lauke siaučiant sniego audrai didelio židinio liepsnos nušvietė ugnines princesių kasas, susuktas aplink galvą kaip raudono aukso karūnos, ir jų vilkimus prabangiai išsiuvinėtus skudurus.

Jų veidus nušvietė nedrąsios šypsenos, laimingos ir sutrikusios. Trakrailis, Borstrilis ir Salvailis spindėjo tokiomis pačiomis laimingomis ir ne ką mažiau sutrikusiomis šypsenomis. Čia buvo žmonių, nykštukų, Alyjilės, Varilės ir Daligaro karių su aplamdytais šarvais ir nesenas žaizdas dengiančiais tvarsčiais. Apsirengę savais šventiniais drabužiais čia buvo ir du orkai, tasai vienakis ir tasai gražuolis, atėję į šias nederamas ir nuostabias vestuves, kurias jų princesės drįso kelti savo noru su tais, kurie visada buvo ir pasiliko jų priešai, bet galbūt ne visuomet tokie bus. Trūko trečiojo orko, to stambiausiojo, kuris atrodė esąs trijulės vadas. – O kur Kajuras? – paklausė Inskajus. Klausimas nuskambėjo per visus rūmus, o paskui ir per visą miestą. Ferainas pareiškė, kad jie praleido drauge beveik visą praėjusią naktį ir dalį ryto, vis kalbėdami. – Apie ką? – paklausė kažkuris. – Iš pradžių kalbėjomės apie jį. Apie jo senelį, jo pasmerkimą. Jis papasakojo man, kad Žmonių pasaulyje turi dukterį, tačiau, na, jis atrodė kaip senis, jo kūnas kaip nykstančio senuko. Jis paklausė manęs, kiek, mano nuomone, jam dar likę gyventi, ir aš pasakiau tiesą. Jei jis rastų dukterį, tai tik dėl to, kad už kelių mėnesių numirtų greta jos. Jei vėl susirastų savo mylėtą moterį, ji prieš save tematytų bedantį sugriuvusį senuką. Paskui kalbėjomės apie istoriją. Kalbėjomės apie devynias orkų karalystes, primenančias anyžiaus žvaigždę: aštuonias išorines ir

vieną vidinę. Papasakojau jam visą orkų istoriją nuo laikų pradžios. Pradėjau kalbą nuo to, kuo buvau ją baigęs. Žinote, aš buvau tas vergas, kuris išmokė jį žmonių kalbos. Manau, kad esu vienintelis orkų kada nors išlaisvintas belaisvis. Kajuras labai dėmesingai, kone pakiliai, su manimi atsisveikino ir nuo tada jo nebemačiau. Kajuras, orkas be kojos, tarsi išgaravo. Niekur jo nebuvo nė ženklo. Kad ir koks šlubis, jis turėjo rasti būdą pereiti nepereinamas perėjas ir keliauti užšalusiais takais kažkur, kur, akivaizdu, jam būtinai reikėjo būti. Jei tik jis negulėjo vienoje iš prarajų aplink miestą, neaišku iš kur nukritęs, kad vėl ramiai pasirodytų šalčiui atlėgus. Vakare visi liovėsi jo ieškoję ir sustirę iki kaulų čiulpų, su permirkusiais batais, sniego audrai siaučiant žiauriau nei įprastai, pagaliau atšventė vestuves. Tai buvo iškilmingos vestuvės. Kaip ir turėjo būti. – Šiandien švenčiame svajonę, kad per amžius atskirtos tautos gali liautis tokios būti, – pasakė Rozalba, Žmonių pasaulio karalienė, tardama žodžius garsiai ir lėtai. – Šiuo metu tai dar tik svajonė, mes tai suprantame, tačiau tai, apie ką bent kartą pagalvojai, – jau pirmas žingsnis į tikrovę. Ji kalbėjo apsitaisiusi aksomu ir auksu. Ant galvos žibėjo senoji elfų karūna. Borstrilis išvertė ir trys princesės atsakė linktelėdamos galva, o jų veiduose nušvito šypsenos, kurios jau nebebuvo drovios ir pilnos nerimo, bet drovios ir švelnios. Jos susirado Rozalbos akis, o ši atlaikė jų žvilgsnį.

Jos nebuvo pagrobtos belaisvės. Jos nebuvo net ir priglaustos pabėgėlės. Jos neišdavė savo tautos ir savo istorijos. Jos buvo ateities pasaulio šauklės, pasaulio, kuris anksčiau ar vėliau egzistuos ir jų dėka. Kitą dieną turėjo būti švenčiamos nykštukų vestuvės: Nirdlio su Lylina, Urodajaus dukters su Inskajaus sūnėnu. – Man reikia bent dienos kam nors pasiūti, – paaiškino Oniksė. – Jie negali tuoktis vilkėdami kasyklų skudurais. Rozalba, Žmonių pasaulio karalienė, linktelėjo. Na, žinoma. Jie negali vilkėti skarmalais tą ypatingą dieną, kai ištars žodžius „visada“ ir „niekada“: „visada tave mylėsiu“ ir „niekada tavęs nepaliksiu“, kad ateityje jų vaikai žinotų: kiekvienas iš jų tėvų buvo toks nuostabus, jog kitas prisiekė visada jį mylėti ir niekada jo nepalikti. Rozalba perbraukė pirštu per savo suknios aksomą. Yra dalykų, kurių negali daryti vilkėdamas skarmalais. Visą naktį tęsėsi šventė – miesto džiovintų grybų atsargos buvo paverstos blynais, o visos nykštukų giminės motinos prigamino išmoningiausių saldumynų. Kai buvo dainuojamos dainos, ne kartą Rozalba pati nustebo, kad negalvoja, tegu ir tik kelias akimirkas, apie savo vaikus.

Vienuoliktas

skyriu s

Jūros vanduo ir žemė Aš beginklis? Erbrou kasdien Joso trūkumą juto kaip žaizdą. Kol jis buvo gyvas, ji žiūrėjo į jį kaip į savaime suprantamą dalyką. Nesusiprato, koks vertingas jo gyvenimas, jo nekaltumas. Skaudžiai apverkė brolį. Skaudžiai apverkė džiaugsmą, kuris ją apėmė jam „išgijus“: sustiprėjus, įgijus jėgos, sutvirtėjus jo kojoms, praturtėjus žodynui. Apverkė Joso gležnumą, naivumą, kurie būtų galėję saugiai laikyti jį rūmų viduje tarp užuolaidų, kur vienintelis pavojus buvo dryžuotos ir rožinės pabaisos atspindžiai. Apverkė tas nuostabias dienas, kai jos brolis, seras Anrikas ir senešalas buvo gyvi ir jų šešėliai krito ant žemės. Ji jas iššvaistė trokšdama jų nė negyventi – dėl tokios kvailystės kaip sumišimas, kad ji nebe mergytė. Erbrou klajojo po mažą Daligaro karalystę-ūkį kaip vaiduoklis. Vištų kudakavimas, kuris visą vaikystę ją ramindavo, dabar kėlė aklą ir juokingą įniršį. Jos drįso būti gyvos, o Josas buvo miręs. Drauge su Josu tą pačią akimirką mirė Inskajus. Sėdėdamas priešais savo namą, žiūrėdamas, kaip baltas ir juodas katinas eina per vynuogynų apsuptus ražienų laukus, laikydamas rankose savo dukters dukterį Inskajus mirė. Atrodo, su šypsena lūpose.

182

Ši žinia juos pasiekė jau gerokai po grįžimo į Daligarą ir ne kas kitas, o Arduinas atkūrė įvykio laiką ir pastebėjo visišką abiejų mirčių atitikimą. – Gal kaip buvo sujungti jų gyvenimai, taip buvo sujungtos ir mirtys, – spėjo niūrus. Nirdlis ir būrelis nykštukų įsikūrė Daligaro kareivinėse, pasiryžę palikti savo žemę ir savo žmones, kad tik galėtų saugoti Rozalbą ir kad karalienė niekada neatsidurtų kovos lauke be jų. Atkeliavo ir Lylina. Erbrou ir Arduinas pasveikino ją kaip seserį, nors niekada nebuvo jos matę. Jie ją pažino per broliuko mintis, drauge su juo dėl jos jaudinosi. Lylina buvo drovi, rankose laikė apvalaus veidelio mergytę, kuri šypsojosi visiems, kas tik prie jos pasilenkdavo. Jos vardas buvo Mašiakė Rozalba, vienintelė išimtis tarp visų tais metais gimusių nykštukų dukterų, mat jos visos buvo pavadintos Rozalbomis. O pasakodama apie Mašiakę Lylina pranešė, kad ir ji laukiasi vaikelio. Šita žinia pradžiugino Parciją ir Atakleto seseris. Dabar jau ramiai Nirdlis papasakojo karalienei ir šarvų istoriją. Jie vėl atrado formulę, kuri taip pat buvo paslėpta eilėraštyje. – Turėjo būti kažkoks paprotys daug ką slėpti eilėraščiuose... Jį prisiminė Urodajus, kurį visi laikė kvailiu, nors Inskajus ir sakydavo, kad tai netiesa... Reikia plieno, lydyto ir kalto, lydyto ir kalto daugybę kartų, šimtą, tikrai šimtą. Na štai, čia prasideda stebuklai – tai padaryti galėjo tik Inskajus. Manau, todėl, kad tam tikrą laiką Inskajus ir

183

jūsų sūnus sapnuodavo drauge, truputį galvodavo drauge, o šitie šarvai, dėl jų lydyto ir kalto plieno, – nykštukų darbas, bet šiaip jie elfų darbas. Be to, darbas turėjo būti daromas vyro ir žmonos, kurie vienas kitą myli – čia irgi elfų sumanymas, mums tikrai niekada nebūtų šovę į galvą. Juos nukalė Inskajus ir Oniksė drauge. Niekam kitam nepavyko: mes su Lylina vienas kitą mylime, Inskajaus sūnėnas Ranskajus ir jo žmona vienas kitą myli, tačiau mums nepavyksta. Žinoma, ir mes nukalėme puikų plieną, bet jis nežiba. Mums nepavyksta. Mes juk nejutome mažojo princo minčių. Dabar šitas plienas čia, jis žiba tamsoje ir niekada neskyla, niekas jau nebegali jo pagaminti, niekas ir nepagamins. Nirdlis nutilo. Nuleido akis. Jiedu su Lylina laikėsi už rankų. Tie šarvai, žibantys kaip kardas ir karūna, buvo paskutinė Inskajaus dovana ir drauge paskutinė Joso dovana. Lylina tyliai pravirko. Erbrou verkė drauge. Nuo pat to meto, kai grįžo, Erbrou dar nedrįso įeiti į Joso kambarį. Kartais aptikdavo Arduiną, sėdintį ant grindų priešais to kambario duris į tuštumą įsmeigtomis akimis. Tada ji atsisėsdavo greta ir jie būdavo ten, vienas prie kito, nieko nesakydami, paprasčiausiai jausdami kito kūno šilumą prie savojo. Dažnai ašaros pradėdavo riedėti iš Erbrou akių, o brolio akys likdavo sausos, žandikauliai suspausti.

184

Mama buvo rami ir stipri. Neatpažįstama. Ji vadovavo Varilės ir Daligaro vyrams. Princas Erikas dažnai pats atkeliaudavo iš Varilės aptarti su ja reikalų. Mama šypsojosi. Ne dažnai, bet ir nepernelyg retai. Ir tai nebuvo netikra, priverstinė šypsena, kurią Erbrou matė visą savo vaikystę. Tai buvo tikra šypsena. – Kaip gali šypsotis dabar, kai netekome Joso? – paklausė jos Erbrou vieną rytą, netekusi vilties. Po Joso mirties Erbrou dažnai kreipdavosi į ją „mama“ ir kalbėjo su ja, kaip vaikai kalbasi su paprastomis savo motinomis, o ji atsakydavo taip pat. Kartais jos senešalo atminimui vėl imdavo pompastiškai kreiptis viena į kitą „jūs“. – Nes turiu tave ir tavo brolį ir ketinu mėgautis kiekviena šito stebuklo akimirka. Nes turėjau Josą, man teko laimė, kad jis pagyveno, o dabar turiu stebuklingą jo prisiminimą, kaip kad turiu nuostabų jūsų tėčio prisiminimą. Nes esu gyva, – tvirtu balsu jai atsakė mama, paskui jos veidas paskendo Erbrou plaukuose ir ilgam ten liko. Erbrou jautė mamos kvapą. Tai buvo malonus kvapas. Joms atsiskyrus Rozalba nusišypsojo. Kaip tik mama pirmoji įėjo į Joso kambarį. Viską sutvarkė, liepė išnešti drabužius ir išdalinti vaikams, kuriems jų trūksta. Liepė išnešti užuolaidas, kilimą, ramiu balsu įsakė perstumdyti baldus. Nurodymus tarnai vykdė su ašaromis akyse. Rozalba dažnai laikydavo rankose Joso vilkelį. To vilkelio vieta buvo ant jos stalo, bet kur tik eidama karalienė nešdavosi jį su savimi. Ir Erbrou dažnai lietė tą žaisliuką.

185

Tai buvo jos broliuko vilkelis. Jos broliuko. Joso. Jau niekada jo nepamatys. Niekada nebegirdės jo balso. Prie visko dar prisidėjo kaltės jausmas dėl Anriko mirties. Jis paliko žmoną ir tris vaikus ir žuvo ją gelbėdamas. Jei Erbrou būtų nusprendusi palikti brolio kūną orkams, seras Anrikas tebebūtų gyvas. – Jei Anrikas nebūtų jojęs į pražūtį, nemanau, kad būtume radę jėgų juos sustabdyti, – pasakė mama, kai Erbrou įstengė jai apie tai pasisakyti. Erbrou nutilo ir nebedrįso kalbėti toliau. Nebedrįso pasakoti apie visas tas akimirkas, kai nujojo paimti Joso. Tačiau paprašė mamos kalto – Inskajaus dovanos, to, ant kurio rankenos buvo įrėžtas apskritimas su įrėžtu kvadratu, kuriame įrėžtas apskritimas, o jame dar kvadratas – begalybės simbolis, orkų burtininkų atpažinimo ženklas. Lygiai po metų nuo prakeiktos mūšio dienos Roza Alba nebežinia kelintą kartą rado Erbrou ir Arduiną sėdinčius ant grindų priešais amžiams prarasto broliuko kambario duris. Pasilenkė prie jų ir paaiškino, kad jai reikia jų abiejų pagalbos. – Man reikia, kad tu keliautum į Varilę su princu Eriku, – pasakė Arduinui. – O tu, Erbrou, vyktum į vietą, turinčią tavo vardą. Linktelėjo jiems.

186

– Arduinai, tau beveik keturiolika, o tau, Erbrou, jau daugiau nei šešiolika. Jūs dideli. Man ir grafystei reikia jūsų. Būkite su žmonėmis. Kalbėkite, užjauskite. Tikrinkite, kad karvedžiai būtų pasiruošę. Pavojus užgriūva nelauktai. Nežinome, kada ateis laikas, kai vėl turėsime kautis, bet esame tikri, kad jis ateis. Roza Alba dar nusišypsojo ir paskui nuėjo šalin. Tvirta, giedra. Karališka. Pirmaisiais jų gyvenimo metais ji buvo uždariusi juos nuo visko, jaudindamasi dėl jų saugumo. Dabar atrodė, kad ji nieko nebijo. – Mes taip niekada ir neturėsime normalios mamos? – paklausė Arduinas. Tada atsistojo, padėjo atsistoti Erbrou ir apkabino ją. – Kad ir kur būtum, sesute, prašau, būk atsargi. Pasisaugok visko, kas gali tave užgauti. Pasisaugok kiekvieno akmens, kuris galėtų slėpti skorpioną ar priversti tave suklupti. Pasisaugok, kad saulės šviesa nesužeistų tau akių, kad dulkės neverstų tavęs kosėti. Pasisaugok visų, kurie prie tavęs artinsis, ir leisk jiems prisiartinti tik tada, jei būsi tikra, kad jie negali padaryti tau nieko blogo. Erbrou susigūžė prie brolio krūtinės. Per pastaruosius metus jie darėsi vis artimesni, vis vieningesni. Jiems trūks vienas kito kiekviename žingsnyje. *** Erbrou kelionė buvo ilga. Visam gyvenimui ją įsiminė. Pavasaris virto vasara. Žalia žolė, aukšta, tanki, pilna

187

žiedų, dengė pasaulį kaip ir ištisinė, gyva ir dūzgianti bičių antklodė. Angkelis ramus sklandė virš mažo karavano. Vilkas sekė nuobodžiaudamas, užtrukdamas prie avidžių ir vištidžių, ilgai ir ilgesingai žvelgdamas į jas. Arduinas privertė ją apsivilkti Aurorai priklausiusią suknią ir liepė prisiekti, kad niekada jos nenusivilks. Tai, kas atrodė kaip sijonas, išties buvo padalinta į dvi dalis, kaip kelnės, tai buvo pusiau vyriškas, pusiau moteriškas rūbas, o jo spalva susiliedavo tiek su rūku, tiek su naktimi. Taip apsivilkusi Erbrou galėjo joti kaip vyras. Drabužio korsetas išties buvo lengvučiai šarvai. – Geriau jau būti perdėtai atsargiai, – šypsodamasis pasakė jai Arduinas. Erbrou atpažino Arstridos tarpeklį. Niekada taip ir nesužinojo, kur nukrito drakonas, bet iškart be menkiausių abejonių rado vietą, kur buvo pralietas jos tėčio kraujas. Atsiklaupė ten. Prisiminė tą dieną ir visą jos siaubą. Aukšta žolė, pilna aguonų ir vėdrynų, dengė ir tuos dabar jau neatskiriamus grumstus. Nebebuvo jokios ramunėlių pievos – žemė pamiršta mirusiuosius. Erbrou ašaros riedėjo ant žiedlapių ir lapų ir išgąsdino boružėlę. Nors jos sielą buvo užtvindęs ledinis šaltis, oras tebebuvo šiltas ir pilnas dūzgimo. Erbrou klausė savęs, kokios gėlės žydi ten, kur krito Josas. Kai jinai jį pasiėmė, aplinkui nebuvo jokių ramunėlių. Stebuklas nutiko paskutiniam drakonui ir paskutiniam elfui, niekam daugiau. Stebuklingosios pasaulio galios baigėsi.

188

Erbrou su savo palyda – tuzinu karių – suėjo į Arstridos tarpeklį. Jo pradžioje bolavo mažų namelių griuvėsiai, į kuriuos vyrai jai rodė susijaudinę. Vienas iš jų priklausė jos seneliams iš motinos pusės – Monserui ir Sairai, – tikriems jos motinos tėvams, vienai kelionei įsivaikinusiems jos tėtį, dar visai vaiką, ir taip išgelbėjusiems jam gyvybę ir leidusiems išsipildyti jo likimui. Erbrou kelionė buvo ypatingas įvykis. Kiekvieno kaimo žmonės išeidavo jos pasveikinti. Vaikai prieidavo sutrikę ir susijaudinę. Kai kurie ištraukdavo rankas mamoms iš delnų, kad atbėgtų paglostyti aksomo suknios ir paskui džiūgaudami spruktų šalin. Didesnieji dovanojo jai dideles gėlių puokštes. Erbrou ir jos palyda ėjo pagal upės tėkmę. Dabar palei upę driekėsi tikras kelias. Vienodais atstumais jie rasdavo mažučių užeigų, kurių šeimininkai būdavo labai laimingi galėdami duoti geriausią kambarį jaunajai princesei ir visi be išimties atsisakė bet kokio atlygio. Galiausiai, apimta kvapą gniaužiančio jaudulio, ji pamatė bokštą, kur gyveno tėtis, kur jis globojo senąją nepakenčiamą drakonę, užaugino jos vaiką ir išmoko visko, ką žinojo. Bokštas buvo pastatytas ant ugnikalnio ertmės – virš jos kilo didelė baltų dūmų plunksna. Bokštas, buvo jai paaiškinta, liko neišplėštas. Tie dūmai ir bokšto, kaip stebuklingos ir užkerėtos vietos, šlovė jį apsaugojo ir vyrai bei moterys, pasklidę tose nebeatokiose vietose, iki ten neužlipdavo. – Greičiausiai tai raganų vieta, – šnabždėjo jai užeigų šeimininkės, patiekdamos gausius pusryčius, kurių būtų

189

užtekę kariuomenei pamaitinti ir kuriais jos stengėsi parodyti visus kulinarinius savo gebėjimus. Atkeliavę iki slėnio galo jie išgirdo galingą šniokštimą – toje vietoje upės vanduo virto kriokliu. Kai pasirodė jūra ir horizontas, kur už krioklio vandens, tykštančio į uolas, purslų jūros mėlynumas liejosi su dangaus mėlyne, pirmą kartą po Joso mirties Erbrou pajuto, kad kančia atslūgsta. Tarsi būtų atgimusi ramybės viltis, bet paskui skausmas sugrįžo. Ji prisiminė visus tuos kartus, kai svajodavo čia sugrįžti drauge su Josu ir Arduinu, juk jiedu niekada nebuvo matę jūros. – Ji nuostabi, – būtų pasakęs Arduinas. – Ji nuostabi, – būtų pasakęs Josas. Galų gale jie buvo ne tokie jau ir skirtingi. Jie pradėjo leistis žemyn. Ilgas, nuolat besisukantis takas turėjo žemą užtvarą, kur vietomis kyšojo rozmarinų krūmai. Uola buvo pilna žydinčių prožirnių. Jūra žėrėjo. Ten buvo žuvėdrų ir didelių jūrinių erelių. Angkelis nuskrido prie jų ir pranyko. Procesiją užbaigė vilkas. Sulig kiekvienu žingsniu jūros ošimas darėsi vis garsesnis, o druskos kvapas ore – vis stipresnis. Kai pagaliau jie nusileido į paplūdimį, visas kaimelis buvo susirinkęs jų sutikti. Buvo ištiestos girliandos. Ir čia buvo sutrikusių vaikų, dovanojančių gėles, ir drovių vaikų, slepiančių veidus mamų sijonuose. Kaimelio namai dabar buvo iš gerai nutašyto akmens, durys ir langinės – iš tvirto medžio. Erbrou ieškojo to, kuris priklausė jos šeimai – jis nepasikeitęs stovėjo kaimelio viduryje, savo

190

sienomis iš nesutvirtintų akmenų bei nendrių stogu išsiskirdamas kaip kokia dėmė, kažkas dirbtinio ir svetimo. Jis buvo apjuostas rožių krūmų gyvatvore. Erbrou įėjo. Viskas buvo švaru, stogas dar buvo nekiauras – tai rodė, kad namelis buvo nuolat prižiūrimas. – Viskas, kaip palikote, panele, – parodė džiūgaudamas Kreskijus, kaimelio vadas. – Valome ir prižiūrime jį, lyg jis būtų gyvenamas. Erbrou prisivertė nusišypsoti. Būtų buvę ne taip liūdna rasti viską sugriuvus ir dulkėta. Jos namelis, virtęs tarsi kokiu paminklu, buvo miręs, kiek tik įmanoma. Ji prisiminė nedidelį laumžirgį, įstrigusį gintaro lašelyje, kurį kartą matė ant prekeivio prekystalio ir kurio būtų visiškai nenorėjusi turėti. Užtat kaimelio žmonės padovanojo jai nuostabią dovaną – melsvo aksomo apsiaustą, kurį greičiausiai įsigijo išleisdami visus savo turtus – jis buvo pašiltintas pūkais, o vidinėje jo pusėje buvo įsiūtos visos dar likusios mėlynos skiautės tos medžiagos, kurią jie naudodavo kaimelyje, kai ji dar buvo maža mergytė. Erbrou jas vieną po kitos atpažino. Apsiaustas buvo minkštas, švelnus kaip guolis ir pilnas šiltų prisiminimų. Atsidūrusi priešais Kirkosų, Kreskijaus sūnų, Erbrou jį atpažino. Gimtąja jo tėvų kalba šis vardas reiškė „Skriejantis debesis“, bet mažiuką visi jį vadino Kiku. Kirkosus ir Erbrou leido vaikystę drauge, o dabar jis buvo aukštas, įdegęs ir visai nedrovus vaikinas. Jis tikriausiai labai mėgo kalbėti. Paklausė Erbrou, ar ji mokanti plaukti, ar mokanti

191

joti, koks yra gyvenimas dvare ir ar tiesa, kad Daligare gatvės pilnos saldumynų pardavėjų ir kad mieste leidi dienas tik valgydamas ir žaisdamas stiklo rutuliukais. Paklausė jos, ar ji turinti stiklo rutuliukų, ir pranešė, kad jis jų turi dvylika – daugiausiai visame kaimelyje. Parodė jai tuos rutuliukus – kiekvienas buvo gaminamas iš įkaitinto smėlio, o spalva suteikiama įmaišant smulkintų akmenėlių, kurių reikėdavo prisirinkti ant uolų. Erbrou suprato, kad stiklo rutuliukai – tai ne tik vaikiškas užsiėmimas, bet ir treniruotė, kad įgautum drąsos ir gebėjimų, pagal kuriuos ateityje bus renkamas vadas. Kirkosus pūsdamasis iš džiaugsmo papasakojo, kad jau eina su vyrais žvejoti ančiuvių. Paskui paklausė, ar tiesa, kad karalių rūmuose visi kas vakarą išmeta drabužius ir ryte gauna naujus. Galiausiai, pritildęs balsą, kad pernelyg nesigirdėtų didžiulio pasididžiavimo, pasakė, kad geba perskaityti beveik visus virš kaimelio vartų esančio įrašo žodžius, tuos, kuriuos jų tėvai įraižė kurdami kaimelį. Erbrou žvelgė į jį kaip užkerėta, svarstydama, ar Kirkosus visiškai normalus, tačiau paskui suprato, kad taip, žinoma, jis normalus, kuo normaliausias. Toks yra paauglio normalumas: tuščios šnekos lengvomis temomis, kokia nedrąsi pagyra, juk paauglystė – tai niekieno žemė, kaip tiltas, jungiantis buvimą vaiku ir tapimą vyru ar moterimi. Tai ji buvo nenormali, ji, besinešiojanti atmintyje ir visada besinešiosianti visų žuvusiųjų kraują, Inskajaus kančią, Rankstrailio skausmą dėl Auroros, strėlę, kliudžiusią tėčio širdį, bekraujį brolio veidą.

192

Erbrou klausė savęs, ar jai skirta su kuo nors dalintis gyvenimu. Jei taip nutiktų, kaip galėtų kalbėti tam žmogui apie Josą, išversti į žodžius tvirtai užmerktas jo akis? Klausė savęs, kaip būtų įmanoma dalintis su kuo nors gyvenimą, jei tas žmogus neišgyveno su ja tų akimirkų, su kuo nors, kam tos akimirkos tebūtų tik pasakojimai. – Ar mokate plaukti? – vėl paklausė Kirkosus. Kai Erbrou buvo mažytė, plaukiojo kaip žuvelė, kaip elfai, įsivaizduodama, kad ji koks nors jūros gyventojas, tačiau niekas iš kaimelio niekada to nežinojo. Būgštaudami neapykantos, kuri dažnai persekioja turinčiuosius stebuklingų galių, jos tėvai buvo labai atsargūs ir uoliai slėpė jos gebėjimus. Erbrou paklausė savęs pačios. Ar ji moka plaukti? Kai ją užvaldė vaikystės pabaigos liūdesys, beveik visos galios pradingo. Dabar, Joso mirties neviltyje, galimas daiktas, jos dar labiau ištirpo. Nuostabu vien jau tai, kad ji vis dar prisimena, kaip kvėpuoti. Papurtė galvą. Ne, nemoka plaukti. Kirkosus aprodė jai kaimelį. Prie skaidraus vandens tvenkinio, plytinčio po svaiginančiu kriokliu, buvo pastatyta skalbyklų ir fontanų, už skalbyklų driekėsi nendrynas, kuriame vaikai, iškirtę nendres, buvo pasidarę labirintą. Iš tono, kuriuo Kirkosus tarė žodį „vaikai“, buvo akivaizdu, kaip jis didžiuojasi nebepriklausydamas šitai kategorijai ir, kita vertus, kaip apgailestauja, kad nebegali bėgti ar vytis labirinte. Ir šitai atrodė puikus žaidimas, skirtas išmokti orientuotis – nepakeičiama dovana jūreiviams ir atradėjams.

193

Virš labirinto kilo stačios uolos, apaugusios prožirnių krūmais ir laukiniais alyvmedžiais, už kurių savo ruožtu kilo bokštas, priklausęs Joršui ir drakonui, kurio vardas taip pat buvo Erbrou. Erbrou pakėlė akis. Pažvelgė į aukštyn kylančias dūmų plunksnas. Pasijuto kaip namuose. Ji buvo apgyvendinta nedideliame namelyje, pastatytame specialiai jai greta Kreskijaus trobelės. Atėjo ir Arstridos, kito kaimelio ant kyšulio, gyventojai. Pirmiausia visi vieni kitų klausinėjo, kaip kas laikosi, paskui džiūgavo, kad laikosi gerai, galiausiai pradėjo kalbėtis rimtomis temomis. Reikėjo druskos, kad jie visada turėtų pakankamai sūdytos mėsos atsargų. Kaimelių vadai linktelėjo. Turės pastatyti druskos garintuvių. Didelių vandens vonių, kurios žiba saulėje, o jų vandenį judina vėjo malūnai. Sūdyta mėsa ir žuvis apsaugos žmones nuo alkio, nuo alkio baimės, nuo siaubingo, urzgiančio jo vaiduoklio. – Su sūdytos mėsos ir žuvies atsargomis, – pareiškė kažkuris, – ir mūsų žvejybinės valtys galės plaukti toliau. – Anksčiau ar vėliau nukeliausime pamatyti, kas yra už horizonto, – nusijuokė kažkuris kitas. Kai nereikėjo tartis ir organizuoti, Erbrou mieliau leido laiką viena. Vaikščiojo tyloje sekama vilko, priekyje skraidant ereliui. Prisimindavo kiekvieną akmenį, kiekvieną smėlio smiltelę. Nuolat stebėjosi jūros spalva, kiekvieną akimirką vis kitokia. Lietingas dienas leido užsidariusi mažučiame savo namelyje, ilgesio spaudžiama širdimi rašė

194

mamai ir broliui nesibaigiančius laiškus, nors jie tegalėdavo būti išsiunčiami kartą per mėnesį. Nuolat prisimindavo dieną, kai žuvo Josas: kokioje priedangoje žiūrėdama į lietų, vaikščiodama palei uolas, girdėdama vaikus, žaidžiančius su kriauklelėmis. Ten buvo iškyšulys, kurio granitinį paviršių vagojo ilgas plyšys, pilnas mėlynų dagių žiedų. Ji dažnai atsisėsdavo ten pagalvoti ir prisiminti. Galvojo ne tik apie Joso mirtį. Buvo ir kai kas kita, po brolio mirties ji nešiojosi tai savyje. Su niekuo niekada apie tai nekalbėjo. Net su mama, net su Arduinu. Kasdien joje vis labiau stiprėjo veriantis vienišumo jausmas. Dažnai ji išsiimdavo iš krepšio kaltą, kurį visada turėjo su savimi, pirštų galiukais liesdavo apskritimą, įrėžtą į kvadratą, kuris buvo įrėžtas į apskritimą. Vasara baigėsi, buvo pradėtos kasti pirmosios druskų garintuvės. Į žemę pateko vandens ir padaugėjo garnių. Auštant pirmosios žiemos dienos rytui eidama paplūdimiu, Erbrou tolumoje pamatė keturių raitelių grupelę, jojančią paskui dar vieną. Smėlis buvo šlapias, visur telkšojo balos, o upeliai ir visas tas į spąstus pakliuvęs vanduo atspindėjo dangų. Raiteliai ir jų žirgai išsiskyrė juodi, tarsi pakibę tarp oro ir tos didžiulės šviesos skraistės. Erbrou žiūrėjo į juos sužavėta šešėlių žaismo ir jojimo jėgos, paskui krūptelėjo supratusi, kad tai orkai ir jie atkeliavo ieškoti jos. Ji leidosi bėgti iškyšulio link. Jos melsvo aksomo apsiaustas plazdėjo vėjyje kaip du dideli sparnai. Ji turėjo

195

drakono vardą ir sparnus, tačiau visa tai tebuvo žodžiai. Metaforos. Ji nei turėjo drakono jėgos, nei mokėjo skristi. Vėl skubiai klausė savęs, ar drauge su kitomis galiomis ji visiškai neteko ir gebėjimo plaukti. Gailėjosi, kad per tiek mėnesių taip ir neišbandė. Orkų raiteliai šuoliavo jos link. Vienintelis kelias pabėgti buvo jūra. Buvo labai šalta, švarutėlis vanduo – ledinis. Erbrou svarstė, ar ji dar nors kiek geba susišildyti. Tikriausiai ne. Jei pavyks nenuskęsti, mirs iš šalčio. Taškysis lediniame vandenyje stengdamasi išlaikyti galvą paviršiuje, kol orkai ateis, pasiims ją ir išsineš. Ji vėl atsisuko pasižiūrėti į penkis orkus. Atpažino jų vadą – jo galva buvo palenkta ir juodi plaukai slėpė veidą, tačiau nebuvo jokių abejonių. Tai buvo jis. Vilkų princas, orkas, kuris leido jai išsinešti Josą, kuris jos nenužudė, ne, dargi pagelbėjo jai, taip rizikingai gailinčiai nužudyto broliuko. Jai grįžo tos akimirkos prisiminimas – milžiniško siaubo dėl Joso mirties, jo veidelio – vien kraujo – prisiminimas. Tačiau drauge ir to kario žvilgsnio prisiminimas, kurį ištisus mėnesius nešiojosi savyje, nedrįsdama niekam pasipasakoti. Gyvenime viskas visada susimaišę, kartą buvo sakiusi viena iš virėjų, kaip ryžių ir pupelių sriuboje. Su brolio mirtimi buvo susipynęs kitas įvykis. Tasai žvilgsnis nebuvo tik užuojauta. Jis atkeliavo jos pasiimti. Viskuo rizikuodamas jis jos ieškojo.

196

Ne tik tas stotas ir pečiai, išskirtiniai šarvai iš metalo plokštelių ir vilkų uodegų nepaliko jokių abejonių, kas tas raitelis. Erbrou labai aiškiai jautė, kaip jis jos trokšta ir baiminasi, kad nesugebės jos surasti. Jis atkeliavo jos pagrobti, gal nusinešti jos į orkų šalį ir jam tai niekada nepavyks, nes ji gimė laisva. Jos tėvas praliejo savo kraują, kad ji gyventų, ir tai pernelyg brangi auka, kad dėl ko nors ją pamintum, net dėl didelės meilės. Jokia meilė negali atsilaikyti prieš įkalinimą. Vilkų princas pakėlė akis, pagaliau ją pamatė ir atpažino. Baimė išnyko užleisdama vietą džiaugsmui. Erbrou patikrino, ar jos krepšys tvirtai permestas per petį, paskui liko stovėti nejudėdama, išskėstomis rankomis, kad išlaikytų apsiaustą, besiplaikstantį kaip sparnai. Palaukė, kol jis prijos arčiau, gerokai arčiau, ir kai pajuto triumfuojantį raitelio džiaugsmą, kad jau pasiekė ją, akimirkai surėmė savo žvilgsnį su jo ir atsitraukusi kelis sprindžius krito į jūrą. Tai buvo trisdešimties pėdų krytis, per kurį ji turėjo laiko išgirsti savo persekiotojų baimės, nusivylimo ir pykčio šūksnius. Kai pagaliau buvo jūroje, pastebėjo, kad visos jos galios išlikusios, dar didesnės, nei buvo anksčiau. Jas buvo užmigdžiusi neapykanta sau, kai ji liovėsi būti mergaitė ir tapo moterimi, o dabar jos atbudo nuo princo meilės žvilgsnio. Jautėsi kaip žuvis. Ir šaltis pradingo. Visa tai, kas buvo pranykę, uždusinta neaiškaus nepasitenkinimo dėl besiskleidžiančio moteriškumo, sužydėjo tos šviesios dienos didybėje, kai stipriausias iš orkų, tasai, kuriam buvo

197

pažįstama atjauta, atkeliavo jos, rizikuodamas savo gyvybe ir laisve. Atjojo dėl jos žvilgsnio, jos šypsenos, jos drąsos. Atkeliavo dėl jos įsčių, krūtinės, dėl apvalumų kūno dalies, esančios žemiau nugaros, kurios ji nedrįso įvardyti. Iš drovumo jos skruostai paraudo iki pat ausų, tačiau ji buvo panirusi į gaivią šaltą jūrą ir niekas to nepamatė. Vanduo buvo labai skaidrus. Jis galėjo ją matyti, bent sulig pirmais grybšniais, ir suprasti, kur link ji plaukia. Erbrou leidosi į šiaurę. Pamatė po savimi jūržolių mišką, nusileido jų paglostyti, kad paskui prisimintų tą šiurkštų prisilietimą, praplaukdama tarp dešimčių sarpų aukso dryželiais. Virš jos plaukė milžiniškas ančiuvių būrys, jie žibėjo saulėje sidabru, žavėjo žalia savo spalva, ir ji panoro ją įsiminti. Atitolusi nuo kyšulio Erbrou mėgavosi jūros dugno smėlio baltumu ir švelnumu. Jei viskas eisis, kaip ji nori, tai bus paskutinis jos šuolis. Ji atsisakys jūros vandens, o jis atsisakys savo žemės. Lygūs mainai tarp dviejų padorių asmenų.

Erbrou vėl išniro į paviršių, iškišo galvą iš vandens, giliai įkvėpdama pripildė krūtinę oro, o akimis išieškojo iškyšulį. Pasisekė – penki orkai buvo išsiskirstę, o Vilkų princas stovėjo arčiausiai paplūdimio. Erbrou palaukė, kol jis ją pamatys, išgirdo jo džiaugsmo šūksnį supratus, kad ji sveika, paskui vėl pasinėrė. Nuplaukė tiesiai paplūdimio link ir išlipo iš vandens nendrių šešėlyje, o jos svyruodamos

198

išdavė ją ten esant. Visi penki orkai traukė jos pusėn, vis dar gana toli vienas nuo kito, kaip ir anksčiau. Princas buvo priekyje. Erbrou akimirkai išlindo į šviesą. Nubėgo atvira vieta iki labirinto pradžios ir ten vėl pradingo, leisdamasi į rytus. Princas negalėjo laukti saviškių, antraip būtų ją pametęs. Jis leidosi sekti paskui – iš duslaus garso ji suprato, kad jis nulaužė kelias nendres toje tako pusėje, į kurią pasuko, kad nurodytų kelią. Erbrou nubėgo iki kito posūkio, nulaužė kelias nendres tiek kairėje, tiek dešinėje, palaukė, kad jis spėtų pamatyti, kurį kelią ji pasirinko. Antrą kartą gyvenime išgirdo jo balsą – nesuprato žodžių, tačiau iš tono buvo aišku, kad jis keikiasi, bet nepiktai, kone smagiai. Erbrou ėmė juoktis, tas juokas lydėjo persekiotoją iki kito posūkio, paskui dar kito, posūkis po posūkio, juokas po juoko. Saulei jau ėmus leistis, Erbrou išlindo iš nendryno ir nubėgo krantu tarp prožirnių krūmų, o paskui užsilipo ant uolų, apaugusių mirtomis ir eglūnais. Tą akimirką pasirodė ištikimasis jos vilkas. Orkas karys buvo vienas – jo palyda, pasiklydusi nendrynuose, vis tuščiai sukiojosi. Pagaliau kažkas kaimelyje susigriebė, pasigirdo pratisas ragų garsas, lyg sužeisto milžino rauda, tai buvo ypatingo pavojaus – gaisro ar priešo – signalas. Vilkų princas sustojo. Jis buvo vadas, negalėjo leisti, kad jo vyrai būtų sugauti ar nužudyti. Nusikabino nuo diržo ragą ir išpūtė tris trumpus garsus, tada vėl ėmė sekti paskui Erbrou. Ji jau buvo taip aukštai, kad galėjo

199

matyti labirintą iš viršaus. Keturi orkai patraukė atgal. Erbrou matė lėtus jų žingsnius ir sulinkusius pečius. Jie nenorėjo palikti savo vado svetimoje žemėje. Jie įsibrovė į priešo žemę, kad pagrobtų princesę, bet, užuot tai padarę, palieka čia savo vadą. Visi keturi pagaliau išėjo iš labirinto, kirviais iškirtę pusę nendryno, susirado savo žirgus, nesustabdomai šuoliuodami prajojo tarp kaimiečių ir žvejų, apsiginklavusių pjautuvais ir žeberklais, ir dingo tolumoje, kelyje, vedančiame tolyn nuo to paplūdimio, nuo iškyšulio, nuo jos, vis tolyn. Teliko jiedu. Jis turėjo orkų jėgos, tačiau ji turėjo elfų greitumo. Jam kliudė šarvų ir ginklų svoris, jai – permirkęs aksominis apsiaustas. Pasirodė ir Angkelis. Pradžioje jis tik suko plačius ratus, paskui pradėjo kartkartėmis trukdyti persekiotojui, kai šis pernelyg prisiartindavo. Nusileido naktis, tamsi naktis, debesys dažnai slėpė žvaigždes. Pradėjo lyti. Erbrou mirė iš alkio, tačiau visiškai nešalo – žiūrėjo į erelį ir įsivaizdavo turinti tokią pačią šiltutėlę melsvą skraistę. Lipo toliau, kol kojos pernelyg pavargo. Prisiglaudė ant išsikišusios uolos, kad sulauktų aušros. Angkelis ją paliko, bet neilgai trukus sugrįžo laikydamas naguose keptą viščiuką, kurį greičiausiai nučiupo kaimelyje. Jis buvo kiek atšalęs nuo lietaus ir, tiesą sakant, perkepęs ir menkai pasūdytas. Ji, Angkelis ir vilkas linksmai jį surijo, pasidalinę po gabalą. Paskui užmigo susiglaudę kaip

200

tikri broliai. Erelis išskleidė sparnus, kad lietus nelytų ant Erbrou ir ji galėtų miegoti sausa galva. Gerokai prieš aušrą, pieną primenančioje prieblandoje, Erbrou vėl leidosi lipti bokšto link. Tai buvo vienintelė vieta, kur jie būtų galėję pasilikti ramybėje, toli nuo visų. Niekas jos ten neieškotų. Kaime ją matė įkrentančią į jūrą. Visiems atrodys savaime suprantama, kad ji paskendo. Bokšte bus jos tėčio knygų, žinoma, ir pergamentų, rašalo ar ko nors parašyti laiškelį, kurį Angkelis nuneš mamai ir broliui, kad juos nuramintų. Mama pasius taip, kad smarkiau neįmanoma, bet galiausiai apsiramins. Galiausiai visada apsiramindavo. Bus tik jiedu, vieni, toli nuo visko, neturintys nieko daugiau, tik vienas kitą. Tai bus geras gyvenimas. Žinojo, kad turi būti takas, ir Angkelis padėjo jį surasti per daug nepakildamas aukštyn, kad orkas negalėtų jo pamatyti skrendančio. Erbrou ilgai lipo akmeniniais laiptais, kuriais prieš daugybę metų laipiojo jos tėtis būdamas vaikas. Paparčiai skleidėsi jai praeinant. Angkelis buvo virš jos. Vilkas ramiai sekė iš paskos. Kai neteko kvapo, Daligaro princesė sustojo, atsisėdo ant laiptelio ir pažvelgė į jūrą. Buvo užlipusi gerokai daugiau nei pusę laiptų. Staiga susiprato, kad nejaučia Vilkų princo už savęs. Ilgai atidžiai tyrinėjo šlaitus už savęs ir po savimi. Akimis jo nematė, mintimis jo nejautė. Jo niekur nebuvo.

201

Nustebusi vis sėdėjo, žiūrėdama į jūrą, medžius, prožirnių krūmus, visur jausdama tik vėjelį ir lapų malonumą tiestis saulėje. Nieko daugiau. Atsistojo ir lėtai leidosi bokšto link. Praėjo pro didžiulį užrašą, skelbiantį, kad čia drakonų buveinė. Vis gręžiojosi atgal. Už jos nebuvo nieko: jokio princo, jokio kario, tik vėjas medžiuose, kiškeliai krūmuose ir boružėlės ant stiebų. Vienintelis vilkas buvo jos Tikis, tais nesibaigiančiais laiptais tempiantis save ir juokingą savo vardą, iškišęs liežuvį iš troškulio, tikriausiai besistebintis, kodėl, po galais, jie vis lipa ir negrįžta žemyn, kur šviežias Dogono vanduo tykšta į visas puses. Angkelis ramus skraidžiojo virš jos. Erbrou įvertino padėtį. Jis jos neatsekė. Ji padarė viską, kad jam būtų kuo sunkiau ir kad jis pamestų jos pėdsakus, ir jai pavyko. Jis atkeliavo kupinas ryžto ir atkaklumo, tačiau pakeliui jie išsibaigė. Jai liko to puikaus pasivaikščiojimo uolomis virš jūros malonumas. Erbrou užsispyrusi leidosi aukštyn. Norėjo pasiekti savo tėčio bokštą. Ten susigūš pavėsyje ir pagalvos. Ant paskutinio laiptelio dar sustojo pasigrožėti jūros didybe, vėl išgirdo vėją tarp medžių. Paskui pažvelgė į bokštą ir labai aiškiai pajuto, kad ji namuose. Viską buvo girdėjusi pasakojimuose. Atpažino, nors niekada anksčiau nebuvo mačiusi, tuos langus iš gintaro, suskaldytus šaižaus tik

202

ką išsiritusio drakono riksmo. Dabar būtų neįmanoma jų uždaryti, nes per juos iš bokšto vidaus lindo ir rangėsi vijoklių šakos, apsipylusios nematytais vaisiais, žiedais ir aukso spalvos pupomis. Dūmų plunksnos, kylančios pro stogą, darė šią vietą šilumos buveine net ir atšiauriausią žiemą.

Ji pajuto jį dar prieš pamatydama – Vilkų princas stovėjo priešais bokštą, atkeliavęs čia anksčiau už ją, kas žino pro kur eidamas, užsikardamas į neužlipamus skardžius, ir dabar ramus laukė. Rinko žabus laužui. Greta jo ant žemės gulėjo medžioklės krepšys, iš kurio kyšojo dviejų kiškelių ausys. Jis ją pamatė ir sustojo, bet nėjo pasitikti. Gal norėjo būti tikras, kad ji nori eiti pas jį, kad visas šitas bėgimas tebuvo žaidimas, skirtas parodyti jam kelią. Jie vis žiūrėjo vienas į kitą ir galiausiai Erbrou pajudėjo, žingsnis po žingsnio, lengvai ir kartu išdidžiai. Kūnu jautė jo žvilgsnį. Jautė savo pačios grožį. Jautė į save suplaukusį, pasidauginusį visų žvaigždžių, kiekvieno gėlės žiedo grožį. Jautėsi išdidi dėl savo pačios buvimo, jautė, koks stebuklingas yra jos kūnas, kas mėnesį netenkantis kraujo, nors nesužeistas ir nemerdintis, ir suprato, kad šitas keistas neaiškus stebuklas jungia ją su žemės laikinumu ir su dangaus amžinybe.

203

Tikis tyliai urzgė. Angkelis skrajojo ramus. Jiems stovint arti, vienas priešais kitą, Erbrou pastebėjo, kad jis kitoks, nei ji prisiminė. Jo veidas ir kaklas buvo išvagoti randų, kurių, ji buvo tikra, pirmą kartą, kai jį matė, jis neturėjo. Rankos irgi buvo sužalotos. Jis turėjo pereiti pragarą. Pirmą kartą, kai Erbrou jį matė, ant kaklo jis ryšėjo odinį raištelį su aukso pakabučiu – orkų stebukladarių ženklu: apskritimu, įrėžtu į kvadratą, kuris įrėžtas į apskritimą. Dabar ir šis buvo dingęs, vietoje jo matėsi didelis nudegimo randas. Ji perbraukė ranka per savo krepšį, kur drauge su Joso vilkeliu gulėjo ir instrumentas, turintis tokį patį ženklą. Pagalvojo, kad turės jį atiduoti orkui, ir mąstė, ką jam pasakyti. Anksčiau ar vėliau reikės paklausti, ką jie jam padarė, bet nežinojo, kokia kalba jiedu kalbėsis. Orkas atidžiai ją nužvelgė. – Jūs beginklė, – giedrai tarė žmonių kalba. Kaip ir visi orkai, jis buvo iki dantų ginkluotas. Turėjo lanką ant pečių, kardą ir du kirvius prie diržo, dar vieną, didesnį, ant nugaros drauge su strėline. Durklą prie kojos ir kitą, nedidelį, prie diržo. Kaip visada vilkėjo šarvus iš metalo plokštelių, papuoštus vilkų uodegomis. Taigi jis kalba žmonių kalba. Gerai, kalbės ja. Dar vienas dalykas išspręstas. Erbrou atsakydama galvos mostu parodė į vilką ir erelį. Vilkų princas gūžtelėjo pečiais. Priešininkai jam greičiausiai nedarė įspūdžio.

204

Erbrou atsiduso. Ištiesė ranką, perbraukė per žabus ir jie užsiliepsnojo – gražus lauželis smarkiai įsidegė šaltame ore. Vilkų princas pakėlė antakius iš nuostabos ir susižavėjimo. – Aš beginklis? – linksmai paklausė. Erbrou linktelėjo.

Turinys Pirmas skyrius

Antras skyrius

Trečias skyrius

Ketvirtas skyrius

Penktas skyrius

Šeštas skyrius

Septintas skyrius

Aštuntas skyrius

103

Devintas skyrius

121

Dešimtas skyrius

162

Vienuoliktas skyrius

182

Įveikus orkus ir išlaisvinus iš jų vergijos nykštukų tautą, įsivyravo taika. Tačiau ramybė truko neilgai ir orkai ėmė regzti keršto planus. Kai taikiai derėtis su vis naujus reikalavimus keliančiais ir žmones vis puldinėjančiais orkais tampa nebeįmanoma, tenka vėl ruoštis kovai. Karalienė Rozalba, žinoma, nė neketina į mūšį leisti savo vaikų. Tačiau jau paaugle tampanti Erbrou, narsusis Arduinas ir mažasis Josas irgi nesiruošia saugiai likti rūmuose, kol mama kariauja. „Paskutinių užkeikimų“ trilogijoje pratęsiami įvykiai, nutikę knygose „Paskutinis elfas“ ir „Paskutinis orkas“, bet tai jau visai kita istorija, kurią galima skaityti ir atskirai. Italų rašytoją Silvaną De Mari (g. 1953 m.) pamėgo skaitytojai ir literatūros kritikai ne tik pasaulyje, bet ir Lietuvoje. Jos maginės fantastikos knygos žavi ir vaikus, ir paauglius, ir suaugusiuosius.

Skaitykite visą seriją: Paskutinis elfas Paskutinis orkas. I knyga Paskutinis orkas. II knyga Paskutinis orkas. III knyga Paskutiniai užkeikimai. I knyga Paskutiniai užkeikimai. II knyga Paskutiniai užkeikimai. III knyga Redaktorė Mimoza Kligienė Korektorė Eglė Devižytė Maketavo Miglė Dilytė Tiražas 1500 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius

Jūsų jėga – ne tai, kad nekrentate, bet tai, kad atsikeliate vėl. Jei nukrentame šimtą kartų, atsikeliame šimtą vieną. Tokie jau tie žmonės. Tie, kas vylėsi, kad nugalėti orkai paliks žmones bei nykštukus ramybėje ir gyvens taikiai, buvo naivūs. Tačiau tie, kas netikėjo, jog žmonės sukaups drąsą ir išeis kovoti už savo brolius, seseris, tėvus, savo žemę ir taiką, nepažįsta nei žmonių, nei narsiosios karalienės Rozalbos ir jos vaikų. Šioje knygoje vyksta aršios kovos ir priimami sunkūs sprendimai. Čia atrandamos naujos senųjų pranašysčių prasmės, užbaigiamos senos istorijos ir pradedami nauji gyvenimai. Nes vienintelis tikras būdas ką nors užbaigti – tai bandyti ir nesiliauti bandžius.

Kas nutiko prieš tai? Daugiau legendų ir nuotykių:

ISBN 978-609-441-535-7