1
2
Si knyga yra
1
Otfried Preußler
Iliustravo F. J. Tripp 2
Plėšikas Hocenplocas
Smuklė „Plėšiko lindynė miške“ 3
Otfried Preußler Hotzenplotz 3 Thienemann in Thienemann-Esslinger Verlag GmbH, Stuttgart, 2012
Šią knygą skir iu VISOMS IR BERNIU MERGAITĖ KAMS, kuri MS e manęs klau beg yvena Ka sinėjo, kaip spariukas, Zep ukas, Vastis ir Hocenplocas
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). © Thienemann-Esslinger Verlag, 2012 © Tekstas, Otfried Preußler © Iliustracijos, F. J. Tripp Iliustracijas nuspalvino Mathias Weber. © Viršelio iliustracija, Alexander Mikhaylov, 2018 Pirmą kartą 1969 metais vokiečių kalba Vokietijoje pavadinimu Hotzenplotz 3 išleido Thienemann-Esslinger Verlag. Išleista susitarus su Thienemann-Esslinger Verlag GmbH, Štutgartas, Vokietija. Visos teisės saugomos. Nei ši knyga, nei kuri nors jos dalis negali būti atkuriama, perduodama ar įkeliama į informacijos paieškos sistemas jokia forma ir jokiais būdais – nei grafinėmis, nei elektroninėmis ar mechaninėmis priemonėmis. Ji negali būti kopijuojama ar įrašoma be raštiško leidėjo sutikimo. © Vertimas į lietuvių kalbą, Teodoras Četrauskas, 2018 © Leidykla „Nieko rimto“, 2018 ISBN 978-609-441-525-8
Otfried Preußler
Plesikas Hocenplocas
. Smukle. „Plesiko lindyne. miske“ Tai jau tikrai paskutinė Otfrydo Proislerio istorija apie Kaspariuką Iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas Iliustravo F. J. Tripp, iliustracijas nuspalvino Mathias Weber
Vilnius 2018
Zmogus sodo krumuose
Kartą Kaspariuko močiutė išėjo su krepšiu skalbinių į sodą norėdama padžiauti už namo kelis rankšluosčius ir marškinius. Buvo graži auksinio rudens diena. Žydėjo astrai, nuo tvoros pusės linguodamos galvomis močiutę sveikino saulėgrąžos, ant komposto krūvos sodo kampe noko moliūgai: penki dideli, devyni vidutiniai ir šeši maži. Močiutė buvo juos pati išauginusi pagal vyro tetos receptą. Mažieji turėjo būti abrikosų skonio, didieji šokolado, vidutiniai – iš viršaus plaktos grietinėlės, o viduje – avietinių ledų. Kaspariukui su Zepuku moliūgai buvo nė motais. Todėl močiutė juo labiau tikėjosi juos nustebinti. „Jeigu dar kelias dienas pasilaikys toks oras, – svarstė ji, – jau bus galima valgyti.“ Močiutė pastatė krepšį su marškiniais ir rankšluosčiais ant žemės ir jau norėjo rišti skalbinių virvę, tik čia krūmuose kažkas pasakė „tss!“, ir kai močiutė atsisuko, tarp rykštenės 7
8
ir lazdynų krūmo pamatė pernelyg gerai pažįstamo vyriškio veidą: jau dusyk tas niekdarys su juoda skrybėle ir ilga plunksna buvo ją apiplėšęs, o sykį net ir pagrobęs. „Šįkart, – nusprendė močiutė, – jis nieko nepeš!“ Paskui sukaupė drąsą ir paklausė tvirtu, tiktai truputį virpančiu balsu, tačiau tai turbūt pajuto tik ji pati: – Jūs ir vėl mano sode, pone Hocenplocai? – Kaip matote. Plėšikas linktelėjo galva ir jau norėjo lįsti iš savo slėptuvės. Močiutė čiupo maišelį skalbinių segtukų. – Nė iš vietos! – sušuko ji. – Arba taip tvosiu šitais segtukais per galvą, kad daugiau jokios skrybėlės neužsidėsit... Rankas aukštyn! Hocenplocas negalėjo žinoti, kad močiutė dabar prieš miegą skaito knygas apie plėšikus. Dėl visa ko jis iškėlė rankas ir ėmė tikinti, kad atėjęs be piktų kėslų. Močiutė jį nutraukė. – Pasitaupykit savo kvailas kalbas kitam kartui! – užriko ji. – Man tik įdomu, kaip jums šįkart pavyko pasprukti, juk sakoma, kad iš apskrities kalėjimo nė uodas neišlėks. – Teisingai sakoma, – atsiliepė Hocenplocas. – O kaip jūs čia atsiradote? – Šįryt mane paleido pirma laiko... už gerą elgesį. Močiutė manė blogai nugirdusi. – Nepasakokit man pasakų, pone Hocenplocai! Hocenplocas pridėjo prie širdies tris pirštus. 9
– Tegu aš negyvas vietoj krisiu ir tymais susirgsiu, jeigu meluoju! Be to, tai parašyta ir mano amnestijos rašte. – Jis išsitraukė iš liemenės kišenės lapą popieriaus. – Štai, jeigu manim netikite. – Aš neperskaitysiu, – pasakė močiutė. – Neturiu akinių. – Ką? – sušuko Hocenplocas nustebęs. – Akiniai juk ant jūsų nosies, cho cho cho! – Šitie? – nė kiek nesutriko močiutė ir net pati nusistebėjo savo drąsa. – Šitie į tolį žiūrėti, – pasakė ji. – Su jais aš nepaskaitau. Skaitymui man reikia kitų akinių. Ji kyštelėjo ranką į kairę prijuostės kišenę, luktelėjo, kyštelėjo į dešinę, vėl luktelėjo. Nors ir nebuvo labai įgudusi apgaudinėti, bet viską darė be priekaištų. – Su tais dvejais akiniais išties bėda! Visuomet kur nors vienus nukišu. Akinius skaitymui, atrodo, skalbykloje palikau... ant lentynos prie galinės sienos, kairėje, šalia katilo... Gal būtumėte toks malonus, pone Hocenplocai, ir atneštumėte man juos? – Na, žinoma, močiute! Hocenplocas sulankstė popierių ir įsikišo kišenėn. Paskui patraukė prie skalbyklos... o močiutė nutykino jam iš paskos. Skalbykloje buvo tik vienerios durys ir du mažučiai matinio stiklo langeliai su grotomis. Hocenplocas to nė neįtarė, užtat močiutė žinojo labai gerai. Kai tiktai jis įžengė į skalbyklą, ji užtrenkė duris ir užšovė sklendę. Paskui dusyk pasuko spynoje raktą, ištraukė jį ir įsikišo prijuostės kišenėn. – Visa kita padarys policija! 10
11
Ligi tol Kaspariuko močiutė neturėjo kada išsigąsti. Tiktai dabar, kai Hocenplocas atsidūrė spąstuose, užėjo pats blogumas: iš baimės jai darėsi čia karšta, čia šalta, visas sodas ėmė suktis. Ji pajuto, kad linksta kojos. Iš paskutiniųjų jėgų dar riktelėjo: – Gelbėkit! Gel-bė-kit! Paskui užmerkė akis ir apalpo.
Juoda diena poniai Sloterbek
Kaspariukas su savo draugu Zepuku dabar dažnai lankėsi pas našlę Šloterbek. Jie buvo pažadėję jai, kad pasistengs sugalvoti, kaip padėti Vasčiui, krokodilo pavidalo šuniui, atgauti ankstesnę išvaizdą. Todėl, kai tik vaikai ateidavo, našlė Šloterbek vaišindavo juos arbata ir sumuštiniais su dešra. Ir šiandien Kaspariukas su Zepuku maloniai gėrė arbatą ir valgė sumuštinius. Ponia Šloterbek krėsle prie lango liūdnai traukė storą juodą cigarą. Vastis gulėjo jai prie kojų. Jis linksmai urzgė ir vizgino uodegą. Vastį mažai jaudino, kad jaunystėje, prieš poniai Šloterbek jį netyčia paverčiant krokodilu, jis buvo ilgaplaukis taksas. Užtat ponia Šloterbek labai graužėsi dėl savo nesėkmės. Kaspariukas su Zepuku tą istoriją jau atmintinai žinojo, bet ir vėl kantriai klausėsi, kai ponia Šloterbek ėmė pasakoti viską iš pradžių: kaip ji pavertė Vastį, kaip visais įmanomas būdais bandė atgal atversti... ir kaip jai tai nesisekė. 14
– Galų gale mane suėmė tokia neviltis, kad įmečiau burtų knygą krosnin ir sudeginau, – užbaigė ji. – Aš esu mokyta aiškiaregė, bet kaip ragana – tik mėgėja. Darbe reikia stengtis nekišti nagų ten, kur nieko neišmanai. – Šiaip ar taip, nereikėjo mesti burtų knygos į ugnį, – nesutiko su ja Kaspariukas, – geriau būtumėte padovanojusi mudviem su Zepuku! Ponia Šloterbek nusišnypštė į savo rytinio chalato skverną, – chalato ji niekada nenusivilkdavo, – ir storu rūkalės balsu paklausė: – Judviem? – Tada mes tikrai būtume galėję padėti Vasčiui! Bet ką padarysi, jei sudeginote, tai sudeginote... Užtat dabar teks palaukti. Ant močiutės aukšto kabojo daug visokių maišelių ir krepšelių: vienuose buvo žolės ir šaknys, kituose džiovinti lapai ir žievės – trumpai tariant, išbandyti vaistai, kuriais močiutė gydydavo įvairiausias ligas. – Galbūt, – tarė Kaspariukas su Zepuku, – tenai yra ir tokių, kurie padeda nuo užbūrimo, kaip, tarkim, kiti nuo pilvo skaudėjimo ir drebulio... Jiems atrodė, kas gi Vasčiui atsitiks, jeigu jie truputį pagydys jį žolėmis ir šaknelėmis. Jau kelios savaitės jie bandė močiutės atsargas: iš akies, bet griežtai pagal abėcėlę. Pradėjo nuo anyžinių miltelių. Paskui davė Vasčiui arnikos šaknų, vėliau baziliko lapų arbatos, meduje mirkytų beržo pumpurų, bruknių uogienės, maltos chininmedžio 15
Turinys Žmogus sodo krūmuose 7 Juoda diena poniai Šloterbek 14 Kas čia buvo? 18 Su antspaudu ir parašu 25 Snukinis 31 Nepaprastas skruzdėlynas 38 Spąstai plėšikui 44 Fejerverkas 49 Teprasmenga jis amžinai! 56 O kas toliau? 61 Paieška 66
16
Ponui Dimpfelmozeriui viskas aišku Česnakai ir uostomasis tabakas Jeigu nemeluosi, sau ramiai miegosi Gera slėptuvė Tiktai pora klausimų... Policija! Policija! Viskas gerai? Čionai, Vasti! Išgelbėtas is didžiulės bėdos Kalnais pakalnėm Aukštojoje Viržynėje Džiaugsmo ašaros Žvilgsnis į ateitį
17
70 73 78 82 86 90 93 97 101 106 110 115 119
Vienas linksmiausių pasaulio vaikų rašytojų Otfrydas Proisleris (1923–2013) – daugiau nei kelių dešimčių nepamirštamų istorijų autorius, net du kartus gavęs aukščiausią nacionalinį Vokietijos vaikų literatūros apdovanojimą. Šmaikštūs pasakojimai apie plėšiką Hocenplocą, Kaspariuką ir Zepuką – literatūros klasika, džiuginanti ne vieną skaitytojų kartą. Jūsų rankose – trečioji Hocenploco nuotykių knyga, kurioje garsusis plėšikas mėgina tapti doru žmogumi. Pirmą kartą Lietuvoje trilogijos knygos leidžiamos su spalvotomis vokiečių dailininko F. J. Tripo iliustracijomis.
Redaktorė Goda Baranauskaitė-Dangovienė Korektorė Eglė Devižytė Maketavo Miglė Dilytė Tiražas 4500 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius
www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius
– Jūs ir vėl mano sode, pone Hocenplocai? – Kaip matote. Plėšikas linktelėjo galva ir jau norėjo lįsti iš savo slėptuvės. Močiutė čiupo maišelį skalbinių segtukų. – Nė iš vietos! – sušuko ji. – Arba taip tvosiu šitais segtukais per galvą, kad daugiau jokios skrybėlės neužsidėsit... Rankas aukštyn! Hocenplocas negalėjo žinoti, kad močiutė dabar prieš miegą skaito knygas apie plėšikus. Dėl visa ko jis iškėlė rankas ir ėmė tikinti, kad atėjęs be piktų kėslų. Plėšikiškiau sia s iš v i sų plėšikų – pat s Hocenploca s – tikina, kad šįkart j i s tikrai pa sitai sė ir grįžo į doros kelią. Meluoja! O gal ne? B et ką gi veik s plėšika s, j ei neplėšikau s?
Daug iau pl ėš ik o : Ho ce np loc o nu otyk ių