UDK 821.511.113-93
Versta iš:
Va234
Edgar Valter POKULOOD
Elmatar, 2009
Knygos vertimą remia Estijos kultūros kapitalo fondas
© Tekstas ir iliustracijos, Külli Leppik ir Edgar Valter, 2004 © Elmatar Ltd., 2004, 2009 Pirmą kartą 2004 metais estų kalba pavadinimu Pokulood išleido Elmatar Ltd., Estija. © Vertimas į lietuvių kalbą, Viltarė Urbaitė, 2014 ISBN 978-609-441-211-0
© Leidykla „Nieko rimto“, 2014
Edgar Valter
s i t ų o i r k i j o o u s P
Iliustracijos autoriaus Iš estų kalbos vertė Viltarė Urbaitė
Vilnius 2014
Iš kur atsirado ugnis Piekis žingsniavo per čežančią žolę į savo sodo kampelį. Taip jį vadino, nes tas kampelis pastaruoju metu jam ėmė labai patikti. Prieš daugelį metų iškasė tenai didoką duobę, mat daržui reikėjo naujos žemės ir aukštesnių lysvių. Taigi Piekis iš ten į daržą karučiu privežė gražaus juodžemio. Iškasta duobė pamažėl užžėlė žole, ir vieną dieną Piekis pastebėjo, kad toje vietelėje labai smagu pasėdėti ir su protinga būtybe pasikalbėti. O protinga būtybe Piekis laikė save patį. Juk taip gera kartais pasišnekučiuoti su savimi! Senutėlė obelis duobės pakrašty po savo šakomis siūlė pastogę, o mažutės eglaitės sudarė sieną. Piekis buvo susimeistravęs patogų suolelį. Vietoje stalo naudojo kelmą, ant kurio galėjo pasidėti kavos puodelį arba pypkę. Piekis nepamiršo ir laužavietės. Didelių malkų čia nedegindavo, daugiau sausas šakeles, kurias sulaužydavo pirštais ir po truputį sumesdavo į ugnį. Saulė jau buvo nusileidusi ir žemę gaubė tiršta prieblanda. Tiktai pora debesų dryžių kybojo taip aukštai dangaus skliaute, kad spėjo dar kurį laiką pasimėgauti rožine vakaro žara. Tai buvo paskutinis saulės, dingstančios už horizonto, prisilietimas. 7
Piekis prisėdo ant draugu tapusio suolelio ir atsiduso. Jis nė pats nebūtų galėjęs atsakyti, ką reiškė tasai atodūsis – liūdesį, nuovargį, o gal pasitenkinimą? Juk taip gera gyventi miške, turėti savo trobą, kiemą, sodą ir dar jaukų sodo kampelį... Ir, žinoma, puokius! Keista, kad jų nematyti ir negirdėti. „Bent gyvoji ugnis bus man draugė“, – pagalvojo Piekis ir įmetė į laužą saują sausų stagarų. Po akimirkos linksma liepsnelė jau šoko savo ugnies šokį. Piekis šyptelėjo: „Tik pamanyk, kaip nedaug per amžius pasikeitė žmogus – jis vis dar lenkiasi ugniai!“ – Labas vakarėlis! – kažkas tyliai pasisveikino darniu choru. – Sveiki gyvi! – atsakė Piekis ir pakėlė galvą. Kitapus laužo šypsodami stovėjo puokiai. – Ar nesutrukdėme, Pieki? – Žinoma, kad ne! Gera draugija visuomet pradžiugina. Nagi, įsitaisykite kur kam patinka! Puokiai pusračiu susėdo aplink laužą. Visi nuščiuvę stebėjo linksmai šokčiojančią liepsną. – O iš kur atsirado ugnis? – susidomėjęs paklausė vienas puokių. Net ir Piekis prieš atsakydamas turėjo pamąstyti.
– Šitas dalykas skirtingose vietose buvo aiškinamas skirtingai. Bet daug kur tikėta, kad ugnis buvo atnešta iš dangaus. O gal iš ten pavogta. Gal net ir mūsų liepsnele pramintas paukštukas bus į tai įsipainiojęs. Sako, kad ugnis raudonai išdegino paukšteliui krūtinę. Piekis trupučiuką patylėjo ir tarė: 10
– Bet greičiausiai ugnis buvo taip prijaukinta: sėdėjo sau pirmykštis žmogus prie savo urvo slenksčio ir medžio gabalėlyje gremžė skylę. Pasiėmė kietesnio medžio pagaliuką, jo galą padrožė aštriu akmeniu ir įstatęs į tą išgremžtą skylę ėmė sukioti. Labai atkakliai sukiojo. Ir staiga pajuto lengvą dūmų kvapą. Pauostė pagaliuką, pauostė medžio gabalą. Kvapas priminė degantį medį. Ir jis ėmėsi sukioti pagaliuką greičiau. Tarp delnų. Pagaliuko galas darėsi vis tamsesnis, karštesnis ir staiga – plykst! – iš po pagaliuko iššoko liepsna! – Tikrai? – puokiai atrodė baisiai susidomėję. – Tikrų tikriausiai! Tada gauruotasis žmogus šūktelėjo: „Greičiau duokite man popieriaus!“ Bet popieriaus jam niekas nedavė, nes tuo metu popierius dar nebuvo išrastas. O beržo tošies turbūt irgi nebuvo po ranka. Bet buvo atrastas būdas išgauti ugnį!
Puokiai niekaip negalėjo suprasti, ar Piekis juokauja, ar kalba rimtai. Bet atrodė, kad tame pasakojime vis dėlto turėtų būti dalis tiesos. O Piekis porino toliau: – Vėliau žmonės atrado titnagą. Pamatė, kad geležies gabaliuku jį daužant lekia kibirkštys. Tada susirado, kas lengvai užsidega. Iš patirties žinojo, kad geriausiai dega džiovinta beržo pintis arba pūzras. Štai taip. Taigi iš akmens įskėlę žiežirbų prikišdavo pūzrą, uždegdavo anglis arba šiaudus... ir ugnis taip įsiplieksdavo, kad užtekdavo ir kaimynams. Taip, tai buvo visiškai suprantama istorija. Puokiai patenkinti sulinksėjo.
Bet Piekis reikšmingai papurtė galvą ir prapliupo juokais: – Cha cha, tais laikais aš nebūčiau galėjęs rūkyti pypkės kaip dabar. Tik įsivaizduokit: dantyse laikai gerai prikimštą pypkę, bet vis kali ir kali į tą titnagą! Žiežirbos lekia į šalis, visi krumpliai nudaužyti, o ugnies kaip nėr, taip nėr! Neliktų nieko kita, kaip vidury lauko įbesti baslį, viršuje pritaisyti pypkę ir tikėtis, kad trenks žaibas ir ją pridegs. Visi sukikeno. Iš tiesų – ugnis atsiranda ir šitaip! 13
Piekio pamąstymai Šokančios liepsnos rijo spragsinčius žagarus. Piekis bilstelėjo pypke į suolelio kraštą, iškratė pelenus ir susirado kišenėje tabako maišelį. Kol kimšo pypkę, tyla taip užsitęsė, kad puokiams ėmė rodytis, jog Piekis visai apie juos pamiršo. Tačiau Piekis tuo metu rimtai mąstė. Pagaliau jis prabilo: – Apėjau sodybą, apžiūrėjau ir susirūpinau dėl kai kurių dalykų. Ar pastebėjote apačioje prie upelio jauną ievą, kuri nežino, į katrą pusę augti? Raizgosi šakos į visas šalis, netgi ant žemės. O pro tas šakas, žiūrėk, nori prasibrauti jaunas klevelis, tiesia į saulę savo vainiką, trokšta išgyventi. Pati atkakliausia – apatinė šaka. Ji kone pažemiui prasiskverbė pro tankią ievos lapiją ir gauna tiek saulės, kiek jai reikia. Dabar ji nusprendė augti tiesiai į viršų. Ir auga sau. Ir saulės šviesą paskirsto visam medžiui. Ar tai kamienas, šakų maitintojas, taip liepė? Ar jis veikia savo nuožiūra? Ką man galvoti? Puokiai tylėjo. Nežinojo, ką atsakyti. Tad Piekis kalbėjo toliau: – Tokių galvosūkių kyla kiekviename žingsnyje. Pastebėjau, kad kiaulpienės ir kitos piktžolės priešais trobos duris užaugo begėdiškai aukštos. 15
Paėmiau dalgį ir jas kuo žemiausiai nurėžiau. Toje vietoje atsirado graži pievelė. Ne kažin kiek praėjo laiko, o aš jau matau, kaip tenai pat mane sveikina nauji kiaulpienių žiedai. Bet nė vienas gėlės stiebas neužaugo aukštesnis už tuos, kuriuos nupjovė dalgis. Kaip tai paaiškinti? Stovėjau priešais trobą ir krapščiausi barzdą. Bet jokio paaiškinimo iš ten neiškrapščiau. Patirtis? Kiaulpienių patirtis? Argi gali taip būti? Puokiai tylėjo, o iš jų laikysenos galėjai suprasti, kad nekantriai laukia, ką dar pasakys Piekis. Šis porą kartų supapsėjo pypke ir dėstė toliau: – Bijau, kad iš jūsų atsakymo nesulauksiu. O pats irgi nieko gudraus nesugalvoju. Jūs, mano gerieji kupsteliai, tikriausiai manote, kad senasis Piekis išmano viską pasaulyje. Nė iš tolo. Žiūriu kartais kad ir į tas pušis kitapus ežero, prie kalvos. Gražūs, tiesūs medeliai kaip bernužėliai, kelia į viršų savo kepures. Ir pasakykit jūs man, dėl ko vieną gražią dieną jų kamienai nusprendžia, kad daugiau nebemaitins apatinių šakų? Leidžia joms nudžiūti, o jų maisto davinį siunčia į viršūnę... Viršūnę, kuri mato saulę. Taip taip, mielieji kupsteliai, taip šnekėdamas noriu pasakyti, kad gamtoje visa, kam duota gyvybė, turi ir protą. Augalai, gyvūnai, žmonės ir vabzdžiai... Tegu jų visų gyvenimo būdas ir mąstymas labai skiriasi. Gali būti, kad net akmenys gyvena savą gyvenimą ir veikia pagal savo suvokimą. Kas čia žino! Kai kas manytų, kad senasis Piekis kiek kvaištelėjęs! O ar taip nėra? Bet tebūnie. Aš savo apmąstymais gamtai nepakenksiu. Nė sau pačiam. Puokiai akimirką patylėjo. O paskui pasigirdo balselis: – Kalbėk, Pieki! Mielai dar paklausysime! – Che che che! Norite dar keistybių? – nusišypsojo Piekis. – Ak, jūs smalsieji šelmiukai! Norite, kad pats savo istorijose susipainiočiau? O taip gali nutikti. Juk nesu mokytas žmogus ir kiekvienam dalykui tinkamo paaiškinimo nežinau. Žiūriu ir mąstau savaip, vienur kitur ką perskaitau... Sena galva, pilna utėlių, kartais gali ir supainioti, ką kadaise skaitė ar girdėjo... Puokiai nenustygo vietoje. – Bet iš tiesų, Pieki, papasakok dar ką nors! – Mat kaip! Jūs taip pat norite vaikštinėti po kiemą, kasytis barzdą... Tiesa, juk neturite barzdos! Na, tada galite pasikrapštyti nosį. Eisite per mišką ir mąstysite...
– Taip! Taip! – visi kartu šūktelėjo puokiai. Piekis permetė akimis laukiančius klausytojus ir suminkštėjo: – Tebūnie! Dar papostringausiu. Neseniai perskaičiau apie cyplius kiškėnus. Taip taip, cyplius, o ne pyplius. Kitose šalyse būna gyvūnų ir tokiais pavadinimais. Bet jie visai nepanašūs į kiškius. Skiriasi net ir tuo, kad kaupia atsargas žiemai. Nugraužia augalus palei šaknis ir kai jų daug susikaupia, geru oru varto kaip šieną, o prieš lietų suvelka po stogu. Rudenį sukrauna tą šieną į krūvą. Jų urvai išrausti po ta krūva, tad žiemą būna lengva prisikimšus pilvus grįžti namo. Šienu jie ir savo urvus iškloja, o seną išmėžia lauk. Čia tai tvarkingi padarėliai! Ir ką jūs pasakysit? Iš kur tas gudrumas? Negi tai perduodama iš kartos į kartą? Senukas įmetė į laužą žagarų ir pūtė tol, kol šis vėl gyvai įsiliepsnojo. Tada pasukiojo tarp pirštų stagarą ir po akimirkos pasakė: – Vienoje knygoje buvo parašyta apie keistą svetimų kraštų paukštelį, panašų į mūsų bukutį. Jis tikrina kamieno plyšius, o suradęs vabzdį sulesa.
Kartais jam tenka snapu išsikalti didesnę skylę, kad iš giliau susižvejotų grobį. Paprasta istorija, ar ne? Puokiai linktelėjo. Taip, tokių dalykų jie matę. – Gerai, – Piekis vėl grįžo prie savo pasakojimo. – Bet kartais nutinka, kad vabzdys nenori lįsti lauk. Sako, ačiū, aš ką tik čionai įlindau. Tada mūsų paukštelis susiranda mažulytį stagarėlį, paima jį snapu ir įkiša tiesiai į kamieno plyšį. Baksnoja, baksnoja, ir štai vabzdys jau jo rankose. Tiksliau sakant, snape. Dabar viskas dar įdomiau. Paukštelis su stagarėliu snape traukia ieškoti kito plyšio... Ką gi jūs į tai pasakysite? Puokiai susižvalgė. – Tai buvo gudrus paukštis! – šūktelėjo vienas iš mažųjų puokių. – Žinoma, kad taip. Ir liko gudrus. Bet kaip atsitinka, kad tas gudrumas persiduoda ir kitiems tos pačios rūšies paukščiams? Puokiai vėl persimetė žvilgsniais, bet nieko neatsakė. – Na va, matote, štai ir priėjom liepto galą... Piekis vėl užmetė žagarų ant savo mažojo lauželio. Kurį laiką buvo tylu, bet paskui jis prabilo: – Užtektų pastebėti bites, jų veiksmus ir gyvenimo būdą... Arba pažiūrėkite į skruzdes! Kaip jos tvarkingai dirba ir gyvena. Kaip gano karves arba augina grybus... Tai darni bendruomenė! Tik vėpsok ir stebėkis. Piekis šyptelėjo ir pridūrė: – Jei imtum vardyti visus tuos įdomius reiškinius, gali besistebėdamas pamesti galvą. Man ji ir taip netvirtai laikosi. Be to, jau metas prigulti, mano mažieji draugai! Nors jūs, keistieji išdykėliai, mokate ir stačiomis prisnūsti. Tiesiog pavydėtina! 19
Tai puokiams buvo ženklas, kad senolį reikia palikti vieną. Tolygus šlamesys ėmė tolti. Piekis įmetė į rusenantį lauželį dar keletą žagarų ir atsiduso: – Kiek dar bus tų klaustukų? Bet tegu. Juk visko žinoti nebūtina... Piekis pasitaisė skrybėlę ir pypkės kandikliu pasikasė sprandą. – Taaaip, – mąsliai nutęsė jis, – per visą gyvenimą nespėtum permąstyti ir išsiaiškinti visų tų nuostabių dalykų, kurių randama gamtoje. Bent jau man tai tikrai nepavyks. Bet netikiu, kad ir kam kitam, gudresniam, pavyktų. Kokia gamtos simfonija! Kokia harmonija! Kiekviena nata turi savo vietą. Nė vieno nereikalingo pyptelėjimo. Visas orkestras jau senų senovėje susigrojo, skamba nepriekaištingai ir galingai. Kiekviena nata susilieja su kita tiksliai ir prasmingai... Piekis dar kartą atsiduso, pasikasė galvą ir tada šypsodamas patraukė trobelės link. Prie durų atsisuko, permetė akimis medžių viršūnes ir sumurmėjo: – Ir kas gi visam šitam diriguoja?
Turinys Iš kur atsirado ugnis Piekio pamąstymai Beržų sula Margasis žiogelis Varlių meilė Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi Bedieviškos istorijos Egipto rykštė Uodai Gėlių laikrodis Kas skrenda greičiausiai Saulė, Žemė ir dangus
5 13 21 25 29 33 37 43 47 53 57 61
Žinoti yra gera 69 Atlantas 77 Ledspira 81 Kodėl virpa drebulės lapai 85 Auksaakė 89 Kam briedžiui ragai 93 Kurmiai 97 Ekis ir varna 101 Rūkas 105 Kirstukas 115 Šeškas 119 Usninukas 125 Pušis kaip laivastiebis 129 Barsuko tvirtovė 133 Susitikimas prie galinių durų 137 Mėšlagrybiai 141 Upelis 147 Šelmeninė kregždė 151 Geltonasis kleckis 157 Kiekvienam sava gūžta 165 Niūnelė 173
Va234
Valter, Edgar Puokių istorijos / Valter, Edgar; iš estų kalbos vertė Viltarė Urbaitė; iliustracijos autoriaus. – Vilnius: Nieko rimto, 2014. – 180 p.: iliustr.
Dailininkas ir rašytojas Edgaras Valteris (1929–2006) – populiarus ir mylimas gimtojoje Estijoje. Lietuvoje 2008 m. išleista pirmoji „Puokių“ dalis. Naujos „Puokių istorijos“ tikrai pradžiugins vaikus, kuriems puokiai pažįstami. O tie, kurie dar nežino, kas tai per padarėliai, perskaitę istorijas kaipmat pamils mažulyčius šieno kupstelius. Puokiai nepalieka ramybėj išminčiaus Piekio nepaliaujamai visko klausinėdami, o tas mielai atsakinėja į jų klausimus ir padeda pažinti gamtą ir žmogų, atskleisdamas jų tarpusavio ryšį.
Redaktorė Giedrė Kmitienė Korektorė Danutė Ulčinskaitė Maketavo Vilija Kvieskaitė Tiražas 2500 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius
– Pieki, aūūū! – pasigirdo švelnus puokio balselis. – U-hu-hūū! – atsiliepė Piekis. – Pelėdų kalba tai reiškia, kad aš girdžiu. – Pasakyk, Pieki, kodėl žmonės statosi tokias dideles trobas ir iš tokių storų rąstų? Klausk, ko nori, Piekis viską žino – ir apie paukščius, ir apie žmones, ir apie žvėrelius. Jis puikiai išmano senovės istoriją ir astronomiją, supranta gyvūnų, medžių ir net upelio kalbą! Tai ypač džiugina puokius – jie juk tokie smalsūs, jiems viskas taip įdomu! Puokiai – keisti padarėliai, kaip šieno kuokšteliai, ir jų linksmybėms ir klausimams galo nematyti! Kartais senolis Piekis pavargsta nuo jų dėmesio, bet nepraeina nė diena ir, žiūrėk, puokiai, vėl apspitę Piekį, ko nors klausinėja, ir visa draugija leidžiasi į nenutrūkstamus pasaulio tyrinėjimus. Tad jei ir tau kada ramybės neduoda, atrodytų, paprasti klausimai, griebk „Puokių istorijas“ ir galbūt rasi atsakymą!
El. knygynėlyje – geresnės kainos!