. Skiriu savo buvusiems namams. Benas Skiriu savo šeimai. Tania Dailininkė Tania Rex dėkoja Povilui (8 m.) ir Juozui (7 m.) už pagalbą piešiant ant knygoje esančių sienų.
Knygos rašymą finansavo Lietuvos kultūros taryba.
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).
ISBN 978-609-441-598-2
© Tekstas ir idėja, Benas Bėrantas, 2019 © Iliustracijos, Tania Rex, 2019 © Leidykla „Nieko rimto“, 2019
Vilnius 2019
Pirma deze
atsirado prieš savaitę. Ir sulig kiekviena diena jų vis daugėjo. Kaip kokių kaladžių, iš kurių galima pasistatyti namą.
6
– Mes važiuojam dar dėžių, – mama su tėčiu žvilgtelėjo į Jovarą. Šis išsitiesęs ant grindų paišė baltame popieriaus lape. –
Greit grisim.
to aukšto Jie gyveno mažame penk mbario neturėjo. ka vo sa s ka iu rn be ir te bu tklodės Vakarais užkabindavo an zduodavo, kraštus ant vinių ir įsivai yra jo kad kampe stovinti lova
s y a . b r a k m
Jovaras liko keturių sienų.
8
vienas tarp Po nedidelę erdvę liuoksėjo saulės zuikučiai. Tėvai pastarosiomis dieno mis irgi liuoksėjo it patrakę ir sunkiai sek ėsi juos pagauti.
Rasytoja . s
Benas Berantas Jovaras su tėvais gyvena mažame bute, kur neturi kambario – tik savo as kampą. Kol tėvai ruošiasi kraustytis į naujus namus, Jovaras nuobodžiaudam as, imasi piešti ant sienos. Kai piešinys atgyja ir prisistato esąs ponas Kamp o berniukas sužino įdomių dalykų apie šio buto ir savo tėvų susipažinim istoriją. Šis šiltas pasakojimas apie namų jaukumo ir kūrybiško bendravimo svarbą šeimoje – trečioji Beno Bėranto paveikslėlių knygelė jauniesiems skaitytojams, vartytojams ir paišytojams. „Poną Kampą“ iliustravo ir gyvybės įpūtė dailininkė Tania Rex.
. Dailininke
Pirmuosius mano metus su tėvais gyvenom vieno kambario bute, vėliau, gimus sesei, persikraustėm į dviejų kambarių, o paskui – į trijų. Šitaip kartu su manimi augo ir na mai. Prisimenu, kaip atsikraustę visus daiktus sukrovėm svetainėje, kuri man, mažam berniukui, virto dėžių labirintu. Įėjus pro duris pasiekti kitą kambario galą buvo sunku, reikėjo kopti, patraukti, pralįsti. Nors tai buvo mūsų daiktai, ne savo vietose jie atrodė paslaptingai kaip senoje palėpėje. Visada keista praeiti pro namus, ku rie nebėra tavo. Bet dažnai iškraustom tik daiktus, o prisiminimai lieka atminties kam putyje.
Tania Rex
Redaktorė Giedrė Kmitienė Korektorė Eglė Devižytė Maketavo Miglė Dilytė Tiražas 3000 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius
liko du Daugiausiai prisiminimų man pa kartą iš tėvų rimtesni persikraustymai. Pirmą o antrą – namų į laikinai išsinuomotą butą, ose su šeima jau į savo dabartinius namus, kuriu vietą, gyvenu iki šiol. Kai persikeli į naują iaugsmo, būna daug jaudulio, bet kartu ir dž o lapą. nes tarsi atverti naują savo gyvenim Ir dar būna daug dėžių. DAUG DAUG DĖŽIŲ! Su visais baisiai reikalingais daiktais ir su daiktais, kurie visiškai niekam nereikalingi, bet kuriuos kažkodėl gaila išmesti. Nes kartais daiktai yra ne tik daiktai, o dar ir prisiminimų saugotojai.
zuikučiai ir vieną po kitos lės sau p kai si ok liu ai tėv l ko , kti Ką vei ytis? Jovarui labiausiai patinka krauna dėžes, nes tuojau reikės kraust sieną kampe. O ką dar nti rgi ma ė ėm ir lę ide kre po čiu jis piešti, tad ius lapus? daryti, kai pripiešei visus namie esanč Jovaras nupiešė akis, nosį, ūsus ir, žinoma, plačią šypseną. . O tada piešinys tarsi...
SUMIRKSeJO.
Ir PASISVEIKINO:
– Labas! Aš – ponas Kampas! O kas buvo toliau?