Versta iš: Steve Worland PAPER PLANES Puffin Books, Sydney, 2015
UDK 821.111(94)-93 Vo-153
Skiriu Holly
Pagal filmo scenarijų, kurį parašė Robertas Connolly’is ir Steve’as Worlandas Sukurti filmą įkvėpė Dilanas Parkeris ir Jamesas Nortonas
ISBN 978-609-441-372-8
© Tekstas, Steve Worland, 2015 © Viršelio iliustracija, Marius Zavadskis, 2016 Pirmą kartą anglų kalba 2015 metais pavadinimu Paper planes išleido Penguin Group (Australia), Penguin Random House grupė. Išleista susitarus su Andrew Nurnberg Associates Baltic. Visos teisės saugomos. © Vertimas į lietuvių kalbą, Inga Tuliševskaitė, 2015 © Leidykla „Nieko rimto“, 2016
Steve Worland
Iš anglų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė
Vilnius 2016
Turinys 1................................ 5 2.............................. 20 3.............................. 36 4.............................. 47 5.............................. 64 6...............................71 7............................... 80 8.............................. 96 9..............................101 10............................. 117 11............................. 129 12............................ 142
Namas buvo apysenis. Ir mažokas. Jo kaltinio plieno stogas parūdijęs. Sodas gerokai apžėlęs. O varteliai girgždėjo. Tačiau apsidairęs Dilanas Veberis suprato, kad nenorėtų gyventi niekur kitur. Tai nereiškė, kad jis nesvajojo pakeliauti ir pasidairyti po tokius egzotiškus kraštus kaip Afrika, Peru arba Kinija, jeigu... prieš tokias keliones nereikėtų skiepų. Be to, nenorėtų ilgesniam laikui išsiskirti su Klaivu. Vien pagalvojęs apie į ranką smingančią ilgą adatą Dilanas nusipurtė, nuvijo tą mintį ir baigė valytis dantis. Išsiviepęs savo atvaizdui vonios veidrodyje įsitikino, kad visi dantys blizga, pasitaisė persikreipusią mokyklinės uniformos apykaklę ir delnu perbraukė pasišiaušusius plaukus. Buvo pasiruošęs naujai mokslo dienai Veilapo pagrindinėje mokykloje. Berniukas griebė kuprinę, užsimetė ant peties ir įlėkęs į svetainę pamatė tėtį. Tėtis buvo per trisdešimt perkopęs tvirtas vyrukas vardu Džekas. Jis saldžiai miegojo ant sofos, knarkdamas kaip Afrikos tapyras. Tiesą sakant, nereikėtų įžeidinėti tapyrų. Jis knarkė garsiau net už kambario kampe riaumojantį televizorių. Dilanas neabejojo, kad televizorius veikė visą naktį.
9
– Tėti, pabusk. Kelkis. Ištraukęs iš tėčio rankos nuotolinio valdymo pultelį, Dilanas išjungė televizorių. Džekas sumurmėjo kažką nesuprantamo, apsivertė, apsikabino pagalvę ir nepajudėjo iš vietos. Dilanas papurtė jį už peties. – Žmogau, kelkis. KAKARIEKŪŪŪ! Džekas nė nekrustelėjo. Tada Dilanas trinktelėjo keliu jam į sėdmenis. Nelabai stipriai, bet tiek, kad pajustų. Džekas dusliai sudejavo. – Kas čia buvo? – Nežinau, tėti, nukrito iš dangaus! – susirūpinusiu balsu atšovė Dilanas. – Tuomet pasakyk, kad dingtų. Erzina. – Negaliu... o ne, jis grįžta! Tėti, greičiau, kelkis! Tas erzinantis daiktas grįžta! Džekas nejudėjo. Dilanas vėl stuktelėjo tėčiui keliu į sėdmenis, šįkart smarkiau, paskui prabilo nutaisęs futbolo komentatoriaus balsą: – Jokios pagailos! Juk velniškai skauda! Džekas suvapėjo į pagalvę: – Nesikeik... Dilanas sustingo. – Tėti, atleisk. Bet kelkis. Džekas nepajudėjo. Dilanas išties nuliūdo. „Negali būti...“ Gali. Tėtis nekrutėjo.
10
Berniukas nusivylęs pastovėjo žiūrėdamas į miegantį tėvą, paskui priėjo prie lentynos su grotuvu, pasuko garso rankenėlę ir įjungė radiją. Iš garsiakalbių pasigirdo Dami Im daina. Dilanas atsiminė matęs ją per televizorių, kai prieš keletą metų ji nugalėjo dainų konkurse The X Factor. Pasimuistęs ant sofos Džekas subambėjo: – Kas čia darosi? Dilanas neatsakė, tik nubėgo į apjauktą virtuvę, atidarė šaldytuvą ir ištraukė bryzelį kumpio. Suvyniojo į popierinio rankšluosčio skiautę, įkišo į kuprinę ir tekinas leidosi pro lauko duris, lydimas gaudžiančios muzikos. Pagaliau Džekas atsikėlė nuo sofos ir apsižvalgė užmiegotomis akimis. Plaukai buvo susitaršę lyg ką tik būtų pakirdęs iš lovos, nors miegojo ant sofos. – Dilanai! Išjunk tą triukšmą! Bet Dilano jau ir pėdos buvo ataušusios. Su kuprine ant pečių Dilanas tuščiu žvyrkeliu kiek įkabindamas mynė dviratį BMX, nes iki mokyklos norėjo padaryti dar kai ką, kas buvo susiję su kumpio bryzeliu kuprinėje. Bet nenorėjo pavėluoti į pamokas. Dilanas gyveno mažame Veilapo miestelyje vidury dykumos Vakarų Australijoje. Čia beveik viskas buvo smėlio spalvos. Negalėtum pasakyti, kad ji labai smagi. Tiesą sakant, gal net nuobodžiausia iš visų spalvų, tačiau visas Veilapas buvo kaip
11
tik toks, nes vasarą čia retai kada lijo, ką ten vasarą, ištisus metus, o Dilanas žinojo, kad gamtai sužaliuoti reikia lietaus. Todėl ne tik dulkėtas kelias, kuriuo dabar važiavo, buvo smėlio spalvos – tokie buvo ir dygliuoti krūmai pakelėje, ir žolė aplink tuos dygliuotus krūmus. Net artimiausių medžių lapai buvo keistos žalsvai smėlinės spalvos. Dilanas pasuko link nudžiūvusio pilkšvai smėlinės spalvos medžio smėlio spalvos lauko vidury. Spustelėjo stabdžius, nušoko nuo dviračio ir numetęs jį ant žemės pakėlė akis į žydrą dangų, lyg ko ieškotų. – Klaivai, drauguži, kur tu? Iš pradžių nematė to, kurio ieškojo, paskui pagaliau išvydo: aukštai virš galvos didelis plėšrus paukštis lėtai suko platų ratą. Šūktelėjo: – Sveikas, Klaivai! Ištraukė iš kuprinės bryzelį kumpio ir ištiesęs ranką pamojavo. – Žiūrėk, ką tau atnešiau! Paukštis nesiliovė sukęs ratus, nekreipdamas dėmesio į berniuko siūlomą skanėstą. Nutaisęs kuo maloniausią balsą Dilanas vėl šūktelėjo: – Paukšteli! Žiūrėk! Juk tu jo nori! Visi mėgsta kumpį! Paukštis liko aukštai danguje. – Drauguži, leiskis!
12
Viskas perniek. Paukštis suko ir suko ratus, lyg daugiau niekas jam nerūpėtų. Bet pala! Skardžiai švilptelėjęs Klaivas smigte smigo žemyn. Jis vartėsi, įgavo pagreitį ir sparčiai artėjo prie žemės – Dilano link. Plačiai šypsodamasis berniukas tabalavo bryzelį mėsos. – Visi mėgsta kumpį. Plėšrusis paukštis nusileido, vėl švilptelėjo, nuslydo pažemiui ir visu greičiu šovė tiesiai į berniuką. Tik paskutinę akimirką Klaivas plačiai išskleidė milžiniškus sparnus lyg besileidžiantis lėktuvas „Airbus A380“, pakilo ir nutūpė ant nudžiūvusio medžio šakos, tiesiai priešais Dilaną. Berniukas negalėjo atitraukti akių nuo šio nuostabaus sparnuočio. Jo kūno plunksnos buvo smėlio spalvos, sparnų – tamsesnio rudo atspalvio. Tas paukštis buvo gražiausia, ką Dilanui kada nors teko matyti. – Sveikas, Klaivai. Malonu, kad nepasididžiavai. Dilanas mestelėjo kumpį aukštyn. Paukštis žaibu nulėkė nuo šakos, ore sugriebė užkandį ir nuskrido. Berniukas sužavėtas nusekė jį akimis. Jis mylėjo tą velnišką paukštį! – Iki, tilviki! Dilanas žinojo, kad Klaivui nė motais, jei bus pavadintas tilviku. Paukštis vėl sušvilpė ir pakilo į dangaus žydrynę.
13
Dilanas šnopuodamas sunkiai mynė dviratį. Nieku gyvu nenorėjo pavėluoti į mokyklą. Įlėkė į žaidimų aikštelę, sustojo prie dviračių laikiklių, greitai pastatė savo BMX ir nuskubėjo į klasę. Mokykla buvo nedidukė, kaip ir viskas Veilape, todėl neužtruko, kol pasiekė ją. Tiesa, jeigu kartais būtų įdomu, mokykla irgi buvo smėlio spalvos. Įpuolęs į klasę Dilanas pamatė ant sienų priklijuotus klasės darbus, greta senų „mokymo“ plakatų, į kuriuos niekas niekada nėra nė dirstelėjęs. Niekada. Laimė, mokytojas dar nepasirodė ir Dilanas nudžiugo suspėjęs laiku. Klasėje buvo tylu, tik pypsėjo elektroninių prietaisų mygtukai. Dvidešimt vaikų įnikę žaidė kas išmaniuoju telefonu, kas planšetiniu kompiuteriu, kas žaidimų pultu – visi įsmeigę akis į didelius spalvotus ekranus. Tarpu tarp suolų Dilanas priėjo prie savojo ir atsisėdęs išsitraukė iš kišenės telefoną. Jis buvo ne išmanusis, kokių penkiolikos metų senumo, mažyčiu kaip pašto ženklas nespalvotu žaliu ekranu. Kadaise, mobiliųjų aušroje, telefonas priklausė jo tėčiui, ir Dilanas puikiai suprato, koks jis beviltiškai pasenęs. Deja, geresniam nebuvo pinigų. Ar šaunesniam. O blogiausia – jame buvo tik vienas žaidimas, „Gyvatė“, nepasakytum, kad labai įdomus. Reikėjo praryti ekrane pasirodančius daiktus juos paliečiant gyvatės galva, nors ta gyvatė nė nebuvo panaši į gyvatę, o tik į labai liūdnų taškelių seką. – Sveikas, Dilanai. Gražus telefonas. Lauki skambučio iš devyniasdešimt septintųjų?
14
Vaikai nusikvatojo, o Dilanas giliai įkvėpė ir atsigręžė pažiūrėti, kas tas juokdarys. Žinoma. Kevinas. Jis sėdėjo už Dilano. Kevinas iškėlė ranką ir greta sėdintis berniukas sveikindamas pliaukštelėjo jam per delną. Paskui plačiai nusišypsojo, lyg būtų didžiausias juokdarys visame Žemės rutulyje. Kevinas buvo nedidukas, tamsiaplaukis, o jo figūra, neslėpsim, irgi truputį priminė rutulį. Tiesą sakant, jis buvo panašus į apelsiną ant dviejų dantų krapštukų – tie krapštukai buvo jo išstypusios kojos. Jis visą laiką netikėtai išdygdavo ir smagindavosi, neretai kitų sąskaita. Tai erzino. Dilano mama visada sakydavo, kad su peštukais geriausia neprasidėti, tiesiog reikia jų nepaisyti. Todėl jis taip ir padarė. Krchrrrchrrkchkchrrr... Mokytojas, braukdamas nagais per lentą, sukėlė patį bjauriausią, patį nemaloniausią džeržgimą visų laikų mokyklų istorijoje! Vaikai skubiai delnais užspaudė ausis. Pakėlęs akis Dilanas pamatė mokytoją Hikenluperį. Jis nuolat ieškodavo būdų, kaip atkreipti mokinių dėmesį, o šitas, regis, buvo pats veiksmingiausias. Mokytojas atrodė šauniai, kaip visada su ryškiaspalviais madingais marškiniais. Šiandien ant jų puikavosi beprotiškos palmės ir atogrąžų gėlės. Nusišypsojęs kreipėsi į klasę: – Sveiki, žinote, ką dabar turit daryti. Sombrero laikas. Vaikai sunkiai atsiduso. Kiekviena mokyklos diena prasidėdavo „Sombrero laiku“. Iš plataus rašomojo stalo stalčiaus mokytojas Hikenluperis ištraukė meksikietišką sombrerą ir leidosi tarp suolų, rankoje ištiesęs skrybėlę.
15
Worland, Steve Vo-153 Popieriniai lėktuvėliai / Worland, Steve; iš anglų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė; viršelio dailininkas Marius Zavadskis. – Vilnius: Nieko rimto, 2016. – 168 p.
„Popieriniai lėktuvėliai“ – intriguojanti istorija apie dvylikametį Dilaną, kuris netikėtai supranta, kad geba lankstyti ypač toli skrendančius lėktuvėlius ir galėtų dalyvauti lėktuvėlių čempionate. Knygoje puikiai ir suprantamai atskleidžiamos įvairiausios berniukiškos problemos – techninės kliūtys ieškant geriausios lėktuvėlio formos, pašaipūnas bendraklasis, nesutarimai su tėčiu ar net pirmoji meilė. Australų rašytojo Steve’o Worlando knygos atsiradimo istorija kiek neįprasta – ji parašyta remiantis to paties pavadinimo filmu, kurio scenarijų sukūrė pats autorius Steve’as Worlandas ir režisierius Robertas Connolly’is. Neapsigaukite – knyga filmui tikrai nenusileidžia.
Redaktorė Edita Birulienė Korektorė Giedrė Kmitienė Maketavo Miglė Dilytė Tiražas 3000 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius
Ar žinojai, kad pasaulio popierinių lėktuvėlių skrydžio rekordas – 69 metrai ir 14 centimetrų? Dilanas net nenutuokė, kad tokios varžybos apskritai vyksta. Vieną dieną mokytojas pasiūlė vaikams pabandyti išlankstyti kuo toliau nuskrisiantį lėktuvėlį. Ir ką jūs manote? Būtent Dilano lėktuvėlis nuskriejo dar toliau nei pasaulio rekordas! Dėl to mokytojas ir paskatino jį pamėginti laimę jaunių čempionate. Ar pavyks Dilanui įveikti ne tik klasės draugus, bet ir puikiai pasirodyti valstijos atrankoje? O gal tai tebuvo laimingas atsitiktinumas?
Popieriniai lėktuvėliai išlėkė į orą. Vieni jų šovė į lubas, kiti sukdamiesi spirale nusileido ant grindų. Kai kurie susidūrė ore, dar kiti atsitrenkė į langus. Tačiau vienas lėktuvėlis skrido tiesiai, greitai, tiksliai. Dilano.
ISBN 978-609-441-372-8
ISBN 978-609-441-332-2
Akcijos ir ypatingi pasiūlymai Akcijos ir ypatingi pasiūlymai