Rafis, baltasis erelis

Claudia Rainville, Riccardo Geminiani

Rafis, baltasis erelis Istorijos pradžia, spausdina žurnalo „Laimiukas“ puslapiuose

Claudia Rainville, Riccardo Geminiani

Rafis, baltasis erelis (I) Kilstelk akimirkai žvilgsnį aukštyn ir pažvelk į kalną, besislepiantį tarp debesų.

Kalne surask uolas, aštrias tartum ryklio dantys. Jei atidžiai įsižiūrėsi, vienos uolos viršūnėje pastebėsi mažą tamsų taškelį. Tai lizdas. Lizdo viduje yra kiaušinis.

Kiaušinio vidus nematomas, tačiau iš jo sklinda lenkto snapelio tuksenimas. Nekantraujatis. Snapelis tuksi ir tuksi į lukštą. Jis stengiasi įskelti kevalą. Dar keletas minutėlių – ir jam pavyksta! Pro tarpelį įsiskverbia siauras šviesos pluoštelis. Snapelio savininkas suduoda paskutinį smūgį ir iškiša savo mažytę galvytę.

Jį pasveikina šviesa.

Tokiame kalne, tokiame lizde ir kiaušinyje kaip šie, prasidėjo Rafio istorija. Virtusi legenda, ji amžiams pasklido tarp kalnų paukščių.

Prasikalusį iš lukštų Rafį pasitiko ne tik šviesa, bet ir keturios didžiulės akys.

Tiesą pasakius, jų žvilgsnis atrodė labiau nustebęs negu laimingas. Mat Rafis buvo neįprastos spalvos. Šiose vietovėse gyveno tamsiaplunksniai ereliai. O šis – pribloškė akinančiu baltumu.

Iš anglų kalbos vertė ir iliustravo Lina Eitmantytė-Valužienė

– Gal mūsų vaikas serga? – paklausė Rafio tėvas.

– Tikriausiai jis albinosas, – atsakė Rafio motina.

Ereliukas nusipurtė lukštų likučius ir, švelniai stebimas mamos, prisiglaudė prie jos šilto kūno.

Netrukus apie Rafį pasklido kalbos visose apylinkėse.

– Kodėl jiems gimė toks keistas ereliukas? – stebėjosi paukščiai.

Rafiui ši nuostaba buvo nesuprantama. Netgi, kai jo bendraamžiai ėmė iš jo tyčiotis: – Tik pažvelkite į šį baltasnapį!

– Juk jis ligonis!

– Ne, jis tik juokingas vaiduoklis.

– O gal jis lopinėlis sniego, kuris ištirps rugpjūčio saulės spinduliuose?

Rafis jautė, kad geriau šalintis pašaipių žvilgsnių. Netrukus jis tapo vienišius.

Kasnakt žiūrėdamas į savo baltas plunksnas, Rafis po truputį įtikino save, kad yra negražus. Rafis jautėsi kaltas dėl to, kad yra kitoks. Jo judesiai nebuvo grakštūs, kaip kitų erelių. Taip, iš tiesų jie buvo nerangūs. Bet blogiausia buvo tai, jog Rafiui nesisekė mokytis skraidyti. Kiekvienas mėginimas baigdavosi nesėkme.

– Vargšas Rafis, – dūsavo jo tėvai. – Jis ne tik baltas, bet ir neskraido. Ką mums su juo daryti?

Nuo tada Rafis ėmė savęs gėdytis. Jis norėjo tapti nematomu. Bet kaip? Kur jam rasti savo vietą pasaulyje?

Claudia Rainville, Riccardo Geminiani

Rafis, baltasis erelis (II) – Mėgink pasinaudoti gaiviu pavasariniu vėju, – pasiūlė mama Rafiui, kviesdama jį dar kartą skrydžiui.

Rafis ilgai stengėsi užčiuopti vėjo srovę ir pagaliau galingai šoktelėjęs pagavo ją!

Tai truko keletą sekundžių, vos keletą sekundžių, bet po to jis nerangiai suplasnojo ir... iškrito iš lizdo. Šimtus metrų jis smigo žemyn, daužydamasis į uolas, į medžių šakas, kol skausmo apimtas atsitrenkė į žemę. Jaunojo erelio lizdas liko kažkur nenusakomai toli.

Dabar jo prieglobsčiu tapo miškas.

Jis šiaip ne taip įsitaisė seno medžio drevėje. „Nėra pasaulyje liūdnesnio ir vienišesnio erelio už mane“, – galvojo Rafis, žvelgdamas į mišką gaubiančias nakties sutemas. Didelės ašaros riedėjo iš jo akių. Taip jis ir užmigo, paskendęs savo neviltyje.

Bet išaušus naujai dienai, viskas atrodė kitaip. Saulei suspindus virš horizonto, švelnus vėjelis išdžiovino Rafio ašaras. Miške pasigirdo daugybė kuždesių, pilnų gyvybės ir džiaugsmo. Iš kur šie nuostabūs garsai? Ach, juk tai tas pats spalvingas miškas, į kurį Rafis žvelgdavo iš viršaus, iš savo lizdo... Nespėjus pasimėgauti šia mintimi, ereliuką nustebino staiga išniręs paukštis. Plačiagalvis, geltonsnapis, su didelėmis, paslaptingomis akimis. Jo įdėmus žvilgsnis buvo įsmeigtas tiesiai į Rafį.

– Ką čia veiki?

– Iškritau iš lizdo, nes negalėjau skristi.

– Paukštis, kuris negali skristi, yra ne paukštis, – šypsodamasis ištarė nepažįstamasis. – Kokiai giminei tu priklausai?

– Aš esu erelis.

– Baltas erelis? Tokio dar nebuvau sutikusi.

Susigėdęs Rafis nuleido galvą.

Bet keistasis paukštis suskubo atsiprašyti: – Atleisk, nenorėjau tavęs įžeisti.

(Paukščio vardas buvo Čauka.)

Iš anglų kalbos vertė ir iliustravo Lina Eitmantytė-Valužienė

– Tikriausiai supranti, kad balti ereliai nedažnai sutinkami. Tie, kurie yra kitokie, turi būti vertinami. Ar jauti, kad esi ypatingas?

– Ne, aš tik jaučiu, kad esu gamtos klaida.

– Gamtoje nebūna klaidų. Visa, kas yra gamtoje, turi būti skirtinga. Jei būtume vienodi, neliktų grožio. Grožis kyla iš įvairovės.

– Bet aš nepajėgiu skraidyti, o visi kiti ereliai – skraido.

– Nelygink savęs su kitais. Kiekvienam skirta tiek jėgų, kiek reikia jam tobulėti, ir tiek silpnumo, kiek jis įstengia įveikti.

– Aš neturiu nieko, išskyrus bejėgiškumą.

– Kodėl esi tuo įsitikinęs?

– Tu tik pažiūrėk į kitus erelius – tamsiai rudi, stiprūs ir skraido aukštybėse nepailsdami. Dabar pažvelk į mane – baltą, silpną, įstengiantį išsilaikyti ore vos keletą akimirkų.

– Tikriausiai tu mokeisi taip, kaip visi kiti.

Bet gali būti, kad tu turi mokytis tik tau vienam skirtu būdu, kurį reikia atrasti.

– Kaip?

– Mėgink dar ir dar ir nepasiduok, jei nesiseks. Tai vienintelis būdas save sustiprinti. Netapsi įgudusiu, jei nekartosi to, ką mokaisi, daug kartų. Svarbiausia – labai norėti įgyvendinti savo troškimą.

Ar tu nori išmokti skristi?

– O, taip, labai!

– Pradėk tikėti, kad tu gali skristi.

Pasistenk įsivaizduoti save skrendantį, pajausti džiugų jaudulį, kuris apima skrydžio metu.

– Bet aš nežinau, koks yra skrydžio jausmas...

– Na, ką gi, tuomet lipk man ant nugaros ir laikykis.

Ir Čauka, atsargiai suplasnojusi, drauge su Rafiu pakilo aukštyn.

Claudia Rainville, Riccardo Geminiani

Rafis, baltasis erelis (III)

Čauka, atsargiai suplasnojusi, drauge su Rafiu pakilo aukštyn.

– Nuostabu! – šūktelėjo Rafis. – Dar niekada nesijaučiau toks laimingas! Kaip tau tai pavyksta?

– Išmokau, nes daugybę kartų mėginau pakilti. Bet, – nusišypsojusi pridūrė Čauka, – išmokau, nes daugybę kartų kritau. – Laikui bėgant pajutau, kad vėjas yra mano draugas, o ne priešas, kurį reikia nugalėti. Dabar žinau, kaip leistis nešamai vėjo srovių.

Iš anglų kalbos vertė ir iliustravo Lina Eitmantytė-Valužienė

– O, kaip norėčiau ir aš taip skraidyti...

– Nesijaudink, tu išmoksi ir netgi pakilsi aukščiau už mane.

Rafiui patiko kalbėtis su Čauka. Iš jos žodžių sklido begalinė išmintis. Bet dar labiau Rafis troško skraidyti su Čauka. Savaitė po savaitės jis kildavo į dangų tupėdamas ant pelėdos nugaros tarsi raitelis. Per tą laiką jo sparnas sugijo ir sutvirtėjo.

– Dabar tavo eilė, – kartą ištarė Čauka, užskraidinusi Rafį ant aukšto kalno viršūnės.

– Šokti nuo šio kalno? Nieku gyvu! – nusipurtė erelis.

– Nagi, eikš... Aš skrisiu greta ir padėsiu, jei prireiks.

– Ne, ne, ir dar kartą ne! – pasipriešino Rafis. – Gal aš ir keistas, bet nesu visiškas kvailys.

– Pasitikėk manimi, – kantriai ragino jį pelėda. Bet vos tik ištarusi šiuos žodžius ji netikėtai suklupo ir nusprūdo nuo uolos. Apsvaigusi ir praradusi pusiausvyrą, Čauka krito žemyn lyg akmuo. Rafis nė akimirką nedvejojęs puolė paskui ją. Keletas galingų sparnų mostų – ir erelis ją pavijo.

– Laikykis manęs! – sušuko Rafis.

– Kodėl? – ramiai paklausė Čauka.

– Nes tu krenti! – dar garsiau suriko erelis.

– Bet aš nekrentu, aš tik laukiu tavęs, – nusijuokė Čauka. – Pagaliau tavo širdis įsakė tau skristi, ir tu jos paklausei. Daugiau man nebereikia apsimetinėti...

– Na ir šmaikštuolė tu, Čauka, – Rafis šūktelėjo, nesitverdamas džiaugsmu.

Tą dieną draugai praleido skraidydami iki pat saulėlydžio.

Rafis nugalėjo skrydžio baimę. Jis išmoko taip skristi, kaip joks erelis iki šiol neįstengė. Vėjas jam tapo ne priešas, bet kelionių draugas. Erelis meistriškai pagaudavo jo sroves. Jis suvokė, kad svarbiausia skrendant – ne mosuoti sparnais, bet laikyti juos išskleistus, tiesiog laikyti išskleistus! Kasdien jis pakildavo aukščiau ir aukščiau. Jis pajuto, kad jo skrydžiams nėra ribų. Pagaliau Rafis patikėjo savo jėgomis. Tačiau grįžti namo jis nepanoro. Čauka jam tapo antroji motina, o taip pat draugė ir mokytoja.