Pirmyn, Benai Būgneli! by Nieko rimto

Sinikka Nopola Tiina Nopola

P i r m y n,

B enai Bū gnel i !

Iliustravo Aino Havukainen ir Sami Toivonen Iš suomių kalbos vertė Viltarė Urbaitė

Vilnius 2013

UDK 821.511.111-93 No-52

Sinikka Nopola, Tiina Nopola HETKI LYÖ, RISTO RÄPPÄÄJÄ Tammi, Helsinki, 1997

Knygos vertimą ir leidimą remia

ISBN 978-609-441-078-9

© Tekstas, Sinikka Nopola, Tiina Nopola, 1997 © Iliustracijos, Aino Havukainen, Sami Toivonen, 1997 Pirmą kartą išleido Tammi Publishers, Suomija Išleista susitarus su Tammi Publishers ir Elina Ahlback Literary Agency, Helsinkis, Suomija © Vertimas į lietuvių kalbą, Viltarė Urbaitė, 2012 © Leidykla „Nieko rimto“, 2013

Skylėta alėja Priešais didelį rudą namą sustojo furgonas, kimšte prikimštas baldų. Iš mašinos išsiropštė Benas Būgnelis ir jo teta Barbora. – Štai ir atvykom, – pasakė Barbora Benui. – Liepinio alėja 5A-7. – Kas tas Liepinis? – Tikriausiai koks nors turtingas ponas, kuriam priklauso visa gatvė, – atsakė Barbora. – Na, dabar mudu turėsim du kambarius, kiekvienas savo, – tarė Barbora, rakindama naujojo buto duris. Benas apžiūrėjo prieškambarį, tada nuėjo į didįjį kambarį, į virtuvę, paskui į mažesnį kambarį ir grįžo atgal į prieškambarį. Apžvelgė vonią. Galiausiai užmetė akį į balkoną. – Šeši, – pasakė jis. – Kas šeši? – paklausė Barbora. – Kambariai yra šeši, – atsakė Benas. – Didysis kambarys, mažasis kambarys, prieškambaris, virtuvė, vonia ir mano darbo kambarys. – Darbo kambarys? – nustebo Barbora. – Balkonas bus mano darbo kambarys, – pareiškė Benas ir nužingsniavo į balkoną nešinas savo peiliu. – Teta, atnešk ką drožinėti! 5

. V i r t u v e s r a k a n d ai

– Liko tik vienas šaukštas, – tarė Barbora, ištraukusi medinį šaukštą iš dėžės. – Daugiau neturėsim ką drožinėti. Benas pažvelgė į jį ir susimąstė. Tada pabarbeno juo į balkono turėklus. Geras garsas, pamanė jis. Pabarškino dar kartą įsivaizduodamas esąs būgnininkas ir suniūniavo į taktą: – Titi tii, titi tii. Paskui padaužė šiek tiek kitaip: – Dupapa dupa, dupapa daa! P n pr s Pro namo duris laukan išėjo žilas vyras. ud t l ng Jis užvertė galvą aukštyn. a

p l e k o ns

us rv

– Kas jūs? – paklausė Benas. – Liepinis, – atsakė žilagalvis. – O tu? – Benas Būgnelis. – Gerai būgniji, – pagyrė vyras ir nuėjo toliau. Benas šūktelėjo Barborai: – Aš jį mačiau! – Ką matei? – Poną Liepinį! Barbora išpuolė į balkoną. – Kur? – Ten, – Benas parodė pirštu mažą taškelį. – Jis išėjo iš šito namo, o jo pavardė Liepinis. Aš paklausiau. – Ar jis buvo vienas? – pasmalsavo Barbora. – Vienas, – atsakė Benas. – Ar atrodė turtingas? – Atrodė, – pasakė Benas. Barbora susimąstė. Ar tikrai jis gali būti tas Liepinio alėjos Liepinis? Paprastai turtuoliai neatrodo turtingi, jie stengiasi tai slėpti. Barbora išsmuko į laiptinę ir grįžo atgal visa uždususi.

– Tikrai, apačioje, trečiam aukšte! Ant durų parašyta Liepinis! Kaip tik po mumis, tai tikrai Liepinio alėjos Liepinis! Tai va, Benai, nuo šiol turėsi elgtis kaip pridera. Mes čia gyvensime tol, kol to norės ponas Liepinis. Jam tikriausiai priklauso visa šita gatvė su visais namais. Vėliau kiaurą vakarą Barbora kalbėjo pašnibždom ir stypčiojo ant pirštų galiukų, kad tik netrukdytų ponui Liepiniui. Benas slampinėjo po butą ir būgnijo šaukštu per viską, kas pasitaikė po ranka: daiktų dėžes, stalų kampus, palanges. Tada jis iš vienos dėžės išsitraukė puodą ir dubenį, apvertė dugnu į viršų ir ėmė daužyti į juos plakikliu. Barbora mėgino jį sudrausti, bet Benas pasakė: – Aš netriukšmauju. – Manai, kad ir ponui Liepiniui taip atrodo? – paklausė Barbora. – Manau! – atšovė Benas. – Gerai, tada būgnyk toliau. Tu – muzikalus vaikas. Barbora išėjo į prieškambarį, prisėdo ant dėžės ir čiupo telefoną. Tai buvo jos darbas – telefonu vykdyti įvairias apklausas. – Laba diena, jus trukdo Barbora Būgnelė iš „Taukšt apklausų“, – prisistatė ji. – Ar turite minutėlę laiko? Jei taip, tuomet čia jūsų didysis šansas. Ai, neturite? Ačiū. 8

Barbora atsiduso ir padėjo ragelį. Paskui surinko naują numerį. Benas būgnijo taip garsiai, kad Barbora turėjo šaukte šaukti. – Laba diena, jus trukdo Barbora Būgnelė iš „Taukšt apklausų“! Ar jūs turite dulkių siurblį? – O kas jums darbo! – pasipiktino balsas ragelyje. – Jums reikia darbo? – šūktelėjo Barbora. – Kokio darbo? – Ką sakot? – perklausė Barbora, bet pašnekovas metė ragelį. „Kokie žmonės šiais laikais nekantrūs, – pamanė sau Barbora. – Pilnas miestas karštakošių! Net reikalo išdėstyti nespėjau.“ Barbora išdidžiai klausėsi Beno muzikavimo. Ir ponui Liepiniui į naudą išgirsti, koks gabus berniukas čionai atsikraustė. O, dabar dar ir uždainavo! Dupi dupi, polo makareno, tuti tuti, pulo pukareno, sopa sopa, tupo bambolino, opa opa, lipa sole mio. „Benukas dainuoja užsienietiškai! Tegu sau muzikuoja kiek tik širdis geidžia, negali žinoti, gal iš jo išaugs kokia operos žvaigždė“, – pagalvojo Barbora. 9

Kitą rytą barkštelėjo Beno ir Barboros pašto angos dangtelis. Ant grindų nukrito lapelis. Jame iš žurnalų iškirptomis raidėmis buvo parašyta: JEI N ES I LI A U SI T E KALT I, B ELST I iR šū KAUTI, I M SIMė S V EI KSMų.

NAM O G Y V E N T OJAS Barbora pasibaisėjo. – Kaip tai suprasti? Ar vakar vakare pas mus kas nors kalė ir beldė? Ar šūkavo? Benai, pasakyk. Benas tylėjo. Barbora susinervinusi atidžiai apžiūrėjo laiškelį. – Tai tikriausiai ponas Liepinis! – plyšojo ji. – Kokių veiksmų jis ketina imtis? O jeigu mus išvarys? Turime ko nors griebtis. Tučtuojau dumk pas poną Liepinį ir nuramink jį. Pasakyk, kad mes nedainuosim, nešoksim, nebūgnysim ir net nekalbėsim, būsime tylūs kaip pelės, kad tiktai leistų mums čia likti. Benas nustraksėjo prie pono Liepinio durų ir spustelėjo skambutį. Duris atidarė žilagalvis vyras. – Ar tu su reikalu? – draugiškai paklausė jis. 10

– Taip, atėjau nuraminti, – atsakė Benas. – Mes būsime tylūs kaip pelės, liausimės net kalbėti, kad tik galėtume čia pasilikti. – Tu tikriausiai iš viršaus, – pasakė ponas Liepinis. – Ar tave atsiuntė teta? Na, užeik. Benas stovėjo vyriškio svetainėje ir dairėsi. Kilimas su skyle, pamanė jis. O tapetai apdriskę. Staiga pribėgo mažas šunytis ir palaižė Benui ranką. – Kuo jis vardu? – paklausė Benas. – Vanesa, – atsakė vyriškis. – Tai taksas. Glostyk atsargiai, ji labai jautri.

Benas grįžo namo vėlai vakare po pažastim pasibrukęs knygą. Barbora perbalusi laukė prieškambaryje. – Na, ar mus išmeta? – vos išlemeno ji. – Ne. Aš jį nuraminau, – tarė Benas. Barbora pažvelgė į knygą. – Kas čia? – Knyga apie šunis. Turiu ją paskaityti, kad paskui mokėčiau prižiūrėti Vanesą. – Kas yra Vanesa? – paklausė Barbora. – Vanesa yra pono Liepinio taksas. – Tai ar Liepinis mūsų neiškraustys? – Neiškraustys, bet aš galiu kartą per savaitę užeiti aplankyti Vanesos, – pranešė Benas. Barbora prisėdo prieškambaryje ant kėdės. „Jei dabar Benas galės lankytis pas poną Liepinį, tai gal ir mane kada pakvies...“ – Ar namai atrodo prabangūs? – paklausė Barbora. – Neatrodo. Ten yra skylių, – atsakė Benas. – Kur? – Kilime yra apvali skylė. – Aš juk sakiau, kad turtuoliai neatrodo turtingi! – šūktelėjo Barbora. – Ponas Liepinis tyčia laiko skylėtą kilimą. Jeigu vagis žvilgtelėtų pro pašto angą, pamatytų skylėtą kilimą ir nesilaužtų vidun. Barbora susimąsčiusi dėbsojo į prieškambaryje patiestą spalvotą atraižų kilimėlį. 12

– Benai, atnešk žirkles! Benas atnešė žirkles, ir Barbora kilime iškirpo mažą skylutę. – Ar ji apvali? – paklausė Barbora. – Ne, – atsakė Benas. Barbora truputį padidino skylę. – Dabar ji trikampė, – pasakė Benas. Barbora suirzo. – Tai tau, paprasčiausios skylės negaliu iškirpti, – supūkštė ji ir iškirpo dar gabaliuką. – Dabar ji kvadratinė, – tarė Benas. – Pataisysim, – sutiko Barbora ir iškirpo dar. – Dabar jis perkirptas pusiau, – atkreipė dėmesį Benas. Barbora pasibaisėjusi nužvelgė kilimą.

– Visas kilimas suiro! – šūktelėjo ji. – O aš ketinau pakviesti poną Liepinį kavos! Dabar mes prieškambaryje neturėsime kilimo. – Ponas Liepinis irgi neturi, – pasakė Benas. – Neturi? – nustebo Barbora. – Ne, tas skylėtas kilimas yra svetainėje. – Mat kaip. Geriau pagalvojus, tai aš visada maniau, kad kilimas prieškambaryje nereikalingas. Ponas Liepinis tikriausiai labai išmintingas žmogus, – atsiduso Barbora. – Jis anksti išėjo į pensiją, – pareiškė Benas. – Žinoma, turtingas žmogus. Turtuoliai anksti išeina į pensiją. Prieš eidamas gulti, Benas dar kartą pavartė pro pašto angą įmestą laiškelį. Kodėl siuntėjas raides iškarpė iš žurnalo? Kodėl neparašė pats, savo raštu? Keista, pamanė Benas. Ar tai tikrai pono Liepinio laiškelis? Reikia išsiaiškinti.

Žvejyba kanalizacijos šulinyje Benas su savo teta ėjo namo iš parduotuvės. Barbora įsiręžusi tempė du sunkius krepšius. Kieme ji išsitraukė raktą. – Teta, duok man panešti raktą, – paprašė Benas. – Tiesiog nežinau, – atsakė Barbora. – Būdamas penkerių tu užmetei raktą ant medžio šakos, ir aš paskui turėjau prašyti ilgšio kaimyno kaip nors nupurtyti jį ant žemės. – Aš daugiau nemesiu, – pažadėjo Benas. Barbora slapčia žvilgtelėjo į pono Liepinio langus. – Ponas iš apačios gali mus pamatyti, – pasakė ji. – Elkimės padoriai. Barbora padavė Benui raktą, prikabintą prie geltono pakabučio. Ji vėl metė žvilgsnį į pono Liepinio langus ir užsikišo už ausies plaukų sruogą. – Ar dar turi raktą? – paklausė Beno. – Taip taip, turiu, – atsakė Benas. – Tai duokš jį man. – Tuoj. – Duokš greičiau, atrakinsiu duris. Benas naršė po savo kišenes. 15

– Štai jis, – tarė Benas ir išsitraukė atidarytuvą. – Ne, tai ne raktas, štai čia raktas. Tačiau iš kišenės ištraukė tik butelio kamštelį. – Aš jo nebeturiu, – nustebo Benas. – Nebeturi? – paklaiko Barbora. – Tai kur jis prapuolė? – Nežinau. Barbora pamiršo, kad pro langą gali pamatyti ponas Liepinis, ir ėmė smarkiai purtyti Beną. – Pametei jį! Greitai sakyk, kur? Benas parodė žolės lopinėlį priešais namą. – Ar jis čia nukrito? – spygtelėjo Barbora. – Čia arba ten, – pasakė Benas ir parodė kitą vietą. – Arba ten, arba ten. – Dabar negalėsim įeiti į namus! Naktį praleisim lauke! – šūkavo Barbora. – Mirsime iš bado ir šalčio! Ponas Liepinis žiūrėjo pro langą, bet Barbora jo nematė, tad vėl smarkiai papurtė Beną. Benas parodė į pievutę. – Jis tikriausiai nukrito čia.

Barbora atstačiusi užpakalį iššliaužiojo visą pievelę, pakapstė žolę toje vietoje, kur parodė Benas. – Nėra, – atsiduso Barbora ir ištiesė nugarą. Benas bedė pirštu į kitą vietą. – Tada jis turbūt nukrito čia. Barbora vėl ėmė kapstyti, bet staiga Benas parodė kanalizacijos šulinį. – Jis įkrito tenai! Barbora pašiurpo. – Ar tu įsitikinęs? – virpančiu balsu pasiteiravo ji. – Taip, girdėjau, kaip barkštelėjo, – tarė Benas. Barbora vos neapsiverkė. – Ką mes dabar darysime? – Aš tuoj sugalvosiu, – atsakė Benas. – Žiūrėk, ponas Liepinis namie. Barbora visa išraudo. – Koks siaubas! Ar jis matė, kaip aš ropojau keliais? Barbora nusibraukė nuo sijono žoles ir stengdamasi atrodyti meili paplekšnojo Benui per petį.

– Nesijaudink, Benai, mes rasime išeitį. Benas pamojavo ponui Liepiniui, ir tas atidarė langą. Barbora linktelėjo lango pusėn meiliai išsiviepusi. – Ar galėčiau pas jus užeiti? – paklausė Benas ir iškart nurūko į laiptinę. Barbora pritūpė ir ėmė pašioti piktžoles šypsodamasi pono Liepinio langui. „Gal jis pamanys, kad aš visąlaik čia ropinėjau ravėdama piktžoles“, – guodėsi Barbora. Netrukus grįžo Benas. Rankoje jis laikė ilgą lazdą, ant kurios galo buvo prilipintas kramtomosios gumos gabalas. Barbora spoksojo į tą gaudyklę. Šalia kanalizacijos angos Benas pastatė iš pono Liepinio pasiskolintą taburetę. Tada paėmė lazdą ir pro skylutę įkišo į kanalizacijos angą. – Taip, gerai! – pro langą šūktelėjo ponas Liepinis. „Aš jau visai nieko nesuprantu, – pamanė Barbora. – Mus ištiko bėda, o ponas Liepinis, užuot pagelbėjęs, žaidžia su Benuku.“

Bet vis tiek nusiuntė šypsnį pono Liepinio langui. Tada atsirėmė į didžiulį klevą. „Nusiramink, Barbora, – pasakė ji sau. – Ponui Liepiniui nederėtų sužinoti, kad mes mėtome savo daiktus. Reikia kaip nors nukreipti jo dėmesį.“ – Mes žaidžiame slėpynių! – šūktelėjo Barbora ponui Liepiniui ir pasislėpė už klevo. – Benai, eikš ieškoti! Beeenai! Barbora kyštelėjo nosį iš už klevo, bet Benas nė neketino jos ieškoti. Namo languose viena po kitos ėmė šmėžuoti galvos. – Kaip sekasi žvejyba? – kažkas paklausė Beno. – Ar gerai kimba? – pasiteiravo kitas. – Ar daug sugavai? – riktelėjo trečias. Keli kaimynai išsliūkino į kiemą pasižiūrėti, ką ten Benas veikia. Paskui žmonių sugužėjo dar daugiau, ir netrukus aplink Beną jau šurmuliavo visas smalsuolių būrys. Barbora tupėjo už klevo. „Ką pamanys ponas Liepinis, jei aš čia viena žaisiu slėpynių? – svarstė ji. – Dar kartą pašauksiu Beną, tegu mano, kad jis žaidžia su manim.“

– Kukū! – sukukavo Barbora, ir visi aplink Beną besibūriuojantys žmonės atsisuko į ją. Barbora pamojavo ir vėl pasislėpė už medžio. „Dabar dar kvailiau pasirodžiau“, – pamanė ji sau. Prie kanalizacijos pasigirdo šurmulys. Susirinkusieji sukruto, kai Benas ištraukė kažkokį žvilgantį daiktą. – Mano sužadėtuvių žiedas! – šūktelėjo viena sena ponia. – Jis ten gulėjo dvidešimt penkerius metus! Ponia pakštelėjo Benui į žandą ir nulingavo namo nešina savo žiedu. Kažkuris iš namo gyventojų atnešė Benui kibirą sužvejotiems turtams sudėti. – Vėl užkibo, – pasakė Benas ir ištraukė iš angos kažin kokį rožinį daiktą. Jauna moteris stvėrė čiulptuką ir apkabino Beną. – Emos čiulptukas! Benas vėl panardino meškerę į kanalizaciją. – Dabar kažkas sunkaus, – nudžiugo jis. Barbora kyštelėjo nosį iš už medžio. „Kas gi ten vyksta? – spėliojo jinai. – Jeigu nebūčiau kukavusi, dabar galėčiau eiti pasižiūrėti. Jeigu pasakyčiau, kad tik pajuokavau, gal iš tiesų galėčiau nueiti.“ – Kukū buvo tik pokštas! – šūktelėjo Barbora, bet taip tyliai, kad niekas jos neišgirdo. Aplink Beną susispietė visa minia. 20

Prie gumos buvo prilipęs purvinas šaukštas. – Fe, – pasakė Benas. – Šitas jau tikrai niekam tikęs. Pro minią prasispraudė senyva šlubuojanti moteriškė. – Ar galėčiau apžiūrėti iš arčiau? – paprašė. Moteris nuvalė nuo šaukšto purvą ir ant kotelio išryškėjo užrašas. Ji greitai uždengė jį ranka. – Aš jį perku, – pasakė moteris. – Siūlau du eurus.

Benas dvejojo. Jis norėjo įsižiūrėti moteriškei į akis, bet toji buvo taip žemai nuleidusi skrybėlę, kad akių nesimatė. Staiga šalia išdygo ponas Liepinis. Barbora už medžio net krūptelėjo. „Ponas Liepinis! Ar dabar mus išvarys?“ – Klausykite, – kreipėsi ponas Liepinis į moterį. – Jis vertas mažiausiai dešimties. – Gerai jau, – sausai tarė moteris. Ji atsegė piniginę ir įmetė į Beno kibirą penkias dviejų eurų monetas. Benas užsitraukė kepuraitę su snapeliu ant akių ir vėl nuleido meškerę. Žmonės sulaikę kvapą laukė, kas dabar užkibs. Kaimyninio namo gyventoja visus pavaišino sultimis ir vafliais. Žmonės šnekučiavosi ir džiaugėsi, koks malonus pasitaikęs vakaras. Barbora stypsodama už medžio girdėjo linksmą šurmulį. „Ko jie ten taip čiauška?“ – stebėjosi ji. Kai Benas iš kanalizacijos daugiau nieko nebeištraukė, žmonės ėmė skirstytis. Eidami jie kalbėjo, kad tokius susitikimus derėtų rengti dažniau, kad ir kartą per savaitę. Benas su ponu Liepiniu liko prie kanalizacijos. „Kas ten dabar vyksta? – spėliojo Barbora. – Ir ponas Liepinis žvejoja! Jau baigė. Ir ateina čionai.“ 22

Barbora ėmė įnirtingai pešioti piktžoles. – Labas vakaras, – pasisveikino ponas Liepinis. – Labas vakaras, – atsakė Barbora. – Kurgi tu, Benai, buvai? Aš ravėjau piktžoles ir taip įsijaučiau, kad nė nespėjau tavęs pasigesti. Benas vienoje rankoje laikė raktą, o kitoje kibirą su monetom ant dugno. Barbora spoksojo į raktą. – Dėdė Liepinis jį ištraukė, – pareiškė Benas. Barbora nusibraukė ranką į sijoną ir atkišo ją ponui Liepiniui. – Barbora Būgnelė, – prisistatė ji. – L. Liepinis, – tarė ponas Liepinis. – Tai mes jau eisim, – pasakė Barbora ir nusitempė Beną paskui save. – Ačiū! – dar šūktelėjo atsigręžusi. Namie Barbora ištyrinėjo kibiro turinį. – Ar jis dar ir pinigų davė? – paklausė ji Beno. – Ne, juos davė tokia sena teta, – atsakė Benas plačiai nusižiovaudamas. – Jau eisiu miegoti, labanakt. Gali kelis eurus pasiimti, jei nori. Barbora patenkinta įsimetė dvi monetas sau į piniginę ir nuėjo užsikaisti arbatos. „Reikėjo ilgiau šnektelėti su ponu Liepiniu, – svarstė ji. – Nors gal ir gerai, kad nelindau į akis per pirmą susitikimą.“ 23

L lu t a ura s L lu d Lu kr v lk a e c lj s us L L eo p a ert olda as s

„Kažin ką reiškia tas L? Tikriausiai jo labai įmantrus vardas, kad nenorėjo garsiai ištarti. Liutauras, Liudvikas, Lukrecijus, Laertas, Leopoldas, Lučianas... Lučianas Liepinis!

Lučl

a na

nė ralie : ų ka ipažįsta d n a is G pr a u it da Br ig r en

ub Aš s

No-52

Nopola, Sinikka; Nopola, Tiina Pirmyn, Benai Būgneli! / Nopola, Sinikka ir Nopola, Tiina; iš suomių kalbos vertė Viltarė Urbaitė; iliustravo Aino Havukainen ir Sami Toivonen. – Vilnius: Nieko rimto, 2013. – 96 p.: iliustr.

Rašytojos Sinikka (g. 1953) ir Tiina (g. 1955) Nopolos kartu su Tato ir Pato iliustruotojais Aino Havukainen ir Samiu Toivonenu sukūrė vieną mėgstamiausių personažų Suomijoje – Beną Būgnelį. Benas su teta Barbora atsikrausto gyventi į Liepinio alėją. Muzikalus berniukas dienų dienas šaukštais barškina puodus, tačiau tokie garsai nepatinka paslaptingajam kaimynui, kuris savo nepasitenkinimą reiškia siuntinėdamas piktus raštelius.

Redaktorė Giedrė Kmitienė Maketavo „Nieko rimto“ dizaino grupė Tiražas 1500 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Spausdino UAB „Spindulio spaustuvė“ Vakarinis aplinkkelis 24, 48184 Kaunas