Piteris Penas ir Vendė by Nieko rimto

m e da l i

rsen

ch. an

J. M. Barrie

Iliustravo

Robert Ingpen

Piteris Penas ir VendÄ&#x2014;

Piteris Penas ir Ven dė

c h. a n

m e da li

rsen

Geriausių pasaulio rašytojų ir dailininkų knygų serija vaikams

J. M. Barrie

Piteris Penas ir Ven dė Iliustravo ROBERT INGPEN Iš anglų kalbos vertė Vilija Vitkūnienė

Vilnius 2014

UDK 821.111(410.5)-93 Ba461

Versta iš: J. M. Barrie PETER PAN AND WENDY Templar Publishing, London, 2004

Barrie, J. M. Piteris Penas ir Vendė : [romanas] / Barrie, J. M.; iš anglų kalbos vertė Vilija Vitkūnienė; iliustravo Robert Ingpen. – Vilnius: Nieko rimto, 2014. – 216 p.: iliustr.

XIX a. pabaigos klasikinės miesto šeimos gyvenimas apsiverčia, kai jų vaikai dingsta ir mes sekame drauge su jais į paslaptingą Niekados šalį. Škoto J. M. Barrie romano „Piteris Penas ir Vendė“ herojai jau daugiau nei šimtą metų gyvena vaikų ir kai kurių suaugusiųjų sapnuose. Autorius iki smulkmenų išmano vaikų minčių žemėlapius, kaipmat peršoka iš fantazijos į tikrovę ir atgal, o vos atsipūtęs po nuotykių imasi svarstyti labai rimtą klausimą: ar būtinai reikia užaugti? Skaitytojų sąmonėje istorija apie pašėlusį skraidantį berniuką įsitvirtino kaip „Piteris Penas“, tačiau klasika tapęs kūrinys šįkart leidžiamas originaliu pavadinimu, kurį jam suteikė autorius. Šios knygos dailininkas Robertas Ingpenas yra apdovanotas H. Ch. Anderseno medaliu. Apdovanojimą geriausiems vaikų knygų rašytojams ir iliustruotojams teikia Tarptautinė vaikų ir jaunimo knygos taryba (IBBY). Tai – aukščiausias galimas menininko, kuriančio vaikams, įvertinimas. Kitos H. Ch. Anderseno serijos knygos: „Nuostabusis Ozo šalies burtininkas“

„Nepaprasta Agnesės Sesilijos istorija“

„Nykštukas galvoje“

„Emilis ir trys dvynukai“

„Vėjas gluosniuose“

„Mažoji siuvėja“

„Kaip atsirado drugeliai“

„Septintoji princesė“

„Mama, tėtė, aš ir ji“

„Gyvūnai be zoologijos sodo“

„Kiti nutikimai orbitoje“

„Georgas ir Glorija. Pasakojimas apie meilę“

„Otutė“

„Mano tėtis – skrajūnas“

„...ir baltieji šešėliai miškuos“

Redaktorė Giedrė Kmitienė Korektorė Elvyra Kutanovienė Maketavo „Nieko rimto“ dizaino grupė Tiražas 2000 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius

© Iliustracijos, Robert Ingpen, 2004 © Pratarmė, David Barrie, 2004 Sukurta ir paruošta Palazzo Editions Ltd., Batas, Jungtinė Karalystė. © Vertimas į lietuvių kalbą, Vilija Vitkūnienė, 2014 © Leidykla „Nieko rimto“, 2014 ISBN 978-609-441-254-7

J. M. Barrie

Turinys Pratarmė................................... 6

Niekados paukštė................ 128

Piteris pasirodo........................ 8

Laiminga šeima.................... 132

Šešėlis...................................... 22

Vendės pasaka...................... 141

Lekiam, lekiam!..................... 36

Vaikai pagrobiami............... 151

Skrydis..................................... 56

Ar tikite fėjomis?................. 158

Tikrove virtusi sala................ 72

Piratų laivas.......................... 169

Mažasis namelis..................... 88

„Šįkart Hukas arba aš“........ 179

Namai po žeme.................... 100

Sugrįžimas namo................. 191

Undinių įlanka..................... 110

Kai Vendė užaugo............... 202

Pratarmė Manęs paprašė parašyti trumpą pratarmę šiam naujam iliustruotam „Piterio Peno ir Vendės“ leidimui, nes esu vienas artimiausių dar gyvų Džeimso Metju Bario (James Matthew Barrie) giminaičių. Jis buvo mano senelio dėdė. Baris mirė 1937-aisiais, būdamas turtingas ir žymus. Buvo parašęs daugybę sėkmės sulaukusių romanų ir pjesių, iš kurių „Piteris Penas“ – pirmą kartą suvaidintas 1904-aisiais1 – yra ir visada bus jo garsiausias kūrinys. Rašytojui buvo suteiktas baroneto titulas2, įteiktas ordinas „Už nuopelnus“ ir kitaip pareikšta pagarba – trumpai tariant, jis buvo įgyvendinęs visus žemiškus siekius. Tačiau laimingas nesijautė: vedybos nenusisekė, savų vaikų neturėjo. Prieš parašydamas „Piterį Peną“, Baris susidraugavo su Levelinų Deivisų (Lewelyn Davies) šeima3. Vėliau, abiem tėvams mirus, tapo penkių jų berniukų globėju. Levelinų Deivisų vaikai Bariui atstojo šeimą, jis buvo jiems visiškai atsidavęs. Vaikai, savo ruožtu, įkvėpė Piterio Peno personažą, šis buvo kuriamas, anot Bario, visus penkis smarkiai brūžinant vieną į kitą, „kaip laukiniai trina du pagaliukus, norėdami užkurti ugnį“. Kol buvo maži, berniukai švelnumu atsiliepdavo į rašytojo meilę, bet artimi santykiai džiugino neilgai. Augdami jie neišvengiamai tolo nuo įtėvio – o ateityje laukė dar didesnės negandos. Vienas berniukų žuvo Pirmajame pasauliniame kare, kitas nuskendo studijuodamas Oksforde. Mano senelio – rašytojo mylimo sūnėno – mirtis Somos mūšyje buvo dar vienas smūgis. Šios netektys Barį sugniuždė, jis niekuomet visiškai ir neatsigavo. Niekada neteko sutikti Bario, mat jis mirė gerokai prieš man gimstant, tačiau apie jį daug pasakojo mano velionis tėvas, Aleksandras Baris (Alexander Barrie), dažnai lankęs garsų rašytoją jo bute Adelfi terasoje ir žaidęs jo kriketo komandoje „Alachakbariai“ (The Allahakbarries). Butas buvo didžiulis, su didingu vaizdu į Temzę. 1

Autorius pirmiausia parašė pjesę „Piteris Penas“. Knyga „Piteris Penas ir Vendė“ išleista 1911 m., tačiau abu kūriniai apie padūkusį skraidantį berniuką neretai vadinami tuo pačiu pavadinimu. 2 Paveldimas arba suteikiamas Didžiosios Britanijos bajoro titulas. 3 Artūras ir Silvija Levelinai Deivisai, kurių vaikai autorių įkvėpė parašyti Piterį Peną.

Jame puikavosi židinys, sienos buvo išmuštos atogrąžų medienos lentelėmis, Bario draugo (ir didvyrio) Roberto Luiso Stivensono (Robert Louis Stevenson) atsiųstomis iš Samoa. Ši draugystė – nors bendrauta vien laiškais – buvo reikšminga. Stivensonas, kaip ir Baris, buvo garsus škotų rašytojas ir nuostabus knygų vaikams kūrėjas, parašęs puikią piratų istoriją „Lobių sala“. Tačiau vienu aspektu Stivensonas labai nuo jo skyrėsi – buvo ne tik rašytojas, bet ir nuotykių ieškotojas, savo dienas baigęs Pietų jūrose. Baris sielojosi dėl savo mažo ūgio ir be galo žavėjosi tais, kuriems, kaip Stivensonui, užteko drąsos imtis rizikingų žygių (jis buvo vienas iš lemtingosios kapitono Skoto4 ekspedicijos į Pietų ašigalį rėmėjų). „Piterio Peno“ istorija sudėtinga, tačiau ji aiškiai atspindi paties Bario nenumalšintą nuotykių troškimą – troškimą, būdingą visiems vaikams. 1929-aisiais Baris padovanojo visas „Piterio Peno“ autoriaus teises Ormondo Didžiosios gatvės vaikų ligoninei. Šią dovaną vėliau patvirtino testamente su sąlyga, kad jos vertė niekada nebus paviešinta. Įprastu atveju kūrinių autoriaus teisės būtų pasibaigusios 1987-aisiais, praėjus 50 metų nuo rašytojo mirties, ir honorarai nebebūtų mokami. Bet išskirtiniu Parlamento nutarimu, priimtu 1987 m., „Piterio Peno“ ir su juo susijusių kūrinių teisės Ormondo Didžiosios gatvės ligoninei suteiktos visam laikui – ligoninė gaus išmokas tol, kol žmonės mėgausis Piterio Peno istorija. Pats Baris nepasakojo, kas jį pastūmėjo ryžtis šiam nepaprastai kilniam poelgiui. Bet pirmajame „Piterio Peno“ leidime 1928 m. yra užuomina. Kreipdamasis į visus penkis Levelinų Deivisų vaikus – iš kurių du tuo metu jau buvo seniai mirę – Baris prašo, kad „atmindami, kas buvome vieni kitiems, priimtumėte šią mylinčio draugo dedikaciją“. Tikiu, kad ištikimybė šiam penketukui buvo viena iš dovanos ligoninei priežasčių.

Deividas Baris 2003 m. gruodis

Robertas Skotas (Robert Falcon Scott), anglų keliautojas, vadovavęs dviem poliarinėms ekspedici-

joms į Antarktidą.

1 skyrius

Piteris pasirodo Visi vaikai užauga, išskyrus vieną. Jie greitai sužino, kad užaugs, o Vendei tai paaiškėjo šitaip. Kartą, būdama dvejų, ji žaidė sode ir, nuskynusi dar vieną gėlytę, nubėgo pas mamą. Tikriausiai atrodė labai miela mergytė, nes ponia Darling prispaudė ranką prie krūtinės ir sušuko: „Ak, kodėl negalėtum tokia likti amžinai!“ Tiek ir tebuvo pasakyta, bet nuo tada Vendė žinojo, kad turės užaugti. Visada sužinai sulaukęs dvejų. Dveji – tai pabaigos pradžia. Suprantama, jie gyveno 14 numeriu pažymėtame name. Iki atsirandant Vendei, jame karaliavo mama. Ji buvo miela romantikė su švelnia pašaipėle lūpose. Atrodė, jos svajingoje galvelėje guli viena į kitą sudėtos dėžutės, panašios į tas, atvežamas iš paslaptingųjų Rytų, – kad ir kiek jų atidarytum, kur nors giliai slypės dar viena; o jos gražios burnos dešiniajame kamputyje pleveno bučinukas, kurio Vendei niekaip nepavykdavo sugauti. Ponas Darlingas laimėjo ją štai taip. Daugybė džentelmenų, kurie tada dar buvo vaikinai, vienu metu suprato ją įsimylėję ir nuskubėjo į jos namus pirštis. Tačiau ponas Darlingas nulėkė ten pirmas ir ją laimėjo. Laimėjo visą, išskyrus slapčiausią dėžutę ir bučinuką. Apie dėžutę jis taip ir nesužinojo, o laikui bėgant nustojo gaudęs ir tą bučinuką. Vendės manymu, gal Napoleonui ir būtų pavykę jį pagauti. Galiu įsivaizduoti, kaip jis mėgina tai padaryti, o kai nepavyksta, iš įniršio trenkia durimis. Ponas Darlingas girdavosi Vendei, esą mama jį ne tik mylinti, bet ir gerbianti. Buvo vienas tų gudročių, išmanančių apie akcijas ir obligacijas. Aišku, niekas 12

Piteris pasirodo

tikrai to nežino, bet jis atrodė ganėtinai apie tai išmanąs ir dažnai taip rimtai kalbėdavo apie kylančias akcijas ir krintančias obligacijas, kad kiekviena moteris imtų jį gerbti. Ponia Darling ištekėjo vilkėdama balta suknele ir iš pradžių namų ūkio knygas tvarkė stropiai, beveik džiugiai, lyg tai būtų žaidimas. Suskaičiuodavo visas iki vienos briuselinių kopūstų galvutes; bet pamažu knygose ėmė trūkti netgi žiedinių kopūstų, jų vietoje atsirasdavo nupieštos beveidės vaikučių figūrėlės. Užuot skaičiavusi, ponia Darling piešė jas. Matyt, spėliojo. Vendė gimė pirmoji, tada Džonas, paskui Maiklas. Gimus Vendei, savaitę ar dvi buvo svarstoma, ar tėvai galės ją pasilikti, mat atsirado dar viena burna, kurią reikės maitinti. Ponas Darlingas baisiai ja didžiavosi, bet, būdamas garbingas žmogus, prisėdo prie ponios Darling ant lovos krašto ir, laikydamas ją už rankos, pradėjo skaičiuoti išlaidas, o ši maldaujamai žvelgė į jį. Ji norėjo surizikuoti – tebūnie, kas bus, bet jis buvo ne toks; svarstė nusitvėręs pieštuką ir popieriaus skiautę, o jei ji savo pasiūlymais jį supainiodavo, turėdavo pradėti nuo pradžių. – Nepertraukinėk, – maldavo jis. – Namie turiu vieną svarą septyniolika šilingų, du svarai ir šeši šilingai darbe; kontoroje galiu atsisakyti kavos, tarkime, sutaupyčiau dešimt šilingų, taigi iš viso du devyni ir šeši, pridėjus tavo aštuoniolika ir tris bus trys devyni septyni, dar lygiai penki svarai mano čekių knygelėje, vadinasi, turime aštuonis devynis septynis, – kas gi ten muistosi? – aštuoni devyni septyni, kablelis ir septyni minty, – nekalbėk, aš pats, – ir svaras, kurį paskolinai tam žmogui, prašiusiam prie durų, – nurimk, vaike, – kablelis, vaikas minty, – na va, supainiojai! Ar sakiau devyni devyni septyni? Taip, sakiau devyni devyni septyni. Kaip manai, ar per metus išsiversime su devyni devyni septyniais? 13

Piteris Penas ir Vendė

– Žinoma, išsiversime, Džordžai, – sušuko ji. Ji buvo tvirtai nusiteikusi pasilikti Vendę. O Džordžas juk buvo kilnesnis ir už ją. – Nepamiršk kiaulytės, – perspėjo jis beveik grasinamai ir vėl ėmėsi skaičiuoti: – Kiaulytei gydyti – vienas svaras, taip ir rašau, bet drįstu tvirtinti, kad teks išleisti per trisdešimt šilingų, – patylėk, – tymams prireiks vieno svaro penkių šilingų, raudonukei – pusės ginėjos, susidaro du penkiolika šeši, – nemosuok ranka, – kokliušas, tarkim, penkiolika šilingų, – ir taip toliau, sudėjus kaskart buvo gaunama vis kita suma, bet galiausiai Vendei pavyko prasprūsti, išlaidas kiaulytei gydyti sumažinus iki dvylikos šilingų ir šešių pensų, o tymus ir raudonukę nutarus gydyti kaip vieną ligą. Toks pat sąmyšis kilo ir dėl Džono, o Maiklui dar sunkiau sekėsi prasmukti; bet liko ir juodu, tad gana greitai visus tris buvo galima išvysti su aukle traukiančius vorele į panelės Fulsom vaikų darželį. Ponia Darling mėgo tvarką, o ponas Darlingas troško neišsiskirti iš kaimynų, tad, žinoma, jie turėjo auklę. Šeima gyveno neturtingai, nes vaikai gerdavo daug pieno, užtat jų auklė buvo griežta niūfaundlendų kalė vardu Nana; ligi to laiko, kai Darlingai ją pasamdė, ji nepriklausė niekam. Bet vaikai jai visada rūpėjo. Darlingai su ja susipažino Kensingtono soduose. Ten ji daugiausia laiko praleisdavo vogčiomis dirsčiodama į vaikų vežimėlius, dėl to jos itin nekentė nerūpestingos auklytės, kurias ji sekdavo iki pat namų ir skųsdavo šeimininkėms. Kaip auklė, ji įrodė esanti tikras lobis. Akylai stebėdavo maudomus vaikučius, naktį pašokdavo, jei kuris globotinių nors kiek knirktelėdavo. Jos būda, žinoma, stovėjo vaikų kambaryje. Neklysdama atpažindavo, kada į kosulį neverta kreipti dėmesio, o kada gerklę reikia aprišti 14

Piteris pasirodo

kojine. Iki dienų galo kliovėsi tokiais senoviniais vaistais kaip rabarbarų lapai ir niekinamai prunkštė klausydama anksčiau negirdėtų kalbų apie mikrobus ir visa kita. Gražu buvo žiūrėti, kaip ji lydi vaikus į darželį, kaip oriai žingsniuoja šalia, kai jie eina tvarkingai, ir kaip juos niukina, jei nuklysta į šalį. Tomis dienomis, kai Džonas žaisdavo futbolą, ji niekad nepamiršdavo megztuko ir dantyse nuolatos nešdavosi skėtį, jei kartais pradėtų lyti. Panelės Fulsom darželio rūsyje buvo kambarys, kuriame laukdavo auklės. Jos sėdėdavo ant suolų, Nana atsiguldavo ant grindų, bet tik tuo nuo jų ir skyrėsi. Auklės dėdavosi jos nepastebinčios, nes laikė žemesnės socialinės padėties, o ši niekino jų tauškalus. Piktindavosi, kad ponios Darling draugės landžioja į vaikų kambarį, bet jei kuri užeidavo, Nana pirmiausia nutraukdavo Maiklui prijuostėlę ir užjuosdavo kitą, apsiūtą mėlyna juostele, suglostydavo Vendės drabužėlius ir brūkštelėdavo Džonui per plaukus. Niekas nebūtų rūpestingiau prižiūrėjęs vaikų, ir ponas Darlingas tai suprato, nors kartais nuogąstaudavo, ką apie juos šneka kaimynai.

Piteris Penas ir Vendė

Juk jam reikėjo rūpintis savo padėtimi mieste. Ne tik dėl to Nana kėlė nerimą. Kartais jam atrodydavo, kad auklė jo nemėgsta. „Žinau, ji baisiai tavimi žavisi, Džordžai“, – tikindavo ponia Darling ir duodavo vaikams ženklą ypač meiliai elgtis su tėveliu. Tada prasidėdavo smagūs šokiai, kuriuose kartais būdavo leidžiama dalyvauti ir vienintelei tarnaitei – Lizai. Su ilgu sijonu ir kambarinės kepuraite ji atrodydavo tikra nykštukė, nors samdoma ir dievagojosi seniai perkopusi per dešimt. Jau tų išdaigų linksmybė! Visų smagiausiai trypdavo ponia Darling, sukdavosi taip pašėlusiai, kad tematydavai tik bučinuką, o jei būtum į ją atsitrenkęs, jis gal net būtų kliuvęs tau. Nebuvo nuoširdesnės ir laimingesnės šeimos, ligi pasirodė Piteris Penas. Apie Piterį Peną ponia Darling pirmąsyk išgirdo tvarkydama vaikų mintis. Kiekviena gera mama vakarais, kai vaikai užmiega, perkrato jų mintis ir surikiuoja jas kitam rytui, per dieną išblaškytus dalykus sudėlioja į vietas. Jei neužmigtumėt, – bet taip, žinoma, nebus, – pamatytumėt mamą triūsiančią ir būtų labai įdomu ją stebėti. Lyg tvarkytų stalčius. Matytumėt klūpančią, rūpestingai stabtelinčią prie kai kurių jūsų mintelių, spėliojančią, iš ko gi tai išmokote, atrandančią malonių ir ne itin malonių sumanymų, glaudžiančią juos prie skruosto lyg meilų kačiuką ir skubiai slepiančią nuo svetimų akių. Kai rytą pabusite, savo išdaigas ir piktus kaprizus, su kuriais atsigulėte, rasite sulankstytus ir padėtus galvelės dugne; viršuje gerai išvėdintos ir išskleistos gulės gražiausios mintys, laukiančios, kada galės jus aplankyti. Nežinau, ar kada matėte žmogaus minčių žemėlapį. Kartais gydytojai braižo kitų jūsų kūno dalių schemas ir jos gali būti labai įdomios, bet tegu jie nubraižo vaiko minčių žemėlapį, ne tik painų, bet ir nuolat besisukantį ratu. Jame lyg temperatūros kortelėje apstu dantytų linijų, ir jos tikriausiai žymi salos kelius. Juk Niekados šalis visuomet yra sala, šen bei ten nutaškyta nuostabiomis spalvomis, su koralų rifais ir greitaeigiu laiveliu pakrantėje, su laukiniais nuošaliais urvais, 16

Piteris pasirodo

siuvėjais nykštukais ir olomis, kur teka upės, su jauniausiais princais šešiabroliais ir apgriuvusia lūšnele, kurioje gyvena mažulytė kumpanosė senučiukė. Jei tik tiek, žemėlapis būtų nesudėtingas; bet jame yra ir pirmoji diena mokykloje, tikybos reikalai, tėčiai, apvalusis tvenkinys, siuvinėjimas, žmogžudystės, kartuvės, veiksmažodžiai, reikalaujantys naudininko, diena, kai kepamas šokoladinis pudingas, petnešų segimasis, ištarti „devyniasdešimt devyni“, trys pensai už paties išsitrauktą dantį ir taip toliau; nežinia, ar visa tai priklauso tai pačiai salai, ar jau ryškėja kitas žemėlapis, mat viskas ganėtinai painu, ypač todėl, kad niekas nestovi vietoje. Žinoma, Niekados šalys visų skirtingos. Pavyzdžiui, Džono saloje buvo įlanka, virš jos skraidydavo flamingai ir Džonas į juos šaudydavo, o mažojo Maiklo saloje gyveno flamingas, virš kurio skraidydavo įlankos. Džonas gyveno ant smėlio apverstoje valtyje, Maiklas vigvame, o Vendė – iš lapų sumaniai pasiūtame name. Džonas neturėjo draugų, Maiklas naktimis jų sulaukdavo, o Vendė globojo našlaitį vilkiuką; bet apskritai Niekados šalys turi giminingų bruožų ir, jei ramiai stovėtų išrikiuotos eilėje, galima būtų sakyti, kad jų panašios nosys ir visa kita. Žaisdami vaikai per amžius traukia savo luotelius į jų stebuklingus krantus. Mes taip pat ten buvome; dar tebegirdime bangų mūšą, bet patys ten nebeįžengsime. Iš visų žavių salų Niekados šalis yra pati jaukiausia ir mažiausia, ne didelė ir išsidriekusi, kur vieną nuotykį nuo kito skiria nuobodus atstumas, bet smagiai ankšta. Kai dieną ją žaidžiate su kėdėmis ir staltiese, ji visai nebaisi, bet likus porai minučių iki užmiegant virsta beveik tikra. Štai kodėl reikalingos naktinės lempelės. Kartais keliaudama vaikų mintims ponia Darling rasdavo nesuprantamų dalykų, o labiausiai ją glumino žodis „Piteris“. Ji nepažinojo jokio Piterio, 17

Piteris Penas ir VendÄ&#x2014;

Piteris Penas ir Vendė

bet berniukas šmėkščiojo Džono ir Maiklo mintyse, o Vendės visa galvelė buvo jo tiesiog prikeverzota. Šis vardas paryškintomis raidėmis išsiskyrė iš kitų žodžių, ir žvelgiant į jį poniai Darling atrodė, kad jis keistai pasipūtęs. – Taip, jis gana pasipūtęs, – apgailestaudama pripažino mamos kamantinėjama Vendė. – Bet kas jis, mieloji? – Piteris Penas, juk žinai, mama. Iš pradžių ponia Darling manė nežinanti, bet pagalvojusi apie vaikystę prisiminė kažkokį Piterį Peną, esą gyvenusį su fėjomis. Apie jį buvo pasakojama keistų istorijų; tarkim, mirus vaikui, kurį laiką jis jį lydėdavęs, kad jam nebūtų baisu. Tada juo tikėjo, bet dabar, ištekėjusi ir išmintinga, smarkiai abejojo, ar tokia būtybė išties yra. – Be to, – tarė ji Vendei, – jis jau turėtų būti suaugęs. – Oi, ne, jis nesuaugęs, – patikino Vendė, – toks pat kaip aš. Ji turėjo galvoje ir protą, ir ūgį; nenumanė, iš kur tai žino, žinojo, ir tiek. Ponia Darling pasitarė su ponu Darlingu, bet jis niekinamai vyptelėjo. – Atmink mano žodžius, – pareiškė jis, – tai kokia nors kvailystė, Nanos įkalta į galvas; tik šuniui gali šauti tokia mintis. Nebekalbėk apie tai, ir viskas pasimirš. Bet vaikai nepamiršo; netrukus nenuorama berniūkštis poniai Darling įvarė baimės. Vaikai įsivelia į keisčiausius nuotykius nė kiek dėl to nesijaudindami. Pavyzdžiui, prabėgus savaitei jie gali prisiminti, kad iškylaudami miške sutiko savo mirusį tėvelį ir pažaidė su juo. Vieną rytą Vendė lyg niekur nieko atskleidė jaudinantį dalyką. Vaikų kambaryje ant grindų buvo rasta lapų, kurie ten tikrai nesimėtė mažiesiems einant miegoti, tad ponia Darling suko galvą, iš kur jie, o Vendė atlaidžiai šypsodamasi tarė: 20

– Manau, čia vėl tas Piteris! – Vende, apie ką tu kalbi? – Kaip negražu neiššluoti, – atsiduso Vendė; ji buvo tvarkinga mergaitė. Vendė dalykiškai paaiškino mananti, kad kartais naktį į vaikų kambarį ateina Piteris, atsisėda lovos kojūgalyje ir groja jai dūdele. Gaila, ji niekada nenubundanti, todėl nežinanti, iš kur tai žino, tiesiog žino, ir tiek. – Niekus tauški, brangute. Kas patektų į namą nepasibeldęs? – Manau, jis įlenda pro langą, – paaiškino Vendė. – Mieloji, juk čia trečias aukštas. 21

Piteris Penas ir Vendė

– Bet juk prie lango buvo prikritusių lapų, mama. Tikra tiesa; lapai mėtėsi prie pat lango. Ponia Darling nežinojo, ką ir bemanyti, mat Vendei viskas atrodė taip aišku, kad negalėjai numoti ranka tardamas, esą mergaitei prisisapnavo. – Vaikeli mano, – sušuko motina, – kodėl nesakei anksčiau? – Pamiršau, – nerūpestingai atsiliepė Vendė; ji skubėjo pusryčiauti. Matyt, vis dėlto susapnavo. Bet, kita vertus, lapai tikri. Ponia Darling juos atidžiai apžiūrėjo – lapai buvo sudūlėję, bet abejonių nekilo: tokie medžiai Anglijoje neauga. Su žvake rankoje išropinėjo visas grindis, įdėmiai ieškodama nepažįstamų pėdsakų. Žarstekliu išmaišė kaminą ir padaužė sienas. Juostele išmatavo atstumą nuo lango iki pat šaligatvio ir įsitikino, kad aukštis daugiau kaip devyni metrai, o šalia nėra nieko, kuo būtų galima užsikabaroti, net laštako. Tikrai Vendė viską susapnavo. Bet Vendė nesapnavo, tą patvirtino kita naktis, naktis, nuo kurios, galima sakyti, prasidėjo nepaprasti šių vaikų nuotykiai. Tą vakarą visi vaikai jau gulėjo lovelėse. Nanai jis buvo laisvas, tad ponia Darling pati maudė ir liūliavo mažuosius, kol vienas po kito paleido jos ranką ir nugrimzdo į miego karalystę. Visi atrodė taip saugiai ir jaukiai įsitaisę, tad ji tik nusišypsojo iš savo baimės ir ramiai sėdo prie židinio siūti. Siuvo drabužėlį Maiklui, kuris nuo kito gimtadienio jau vilkės vyriškus marškinius. Ugnis šildė, vaikų kambaryje blausiai žibėjo trys naktinės lempelės, ir netrukus siuvinys nuslydo poniai Darling į skreitą. Ak, kaip grakščiai nusviro jos galva. Ji užmigo. Tik pažiūrėkit į tą ketvertą – ten Vendė ir Maiklas, čia Džonas, o ponia Darling prie židinio. Būtų pravertus ir ketvirta naktinė lempelė. 22

Piteris pasirodo

Miegodama ji regėjo sapną. Sapnavo, kad Niekados šalis priplaukė visai arti, ir nuo jos atsiskyrė nepažįstamas berniukas. Jis jos nebaugino, manė jį regėjusi anksčiau daugybės bevaikių moterų veiduose. Gal jį galima rasti ir kai kurių motinų veiduose. Bet ponios Darling sapne berniukas praplėšė miglą, gaubiančią Niekados šalį, ir ji pamatė Vendę, Džoną ir Maiklą, žvilgčiojančius pro šią properšą. Sapnas būtų buvęs niekis, bet jai besapnuojant vaikų kambario langas atsivėrė, ir ant grindų nutūpė berniukas. Jį lydėjo keista švieselė, ne didesnė už kumštį, ji lakstė po kambarį it gyva; manau, ta švieselė ir pažadino ponią Darling. Riktelėjusi ji nubudo ir išvydo berniuką, ir kažkaip išsyk suprato, kad tai Piteris Penas. Jei jūs ar aš, ar Vendė būtume ten buvę, būtume matę, kad jis labai panašus į ponios Darling bučinuką. Berniukas buvo mielas, vilkėjo drabužėlį iš sudūlėjusių lapų, sulipintų medžių syvais, bet labiausiai kerėjo tai, kad tebeturėjo visus pieninius dantukus. Pamatęs, kad ji suaugusi, vaikas tais mažaisiais perliukais jai sugriežė.

Piteris Penas ir VendÄ&#x2014;

2 skyrius

Šešėlis Ponia Darling suklykė, ir, lyg sutilindžiavus varpeliui, pro duris įžengė Nana, grįžusi iš vakarinio pasivaikščiojimo. Ji suurzgė ir puolė berniuką, o tas kaipmat stryktelėjo pro langą. Ponia Darling vėl suklykė, šįsyk išsigandusi, kad vaikas užsimuš, ir išlėkė gatvėn. Neaptikusi ten jo kūnelio pažvelgė į juodą dangų, bet tepamatė švieselę, kurią palaikė krintančia žvaigžde. Grįžusi į vaikų kambarį ji rado Naną, dantyse įsitvėrusią kažkokį daiktą, kuris pasirodė besąs berniuko šešėlis. Jam šokant lauk Nana skubiai užvėrė langą, tiesa, per vėlai, kad vaikį sulaikytų, bet jo šešėlis pasprukti nespėjo, langas pokštelėjo ir jį atkirto. Patikėkite, ponia Darling šešėlį atidžiai apžiūrėjo, bet jis buvo visiškai paprastas. Nanai nekilo abejonių, kaip su tuo šešėliu pasielgti. Pakabino jį anapus lango mintydama: „Berniukas tikrai grįš jo pasiimti, tad padėkime ten, kur lengvai ras nepažadindamas vaikų.“ Deja, ponia Darling negalėjo palikti šešėlio kabėti už lango; jis atrodė lyg džiūstantis skuduras ir anaiptol nepuošė namo. Norėjo parodyti šešėlį ponui Darlingui, bet šis, apsivyniojęs galvą drėgnu rankšluosčiu, kad aiškiau mąstytų, skaičiavo išlaidas Džono ir Maiklo žieminiams paltukams, tad būtų buvę apmaudu jį trukdyti; be to, ji puikiai žinojo, ką vyras pasakytų: „Ko dar galima tikėtis, kai auklė yra šuo.“

Piteris Penas ir Vendė

Ji nusprendė šešėlį susukti ir paslėpti stalčiuje, iki pasitaikys tinkama proga apie tai papasakoti ponui Darlingui. O, varge! Proga pasitaikė po savaitės, tą nepamirštamą penktadienį. Žinoma, tai buvo penktadienis. – Penktadienį man reikėjo būti ypač atsargiai, – vėliau kartodavo vyrui ponia Darling, o Nana tikriausiai tupėdavo greta laikydama jos ranką. – Ne, ne, – prieštaraudavo ponas Darlingas, – dėl visko kaltas aš. Viską padariau aš, Džordžas Darlingas. Mea culpa, mea culpa1. Jis turėjo klasikinį išsilavinimą. Juodu sėdėdavo šitaip kas vakarą prisimindami lemtingąjį penktadienį, kol kiekviena smulkmena įsirėžė atmintin, net išsimušdama kitoje pusėje, lyg veidai blogai nukaltose monetose. – Jei nebūčiau priėmusi to kvietimo vakarieniauti 27 name, – kalbėdavo ponia Darling. – Jei nebūčiau supylęs savo vaistų į Nanos dubenėlį, – kartodavo ponas Darlingas. – Jei būčiau suvaidinusi, kad vaistai man patiko, – bylodavo drėgnos Nanos akys. – Ak, tas mano noras ūžti vakarėliuose, Džordžai. – Tas mano nelemtas humoro jausmas, brangiausioji. – Tas mano perdėtas jautrumas niekams, mielieji šeimininkai. Tada vienas arba kitas, arba visi pratrūkdavo raudoti; Nana mintydavo: „Kas tiesa, tai tiesa, jiems nederėjo šuns laikyti už auklę.“ Ir daugelį kartų ponas Darlingas nosine šluostydavo Nanai akis. – Tas nevidonas! – šaukdavo ponas Darlingas, ir Nana jam atsiliepdavo lodama, bet ponia Darling niekuomet neprikaišiodavo Piteriui; kai kas dešiniajame lūpų kamputyje neleido jai plūsti to berniuko. 1

Esu kaltas, esu kaltas (lot.)

Šioje knygoje, aišku, pasakojama apie mane – patį šauniausią berniukų vadą. Juk tai aš atvedžiau juos visus į Niekados šalį (jūs irgi esat čia lankęsi). Ir netgi suradau jiems mamą! Juk tai aš kasdien prigalvoju pavojingų nuotykių. Ši sala, beje, kaip tik nuotykiams: joje šlaistosi indėnai, piratai ir laukiniai žvėrys, esama fėjų ir netgi undinių. Visus suvaldyti reikia ypatingo vikrumo. Bet tam čia ir esu aš! Didysis Piteris Penas Mielas skaitytojau, būk atsargus. Piterio Peno šypsenai atsispirti sunku, o ir iš Niekados šalies norėtųsi niekados nesugrįžti, bet nepamiršk ir kitų herojų. Pavyzdžiui, mergaitės Vendės, kuri tapo rūpestinga mama septyniems berniukams. Ir fėjos Din Dilin, kuri pavydėjo Vendei Piterio dėmesio. Ir baisiojo kapitono Huko, kurio nemylėjo vaikai. O labiausiai – mamos ir tėčio bei niūfaundlendės Nanos, kurie atvėrę langą laukia, kada tu šią knygą perskaitysi iki galo. Autorius

ISBN 978-609-441-254-7

Akcijos ir ypatingi pasiūlymai