Jana Bauer Iliustravo Caroline Thaw
106
107
106
UDK 821.163.6-93 Ba589
Versta iš: Jana Bauer GROZNOVILCA V HUDI HOSTI Sodobnost International, Ljubljana, 2011
Bauer, Jana Raganiukė Gūdžiojoje girioje / Bauer, Jana; iš slovėnų kalbos vertė Gabija Kiaušaitė; iliustravo Caroline Thaw. – Vilnius: Nieko rimto, 2015. – 104 p.: iliustr.
Raganiukė neabejotinai nudžiugins jaunuosius skaitytojus, kurie ieško netradicinės ir šelmiškos veikėjos. Už bausmę prosenelės išvaryta į Gūdžiąją girią, nesutramdoma raganiukė krečia piktas išdaigas, įsivelia į nuotykius ir nuolatos bando miško žvėrių kantrybę. Bet ar užsispyrėlė išmoks sutarti su kitais?.. Ši nuotaikingu stiliumi parašyta slovėnų rašytojos Janos Bauer (g. 1975) knyga nominuota ne tik keliems apdovanojimams, bet ir įvertinta kokybiškos literatūros vaikams ženklu – „Auksine kriauše“. Šis projektas finansuojamas remiant Europos Komisijai. Šis leidinys atspindi tik autoriaus požiūrį, todėl Komisija negali būti laikoma atsakinga už bet kokį jame pateikiamos informacijos naudojimą. Knygos leidybą remia Trubaro fondas prie Slovėnijos rašytojų sąjungos, Liubliana, Slovėnija. Ta knjiga je bila objavljena s pomočjo Trubarjevega sklada pri Društvu slovenskih pisateljev, Ljubljana, Slovenija.
© Tekstas, Jana Bauer, 2011 © Iliustracijos, Caroline Thaw, 2011 Pirmą kartą slovėnų kalba 2011 metais pavadinimu Groznovilca v Hudi hosti (ISBN 978-961-6564-36-6) išleido KUD Sodobnost International, Liubliana, Slovėnija. Išleista susitarus su European Literary Agency. © Vertimas į lietuvių kalbą, Gabija Kiaušaitė, 2015 © Leidimas lietuvių kalba, leidykla „Nieko rimto“, 2015 Redaktorė Giedrė Kmitienė Korektorė Danutė Ulčinskaitė Maketavo „Nieko rimto“ dizaino grupė Tiražas 3000 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius ISBN 978-609-441-326-1
Jana Bauer
Iliustravo Caroline Thaw Iš slovėnų kalbos vertė Gabija Kiaušaitė Spec. redaktorė Laima Masytė
Vilnius 2015
Turinys Raganiukė atkeliauja į Gūdžiąją girią Raganiukė ir stebuklingas smėlis Piktūnas Dyglius Šiurpum bū
6 17
27 37
Kaip ežys pasiutligę pasigavo
47
Raganiukė sutramdo Niršlį
55
Miegapelė siekia rekordo
63
Raganiukė surengia maudynes
71
Pietų vėjas sutinka šiaurės vėją
83
Raganiukė ruošia arbatos vakarėlį su knyga Raganiukė grįžta namo
99
90
9
Raganiuke atkeliauja i Gud iaja giria Tą apniukusį šeštadienį Gūdžiosios girios link skriejo keistas daiktas. Neįtikėtinai keistas. – Bomba... – pažvelgusi į dangų voverė neteko amo. – Vai, ant mūsų krinta! Ir tučtuojau nušokavo pas pelėdą. – Bomba! Bomba! – sušuko susijaudinusi. – Kas? – paklausė lokys, kuris kaip tik pas pelėdą siurbčiojo arbatą. – Bomba, – išsigandusi pūstauodegė ėmė strykčioti vis rodydama į dangų. – Vai, mums galas! Lik sveika, Gūdžioji giria! Pelėda nustebusi pažvelgė aukštyn. – Ir kas tai galėtų būti? – Tikrai ne paukštis, – svarstė lokys, spoksodamas į dangų. – Ne varlė, ne pelė ir net ne kurmis. Keista. – Tikrai keista, – pritarė pelėda. – Aš jums ir sakau, kad tai bomba! – spygavo voverė. – O bombos šiais laikais teturi vieną paiką savybę. J-O-S S-P-R-O-G-S-T-A! – sušuko ji ir pasipustė padus.
10
– Man tai panašu į kriaušę, – garsiai mąstė lokys. – Į kriaušę, skraidinančią ežį. – Vargu, – nesutiko pelėda, – argi kriaušės tokios margos, o ežiai tokie kaip... kaip... – Arbatinukas? – užbaigė mintį lokys. – Tai juk balionas! – sušuko abu, kai skraidantis daiktas priartėjo. – Mažas lopiniuotas balionas su aliumininiu arbatinuku vietoj krepšio! Ūmai balionas ėmė leistis. Arbatinukas atsitrenkė į miško paklotę. BUMBT! Pietų vėjas pagavo vilkti jį per medžių šaknis, išsiraizgiusias žemės paviršiuje. BAM! BAM! BABOKŠT! Skaudžiai bambsėjo arbatinukas. Staiga arbatinuke kažkas ėmė garsiai burnoti. Lokys ir pelėda aiškiai išgirdo piktą balselį: – Ai ai, skauda! Po šimts kankorėžių tave, piety! Sustabdyk gi mane pagaliau! Balionas įsipainiojo į gervuogių krūmus ir arbatinukas įstrigęs sustojo. Su trenksmu atsidarė dangtelis ir laukan išsiropštė maža būtybė. Visa susiraukusi. Siaubingai įsiutusi. Apsitaisiusi vasariškai ir su kepuraite, iš kurios stirksojo žaliuojantys dvišakiai ragiukai.
11
– Bjaurybe tu pasipūtusi! – sugniaužė kumštelį mažoji ir pagrūmojo vėjo siūbuojamoms medžių viršūnėms. – Pasisekė tau, kad arbatinuke tupėjau aš, o ne mano prosenelė. Kertu lažybų, nebūtum drįsęs jos mėtyt ir vėtyt. Po šimts kankorėžių! Pagriebčiau tave už uodegos ir atsakytum man už visus gumbus! Mažė susitvarkė drabužėlius, pasitaisė žaliuojančius dvišakius ragiukus. Ir susimąstė prisimindama prosenelę ir plonyčius lyg popierius porcelianinius jos puodelius su karalienės atvaizdu dugne. – Kaip tik taip ji pamokė šiaurės vėją! Turėk omeny! Ir tik dėl to, kad nupūtė tabako kruopelę nuo pypkės. Ar girdi? T-A-B-A-K-O K-R-U-O-P-E-L-Ę!
12
Pelėda su lokiu tylomis stebėjo įniršusią būtybę. – Tai raganiukė, – pagaliau prabilo pelėda. – Viena tų, kurios draugauja su vėjais, o gal pykstasi... Nepamenu... Tuo tarpu mažoji atsitempė iš arbatinuko ryšulį, pasirausė ir ištraukė iš jo auksinę monetą. Tada apsidairė, pamatė papartį ir išraususi po juo duobelę užkapstė joje pinigėlį. – Ką ji daro? – paklausė lokys. – Slepia auksinį pinigėlį, – paaiškino pelėda. – Raganiukės nuolat juos slepia vis kitoje miško vietoje. – Eime pasveikinti atvykėlės, – pasiūlė lokys. – Neilgai čia svečiuosis, – kildama į dangų suūbė pelėda, – raganiukės greitai pasiilgsta savo tetų, pusseserių, seserų ir prosenelių. Lokys tik gūžtelėjo pečiais ir nudrimbsėjo sau.
13
Tą šeštadienį link Gūdžiosios girios atskriejo kažkas keisto... Mažas, lopiniuotas balionas su arbatinuku vietoj krepšio. Įsipainiojo į gervuogių krūmus ir įstrigęs sustojo. Arbatinuko dangtelis su trenksmu atsidarė. Laukan išsiropštė maža, susivėlusi būtybė. Siaubingai įsiutusi. Apsitaisiusi vasariškai ir su kepuraite, iš kurios stirksojo žaliuojantys dvišakiai ragiukai. Kas tai?.. Po šimts kankorėžių! Tai juk raganiukė! Gūdžiosios girios gyventojai nė neįtaria, kas jų laukia...
Akcijos ir ypatingi pasiūlymai ISBN 978-609-441-326-1