Ponas Belas ir mėlynasis eliksyras

Paul Maar

s a n o P

Be la s

i r m Ä— ly n as i s e l i ks y r as

P o n anassisBeleikl a s i r m Ä— ly

s y r as

UDK 821.112.2-93 Ma-02

Paul Maar HERR BELLO UND DAS BLAUE WUNDER Verlag Friedrich Oetinger GmbH, Hamburg, 2005

3

Skiriu Ulrichui Limeriui, nuoširdžiai dėkodamas už smagų bendradarbiavimą rašant filmų scenarijus

© Verlag Friedrich Oetinger, Hamburg, 2005 Pirmą kartą Vokietijoje 2005 metais pavadinimu Herr Bello und das blaue Wunder išleido Verlag Friedrich Oetinger.

Išleista susitarus su Verlag Friedrich Oetinger. © Vertimas į lietuvių kalbą, Kristina Kviliūnaitė, 2014 © Leidykla „Nieko rimto“, 2014 ISBN 978-609-441-237-0

Paul Maar

s a n o P

Be la s

i r m ė ly n as i s e l i ks y r as

Iliustravo Ute Krause Iš vokiečių kalbos vertė Kristina Kviliūnaitė

Vilnius 2014

Turinys Pasakoja Maksas

7

Šternheimas ir ponas Edgaras

14

Keista senolė

19

Maksas pasakoja ir eksperimentuoja

26

Stebuklingos trąšos

33

Maksas tęsia pasakojimą

41

Maksas pasakoja apie šunį Belą

51

Maksas pasakoja apie poną Belą

61

Dvi staigmenos Šternheimui

73

Vėl pasakoja Maksas

84

Policijoje 88 Maksas pasakoja apie pono Belo auklėjimą Vakarienės planai ir kitos keistenybės

97 109

Trumpas Makso pasakojimas apie trumpą koncertą 117 Išgalvota Šternheimo istorija

122

Kas ieško, tas randa

134

Du nustebinti žmonės

144

Maksas dalija dalykiškus patarimus

148

Mažas laiškelis ir dideli padariniai

154

Blogos žinios

163

Metamorfozė 167 Monologas tarp dviejų vyrų

174

Netikėtas vizitas

181

Maksas sutrikęs

192

Choro repeticija

200

Maksas sugalvoja planą

205

Paieškos 211 Antroji metamorfozė

219

Lemiamą žodį taria Maksas

225

BAIGIAMASIS ŽODIS

231

1.

ko j a M aks as P as a

Jei anąkart į tėčio vaistinę nebūtų užsukusi ta senolė, būtume išvengę tokios maišaties. Ir mes, ir Edgaras.

Nuskambėjo taip, lyg būčiau norėjęs pasakyti, kad būtume išvengę maišaties taip pat ir su ponu Edgaru.

Taip, žinoma, nemanau, nors Edgaras ir gali išvesti iš proto su nuolatiniais savo skaičiavimais, matavimais, lentelėmis ir sąrašais. Pavyzdžiui, kaskart, kai su tėčiu apsilankome jo ūkyje, jis išmatuoja mano ūgį. Duomenis tašku pasižymi lentelėje ir raudona linija sujungia juos su kitais taškais. „Taip galiu tiksliai stebėti tavo augimo procesą“, – tvirtina jis. Nesuprantu, kam visa tai. Kad per metus šiek tiek paaugau, matau iš savo kelnių. Praėjusiais metais pirktos kelnės dabar tesiekia kulkšnis.

Be to, negaliu kreiptis į jį „Edgarai“, nors toks jo vardas. Kaskart jis mane pataiso: – Maksai, aš vardu ponas Edgaras!

Bet šiaip ponas Edgaras malonus žmogus. Juk jis geriausias tėčio draugas.

9

Jei ta keista senolė nebūtų užsukusi į vaistinę, mes niekada nebūtume susipažinę ir su ponu Belu. Dėl to išties būtų labai labai gaila. Kad ir kaip ten būtų buvę, gerai, kad ji atnešė mums tą eliksyrą.

Tik pasakojimą turbūt vertėtų pradėti nuo ankstesnių įvykių. Verena sako, kad istorijas geriausiai pasakoti nuo pradžios, o ne nuo galo.

Verena Lichtblau, beje, taip pat atsiras tik vėlesnėje pasakojimo dalyje. Vadinasi, pradėsiu nuo dar anksčiau!

Viskas prasidėjo tada, kai tėtis dvylikto gimtadienio proga padovanojo man šunį.

Kai kartodavau, jog noriu šuns, jis atsakydavo: – Jokio šuns! Laikyti šunį vaistinėje nehigieniška. Tai neįmanoma.

Mano tėtis – vaistininkas. Mums priklauso Liūtų gatvėje esanti Šternheimo vaistinė.

Aš neatlyždavau: – Į vaistinę šuo ir kojos nekels. Laikysiu jį mūsų bute virš vaistinės.

Tėtis tik purtydavo galvą.

– Maksai, šuniui reikia erdvės palakstyti. Nejau jis bėgios po butą?

– Kodėl gi ne? – atsakydavau, bet jis tik vėl purtydavo galvą.

Storajai poniai Lisenkovai, kuri jau dvidešimt metų tvarko mums butą ir vaistinę, pasiguodžiau, kad labai noriu šuns, bet tėtis neleidžia man jo laikyti. Ji pasakė:

10

– Leisk man pasikalbėti su tavo tėčiu. Gal man pavyks jį perkalbėti? Tai būtų mano atsisveikinimo dovana tau.

Kitą savaitę išeinu į pensiją ir daugiau pas jus nieko nebetvarkysiu.

Ji iš tiesų su juo pasikalbėjo ir pasakė, kad berniukas (tai yra aš) bute dažnai būna vienas, o vienišas tėvas (tai yra tėtis) aukštu žemiau, vaistinės galiniame kambaryje, maišo dvokiančius skysčius, kurie keičia spalvas ir leidžia dūmus.

Tėtis liepė nesijaudinti dėl tų skysčių, nes jis, esą, tik kuria trąšas draugui Edgarui, o tiksliau – jo pievoms ir laukams.

Ponia Lisenkova atsakė, kad kalba ne apie skysčius, o apie jo sūnų Maksą, kuris, augdamas be mamos, jaučiasi vienišas. Padėti galėtų tik naminis gyvūnas, o labiausiai jį prablaškytų šuo.

Aš visai nesijaučiau vienišas, bet neprieštaravau ir pasistengiau nutaisyti kaip įmanoma vienišesnio žmogaus miną. Iš karto pastebėjau, kad ponia Lisenkova užkabino skaudžią vietą tėčiui. Kai kas nors pamini mamą ir užsimena, kad tėtis galbūt nėra geras tėvas, jis sugniūžta.

Jiedu su mama išsiskyrė prieš ketverius metus. Prieš penkerius metus mes kartu atostogavome Australijoje.

Ten mama susipažino su krokodilų medžiotoju iš Naujosios Zelandijos ir mus paliko. Ji liepė mums su tėčiu neliūdėti, jai patinką nuotykiai; pasakė, kad jai nusibodę stovėti vaistinėje už prekystalio. Jei atvirai, supratau jos

11

nenorą visą gyvenimą pardavinėti tabletes. Tėtį taip pat ne itin žavi vaistininko darbas. Labiausiai jam patinka galiniame kambaryje spalvotomis plėvelėmis dengti tabletes, gaminti neįprastų atspalvių vaisinius guminukus ar tapyti paveikslus, o vėliau juos pastatyti vietoj dekoracijos vitrinoje tarp vitaminų ir purškalų nuo slogos.

Mama visada mėgo nuotykius. Turbūt paveldėjo tai iš savo tėvo, mano senelio iš mamos pusės. Aš jo nepažinojau. Jis anksti mirė bandydamas su metaline cisterna nusileisti nuo Niagaros krioklio. Žemę pasiekė gyvas ir sveikas, tik, deja, tuo metu siautė audra, ir į jo cisterną pataikė žaibas.

12

Kol tėvai nebuvo susituokę, mama dažnai traukdavo medžioti šernų. Tėčiui tai atrodė siaubinga. Jis myli gyvūnus, todėl nesuprato, kaip galima į juos šauti. Dėl tėčio mama kurį laiką medžioklės atsisakė. Šaudydavo tik į kieme ant akmenų sustatytas skardines. Bet dėl nuolatinio pokšėjimo ėmė skųstis kaimynai. Taigi šios veiklos ji irgi atsisakė. Vaistinės rūsyje oriniu pistoletu pradėjo šaudyti į tėčio nupieštus taikinius. Kartą netyčia pataikė į stiklinį buteliuką su tėčio mikstūra. Sušluotas šukes mama suvyniojo į vaistininkų laikraštį ir paslėpė šiukšlių dėžėje. Tačiau ponia Lisenkova, kuri dažniausiai viską suuosdavo, pasiskundė tėčiui: – Jūsų žmona šaudydama ir vėl pataikė į sirupą nuo kosulio.

Tėtis visada užstojo mamą: „Nieko baisaus, visiems gali pasitaikyti. Sumaišysiu naują mikstūrą, senoji vis tiek jau prarado spalvą, pasidarė žalsvoka.“ Nieko nepaisydama, mama mus, deja, vis tiek paliko.

Kai skridome namo iš Australijos, guosdamas mane tėtis pasakė: – Ateityje būsiu tau ir tėvas, ir motina.

Namie šiek tiek nusivyliau. Įsivaizdavau, kad tėtis, būdamas mama, persirengs moterimi. Užsidės peruką, užsivilks sijoną ir apsimaus pėdkelnes. Man buvo be galo įdomu, kaip jis tada atrodys. Šiandien, žinoma, suprantu, kad jis kalbėjo ne tiesiogine, o perkeltine prasme. Tada dar buvau jaunesnis.

13

Prieš ketverius metus, kai buvau jau aštuonerių, mama parašė mums atviruką. Labai juo džiaugiausi, nes ant atviruko buvo užklijuoti du australiški pašto ženklai, tokių čia retai išvysi. Klasėje iškeičiau juos į šešis amerikietiškus ir atidaviau Robertui Šteinhojeriui, kad jis, grįžtant iš mokyklos, kvailai nesikabinėtų prie manęs ir paliktų ramybėje. Ramybe tesimėgavau savaitę, vėliau jis vėl ėmė bjauriai elgtis.

Kas tiksliai buvo parašyta atviruke, nebeprisimenu.

Mama, regis, rašė, kad su savo naujuoju vyru iškeliavo į Tasmaniją, o gal į Tunisą. Na, tas žodis vis tiek prasidėjo raide „T“. Dar ji rašė, kad ten jiedu medžioja tigrus, o gal liūtus.

14

Bet pagaliau grįžkime prie šuns. Ponia Lisenkova pasakė, ką reikėjo, ir tėtis leido man įsigyti šunį.

Per mano dvyliktąjį gimtadienį – buvo trečiadienis – mudu su tėčiu, ieškodami šuns, aplankėme keturis šunų veisėjus. Tėtis sakė: jei gyvename mažame bute, šuo turi būti nedidelis. Apžiūrėjome šiurkščiaplaukius taksus, pudelius, terjerus ir šnaucerius. Tačiau nė vienas man nepatiko. Manau, kad iš pirmo žvilgsnio turi pajusti, ar čia tas šuo, kurio norėtum. O aš nepajutau nieko.

Taigi namo grįžome be šuns ir kartu su ponia Lisenkova suvalgėme gimtadienio pyragą, kurį buvo iškepęs ir kokių septynių spalvų cukraus glaistu papuošęs tėtis.

Maar, Paul Ma-02 Ponas Belas ir mėlynasis eliksyras : [apysaka] / Maar, Paul; iš vokiečių kalbos vertė Kristina Kviliūnaitė; iliustravo Ute Krause. – Vilnius: Nieko rimto, 2014. – 232 p.: iliustr.

Paulis Maras (Paul Maar, g. 1937) – Vokietijos vaikų ir paauglių numylėtinis ir vienas populiariausių šalies rašytojų, Lietuvos skaitytojams pažįstamas kaip knygos „Savaitėje tik šeštadieniai“ autorius. Paulio Maro kuriamose stebuklingose istorijose svarbu tarpusavio supratimas, meilė ir pagarba artimui bei nepamirštama kartas nuo karto pasijuokti. Ne išimtis ir pirmoji knyga apie Poną Belą, iliustruota nuotaikingais Utės Krauzės (Ute Krause) darbais. Berniukas Maksas slapčia įsmukęs į tėčio vaistinės laboratoriją atranda, kad keistas mėlynas eliksyras akimirksniu išaugina augalus bei pakeičia jų rūšį – tai atradimas, galintis pagelbėti geram tėčio draugui. Tačiau netrukus paaiškėja, kad yra ir šalutinių efektų, o eliksyras dar keisčiau veikia gyvūnus…

Redaktorė Bronė Vinevičienė Korektorė Giedrė Kmitienė Maketavo „Nieko rimto“ dizaino grupė Tiražas 2000 egz.

Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius

Kai kartodavau, jog noriu šuns, jis atsakydavo: – Jokio šuns! Laikyti šunį vaistinėje nehigieniška. Tai neįmanoma.

Kuris iš vaikų nėra girdėjęs panašaus nuosprendžio?

Todėl įsivaizduokit Makso džiaugsmą, kai jųdviejų su tėčiu namuose galiausiai apsigyveno šuo Belas! O jo atsiradimas lyg tyčia sutapo su keistos senos ponios vizitu, kurio metu ji Makso tėčiui padovanojo eliksyro butelį.

Eliksyras veikia ne tik kaip itin stipri trąša, bet ir keičia augalo rūšį. O jo paragavęs Belas netikėtai pavirsta... žmogumi! Čia ir prasideda tikrieji nuotykiai!

ISBN 978-609-441-237-0

Akcijos ir ypatingi pasiūlymai