Elena Launikonytė
Iš žurnalo „Laimiukas“ nr. 2(46) ir nr. 3(47)
Elena Launikonytė
I
Ponia Sofija gyvena dideliame name su rožynu. Ji turi tarnaitę vardu Florencija, kuri padeda apsitvarkyti namuose. Tarnaitė Florencija turi katiną vardu Bobikas. O Bobikas? Bobikas nieko neturi, tik uodegą vardu Uodega, kurią kartais vaikosi, sukdamasis ratu. Vieną dieną ponia Sofija apsivilko paltuką, susivarstė aulinukus, įsisegė auskarus ir apžiūrėjusi save veidrodyje pasakė Florencijai: – Aš išeinu pas ponią Elizą, grįšiu popiet. O jūs, meldžiamoji, per tą laiką išskalbkite skalbinius, nupirkite produktų ir iškepkite gardų pyragą pavakariams. Florencija pažvelgė į ją pro storus savo akinių stiklus, pro labai storus stiklus, kuriuos nešiojo, nes buvo trumparegė, ir pagarbiai linktelėjo. Suprask, bus padaryta. Florencija turėjo tris plačius margus sijonus ir visus juos nešiodavo išsyk, nes negalėdavo nutarti, kuris gražiausias, o gal, kad būtų šilčiau. Kai ji šlamėdavo it koks kopūstas su savo sijonais po namus, būtinai ką nors užkliudydavo skvernu: tai vazelę, tai stalelį, tai kabyklą rūbams. Tačiau stebuklas – Florencija niekad nebuvo sukūlusi nė menkiausio mažmožio, mat jai iš paskos sekiodavo Bobikas ir visas išprakaitavęs uodega gaudydavo krentančius daiktus. Poniai išėjus Florencija tuojau pat uoliai ėmėsi darbo. Ji susidėjo visus reikalingus daiktus krūvon, apsižvalgė pro savo storuosius akinius ir sumurmėjo: – Išskalbti skalbinius, iškepti pyragą, nupirkti produktų pietums. Ir čia pat viską supainiojo. Ji sudėjo į dubenį nešvarius rūbus, apibarstė miltais, cukrum, razinom, smagiai ištrynė juos sviestu ir mielėm bei paliko pakilti. Nusiplūkusi ir sukaitusi ji klestelėjo į gelėtą fotelį, norėdama valandžiukę atsipūsti ir ramiai išgerti puoduką arbatos su ponios Sofijos šokoladiniais saldainiais, nė neįtardama, jog kažką daro ne taip. Tik Bobikas tai pastebėjo. Jis kniaukdamas įšoko šeimininkei į sterblę bandydamas pasakyti: – Ak, Florencija, tu viską supainiojai! Iliustraciją piešė Roberta
2
Railaitė
Bet Florencija jo nesuprato. Pailsėjusi ji pašovė rūbus į įkaitintą orkaitę, apsisiautė pečius skara ir paglosčiusi Bobiką išėjo apsipirkti. Mat parduotuvė buvo visai netoliese. O Bobikas, paliktas vienas, tučtuojau šoko tvarkytis. Jis nenorėjo, kad šeimininkei kliūtų pylos. Pirmiausia kuo skubiau ištraukė rūbus iš orkaitės, net apsisvilino ūsus. – O varge! – sukniaukė jis. Geriausios ponios Sofijos suknelės buvo ištepliotos tešla su sviestu ir razinomis. Ar jūs žinote, kaip katinai nemėgsta vandens? Bet tokioje keblioje situacijoje net ir jiems prisireikia išmokti skalbti. Taigi Bobikas pasiraitojo rankoves, tiksliau sakant kailį, ir taškydamas į šonus putas įniko visaip trinti ir makaluoti sukneles, bandydamas išskalbti dideles riebalų dėmes. Jis net įsilipo į dubenį ir sutrypė pašėlusį klumpakojį, po kurio drabužiai vėl buvo švarūs, tik gal truputėlį atsidavė pyrago tešla. Pasilipęs ant kopėtėlių jis tvarkingai išdžiaustė juos ant virvės ir prisegiojo spalvotais segtukais, kad vėjas nenupūstų. Tuo metu grįžo Florencija su pirkiniais. Pamačiusi išdžiaustytus skalbinius ji net rankomis suplojo. – Bobikai, ko tu čia prikrėtei? Dabar man teks kepti pyragą iš naujo! – sušuko ji piktai.
Elena Launikonytė
II
Iliustraciją piešė Roberta Railaitė
Vargšas Bobikas, jis labai nusiminė. Juk jis taip stengėsi! Tačiau tuoj pamiršo nuoskaudą, pamatęs, kaip šeimininkė krausto pirkinių krepšius. – Ak, trumparegė Florencija, vėl viską supainiojo! Vietoj dantų pastos ji paėmė batų tepalo, vietoj sviesto – kremo rankoms, vietoj makaronų didelį paketą varžtų... Ir dar kalną visokiausių keistenybių! O tada užmaišė pyragą iš naujo. Skalbimo miltelius ji užpylė pienu, įmušė keletą elektros lempučių, dėl skonio pagardino druska ir pipirais ir paliko pakilti. – O, bėda, – suaimanavo Bobikas, – kas bus, kai grįš ponia Sofija?! Mes žuvę! Visa laimė, kad Florencija pavargusi nuo ruošos prigulė nusnūsti ant ponios Sofijos pūkinių patalų. Vos tik ji užmigo, Bobikas išpylė tešlą į šiukšlių kibirą ir dabar receptų knygoje karštligiškai ieškojo pyrago recepto. Tačiau ne taip lengva užmaišyti tešlą, kai prastai moki skaityti!
4
Kadaise Bobikas matė, kaip ponia Sofija maišo pyragą. Tad dabar jis įmušė keletą kiaušinių, ištrynė juos su cukrum, vos nenusivertė nuo kopėčių bandydamas pasiekti miltus, tačiau galų gale tešla buvo paruošta ir netgi atrodė šiek tiek panaši į pavaizduotą knygos iliustracijoje. Kol Florencija atsibudusi kepė pyragą, Bobikas slapčiom nučiupo iš jos piniginės keletą monetų ir nubėgo iki parduotuvės, mat jam šovė viena mintis. Neilgai trukus grįžo ponia Sofija, patenkinta ir linksma po puikiai praleistos dienos. – Florencija, – sušuko ji, – kaip puiku! Jūs ir vėl viską suspėjote pabaigti iki man grįžtant! Skalbiniai jau beveik išdžiūvo ir pyragas gardžiai kvepia... Ko gero reiks pakelti jums algą. Tik sakykite, meldžiamoji, kam mums reikalingi visi tie varžtai? Florencija nuraudo ir kažką sumurmėjo po nosimi, neva bus apsirikusi. – O kur gi Bobikas? Tik pažvelkite, kaip kietai jis miega savo krepšelyje, matyt, visą dieną smagiai žaidė lauke. Tą vakarą ant savo kambario stalo Florencija rado mažą, negrabiai supakuotą ryšulėlį. Ant jo buvo pakeverzota: FLORĖNCJY. Viduje ji rado naujus dailius akinius raudonais rėmeliais, kuriuos užsitupdžiusi ant nosies ji iškart pradėjo matyti šimtą kartų geriau, ir gardžios žolelių arbatos, skirtos atminčiai gerinti. Nuo tada ji nebekepa pyragų su varžtais, nebeskalbia suknelių tešloje ir pietums perka tik valgomus produktus, o Bobikas dienų dienomis ramiai šildosi saulėje. Tik vienas dalykas neduoda Florencijai ramybės: taip ir liko mįslė, kas gi buvo tas paslaptingasis geradaris, atnešęs jai dovanų. Tačiau manau, kad jūs iškart tai supratote, ar ne?
5