Povandeninė istorija

v

o

ė r i ja

i st o

P

a nden in

Kęstutis Kasparavičius

KÄ™stutis KasparaviÄ?ius

Iliustracijos autoriaus

Vilnius 2013

idury mėlynos jūros, kur vandens tiek daug, kad net raibuliuoja akyse, gyveno pulkas žuvų. Iš viso jų buvo aštuonios: Dryžius, Zebriukė, Taškutis, Rubuilė, Juostė, Margis, Dėmelė ir Spyglius.

Tą jūrą kartais užklupdavo smarkios audros. O kai audros nurimdavo, jūroje likdavo labai daug netvarkos. Po kiekvienos tokios audros žuvys turėdavo iš peties pasidarbuoti, kad viskas vėl būtų kaip buvę.

O juk dar kai kur prireikdavo ir pašluot ar pavalyt.

Kadangi audros siautėdavo gana dažnai, žuvelės visai neturėjo laiko kada pailsėti. O apie padorias atostogas kur nors kitoje jūroje tai nedrįso nė pasvajoti.

2

3

4

Kartais nutikdavo taip, kad koks nors audros blaškomas garlaivis užplaukdavo ant seklumos. O jeigu nuo viso to blaškymosi dar ir jo variklis sugesdavo, padėtis tapdavo visai rimta.

Tada stipruolis Dryžius čiupdavo dantukais laivo inkarą, kuris buvo pririštas prie garlaivio ilgu lynu, ir smarkiai trūktelėdavo. Paskui, iš visų jėgų plakdamas uodega, nutempdavo vargšelį garlaivį iki pat kranto, o prireikus net iki artimiausio uosto.

5

Ne ką geriau per audrą sekdavosi ir burlaiviams. Kai vėjas į jų bures papūsdavo visu smarkumu, kartais tokį laivelį tiesiog apversdavo aukštyn kojom. Žinoma, toks apvirtęs laivelis gali plaukioti ir žemyn galva, bet sutikite, tai nėra itin patogu.

Pamačiusi šitokią nelaimę, rūpestingoji Zebriukė nedelsdama priplaukdavo artyn, stipriai bakstelėdavo nosim į laivo stiebą ir atversdavo laivą į įprastą padėtį.

6

7

Būdavo, per smarkią audrą sukyla tokios aukštos bangos, kad nuneša tolyn net ir kokią vienišą salą, įsitaisiusią pačiam jūros vidury.

Sumanusis Taškutis, nieko nelaukęs, pasivydavo tą salą, pririšdavo ilgą virvę prie palmės kamieno ir grąžindavo pabėgėlę į vietą.

Juk kiekviena sala tiesiog turi būti ten, kur jai pridera, o ne bastytis nežinia kur jūros pakampėmis.

8

9

10

Lėtoji Rubuilė labiau mėgo gilesnes ir ramesnes vietas.

Nors reikia pasakyti, kad pačios aršiausios audros įsiūbuodavo net ir jūros gelmes. Taigi nebūdavo visai saugu ir ten šmižinėjančiam povandeniniam laivui. Kartais jis, taip įsiūbuotas, nesuvaldydavo vairo ir įsmigdavo į kokią apvalią smėlio kalvelę jūros dugne.

Tada Rubuilė čiupdavo įstrigusį povandeninį laivą už sraigto ir kaipmat jį išlaisvindavo.

11

UDK 821.172-93 Ka533

Kasparavičius, Kęstutis Povandeninė istorija / Kasparavičius, Kęstutis. – Vilnius: Nieko rimto, 2013. – 32 p.: iliustr.

Kęstutis Kasparavičius (g. 1954) – žymiausias šiuolaikinis lietuviškų knygų vaikams autorius ir iliustruotojas, kurio darbai ne kartą įvertinti reikšmingais apdovanojimais, o knygos išverstos į daugiau nei dvidešimt kalbų. Šį kartą dailininko vaizduotė nukelia mus po vandeniu, kur aštuonios linksmos žuvytės, padedamos Aštuonkojo, kuopia audrų sujauktą jūrą.

Knygos leidimą remia Kultūros rėmimo fondas

ISBN 978-609-441-100-7 © Tekstas ir iliustracijos, Kęstutis Kasparavičius, 2013 © Leidykla „Nieko rimto“, 2013 © VšĮ „Menų valtys“, 2013 Redaktorė Diana Bučiūtė Maketavo Lina Eitmantytė-Valužienė Tiražas 2000 egz.

Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, 11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, 08217 Vilnius

13

ISBN 978-609-441-100-7

9 786094 411007

Jūroje siautėjant bangoms, darbščioms žuvelėms nėra laiko ilsėtis – tik spėk suktis! Kai audros blaškomas garlaivis užplaukia ant seklumos, reikia čiupti inkarą ir smarkiai trūktelėti. Kai aukštos bangos nuneša tolyn kokią vienišą salą, tenka grąžinti paklydėlę ten, kur jai ir vieta. O kai saulę apgula tamsūs debesys, reikia nedelsiant juos išvaikyti.

Darbo – per akis. Ir nors žuvelės dirba pasišokinėdamos, kartais ir joms norisi pasvajoti apie padorias atostogas kur nors kitoje jūroje.

Visa laimė, kad pačiam dugne gyvenantis Aštuonkojis sutinka ištiesti pagalbos... kojas. ęstučio Kasparavičiaus knyg K s o os, kuri Kit as

14

El. knygynėlyje – geresnės kainos!

išleido leid o“: ykla „Nieko rimt