Paskutinis orkas III knyga by Nieko rimto

Silvan a D e M ari

P ASKUTINI S

ORK AS

UDK 821.131.1-93 De201

ISBN 978-609-441-322-3

Versta iš: Silvana De Mari L’ULTIMO ORCO Adriano Salani Editore S.p.A., Milano, 2011

© Tekstas, Silvana De Mari, 2011 © Viršelio iliustracija, Ferenc B. Regös © Adriano Sapani Editore S.p.A., 2011 Išleista susitarus su Grandi & Associati. © Vertimas į lietuvių kalbą, Laura Vilkaitė, 2015 © Leidykla „Nieko rimto“, 2016

Silvana De Mari

P ASKUTINI S

ORKAS Iš italų kalbos vertė Laura Vilkaitė

Vilnius 2016

Ši knyga skiriama ir visiems orkų vaikams. Dėkoju Mauricijui už nenuilstantį jo tikėjimą.

III

KNYG A

Paskutinis

orkas

– Ei, Kapitone, – kartą pasakė Lisentrailis, – ar žinojai, kad karalių vaikus palieka miegoti vienus tamsiame kambaryje ir niekas jiems nepaseka pasakos ar ko nepadainuoja? Dėl to jie ir užauga tokio bjauraus būdo ir paskui atiduoda žmones budeliams.

Pirm as

skyri us

Robei pasisekė. Pasiekę vietą, kur degė Joršo laidotuvių laužas, orkai, matyt, nusprendė apsistoti. Ji girdėjo jų šurmulį ir suprato, kad jos neseka. Jojo visą naktį ir visą dieną. Stabtelėdavo atsigerti iš upelių. Skynė vyšnias, čiupo morkas ir džiovintus obuolius iš apleistų ūkių, niekada nestojo, tik labai trumpam, kad Enstrilis visai neprisibaigtų. Dažnai užsnūsdavo įveikta nuovargio, nugrimzdavo į trumpą snaudulį, darkomą košmarų, iš kurio pakirsdavo skausmingai kūkčiodama. Priešais ją sėdėjo Erbrou, tyli, tarsi apgaubta sapno, ir Jastrinas, kuris pusę nakties praverkė ir būtų toliau verkęs, jei įniršusi Robė nebūtų liepusi jam liautis. Vos apsiraminęs Jastrinas pradėjo be perstojo kalbėti. Robė net pasigailėjo nutraukusi virkavimus. Jastrinas žinojo Arduino pranašystę – ji buvo jo padrikų, bet nemenkų istorijos žinių dalis. Vos nusišluostęs akis, pradėjo apie ją kalbėti – ar tiesa, kad Robė, kaip ir jos protėvis, matanti ateitį? Antroji nakties dalis buvo nepabaigiamos pagyros jos aiškiaregystei. – Tikra laimė žinoti ateitį. Niekada nebūna, kad nežinotum, kaip elgtis, ką sakyti, kaip kad nutinka mums, paprastiems žmogeliams... Tau nebūna, kad nežinotum, kaip viskas baigsis! Viskas tavo galvoje. Pakanka tik užsimerkti, ir viskas. Viskas paprasta... viskas žinoma...

Jastrinas buvo atkaklus, nesiliovė. Jei jau rasdavo pokalbio temą, galėdavo kalbėti nuo pirmųjų sutemose sužimbančių žvaigždžių iki švytinčios aušros, o tada vėl iki sutemų visiškai nesustodamas, nebent tik kai labai prireikdavo įkvėpti. Robė bandė galvoti, bet nesustabdomos jo kalbos išūžė jai ausis. Nekentė jo, keikė jį mintyse, ne taip žiauriai ir šiurkščiai kaip priešus, bet švelniai ir ramiai, kaip neišvengiamai būna su įkyruoliais. Tik nepataisomas kvailys galėjo manyti, kad jos vizijos – palaima. Iš tiesų jos buvo dalinės, neaiškios, netikėtos, beveik visada nesuprantamos ir prieštaringos, kartais absurdiškos. Jos ją saugojo ir jai padėjo, kai ji dar buvo mergaitė, per tą lemtingą pabėgimą drauge su Joršu, o visų kitų prasmę ji sugebėdavo išsiaiškinti tik tada, kai jau būdavo per vėlu. Jos atrodė vis nereikalingesnės, erzinančios ir įkyrios, kaip kad musės vasaros popietę. Kai Joršas iškeliavo mirti, vienintelis dalykas, pripildęs jos mintis, neleisdamas galvoti apie nieką kitą, buvo šuoliuojančių vilkų gaujos vaizdas. Po jo mirties sukelto siaubo vizijos pasidarė menkos, retos, visiškai neaiškios. Joršas dažnai sakydavo, kad elfų galios paskęsta skausme. Kažkas panašaus greičiausiai nutiko ir jai – kai vyras dingo mirusiųjų karalystėje, jai teliko neaiškūs šešėliai ir spalvingos dėmės, susiliejančios nepermatomame tamsiame rūke. Nors dienos ir buvo švelnios, nuskustai Robės galvai buvo šalta. Galbūt reikia laiko priprasti būti plikam, net jei metų laikas ir nelabai šaltas. Ant galvos ji tebeturėjo prabangią,

dailią karūną, ant kurios pynėsi gebenių šakelės, o reljefų auksą keitė emalio mėlynumas. Karūna spindėjo, lyg pati šviestų. Daligaro grafo auksinis papuošalas, kurį buvo pasikabinusi ant kaklo virš savo skudurų, žibėjo kiek ramiau ir kukliau. Visur sutikdavo Grafystės pabėgėlių. Orkai artinosi. Pabėgti nebeįmanoma – Šiaurinių kalnų perėja, buvo kalbama, jau užtverta. Teisėjas ir Daligaro kariuomenė jau buvo saugūs. Visas dvaras taip pat, įsižiebus signaliniams laužams, susirinko ginklus ir mantą ir leidosi į Alyjilę, Nepaimamąją, Miestą Vanagą Šiauriniuose kalnuose. Keliauti į Daligarą Robei tebeatrodė pati beprotiškiausia, bet vienintelė galimybė. Apkurtinta Jastrino balso ir pati tebesijausdama priblokšta, ji ilgai apie tai mąstė. Nuovargis buvo toks pat baisus, kaip alkis, bet nė vienas iš jų neprilygo jos nevilčiai. Diena slinko lėtai. Kartais Robė prabildavo, iš dalies kad nuramintų dukterį, iš dalies kad nusiramintų pati, iš dalies kad tiesiog išgirstų savo balsą. Vis kartojo sau tuos pačius žodžius – „Būsiu dviejų gyvų vaikų motina.“ Kartais Robė nulipdavo nuo žirgo ir eidavo pati, kad leistų Enstriliui pailsėti. Miegančių balne Jastrino ir Erbrou galvos svyrinėjo, pati Robė irgi mielai būtų užsnūdusi. Bet ji turėjo žirgą ir karūną ant galvos. Šitiems vilties netekusiems žmonėms ji tikriausiai atrodė kaip vedlė. Robė suprato, kad jie seka paskui ją neturėdami nieko geresnio.

Kaskart užsimerkusi Robė teregėjo neaiškius šešėlius. Galbūt ateitis dar nebuvo nulemta. Gal dar buvo galima ką nors pakeisti. O gal paprasčiausiai jos aiškiaregystės dovana dingo, mirus Joršui. Robė nejautė baimės. Gal ir šioji išnyko. Ištirpo neviltyje. Pagaliau tolumoje pasirodė taip jos nekenčiamas Daligaras. Pagaliau Robė išėjo iš miškų. Už jos vis daugėjo pabėgėlių, kai kurie tvirtino, kad signaliniai laužai dar vis kuriami ir kad jie degė praėjusią naktį. Daugelis buvo juos matę − taip jų miestai sužinojo apie orkų pavojų. Bent jau kai kur dar buvo likę sargybinių. Bet ne visi buvo įspėti. Kiti pabėgėliai, tiesa, minėjo ir Prakeiktąjį Elfą – tas, užsiundęs orkus, dar turėjęs nepadorumo juos išjuokti. Robė išgirdo, kad dėl to nepadorumo jie ir išsigelbėję, nes galėję pasprukti. Robei teko labai susiimti, kad jų neprakeiktų. Jautė net pagundą išsitraukti kardą ir krauju suvesti sąskaitas už šį žiaurų kvailumą. Galvojo apie sutuoktinio, kurio neteko, kilnumą ir dosnumą – jis visiems šitiems žmonėms išgelbėjo gyvybes, o už tai gavo tik jų priešiškumą. Joršo prisiminimas draskė jai širdį, bet ji ir vėl jį nuvijo – dabar reikia kovoti dėl vaikų, o to daryti plyštančia širdimi negali. Daligarą juosė pabėgėlių stovykla, kuo arčiau miesto sienos, tuo geriau įrengtos buvo jų buveinės. Matyt, bus buvusios bent kelios pabėgėlių bangos. Naujausi atvykėliai dar vis plūdo ir kūrėsi. Kaip grybai dygo nedidelės pastogės, suręstos iš žemėn įsmeigtų lazdų ir

ant jų užtrauktų apsiaustų. Jos buvo žemesnės už žmogų, todėl įlįsti galėjai tik keturiomis. Kur pažvelgsi, ant paskubomis sukrautų laužų kas nors virė. Virš jų buvo ištiestos virvės ir džiūvo virtinės marškinių. Seniausi pabėgėliai prie pat miesto sienos jau buvo susirentę lūšneles, pomidorų kerų eilės ribojo mažutyčius darželius, o tarp jų lesiojo viena kita suvargusi višta – tokia vertinga, kad ją prižiūrėjo gauja surūgusių vaikiščių, apsiginklavusių nendrėmis ir lazdomis. Robė paprašė maisto vienos moters, kepančios gabalėlį fokačijos plokščioje, mažoje, purvinoje ir beformėje keptuvėje. Prašė dovanai, nes alkis buvo nebepakeliamas, o ji neturėjo nieko, ką būtų galėjusi išmainyti. Vilkėjo tik purviną apdriskusią tuniką, buvo basa. Šioje nelaimėje bent menkutė paguoda buvo tai, kad pagrobimo naktį Erbrou atsigulė miegoti, nenusivilkusi suknelės ir prijuostėlės, su savo žaislais didelėse siuvinėtose kišenėse. Mergytę jie išsinešė basą, tačiau bent apsivilkusią tiek, kad nereiktų kęsti šalčio, ir buvo tikra palaima, kad ji turėjo savo daiktus, nes dabar, prislėgta, tyli ir nustebusi, bent jau gniaužė rankose savo valtelę ir lėlytę. Moteris pakilo piktai šypsodamasi. Prašyti duonos nesiūlant nieko mainais jai atrodė pajuoka ar įžeidimas. – Turi auksinį papuošalą ant kaklo, gražuole, nežinau, iš ko jį nugvelbei, bet jei duosi man aukso plokštelę, galėsim derėtis, − paniekinančiai iškošė. Visiškoje neviltyje paskendusi ir nežmoniškai pavargusi Robė pamiršo ir apie papuošalą, ir apie karūną. Turėjo pripažinti – ne taip paprasta prasmukti nepastebėtiems,

jei atjoji ant žirgo taip apsitaisęs, ir prašyti išmaldos, jei žėri auksu. Bet dabar jau buvo vėlu. Nusipurtė ir pradėjo galvoti. Jos kaklo papuošalas buvo padarytas iš mažų atskirų plokštelių. Iš tiesų nesunkiai išardomas. Tą akimirką Angkelis, iki tol įsitaisęs Erbrou skreite, prabudo ir pakilo, kimiai sukliko ir lėtai apsklendęs ratą nutūpė Robei ant peties. Robė vėl atsisuko į moterį, bet šios nebebuvo. Tik išgirdusi ją šnekant Robė galiausiai pamatė, kad šioji parklupusi ties Enstrilio kojomis. – Mano ponia, − kalbėjo moteris. – Mano ponia, atleiskite. Prašau jūsų atleidimo. Nepažinau. Nepykite, aš tik varguolė. Mes vargšai žmonės, ką mes išmanome. Gerai neįsižiūrėjau. Nepamačiau karūnos ir kardo. Nepastebėjau erelio. Jūs viena iš senųjų karalių, tiesa? Atjojote mūsų išgelbėti? Teisėjas pabėgo. Mes vieni. Visas dvaras, kareiviai − visi pabėgo. Vieni likome kovoti su orkais. Mano ponia, vien tik jūs... Prašau... Mano ponia, kas jūs esate? Jūs tikra ar tik šmėkla iš senųjų laikų? Robė sutriko. – Aš Rob... – ištarė ir nutilo. Ne taip reikia kalbėti. – Esu Roza Alba – Arduino įpėdinė, − galiausiai išspaudė. Alkis ją pribaigė. – Duonos... − sušnabždėjo. Moteris skubiai įbruko jai gerokai per karštą fokačiją ir vėl atsitraukusi priklaupė. Jastrinas paskubėjo pašnibždomis paaiškinti: – Senieji karaliai yra senuosiuose Daligaro rūmuose. Ne, ne jie patys, jų skulptūros. Man Joršas visada pasakoja, tai yra, turiu omeny, yra pasakojęs, kai dar buvo gyvas. Žinai,

senieji karaliai nešiodavo karūnas ant plikos galvos. Laikai buvo truputį, kaip sakydavo Joršas, šiurkštūs, truputį šiurkštūs laikai, manau, kad tai reiškia, kad visi žmonės buvo tiesiog krūva prasčiokų, kaimiečių ir piemenų, karūną kas nors užsidėdavo tik tada, kai tekdavo kariauti, tačiau tai buvo geri žmonės, geri kariai ir geri karaliai. Žmonės neturėjo didelių gabumų ką nors gaminti, ką jau kalbėti apie šalmus. Jie būdavo padaryti taip negrabiai, kad metalo sandūrų vietose kliūdavo plaukai. Todėl eidami kariauti nusiskusdavo. Tai buvo ženklas, kad teks su kuo nors kovoti. Žinai, su savo karūna ant plikos galvos tu tikriausiai primeni senųjų karalių skulptūras. Ir dar turi Angkelį. Būtent erelis skirdavo karalių nuo kitų karių. Kiekvienas karalius turėjo po erelį. Ir ant statulų turėtų būti ereliai. Angkelis padeda tau puikiai pasirodyti. Gaila, kad su savimi neturime vilko. Arduinas turėjo vilką. Žinau, nes man Joršas pasakojo. Neįtikėtina, kiek jis visko žinojo ir koks šaunus pasakotojas buvo. Ak, atleisk, buvau pamiršęs, kad prašei jo neminėti. Robei Joršo vardas būdavo lyg dūris, bet ji įstengė netildyti vaikino. Turės pasidaryti tvirtesnė, jei nori, kad Joršo vaikai išgyventų. Jos širdis turės tapti tvirtesnė už deimantą ir už plieną. Robė kiek pavartė fokačiją rankose ir papūtė, kad pravėstų, tada pasidalijo ja su Jastrinu ir Erbrou. Dabar artinosi ir kiti driskiai ir nedrąsiai vienas per kitą pasakojo, kad įspėtas laužų, o gal, kas žino, dar ir kokio Teisėjo žinianešio, visas dvaras prieš dieną iškeliavo į Alyjilę, miestą tvirtovę Šiauriniuose kalnuose.

– Visi iškeliavo, suprantate. Ponia, kas jūs? Atvykote mums pagelbėti? – Ponia, atleiskite, tik neįsižeiskite, atrodote gerokai keistai, bet išties nieko daugiau nebeliko, ar dabar jūs miesto valdovė? – Ponia, nepalikite mūsų, dėl mūsų mirusiųjų sielų ir jūsų mirusiųjų sielų. Dauguma karių pabėgo iš miesto, išlydėjo žirgus ir palankinus. – Teliko kariai prie vartų ir ant miesto sienos. – Kas mus dabar apgins? – Daligaras ištuštėjęs... – Neginkluotas... – Mes vieni. Mūsų miestas paliktas vienas. Ponia, liko tik sienos ir jūs. Jūs karė? Juk galite kovoti? – Ponia, atleiskite, ar galite ir mus įleisti į miestą? Kai pasirodys orkai, mieliau jau būtume kitapus sienos... – Ponia, dėl jūsų ir mūsų mirusiųjų sielų... Pilna burna fokačijos Robė prisiartino prie gynybinio griovio. Apačioje vanduo buvo užsistovėjęs ir dumblinas. Žalsvas, visas aptrauktas dumblių, atrodė lyg pieva. Vandens buvo gana daug. Griovys galėjo sustabdyti priešų armiją. Didžiulis pakeliamasis tiltas buvo nuleistas, ir Robė perėjo kitapus. Patekti į miestą neleido milžiniškos iš viršaus nuleidžiamos grotos, kurias gervėmis ir virvėmis galėjo valdyti keli sargybiniai. Robė žvelgė į sargybinius, šie žiūrėjo į ją. Robė susimąstė. Jei prašytų gana mandagiai, jei maldautų, gal ir įtikintų juos leisti prisiglausti mieste, taip bent vienai nakčiai jos dukra būtų saugi.

Beieškant tinkamų žodžių jos žvilgsnis klaidžiojo tarp pabėgėlių. Minioje buvo daugybė nuskurusių vaikų ir vargšių motinų. Vargu ar Robei pavyktų rasti labiau jaudinančių žodžių ir sulaukti daugiau pasigailėjimo nei visai šiai skausmo prislėgtai miniai. Robė nurijo fokačiją, nulipo nuo žirgo, išdidžiai išsitiesė, pakėlė galvą, vieną ranką uždėjo ant kardo rankenos, kitą − ant grotų. Iš sargybinių ginklų apdailos pamėgino suprasti, kuris čia viršiausias, ir kreipėsi į jį: – Esu Roza Alba, Arduino įpėdinė. Man buvo patikėtos šio miesto regalijos. Pakelkite grotas. Stojo nerami tyla. Už Robės nugaros rinkosi būrelis pabėgėlių. Neviltis greičiausiai buvo užvaldžiusi ir sargybinius. Arduino vardas vėl nuskambėjo kaip rago šauksmas. Galvos pakilo. Žvilgsniuose atsirado gyvybės. Robė atgavo drąsą – pasirinko tinkamus žodžius. Šiems kariams tereikėjo vado ir vilties kibirkštėlės, dabar, kai visi vadai, kuriais tikėjo, iškeliavo sau, o viltis dingo. Metų metus mokyti aklai paklusti, metų metus kentę niūrų žiaurumą, Daligaro miestiečiai visiškai neteko sugebėjimo protauti ir drąsos. Čia neginčijamai karaliavo kvailumas ir bailumas. Jei vadas jiems nepasakys, ką daryti, jie leisis ištraiškomi kaip mašalai. Jie net neįsileido pabėgėlių ir nepakėlė pakeliamųjų tiltų. Greičiausiai buvo koks nors įsakymas, kurio niekas nedrįso sulaužyti dėl baisių bausmių, kurių griebdavosi Teisėjas už nepaklusnumą, ir todėl būtų žuvę net nemėgindami priešintis.

De Mari, Silvana De201 Paskutinis orkas. III knyga / De Mari, Silvana; iš italų kalbos vertė Laura Vilkaitė; viršelio dailininkas Ferenc B. Regös. – Vilnius: Nieko rimto, 2016. – 328 p.

Kario Rankstrailio, narsiosios Rozalbos ir elfo dukters, pavadintos drakono vardu, istorija tęsiasi paskutinėje trilogijos knygoje. Negailestingi orkai apsiautė Daligaro miestą, likusį be valdovo. Rozalba – legendinio valdovo Arduino įpėdinė – imasi vadovauti kovai su užpuolikais. Tuo metu ima ryškėti jos ir paskutinio elfo dukters Erbrou stebuklingos galios. O dar pamažu atsiskleidžiančios tamsios paslaptys... „Paskutinis orkas“ pratęsia knygos „Paskutinis elfas“ įvykius, tačiau jas galima skaityti ir atskirai – tai skirtingos istorijos. Kūrinys susilaukė didelio kritikų dėmesio ir apdovanojimų – tai ne tik nuotykių knyga. Tai ir žvilgsnis į žmogaus prigimtį, šviesiausias ir tamsiausias jos kertes.

Skaitykite visą seriją: Paskutinis elfas Paskutinis orkas. I knyga Paskutinis orkas. II knyga Paskutinis orkas. III knyga

Redaktorė Mimoza Kligienė Korektorė Goda Baranauskaitė Maketavo Miglė Dilytė Tiražas 1500 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius

Tai, kad orkas kovėsi, norėdamas išgelbėti vaikus, užuot juos žudęs, buvo šviesos spindulys. Tai reiškė, kad galima rinktis, kad likimai nenulemti, kad viltis neprarasta. Tai reiškė, kad būti orku yra pasirinkimas, o ne likimas. Daligaro miestą supa orkai. Tai žiaurūs žmonių tautos priešai, nuo kurių išsigelbėjimo nėra. Bet gal yra vilties? Į likimo valiai paliktą miestą grįžo legendinio valdovo Arduino įpėdinė Rozalba. Žmonės greitai paskelbė ją karaliene. Mažoji Erbrou iš savo tėčio elfo paveldėjo stebuklingų galių, kurios tikrai pravers. O karys Rankstrailis padarys viską, kad apgintų žmones nuo nekenčiamų orkų, kurie kadaise nuskriaudė jo šeimą. Kartais atrodo, kad orkai yra bausmė žmonijai. Bet galbūt tai, kad gimei orku, dar nereiškia, kad privalai būti blogas? Gal ne viskas yra taip, kaip atrodo? TarpTauTinės vaikų ir jaunimo knygos Tarybos (ibby) premija

prancūzų vaikų liTeraTūros premija „prix sorcières“

norite perskaityti kitas istorijos dalis?

ISBN 978-609-441-322-3

Akcijos ir ypatingi pasiūlymai