Pelikanas. Miesto pasakojimas by Nieko rimto

Leena Kroh n

P eP ell iikka naa sn a s NErealu!

M i e s t o pM a s a ks i e ojti moa s p a s a k oj i m a s

I l i u s t r a v o J u r ga B u d r y t Ä&#x2014;

UDK 821.511.111-93 Kr319

Versta iš: Leena Krohn IHMISEN VAATTEISSA Kustannusosakeyhtiö Teos, Helsinki, 2004

Knygos vertimą remia ES programa KULTŪRA (2007–2013)

Šis projektas finansuojamas remiant Europos Komisijai. Šis leidinys atspindi tik autoriaus požiūrį, todėl Komisija negali būti laikoma atsakinga už bet kokį jame pateikiamos informacijos naudojimą.

ISBN 978-609-441-116-8 ISSN 2335-7770

© Tekstas, Leena Krohn, 1976 © Iliustracijos, Jurga Budrytė, 2013 Išleista susitarus su Stilton Literary Agency, Suomija © Vertimas į lietuvių kalbą, Viltarė Urbaitė, 2013 © Leidykla „Nieko rimto“, 2013

P el i k a n as Leena Krohn

M i e s t o p a s a k oj i m a s

Kol sapnuoji, tol sapnas nėra sapnas

Iš suomių kalbos vertė Viltarė Urbaitė Iliustravo Jurga Budrytė

Vilnius 2013

NErealu! – knygų serija paaugliams, kurioje vaizduojamojo pasaulio realumas yra kitoks...

T u r i n ys G ri n d i n i o a k m e n ys

7 Regėjimas 9 Šiek tiek apie sapnus 16 Susitikimas 20 Abėcėlė 27 Pelikano pasakojimas 1. Tarp žmonių 32 Pelikano pasakojimas 2. Pirmasis darbas 48 Pelikano pasakojimas 3. Beveik žmogus 67 Namo, kol dar šviesu 77

S t i k l a s i r d e im a n t a s

81 Mugė 83 Namai akies lėliukėje 90 Baltas audeklas 101 Stiklas ir deimantas 107 Elzė 113 Iškylautojų klubas 123 Pokalbis apie laiką ir angelus 134 Paukštis skaito laikraštį 137 Sielvartingas vyras 141 Paukštis gilinasi į mokslus 147 Dirigentas 150 Mama 153 Demaskavimas 158 Kaliniai 164 Pabėgimas 170

P a j ū r i o s mė l i s

179 Būrys 181

Grindinio akmenys

ndinio i r g o „P

akmenimis slypi pajū rio smė lis.“

R e g ė j im a s Mieste buvo profesijų, apie kurias Emilis niekuomet anksčiau nebuvo girdėjęs, pavyzdžiui: pižamų klostytojas, šaltų užkandžių ruošėja, frezavimo staklių darbininkas ir porcijų dalytojas. Jiems persikrausčius, mama didžiulėje skalbykloje kasdien klostydavo pižamas nuo aštuntos valandos ryto iki ketvirtos popiet. Antradieniais ir ketvirtadieniais ji dar eidavo valyti administracinio pastato, ir tuomet Emilis galėdavo kavinėje pavalgyti mėsiškos sriubos arba makaronų apkepo. 11

Kavinė nebuvo itin jauki. Ant langų kabėjo oranžiniai žvejybos tinklai, o per grindis stumiamų vamzdinių kėdžių kojų garsas rėždavo ausis. Bet ten buvo pigu ir arčiausiai namų. Emilis labiau mėgo makaronų apkepą, bet tą ketvirtadienį galėjai gauti tik sriubos. Buvo nustoję lyti, ir bare atsidavė drėgnu šunimi, alumi ir rūkalais. Emilis sėdėjo prie staliuko šalia lango ir laukdamas savo porcijos stebėjo vapsvą, ropojančią ant dirbtinės pelargonijos lapo. – Kokia apgailėtina vasara, – pratarė kažkas prie gretimo staliuko. Ant siauro minkštasuolio prie sienos atskirai sau sėdėjo vienišas vyriškis ir skaitė laikraštį. Į akis krito jo ilgas atsikišęs smakras ir labai išblyškęs veidas. Laikraštis taip pat traukė akį: jis buvo apverstas aukštyn kojom. Padavėja atnešė sriubą ir akimirką užstojo Emiliui vaizdą. Berniukas negalėjo susilaikyti nespoksojęs. Vyriškis vilkėjo tvarkingą kostiumą ir ryšėjo kaklaraištį. Ant greta stovinčios kėdės atlošo karojo poplino paltas. Bet ar tai iš tiesų vyras? Žinoma, jokiu būdu ne moteris, tiesą sakant, jis apskritai nepriminė žmogaus. Jis čežino laikraštį ir, rodėsi, tyrinėjo jį labai susidomėjęs, bet vis dar aukštyn kojomis. Emilis prisidengė burną popierine servetėle. Jį ėmė juokas ir kartu siaubas. Tai buvo ne žmogus, o kažkoks didžiulis paukštis, tas baltas, su ypatingu snapu... Tikrai taip – pelikanas! 12

Emilis apsižvalgė. Ar gali būti, kad daugiau niekas nemato to, ką mato jis? Pavargusi padavėja skudurėliu nuvalė stalą ir tarškindama pristūmė kėdę. Lankytojai prie kampinio staliuko juokėsi ir keikėsi, o iš muzikos automato sklido dirbtinis balsas: Aš ne paauglė spigi, aš juk moteris švelni. Pelikanas vėl atsivertė laikraštį ir pamaišė savo kavą. Atrodo, ji jam ne itin patiko. Jau turėjo būti visiškai atvėsusi. Kad gurkštelėtų kavos, paukštis turėjo pakelti snapą į lubas, ir tada jo posnapio maišelis išsipūtė. Paukštis pamojo padavėjai į tvido kostiumą įvilktu sparnu ir paprašė sąskaitos. Jo balsas buvo žemas ir šiek tiek krankiantis, bet padavėja nerūpestingai atidavė paukščiui grąžą, nekreipdama dėmesio nei į keistą lankytojo balsą, nei į jo išvaizdą. Ant geltonu peruku pridengtos galvos tas gyvis užsimaukšlino pilką fetrinę skrybėlę, ant nesamų pečių užsimetė poplino paltą ir patraukė durų link. Jis buvo apsiavęs smėlio spalvos zomšiniais batais, ko gera, pasiūtais batsiuvio, nes tokių negausi jokioje batų parduotuvėje. Emilis taip pat pašoko, ketindamas sekti paskui paukštį, bet jį sustabdė irzlus padavėjos balsas. – Sąskaita! O kaipgi sąskaita? Ar kas į uodegą įkirpo? Vyrai prie kampinio staliuko nutraukė pokalbį ir atsisuko. Kaip tik tą akimirką nutilo ir muzikos automatas. 13

Raudonio išmuštas Emilis spengiančioje tyloje išsitraukė iš užpakalinės kišenės savo piniginę ir išsiėmė iš jos vienintelį banknotą. Padavėja nusisuko paskaičiuoti grąžos, bet Emilis jau buvo gatvėje. Jis skuodė Gamyklos gatve baimindamasis, kad nebūtų visiškai pametęs paukščio iš akių. Bet staiga jam teko sustoti, mat kone atsitrenkė į patį paukštį. Šis stovėjo mažumėlę palinkęs priešais vitriną ir žiūrinėjo išdėliotus vyriškus aksesuarus. Netrukus krypuodamas dingo už krautuvėlės durų, o Emilis liko neva apžiūrinėti pirštinių, kaklaraiščių ir puošnių marškinių. Vėl išdygęs tarpduryje, paukštis atrodė gana patenkintas, aplink kaklą jis ryšėjo daug kartų apvyniotą šaliką, išmargintą raudonais ir žaliais langučiais. Tai buvo rėksmingas, dėmesį traukiantis aksesuaras, be to, nė kiek nederėjo su visa paukščio apranga. Emilio manymu, paukščio išvaizda ir šiaip jau krito į akis, bet galbūt jis mėgo ryškias spalvas. Pelikanas apsigręžė ir patraukė ta pačia kryptimi, iš kur buvo atkeliavęs, prakrypavo pro barą, drausmingai perėjo sankryžą per perėją ir pasuko per automobilių aikštelę tiesiai į Emilio namo kiemą. Atsidarė F laiptinės duris ir įžengė vidun. Emilis suskaičiavo iki dešimties ir nusekė paskui paukštį. Laiptinė buvo tuščia, tiktai rodyklė virš lifto judėjo. Ji sustojo ties aštuoniais, viršutinio aukšto skaičiumi. Ar paukštis iš tiesų gyvena Emilio name, ar jis tik atėjo pas ką nors į svečius? 14

Grįžęs namo, Emilis susirado enciklopedijoje straipsnį „Pelikanai“. Čia buvo parašyta, kad pelikanai yra stambūs ir tvirti kolonijomis gyvenantys paukščiai. Jie turi ilgus ir plačius sparnus, trumpą uodegą, plėvėtas kojas ir ilgą snapą. Posnapį ir ryklę jungia platus tąsus odos maišelis, kurį pelikanai naudoja gaudydami žuvis. Jie plačiai paplitę tropinio ir vidutinio klimato juostose, gyvena ir sūraus, ir gėlo vandens teritorijose. Kartais jų aptinkama ir Europos šiaurėje. Atsidarė buto durys. – Spėk, kas man šiandien nutiko! Bet mama atrodė nuvargusi, ir jos balse pasigirdo irzli gaidelė: – Duok bent paltą nusivilkti. Daugiau netaręs nė žodžio, Emilis patraukė į savo kambarį. Po kurio laiko mama pasirodė tarpduryje su chalatu, ji ketino eiti į dušą. – Na, ar buvai pavalgyti? – Taip, sriubos. Ir žinai, tenai buvo toks vienas vyras... – O grąža? Emilis krūptelėjo ir ėmė kuistis po kišenes, nors iškart prisiminė. – Neliko. Stojo tyla. Mama laukė, kad jis dar ką pasakytų, bet jis tylėjo. – Neliko? Juk aš tau daviau dešimtinę, o valgei tik sriubos. Emiliui pasidarė gėda. – Aš pamiršau. Nespėjau... 15

– Ką pamiršai? Kur tu išleidai likusius pinigus? Nuo to laiko, kai jiedu persikėlė čionai, o tėtis liko ten, namie, nuolat iškildavo pinigų klausimas. Čia juk buvo ne namai, tiktai butas. Dabar jis turėjo paaiškinti, kad negalėjo pasilikti ir laukti grąžos, kad visiškai apie ją pamiršo. Ir dėl ko gi? Dėl paukščio, pelikano, kuris bare gėrė kavą. Kaipgi gali pasakoti tokį dalyką? Juk pelikanai negeria kavos. – Aš pamiršau grąžą, nes ten sėdėjo vienas toks vyras, aš juk sakiau. – Na, tai koks ten buvo vyras? Kaip tai susiję su pinigais? – Jis buvo toks keistas, kad aš turėjau bėgti jam iš paskos ir pasižiūrėti, kur jis eis. – Nesuprantu. Mama sunkiai klestelėjo ant lovos krašto. – Kaip suprasti „turėjau“? Ar tu lakstai paskui nepažįstamus žmones? – Bet tai buvo ne žmogus, tai buvo paukštis. – Klausyk, ką tu čia man pasakoji? Gal sergi? Mama patikrino Emiliui kaktą ir įtariai jį nužvelgė. – O gal tu viską išsigalvoji, kad būtų smagiau? – Aš neišsigalvoju, mam, patikėk. Tai buvo paukštis, pelikanas. Ir jis gyvena šitam name, F laiptinėje, aštuntam aukšte. Jam pasmakrėj kabėjo toks odos maišelis, visai kaip enciklopedijoj. – Kas per niekai! Mama prapliupo kvatotis. 16

– Turi galvoje poną Hiuriulaineną? Ir paskui jį tu bėgai per visą miestą ir palikai kavinėje grąžą? Rytoj iš pat ryto galėsi nueiti ir paprašyti, kad atiduotų. Mama nuėjo į vonios kambarį ir atsuko vandens čiaupą. Emilis nušlepsėjo iš paskos. – Koks dar ponas Hirilainenas? – Hiuriulainenas. Ponia Kapio priėmė jį vasarai nuomininku, nes pati išvyko į užsienį pas savo dukterį. Labai mandagus ponas, tetulė Kapio man pasakojo. Aš pati jį mačiau. Na, jo išvaizda gal kiek keistoka, pagurklis ir visa kita. Bet nevalia dėl tokių dalykų spoksoti į žmones. Juolab bėgioti paskui juos, juk tu jau didelis vyras, turi pats suprasti. – Visai jis ne Hiuriulainenas, – užginčijo Emilis. – Tai aiškiai buvo paukštis, pelikanas. – Gal iš proto išsikraustei? – pyktelėjo mama. – Nebeskiri paukščio nuo žmogaus. Nutilk ir liaukis pagaliau pravardžiuoti padorius žmones. Mama užsuko karšto vandens čiaupą ir išgrūdo Emilį į prieškambarį. Kaip žmogus gali būti toks aklas? Emilis gulėjo lovoje ir liejo ašaras ant pelikano piešinio knygoje. Jis nekreipė dėmesio, kad knyga sudrėko ir kreidinis popierius susigarankščiavo, nors buvo gavęs ją dovanų nuo tėčio dvyliktojo gimtadienio proga ir lig šiolei liesdavo ją tik sausomis ir švariomis rankomis. Tai buvo pelikanas, jis tą žinojo, ir jis dar privers kitus tuo patikėti.

Šiek

t i e k a pie s a p n us

Emilis nubudo. Jis buvo užmigęs ant enciklopedijos ir per tą laiką sutemo. Kambarin žvelgė rugpjūčio vakaras. Jis nebemąstė apie pelikaną, jis galvojo apie namus, tuos kitus, tuos tikruosius namus, likusius Katinkiulėje. Per sapną jis buvo tenai, beveik kaip kiekvieną naktį. Jis atidarinėdavo pažįstamas duris ir eidavo iš kambario į kambarį kažko ieškodamas, bet niekuomet nerasdavo ir netgi neprisimindavo, ko ieško. Arba sapnuodavo, kad pabunda vidury nakties 18

ir prieblandoje apgraibom sliūkina į mamos ir tėčio miegamąjį. Tenai stovi klausydamas, tiktai klausydamas... Jis nedrįsta jųdviejų paliesti, mat bijo tėčio niurnėjimo: „Ir vėl tas vaikas čia...“ Jie guli tenai taip arti, kad jis ant savo skruosto jaučia jų kvėpavimą, ir vis dėlto jų čia nėra. Bet pasitaikydavo ir kitokių sapnų, kur jie netgi nekvėpuodavo, tiktai gulėdavo kaip paveikslai ir būdavo paveikslai. Sapne jie visuomet gulėdavo vienas šalia kito, daugiau jau taip nebus. Miegamajame šalia tėčio dabar miega kita, o jis su mama atvyko čionai. Kad pasiliktų. Jiedu su mama turėjo džiaugtis, kad gavo čia, mieste, išsinuomoti butą. Mat mieste trūko butų ir daugelis niekuomet neįsigydavo savos pastogės, o turėdavo glaustis pas giminaičius ar pažįstamus arba visą gyvenimą trintis nakvynės namuose ar nakvoti kur nors po valtimis. Jiedviem pasisekė, nes jie turėjo dviejų kambarių butuką su vonia, elektrine virykle ir šaldytuvu. Katinkiulėje tokių nebuvo, ten buvo tiktai sauna, malkomis kūrenama krosnis ir rūsys. Ten buvo šulinys ir ežeras, jokio karšto dušo. Šulinys ir ežeras. Emilis atsiduso ir apsivilko pižamą. Jis nenorėjo galvoti apie Katinkiulę, jis norėjo tenai nuvykti. O sapne tai buvo įmanoma. Begalybėje kubo formos pastatų, kur žmonių gyvenimai buvo sudėlioti vienas virš kito, vienas po kito geso šviesos kvadratai. Emilis užsitraukė užuolaidas ir išjungė šviesą. 19

Būdamas mažas, jis kratėsi sapnų ir bijojo tamsos. Bet dabar jau nebe. Vis tiek negalėjai nuo to pabėgti, anksčiau ar vėliau miegas jį pakirsdavo, kaip ir visus kitus. Juk ir žuvys naktimis miega, net ir čiurlys aukštai danguje, o skruzdės ir ežiai – per visą žiemą. To, ką vadiname būdravimu ir tikrove, be pertrūkio neįmanoma ištverti netgi parą. Miegas, tikras miegas prieš prasidedant sapnui, iš žmogaus pasiima viską, visut viską, bet suteikia didžiulį palengvėjimą. Nyko šviesos, spalvos ir garsai, dingo tenai kažkur toli stovintis namas, kurį jis nešiojosi su savimi, dingo aplink namą plytintys laukai, tamsus miškas už jo. Nebebuvo tėčio nei mamos, nei knygų, nei kitų daiktų. Ką jis gavo mainais? Nieko, visiškai nieko, bet tai ir buvo geriausia, ką galima gauti. Tarsi nuo pečių būtų nuimta gniuždanti našta, o ta našta buvo tikrovė: žmonės, namai ir daiktai, miškas ir laukai, skaisčiai spindinti upė ir dabar štai šis miestas, sunkus kaip geležis ir plienas. Visa tai jam buvo užkrauta per vieną parą, visas pasaulis, ir jis slėgė. Naktis pasiimdavo viską, netgi jo kūną. Ir vis dėlto kitą vakarą jis vėl tarsi bandydavo nutolinti naktį, nes palengvėjimas viską praradus taip greitai pasimiršdavo. Bet kai jau pasiekdavo duris į gilų sapną, joks kvietimas nebūtų privertęs jo apsigręžti savo noru. Iš visų spalvų naktis viliodavo labiausiai, tyla būdavo vienintelis garsas, kurio jis klausydavosi. 20

Jam egzistuodavo tik vienas kvapas, kurio negali užuosti nosimi, tik vienas skonis, kuriam pajusti nereikia liežuvio. O paskui užplūsdavo sapnai. Viskas grįždavo, tik kiek kitais pavidalais. Jam nereikėdavo akių, jam nereikėdavo šviesos – jis vis tiek galėdavo matyti. Tai buvo keista.

s us i t i k i m a s Kai Emilis pabudo, mama jau buvo išėjusi į darbą. Ant stalo stovėjo indelis jogurto, virti kiaušiniai ir tuščias popierinis maišelis, ant kurio buvo užrašyta: NEPAMIRŠK NUEITI Į KAVINĘ. Emiliui buvo gėda vėl eiti į kavinę, bet jis žinojo, kad neturi kur dingti. Prie kampinio staliuko sėdėjo tie patys vyrai kaip vakar ir gėrė alų. Ta pati padavėja valė stalą tokiu pačiu skudurėliu ir atrodė tokia pat pavargusi kaip aną dieną, nors dar buvo rytas. 22

Padavėja jį iškart prisiminė ir netgi nuspėjo, kokiu jis reikalu. Viskas ėjosi netikėtai lengvai. – Labai jau vakar bernužėlis skubėjo, – pasakė ji ir nusijuokė. Juokdamasi ji kone atrodė graži, bet Emiliui buvo nemalonu, kad jį pavadino bernužėliu. – Septynios markės dvidešimt pensų, prašom. Na ir greitai praturtėčiau, jeigu visi lankytojai būtų tokie kaip tu. Ir ji nuėjo nurinkti tuščių butelių nuo kampinio staliuko, o Emilis išėjo palengvėjusia širdim. Pūtė smarkus vėjas, tarsi jau būtų ruduo, ir kitoje gatvės pusėje plaikstė pažįstamą šaliką. Pelikanas! Emilis buvo jį kone pamiršęs. Jis pėdino savo trumpomis kojomis spyruokliuojančiais žingsniais ir atrodė juokingai su savo fetrine skrybėle, kaip ir visi gyvūnai, apvilkti žmogaus apdarais. Bet niekas iš praeivių, skubančių šaligatviais ar zujančių po parduotuves, perkančių maistą ir kitus daiktus, tvarkančių reikalus pašte, bankuose ir kitose įstaigose, niekas nekreipė jokio dėmesio, tarytum rausvas margas snapas ir posnapio maišelis didmiesčio žmonių knibždėlyne būtų kasdienis reiškinys. Emilis vėl nusprendė jį pasekti. Jiedu priėjo Centrinį parką. Žvyras gurgždėjo jiems po kojomis, po irklo formos paukščio batais ir po Emilio guminukais. Pelikanas, sulėtinęs žingsnį, žvalgėsi į aukštas liepų viršūnes, kuriose ūžavo vėjas, – rodės, kad jis giliau kvėpuoja ir kažką murma sau po nosimi. 23

Tada jam iš kišenės iškrito popieriaus lapelis. Emilis skubiai jį pakėlė, pats paukštis nieko nepastebėjo. Tenai tarsi drebančia vištos (ar reikėtų sakyti „pelikano“?) koja buvo prikeverzota daug didžiųjų „A“ raidžių. Paukštis mokėsi abėcėlės! Emilis nuskuodė paskui pelikaną. – Atsiprašau, jūs kai ką pametėte. Paukštis atsisuko į jį ir mandagiai kranktelėjo dėkodamas, bet atrodė susirūpinęs. Galbūt jam buvo nesmagu, kad kažkas suprato jį mokantis abėcėlės – tokio amžiaus! – Prašom, pone Pelikane, – aiškiu balsu tarė Emilis. Paukštis akivaizdžiai krūptelėjo ir vėl išmetė popierėlį. Jis nesėkmingai mėgino paimti jį nuo žemės nemikliais virpančiais sparnais. Emilis vėl jį pakėlė. – Prašom, pone Pelikane, – dar kartą garsiai pakartojo jis, žiūrėdamas paukščiui tiesiai į geltonas apvalias akis, kurios staigiai pasislėpė po vokais. Bet Emilis dar spėjo įžvelgti jose siaubą, ir staiga gailestis suspaudė jam širdį. – Nebijokite, aš niekam nepasakosiu, – tarė jis raminančiu balsu. Netoliese stovėjo parko suoliukas, o šalia suoliuko – mažas fontanėlis su geriamuoju vandeniu, toks, kad pasukus krašte įtaisytą sklendę ištrykšdavo neaukšta čiurkšlė. Paukštis svirduliuodamas nužingsniavo prie fontanėlio ir, vienu sparnu laikydamasis už širdies, atsigėrė. Tada jis susmuko ant suoliuko ir jo vamzdinės kojos, išlindusios iš po tvido kelnių, pakibo ore. 24

Emilis prisėdo šalia gyvio ir, kol šis mėgino atgauti pusiausvyrą, supratingai žvelgė į kitą pusę. Netrukus vėl pasigirdo tas savotiškas krankimas: – Gal leistumėte man pasiteirauti (na ir įmantrius posakius jis vartojo), kaip jūs išsiaiškinote mano... – jis akimirką padvejojo, – mano kilmę? – Dievulėliau, – nusistebėjo berniukas. – Juk čia nėra ko aiškintis. Tai akivaizdu. – Bet ne žmonėms, – nuginčijo paukštis. – Žmonių tokios savotiškos akys, kad jos mato tik menamus dalykus. Bet gal jūs ir nesate žmogus. Jis su viltimi pažvelgė į Emilį. – Ne, aš esu žmogus, – patikino šis kone apgailestaudamas. – Ar jūs tikras? – Visiškai tikras. – Jūs neabejotinai atrodote kaip žmogus. Betgi niekada negali žinoti... Emilis jautėsi nejaukiai, kol jį atidžiai tyrinėjo sieros geltonumo akys. Akimirksnį jam netgi atrodė, kad paukštis gali būti teisus, o visi kiti klysta: kad jis yra kitos kilmės negu visos tos gatve ir pastatuose zujančios būtybės, turinčios vardą ir pavardę, profesiją ir mokesčių mokėtojo kortelę. Tačiau paukštis liovėsi spoksoti ir atsiduso: – Lig šiol žmonės matydavo tik mano drabužius. O tai džentelmeno drabužiai, gražūs drabužiai, ar ne tiesa? 25

Jis pačiupinėjo palto klostę ir atidžiai pažvelgė į Emilį. Berniukas pripažino, kad paukščio drabužiai išties puikūs. – Kadangi vaikštau su žmogaus drabužiais, tai esu žmogus. Vyrauja toks požiūris. Paukštis savo lazdele smėlyje nubraižė didžiąją „A“, bet ji išėjo štai tokia: – Ne visai taip, – tarė Emilis. Jis pasilenkęs pataisė raidę pirštu. – Mat kaip, tai jūs mokate rašyti, – mąsliai pasakė paukštis. – Žinoma. – Emilį suėmė juokas. – Rudenį aš eisiu į Parko mokyklos trečiąją klasę. – Šit kaip. Dabar paukštis smėlyje nupiešė sparnus, sklendžiančius ir nuleistus žemyn. – Tai sudėtingas mokslas, – tarė jis lyg pats sau ir stipriai bedė lazdelės galu į smėlį. – Galbūt jūs sutiktumėte mane pamokyti – žinoma, už atlygį? Ir jis vėl nemirksėdamas geltonomis akimis pažvelgė į Emilį. – Ar išmokytumėte mane skaityti ir rašyti? Emilis dvejojo. – Aš niekuomet nesu mokęs kitų. Nesu tikras, ar sugebėčiau. Bet, vos tik išvydęs apniukusį paukščio veidą (jeigu tai galima vadinti veidu) ir suglebusią jo laikyseną, skubiai pridūrė: 27

– Galėčiau pamėginti. Pelikanas atsistojo ir iškilmingai paspaudė ranką savo būsimam mokytojui. Nors vargu ar tai galima pavadinti paspaudimu – tai buvo tik sparno prisilietimas, lengvas kaip plunksnelė. – Rytoj penktą valandą, sutarta? – Rytoj penktą valandą, – pakartojo Emilis. Jiedu išsiskyrė prie liaudies poeto paminklo.

Kr319

Krohn, Leena Pelikanas. „Miesto pasakojimas“ / Krohn, Leena; iš suomių kalbos vertė Viltarė Urbaitė; iliustravo Jurga Budrytė. – Vilnius: Nieko rimto, 2013. – 192 p.: iliustr.

Suomių rašytojos Leenos Krohn (g. 1947) knyga – tai istorija skirta ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Šiame pasakojime keistos išvaizdos paukščio ir smalsaus berniuko Emilio pažintis virsta nuoširdžia draugyste, o knyga žavi ne tik originaliu siužetu, bet ir filosofiniu apvalių pelikano akučių žvilgsniu į žmogaus gyvenimą. Miesto ritmas, netikėtos istorijos, nuotaikingi ir komiški, o kartais labai rimti ir subtilūs bičiulių pokalbiai susipina į fantazijos pasaulį, kuriuo negali netikėti.

Kitos serijos

NErealu!

knygos

Redaktorė Diana Bučiūtė Maketavo Vilija Kvieskaitė Tiražas 1500 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, 08217 Vilnius

A bėcėlė Kitą dieną lygiai penktą valandą Emilis stovėjo F laiptinės aštuntame aukšte priešais pelikano duris. Ant durų iš tiesų buvo užrašyta „Hiuriulainenas“. Jis paspaudė durų skambutį ir po kurio laiko už durų pasigirdo plekšėjimas. „Basos pėdos“, – pagalvojo Emilis. Gyvis atidarė duris vilkėdamas ryškiai raudoną vonios chalatą, išsiuvinėtą žaliais ir mėlynais povais. (Jo polinkis į ryškias spalvas darėsi vis akivaizdesnis.) 30

Kartais žmonės svajoja virsti paukščiais, tačiau pasitaiko ir keistų paukščių, kurie nori tapti žmonėmis! Vienas toks ima ir atsikrausto į miestą. Čia keistuolis pelikanas susidraugauja su kaimynystėje gyvenančiu berniuku Emiliu, mokosi kalbos subtilybių ir nevengia dėvėti ryškiaspalvių drabužių. Negana to, jis dar kuria dainas ir skiria jas balerinai rožinėmis ausimis. Svajonės, nusivylimas, džiaugsmas, nuotykiai – visa tai puikiai pažįstama žmonėms. O pelikanui? Jis tai vadina nuostaba. Ar ne, pone pelikane?.. – Visiškai teisingai, jūs sumanus žmogus, tą aš visada žinojau. Dabar kaip paukštis ir kaip žmogus galiu jums pasakyti, kad svarbiausia ir įsimintiniausia yra nuostaba. – Nuostaba? – Taip, nuostaba. Kuo daugiau skaitai, tuo labiau stebiesi. Galiausiai vargiai begali skaityti. Tiesiog sėdi ir stebiesi.

El. knygynėlyje – geresnės kainos! 32