Versta iš: Kenneth Oppel HALF BROTHER Scholastic, New York, 2010
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).
ISBN 978-609-441-629-3
© Tekstas, Kenneth Oppel, 2014 Pirmą kartą anglų kalba 2010 metais pavadinimu Half Brother išleido Scholastic, Niujorkas, JAV. Lietuvių kalba išleista susitarus su Andrew Nurnberg Associates Baltic, Ryga, Latvija. Visos teisės saugomos. © Vertimas į lietuvių kalbą, Miglė Šaltytė, 2020 © Viršelio iliustracija, Paulius Uziela, 2020 © Leidykla „Nieko rimto“, 2020
Kenneth Oppel
Iš anglų kalbos vertė Miglė Šaltytė
Vilnius 2020
I dalis Štai kaip mes gavome Zaną. Mama glėbyje suspaudusi žindė prieš aštuonias dienas gimusį mažylį. Jis glaudėsi prie jos, o ši niūniavo jį ramindama ir laisva ranka baidydama muses. Ji buvo nusisukusi, todėl nepastebėjo ginklo, kuriuo jai į koją paleido migdomųjų vaistų strėlę. Suniurzgusi atsisuko – kitoje grotų pusėje stovėjo vyras ir moteris. Ji pažvelgė į juos ilgu veriamu žvilgsniu, vis dar maitindama mažylį. Žinojo: taip jau buvo nutikę, tad suprato, kad tuoj nutiks dar kartą. Ji nusvyravo į kampą, savo mažąjį spausdama prie krūtinės, o suveikus vaistams nepatogiai susmuko prie sienos. Buvo atsimerkusi, tačiau jos žvilgsnis buvo tuščias. Vyras atvėrė narvo duris ir prišoko artyn. Norėjo prieiti greitai, kad ji mažojo neišmestų arba neužgriūtų ir jo nesutraiškytų. Paralyžiuota motina sėdėjo ir žiūrėjo, kaip vyras atplėšė nuo jos kūno knirkiantį mažylį. Išėjęs iš narvo padavė jį moteriai. Ši švelniai suvystė jį minkšta antklode ir ėmė tildyti bei liūliuoti. Ta moteris buvo mano mama. Žingsniuodama tolyn nuo narvo mama ėmė dainuoti – tas pačias dainas, kurias dainuodavo man, kai buvau mažas. Po kelių dienų su savo naujuoju mažyliu sėdo į lėktuvą ir grįžo namo pas mus.
Pirmas skyrius
Zanas
Jis atkeliavo per mano gimtadienį. Mes to neplanavome – tiesiog taip išėjo. Ta diena buvo kupina įvykių. Birželio 30 dieną, apie pusę keturių ryto, aš tapau paaugliu. Tačiau tą įvykį pramiegojau. Parpiau miegmaišyje, patiestame ant grindų tuščiame naujųjų mūsų namų kambaryje kitame šalies gale. Prabudau prieš šešias. Kai neturi užuolaidų, žadintuvą atstoja aušra. Bet man nerūpėjo. Buvo mano gimtadienis, man sukako trylika, be to, kažkodėl buvo smagu pabusti taip anksti, matyti siena slenkančius pirmuosius saulės spindulius, klausytis triukšmaujančių paukščių ir žinoti, kad namuose nemiegi tik tu. Diena atrodė nepaprasta. Žinojau, kad tėtis nupirko man dviratį, kurio prašiau. Buvau netyčia pastebėjęs jį garaže. Popiet ketinome pagaliau nuvažiuoti prie Bebrų ežero – jau kelis kartus buvome pravažiavę pro šalį su mašina, ir atrodė, kad ten labai gera vieta išsimaudyti. Po to žadėjome pavalgyti „Pizza Patio“ – restorane, kurį atradome pačią pirmą dieną, kai atvykome. Ten galima žiūrėti, kaip gamina picą, ir pačiam išsirinkti, ką dės ant viršaus. Žinojau, kad tėtis dar kurį laiką nesikels, todėl reikės palaukti. Apsidairiau svarstydamas, kur susidėsiu daiktus, kai juos pagaliau atveš. Šis kambarys buvo daug didesnis už mano senąjį kambarį. 6
Visos sienos ir grindjuostės buvo ką tik nudažytos. Maloniai kvepėjo naujas pūkinis kilimas. Šalia ant grindų mėtėsi krūvos žurnalų ir komiksų, tad ėmiau vartyti naujausią „Populiariosios mechanikos“ numerį. Ten radau labai gerą straipsnį, kaip galima gyventi savo sraigtasparnyje, ir ežero prieplaukoje pririšto dviaukščio sraigtasparnio su plūdėmis nuotrauką. Viduje gyveno nenormaliai laiminga šeima: laiminga mama su laiminga dukra virtuvėje, laimingas tėvas duše, du savo kambaryje žaidžiantys laimingi sūnūs. Sraigtasparnyje buvo neįtikėtinai erdvu. Šeima galėjo kada panorėjusi išskristi ir gyventi visame pasaulyje, bet niekad nepalikti namų. Norėjau, kad ir mes galėtume taip keliauti. * Tačiau turėjome tik prieštvaninį „Volvo“, todėl mudviem su tėčiu nuvažiuoti nuo Toronto iki Viktorijos užtruko šešias dienas. Galėjome važiuoti į vakarus per JAV, bet tėtis norėjo važiuoti ilgesniu keliu per Kanadą. Norėjo, kad pažinčiau savo šalį. Jis man buvo pasakojęs apie Kanados skydą, prerijas ir Uolinius kalnus. Tėtis labai gerai pasakodavo. Jeigu jam kas nors būdavo įdomu, pasidarydavo įdomu ir kitiems. Kalbant su juo atrodydavo, kad esi vienintelis žmogus pasaulyje ir kad jis viską pasakoja tik tau. Pasivažinėsime, sakė jis, tik mes, vyrai, o mama tuo tarpu nuskris į Naująją Meksiką ir paims mažylį. Apžiūrėsime visas šauniausias turistines vietas, valgysime mėsainius ir gersime pieno kokteilius, nakvosime moteliuose su baseinais ir kaip reikiant pasilinksminsime. Giliai širdyje įtariau, kad jis suplanuos „pamokomą“ arba man kažkaip „naudingą“ kelionę, bet vis tiek nekantravau išvykti. Pasibaigus 7
pamokoms kitą dieną į mašiną susikrovėme daiktus ir iškeliavome. Iš pradžių kalbėjomės daug – na, iš tiesų kalbėjo tėtis, bet man patiko, nes dažniausiai su manimi jis tiek daug nekalbėdavo. Paprastai leisdavo dienas dėstydamas bei atlikdamas mokslinius tyrimus universitete, ir atrodė, kad grįžęs jau būdavo išsišnekėjęs ir nebeturėdavo ką pasakyti arba tiesiog nenorėdavo kalbėtis su manimi. Tos pirmos su juo praleistos dienos man baisiai patiko. Į Viktoriją jis buvo nuvykęs jau anksčiau, nes turėjo dalyvauti pokalbyje dėl darbo, tad papasakojo man, kaip ten gražu. Kur tik pažvelgsi – vien kalnai ir jūra. Namas, kuriame gyvensime, – milžiniškas. Klimatas – geriausias visoje Kanadoje. Sakė, kad man be galo patiks. Jis kalbėjo, kaip bus smagu, kai pradėsiu lankyti naują mokyklą – nauji mokytojai, nauji draugai, visiškai nauja pradžia. Visų mūsų gyvenimai labai pasikeis, bet tėtis sakė, kad pokyčiai – nuostabus, gaivinantis dalykas ir kad mums, žmonėms, už juos nėra nieko geriau. Vis dėlto netgi tėtis nesugebėdavo kasdien mašinoje iškalbėti aštuonias valandas, tad kiekvieną dieną darėsi vis tylesnis. Be to, neaplankėme tiek turistinių vietų, kiek tikėjausi, nes tėtis buvo viską labai tiksliai suplanavęs ir norėjo, kad kiekvienos dienos pabaigoje būtume pasiekę tam tikrą vietą. Jis labai mėgo planuoti. Dėl to Kanadą daugiausia pažinau pro penkiasdešimt penkių mylių per valandą greičiu važiuojančio automobilio langą. Kartais, užuot atsisėdęs į priekį, išsitiesdavau ant užpakalinės sėdynės ir skaitydavau Žmogaus Voro komiksus ar Rėjų Bredberį arba tiesiog klausydavausi radijo. Tėtis leisdavo man išrinkti, ko klausysimės, ir rasti naujų radijo stočių, kai senosios pradingdavo už nugaros likus miestams, regionams ir laiko juostoms. „The Rolling Stones“ vis iš naujo traukė „Angie“, o tėtis, paskendęs savo mintyse, žiūrėjo 8
į kelią. Aš laižiau apelsininius ledus. Visoje mašinoje tvyrojo keptų bulvyčių, kečupo ir šleikščiai saldus limonado, kurį paliejau netoli Griaustinių įlankos, kvapas. Man patikdavo pusryčiauti moteliuose. Ten būdavo blynų, vaflių, greipfruto puselių su kokteiline vyšnia viduryje ir kitokių gardumynų, kurių namuose paprastai neturime. Tėtis visada išrinkdavo motelį su baseinu. Po ilgos dienos, kai prakaituota nugara sėdi prilipęs prie sėdynės, būdavo labai gera įšokti į chloruotą baseino vandenį. Paprastai valgydavome motelio užkandinėje, o jei užkandinės nebūdavo – važiuodavome tolyn, kol ką nors rasdavome. Vėliau aš žiūrėdavau televizorių, o tėtis skaitydavo – dažniausiai knygą ar straipsnį apie primatų elgesį. Ketvirtosios dienos vakarą po vakarienės grįžome į kambarį. Tėtis beveik visą dieną man neištarė nė žodžio – vadinasi, viskas grįžo į įprastas vėžes. Tikriausiai galvojo apie savo naują darbą ir tą didelį tyrimą, kurį su mama ketino pradėti rudenį. Jis paėmė vieną iš savo didelių baisių knygų ir pažvelgė į mane taip, lyg būtų ką tik pastebėjęs. Galbūt jam manęs pagailo, nes staiga davė saują smulkiųjų ir pasakė, kad galiu nusipirkti ką nors iš automato. Nuėjau iki koridoriaus galo, įmečiau kelias penkių ir dešimties centų monetas ir nupirkau tėčiui pakelį jo mėgstamiausių bulvių traškučių. Pats nusprendžiau nusipirkti „Snickers“. Paspaudžiau mygtuką ir žiūrėjau, kaip sukasi didelė spiralės formos spyruoklė. Tačiau ji sustojo per anksti, ir mano batonėlis liko kyboti pusiaukelėje. Padaužiau automatą, bet šokoladukas neiškrito. Tada mane apėmė pyktis. Kartais man taip nutikdavo – įniršis plykstelėdavo galvoje kaip didžiulis Saulės žybsnis. Tėtis savo traškučius gavo. Kaip visada. Tėtis visada gaudavo, ko užsimanęs. O aš – ne. Aš nenorėjau išsikraustyti. Man patiko Toronte. 9
Devintas skyrius
Apkabinti aš
Zanui labai patikdavo plauti indus. Po pietų jis atsisėsdavo prie kriauklės, vienoje rankoje suspaudęs lėkštę, o kitoje – plovimo šepetį. Kartais jis visą laiką plaudavo tą pačią lėkštę, bet būdavo laimingas, o mes visi jam rodydavome gestus. Taip galėjome išmokyti jį žodžių vanduo, nešvarus ir ploviklis, nes šis jam labai patikdavo. Mama su tėčiu pradėjo vos panaudoję rakinti ploviklio buteliuką spintelėje, nes Zanui labai patikdavo jį spaudyti ir leisti burbuliukus. Buvo sekmadienis – prieš dvi dienas svečiavosi Godvinai, tad visą savaitgalį praleidau galvodamas apie Dženiferę. Vis prisimindavau mane kutenančius pirštus. Vis dar jaučiau rankomis jos liemenį, kai pats ją kutenau. Atrodė, kad projektas „Dženiferė“ gerokai pasistūmėjo į priekį, bet giliai širdyje bijojau, kad rytoj mokykloje viskas bus kaip buvę ir ji nekreips į mane dėmesio. Vos taip pagalvojęs viduje susigūždavau. Norėjau vėl ją liesti. Norėjau, kad jos rankos liestų mane... – Mudu su mama pasikalbėjome, – tarė tėtis, – ir nusprendėme, kad nesąžininga, jog mokame visiems su Zanu dirbantiems studentams, o tau – ne. – Patikrinau biudžetą, – tarė mama, – ir paaiškėjo, kad turime užtektinai pinigų sumokėti ir tau. – Tikrai? – nuoširdžiai nustebau. – Žinoma, – atsakė tėtis. – Tu su juo praleidai daug pamainų. 110
Tačiau man neatrodė, kad tas laikas buvo pamainos. Sakant pamainos atrodė, kad tai – darbas, o man leisti laiką su Zanu labai patikdavo. Būdavo geriau, kai šalia nebūdavo tėčio ir mamos, nes jie nuolat jį stebėdavo ir rašydavosi pastabas arba prašydavo, kad ko nors jį mokyčiau. Bet man jis nebuvo eksperimento subjektas ar garsi šimpanzė – man jis buvo mažasis broliukas, ir mudu tiesiog dūkdavome. Žvilgtelėjau į Zaną. Jis įkišo lėkštę į vandenį žiūrėdamas, kiek iškils burbuliukų. Su juo būdavau laimingas. Kai visą dieną būdavau mokykloje, pasiilgdavau jo. Kartais sėdėdamas pamokose prisimindavau kokią nors Zano išdaigą ir nusišypsodavau. Man patikdavo kalbėtis apie jį su Deividu ir Dženifere. Patiko mintis, kad užsidirbsiu pinigų, bet atrodė keista, jog man mokės už tai, kad leidžiu laiką su šeimos nariu, taip jiems ir pasakiau. – Tėvai man mokėdavo, kai prižiūrėdavau sesutę, – truktelėjusi pečiais atsakė mama. – Nematau jokio skirtumo. Linktelėjau. Pasijutau daug geriau. – Antraip būtų nesąžininga, – pareiškė tėtis. – Be to, tu labai geras mokytojas, Benai. Tu – svarbi šio projekto dalis. – Tikrai? – paklausiau šypsodamasis. Atrodė, kad tėtis manimi didžiuojasi. Taip būdavo gana retai, tad pasijutau pamalonintas. Buvo smagu, kad gausiu pinigų, bet dar geriau jaučiausi dėl to, kad pasijutau esąs kažkam gabus. Turėsiu darbą, kaip Piteris. Tėtis sakė, kad projektas tęsis daugybę metų, gal net dešimtmečių. Ką gali žinoti, gal tapsiu mokslininku kaip mama ir tėtis, o mano vardas bus įrašytas šalia jų vardų vadovėliuose. – Dabar galėsiu dalyvauti savaitiniuose susirinkimuose, tiesa? – paklausiau. 111
Tėtis nusijuokė. – O iki šiol nedalyvaudavai? Jis žinojo, kad paprastai klausydavausi nuo laiptų viršaus arba iš virtuvės, kai nuėjęs kokią valandą pildavausi atsigerti. Sekmadienį vakare Piteris ir kiti studentai atvykdavo pas mus aptarti, kaip einasi projektas, ir pasikalbėti apie savaitės įvykius: kokie metodai padėdavo ir kokie ne, ką Zanas padarė gero, ką Zanas padarė blogo, kokių naujų žodžių reikėtų pradėti mokyti. Nors vykdavo susirinkimas, iš tiesų tai būdavo panašiau į vakarėlį, nes studentų susirinkdavo tiek daug, kad kai kurie sėdėdavo ant grindų. Jie visi labai stilingai rengdavosi, žiūrint į juos man atrodė, kad žvelgiu į savo ateitį. Iki šiol per susirinkimus man dažniausiai liepdavo eiti paguldyti Zaną. Visada jausdavausi šiek tiek atstumtas. Bet dabar galėsiu eiti į susirinkimus ir būsiu projekto dalyvis visu šimtu procentų. Žvilgtelėjau į Zaną ir pamačiau, kad jis plauna indus ne taip entuziastingai kaip visada. Šimpanziukas vis į kažką žvilgčiojo. Atsisukau ir pamačiau ploviklio buteliuką. Kažkaip pamiršome jį užrakinti. Ištiesiau ranką, bet Zanas kaipmat liuoktelėjo per kriauklę ir pagriebė jį pirmas. – Zanai, duok ploviklį! – sušukau. Jis nušoko nuo spintelės ir pasileido grindimis, per petį švirkšdamas didžiulę auksinę ploviklio arką. – Zanai, liaukis! – sušuko mama. – Griebkit jį! – suriko tėtis. Zanas kaip išprotėjęs kratė buteliuką ir patrakusiomis čiurkšlėmis švirkštė ploviklį. Sugriebiau jį, bet jis buvo toks muiluotas, kad paprasčiausiai išslydo man iš rankų. 112
Tėtis puolė prie Zano, bet paslydo ant šlapių grindų ir keikdamasis pargriuvo. Zanas puolė pro duris į savo kambarį, o aš čiūžtelėjęs pasileidau iš paskos. Jis džiaugsmingai ūkė ir taškėsi iš visų jėgų. Greičiausiai ilgai svajojo apie šią akimirką – jo veidas švietė tokiu džiaugsmu, kad nesusilaikiau ir pratrūkau juoktis. Vaikiausi jį po kambarį ir kvatojau. Jis užšoko ant lovos, o kai priėjau arčiau, suspaudė buteliuką ir paleido čiurkšlę tiesiai man į krūtinę. Puoliau jį ir kažkaip sugebėjau ištraukti buteliuką iš slidžių jo rankų. Tuomet čiurkštelėjau ploviklio į jį – jis suklykė iš džiaugsmo. – Gana! – sušuko už nugaros išdygęs tėtis. Pamačius jo išraišką mano šypsena kaipmat pranyko. Jis buvo gerokai įsiutęs. – Čia ne koks sumautas cirkas! – Tomlinų cirkas, – tarė mama, nešdama rankšluosčius. Atrodė, kad jai irgi juokinga. – Pats jį sukūrei, Ričardai. Tu – šio cirko direktorius. – Paprastai cirko direktoriai tvarką palaiko geriau, – atsakė tėtis, bet jo veidas šiek tiek atsileido. – Na, ir netvarka! Zanai! Tu baisiai išdykęs! Zanas iškart išsigandęs atsigręžė į mane. Apkabinti, – parodė jis. – Nesišypsok jam, Benai, – rėžė tėtis. – Būk griežtas, kad jis suprastų. Bandžiau susiraukti ir atrodyti piktas, bet buvo sunku, nes jis vis spaudė save rankytėmis ir žvelgė į mane didelėmis maldaujančiomis akimis. Apkabinti aš! – parodė jis. – Matėt? – sušukau. 113
Tryliktasis gimtadienis Benui buvo ne toks smagus, kokio tikėjosi. Deja, kaip tik tuo metu jie kartu su šeima persikraustė į kitą miestą. Benas jau atsisveikino su visais draugais ir bendraklasiais, o čia teks pažindintis su visais iš naujo ir pratintis prie naujos mokyklos. Tačiau tai dar ne viskas – Beno tėvai yra mokslininkai, ir nuo šiol jie kartu augins šimpanzę Zaną ir atliks eksperimentą – bandys išmokyti Zaną bendrauti gestų kalba. Šeimos laukia daug įdomių patirčių ir netikėtų nuotykių. Kanadiečių autorius Kennethas Oppelis (g. 1967 m.) dar būdamas dvylikos nusprendė, kad taps rašytoju, nes labai mėgo kurti istorijas. Rašyti taip, kad sudomintų savo kūriniais ir skaitytojus, ir kritikus, jam tikrai sekasi – „Pusiau brolis“ Kanadoje susilaukė net septynių literatūrinių apdovanojimų, svarbiausi jų – Kanados bibliotekų asociacijos metų knygos vaikams bei Kanados bibliotekų asociacijos metų knygos paaugliams apdovanojimai.
Redaktorė Danguolė Vanagaitė Korektorė Erika Merkytė-Švarcienė Maketavo „Nieko rimto“ dizaino grupė Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Tiražas 2000 egz. Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius
ISBN 978-609-441-629-3
9 786094 416293