Pavojus ant pirštų galiukų

PAVOJUS ANT PIRŠTŲ GALIUKŲ

Versta iš

Helen Lipscombe

PERIL EN POINTE: A SWAN HOUSE

BALLET SCHOOL MYSTERY

Chicken House, Frome, 2019

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt

© Tekstas, Helen Lipscombe, 2019

© Viršelis ir priešlapiai, Maivyda, 2023

Pirmą kartą 2019 metais anglų kalba pavadinimu Peril en Pointe: a Swan House Ballet School Mystery išleido Chicken House, Fromas, Jungtinė Karalystė.

Lietuvių kalba išleista susitarus su Chicken House Publishing, Fromas, Jungtinė Karalystė.

Visos teisės saugomos.

© Vertimas į lietuvių kalbą, Ramunė Balčiūnaitė, 2021

© Leidykla „Nieko rimto“, 2023

ISBN 978-609-441-896-9

Skiriu savo berniukams

PAVOJUS ANT PIRŠTŲ GALIUKŲ

Iliustravo Maivyda

turinys

1. Keblumai su Alyvų fėja ...... 9

2. Nepateikto prašymo mįslė ...... 14

3. Namai prie Gulbių ežero ...... 27

4. Vilės Perkins kerštas ...... 39

5. Šnipų meistrė ...... 46

6. Gulbės grakštumas, liūto širdis ...... 54

7. Širdžių meistras ...... 72

8. Pelenė ir kitos fėjų istorijos 91

9. Batelių saugotoja ...... 107

10. Mirties šokis ...... 118

11. Gulbių namų paslaptys ...... 126

12. Baltosios gulbės krytis ...... 134

13. Namų bateliai ...... 142

14. O ...... 148

15. L’Odette ...... 154

16. Slapti daikčiukai ...... 162

1. Keblumai su Alyvų fėja

– Gerai, fėjos, dar vienas, kad geriau sektųsi, – ponas Lamontas žvilgteli į telefoną. – Ar gali Alyvų fėja atsistoti į priekį? O tu, Auksinio Vynmedžio fėja, pereik į galą. Mile, ar girdėjai, ką sakiau? Gerai, šiek tiek toliau. Nuostabu. Visos nusišypsokite kamerai. Sakykite: „Raudonoji kurpaitė“. – Raudonoji kurpaitė! – Nusišypsok, Mile. Dar kartą...

Raudonoji kurpaitė!

Blyksnis.

Juodi taškeliai priešais akis.

– Puiku, – ištaria ponas Lamontas. – Eime visi.

Jam skubinant mus eiti į užkulisius jo ežiuku kirpti sidabriniai plaukai juda aukštyn žemyn.

– Atminkite, ką sakiau, fėjos: užburtas sodas, gražios minkštos rankos. Giesmininke, rankos plazdena. Auksinio

Vynmedžio fėja, kojos lengvos ir greitos...

Apžiūriu savo kojas. Dreba? Taip. Lengvos? Ne.

– Alyvų fėja, nesku... Vile, kas nutiko?

Vilės akyse susitelkia ašaros:

– Blogai – negaliu šokti, – pasitrina randą po pėdkelnėmis. – Koja. Vėl skauda.

Ponas Lamontas susiraukia.

– Koja? Bet tas nelaimingas atsitikimas juk buvo prieš daug metų.

– Tai nebuvo nelaimingas atsitikimas, – atšauna Vilė.

Kitos fėjos žiūri į mane taip, kaip ir visada. Šiek tiek įtariai ir ne itin draugiškai.

Prikandu liežuvį, bet žodžiai patys išsprūsta:

– Tai buvo nelaimingas atsitikimas, Vile.

– Ne, nebuvo. Buvai tokia šiurkšti.

Mano skruostai užkaista. Dėl šiurkštaus elgesio ji teisi.

Ponas Lamontas iš tamsiai mėlyno švarko kišenės išsitraukia nosinaitę.

– Neturime laiko ginčams. Be tavęs, Vile, dalyvauti negalime. Mums reikia Alyvų fėjos.

Vilė šluostosi akis:

– Turbūt reikia dalyvauti.

– Ji toookia drąsi! – susižavėjusi šūkteli Giesmininkė.

Atsidūstu ir žvilgteliu už užuolaidos. Vilę Perkins pažįstu nuo baleto pamokų mažiesiems laikų. Vis dar pamenu persipinančius angelų pyrago (ji) ir siusiuko (aš) kvapus besisukant šokio ratu. Pamenu ir tą dieną, kai ji susižeidė. Vilė neleis man to pamiršti.

Ant scenos stovi Raudonosios kurpaitės prizo steigėja, ji pastumia akinius ant nupudruotos nosies:

Jūsų karališkosios didenybės, ponai ir ponios, gerbiamieji teisėjai. Man labai malonu pristatyti... – Primadona Ana Popova žvilgteli į ložę. Aikteli ir pameta lapą su kalba.

Kažkas pribėga ir pakelia nukritusį lapą. Kitas žmogus atbėga ir vėl išbėga. Žiūrovai ima šurmuliuoti. Kai tau šimtas dveji, žmonėms turbūt atrodo, kad vos baigusi sakinį išleidi paskutinį kvapą.

Primadona Ana kresteli purią baltą galvą, lyg stengdamasi įtikinti, kad jai greitosios kviesti dar nereikia.

Apie ką kalbėjau prieš tai? – paklausia. – Ak, taip. Džiaugiuosi galėdama pristatyti paskutinę mokyklą, kuri varžosi dėl geidžiamo Raudonosios kurpaitės prizo.

Fėjos susiburia man už nugaros, o ponas Lamontas parodo ranka į balkoną.

– Mile, tavo mama kaip tik spėjo atvykti. Toje pačioje vietoje kaip visada.

Pasislenku link ložės šalia geriausių vietų. Mama praleido gastrolėse tris ilgas savaites. Kaip ir Vilė, pamojuoju tamsoje sėdinčiai mamai.

Primadona Ana nuo scenos užtraukia:

– Fėjų variacijas iš „Miegančiosios gražuolės“ atliks, – pamoja deimantais nusagstyta ranka, – LAMONTO ŠOKIO

MOKYKLA!

Ponas Lamontas šypsosi.

– Eik, Mile. Jei pademonstruosi bent pusę to, ką sugeba tavo mama, turime nemažai šansų, – fėjų būrelyje nuvilnija kikenimas.

Vilė stumteli mane. Atsistoju už Giesmininkės, į savo vietą scenoje. Plojimai nutyla. Šviesos prigęsta. Tyla pasklinda po salę lyg fėjų dulkės. Dirigentas pakelia batutą ir ponas Lamontas sulaiko kvėpavimą.

Po penkių minučių ponas Lamontas iškvepia. Keturios iš fėjų skrajojo ir šokinėjo be klaidų. Žiūrovai

sužavėti.

Dabar mano eilė.

Užgrojus muzikai oda ima dilgčioti. Kam rūpi Vilė Perkins, jei esi Auksinio Vynmedžio fėja! Mano pėdos pakreiptos, pirštai gyvybingi, kojos greitos. Judu žingsniu pas de bourrée į vieną pusę, sukuosi į kitą. Skriedama per sceną tetrokštu šokti amžinai, tačiau Vilė laukia. Man atlikus reveransą ši sušnabžda už nugaros:

– Pasitrauk, Mile. Tavo mama čia atėjo pasižiūrėti į mane, o ne į tave.

Vilė Perkins nėra malonus žmogus. Bėda ta, kad tai žinau tik aš.

Vilei pradėjus šokti man ima trūkčioti koja. Ji lėtai juda į priekį. Nenumaldomai. Vilė taip arti... dar šiek tiek ir...

KĄ AŠ DARAU? Mama niekada man neatleistų! Pėda atsitraukia, tačiau kojos jau pavargusios ir aš suklumpu.

Bum! Pasipainioju tiesiai po besisukančiu klostuotu sijonėliu. Susmukus Alyvų fėjai žiūrovai aikteli. Užsidega šviesos, akimis ieškau mamos. Jie sako, kad tai nelaimingas atsitikimas. Tačiau mamos nėra. Dairausi spindinčios diademos, žėrinčių blizgučių, bet nematau jos. Nieko nematau –salę regiu lyg pro rūką.

Ponas Lamontas padeda Vilei atsistoti. Prakaito lašelis nusirita jo nosimi.

– Vile, kur tau skauda? – Visuuuuuuuur.

O, varge. Mile, kas nutiko?

Atsiprašau, nenorėjau, a... aš...

– JI TYČIA TAIP PASIELGĖ! – sudejuoja Vilė.

Vėl žvilgteliu į tuščią ložę. Kur ji?

– Pone Lamontai, kada mama išėjo? Ar ji matė, kaip Vilė nugriuvo?

Pono Lamonto ežiukas susvyruoja į šonus. – Nežinau, Mile.

Verksmas nutyla. – Užtat aš žinau, – violetinės Vilės akys pergalingai blyksteli. – Ji pamatė, ką man padarei, ir vos nenumirė iš gėdos. Šį kartą ji tau, Milisenta Kide, neatleis. Šįkart ji tavęs išsižadės

AMŽIAMS!

2. Nepateikto prašymo mįslė

Čirkšt, čirkšt, čirkšt.

Sučiumpu dar vieną plaukų sruogą ir stebiu, kaip tamsūs kuokštai prilimpa prie kriauklės. Kerpu tol, kol sulyginu visus plaukus. Na, maždaug.

Po Raudonosios kurpaitės dabar visada virtuvinėmis žirklėmis trumpinu plaukus. Močiutė nieko dėl to nesakė, tik

nupirko du didelius sidabrinius plaukų segtukus. Įsisegu juos, išgirdusi, kad mane kviečia.

Metas pusryčiauti.

Gurkšnoju arbatą ir įdėmiai žvelgiu į mamą. Ji apsirengusi Juodosios gulbės kostiumu su nuostabiu juodu pūstu sijonu, pasipuošusi diadema, blizgančiais žvyneliais ir juodomis plunksnomis.

Praėjo aštuoni mėnesiai – baleto žvaigždė vis dar negrįžo, –skelbia antraštė virš nuotraukos laikraštyje.

Aštuoni mėnesiai. Tai du šimtai keturiasdešimt keturios dienos be baleto. Du šimtai keturiasdešimt keturios naktys be mamos.

Į apytuštį skrandį įsimetu trečią skrebutį.

Vargšas ponas Lamontas. Tai juk ne jo kaltė. Vilės tėtis sakė, kad dėl „neatsargaus šokio“ kalta esu aš. Minėjo turįs „įrodymų“. Jo dukrai nulūžo piršto nagas ir ji nusibrozdino alkūnės vidinį gurną.

Prašiau pateikti „įrodymus“ dėl Vilės Perkins alkūnės vidinio gurno, bet ponas Perkinsas nebuvo tuo patenkintas. Turbūt tai šeimos bruožas.

– Išmeskite ją, – pasakė. – Dabar galite tai padaryti, nes jos mamos nebėra.

Kiti tėvai pritarė. Ji jau buvo taip pasielgusi. Gali ir vėl tai pakartoti. Nusprendžiau išeiti pati, kad Lamontui nereikėtų

manęs išmesti. Neverta net minėti, kad jokia kita baleto mokykla manęs po to nebepriėmė.

Kitapus stalo močiutė šnairuoja į nedidelį auksinį diską. Suvilgo raudonas lūpas ir pasitaiso juodus trumpai kirptus plaukus.

Tai ženklas man būti tylutėliai, mat ji skambins į Skotland Jardą.

Paklausta, kodėl pasidažo lūpas prieš skambindama telefonu, sakė, kad dėl to jos žodžiai skamba „patraukliau“.

Močiutė kalbasi su vyriausiuoju inspektoriumi Baksteriu kasdien. Tiksliau, dažniausiai ji kalbasi su vyriausiojo inspektoriaus Baksterio autoatsakikliu. Ji sako, kad tai, jog nėra jokių žinių, yra gerai, bet jei atvirai, manau, kad tai nėra pakankamai gerai. Viliuosi, kad mano plakatai padės. Mama

Milei dvylika ir ji svajoja tapti žymia baleto šokėja – kaip ir mama. Deja, po nesėkmingo pasirodymo mama dingsta iš žiūrovų salės. Iš pradžių Milė išsigąsta, kad jai nepatiko šokis. Tačiau mamai vis negrįžtant, ima aiškėti, kad nutiko kažkas daug pavojingesnio. Po pusmečio Milė sulaukia kvietimo į Gulbių namų baleto mokyklą. Netrukus paaiškėja, kad čia ji mokysis ne tik šokti, bet ir kautis bei šnipinėti... Paslapčių, pavojų ir nuotykių vis daugėja.

Helen Lipscombe užaugo Velse ir nuo pat mažens mėgo rašyti. Vaikystėje vis kurdavo istorijas vietoj to, kad praktikuotųsi groti altu, o dabar neretai puola rašyti tada, kai iš tiesų reikėtų lyginti. Autorės šeimos nariams dažnai tenka dėvėti susilamdžiusius drabužius, tačiau jie labai didžiuojasi H. Lipscombe knygomis. Pirmąją nuotykių serijos vidutinio mokyklinio amžiaus skaitytojams knygą apie balerinų ir šnipų mokyklą puošia lietuvių dailininkės Maivydos piešiniai.

Redaktorė Renata Ustilaitė

Korektorė Erika Merkytė-Švarcienė

Maketavo Jovita Tamašauskienė

Tiražas 2000 egz.

Išleido leidykla „Nieko rimto“

Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt

Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius