Versta iš: Kelly Barnhill THE WITCH’S BOY Algonquin Young Readers, Chapel Hill, 2014
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). © Tekstas, Kelly Barnhill, 2014 Pirmą kartą anglų kalba 2014 metais pavadinimu The Witch’s Boy išleido Algonquin Young Readers, Algonquin Books of Chapel Hill leidybos ženklas, Workman Publishing padalinys. Lietuvių kalba išleista susitarus su Andrew Nurnberg Baltics. © Viršelio iliustracija ir užrašas ranka, Jon Klassen © Vertimas į lietuvių kalbą, Nijolė Regina Chijenienė, 2016 © Leidykla „Nieko rimto“, 2017 ISBN 978-609-441-437-4
Kelly Barnhill
Iš anglų kalbos vertė Nijolė Regina Chijenienė
Vilnius 2017
Su meile skiriu šią knygą savo pusbroliui, nuotykių ir fantazijų bendrui, pirmajam geriausiam draugui Džeikui Sandbergui
1 Dvyniai
Kartą gyveno du broliai, tokie panašūs vienas į kitą, kaip tu panašus į savo atspindį veidrodyje. Tokios pat akys, tokios pat rankos, toks pat balsas ir toks pat nepasotinamas smalsumas. Ir nors visų įsitikinimu vienas iš jų buvo greitesnis, gudresnis ir šaunesnis už kitą, niekas negalėjo brolių atskirti. Ir net jeigu kam pasirodydavo, kad atskiria, dažniausiai apsirikdavo. – Kuris iš jų nubalnota nosim? – klausdavo žmonės. – Kuris taip įžūliai šaiposi? – Nedas, – sakė vieni. – Tamas, – tvirtino kiti. Ir niekaip negalėjo nuspręsti. Bet vienas iš dvynių tikrai buvo geresnis. Tai nekėlė abejonių. – Meldžiamieji, – netekę kantrybės aimanuodavo kaimynai, – pastovėkit ramiai, kad galėtume į jus įsižiūrėti. Tačiau berniukai nepastygo vietoje. Ėjo viesulu klykaudami, krėsdami eibes ir vaipydamiesi. Niekas nepajėgė jų sutramdyti. Taip ir liko neaišku, kuris gi iš jų greitesnis, gudresnis ir šaunesnis. 5
Vieną dieną vaikams šovė į galvą pasidaryti plaustą. Nemačiomis prisirinkę rąstigalių, virvagalių, išmestų baldų lūžgalių ir pagalių, slapta nuo motinos jį susirentė ir gražiai išdailino. Nusprendę, kad jis jau tinkamas plaukti, nuvilko į Didžiąją upę ir, įsitaisę ant jo, susiruošė keliauti į jūrą. Bet, deja, plaustas nebuvo tinkamas plaukti. Netrukus smarki srovė jį išardė, berniukai sukrito į vandenį ir ėmė skęsti. Plačiapetis galiūnas jų tėvas nėrė į upę ir, nors plaukė ne per geriausiai, nusiyrė per srovę prie savo vaikų. Ant kranto susirinko minia žmonių. Jie bijojo upės – bijojo vandenyje gyvenančių dvasių, kurios gali sučiupti neatsargų žmogų ir nusitraukti į tamsų dugno dumblą. Nė vienas nepuolė į vandenį padėti vyrui ar skęstantiems jo vaikams, tik šūkavo patarimus nuo kranto. – Kai trauksi juos, žiūrėk, nepanardink galvų! – šaukė viena moteris išsigandusiam tėvui. – O jeigu tik vieną valiosi ištraukti, – antrino jai vyriškis, – tai žiūrėk, kad išgelbėtum tą, kurį reikia. Srovė išskyrė broliukus. Tėvas nepajėgė išgelbėti abiejų. Jis pyko ir keikė save, bet kai priplaukė vieną iš dvynių, kitas jau buvo toli nuneštas srovės ir dingęs iš akių. Vėliau tą dieną upė išmetė jį ant kranto, išbrinkusį ir persikreipusiu iš siaubo veideliu. Apspitę mažą negyvą kūnelį žmonės lingavo galvas. – Taip ir žinojom, kad jis juos supainios, – sakė jie. – Jis išgelbėjo ne tą. Ne tą, kurį reikėjo.
2 Smaila adata ir siūlų sruoga
Berniukas, kurio nereikėjo gelbėti, buvo vos gyvas. Jis prisirijo tiek dumblino upės vandens, kad net pilvas išsipūtė. Nuo vandens svorio subliūško plaučiai – jie šliurpė, švilpė ir nelaikė oro. Švelniai paguldęs sūnų ant žemės, tėvas suėmė jam smakrą ir pražiodė. Apžiojęs vaiko burną, pūstelėjo į plaučius oro, paskui dar ir dar. – Nebijok, – šnibždėjo jis. – Nebijok. Bet niekas nebūtų supratęs, ar jis kalba su berniuku, ar su savimi. Sūnus nekvėpavo. – Nagi, Neduk, – meldė tėvas. – Mano mielas mažyli. Pabusk dėl tėčio. Atmerk akutes. Bet vaikas neatsimerkė. Pagaliau, dar po kelių į burną įpūstų oro gurkšnių, Nedas žioptelėjo. Jis užsikosėjo ir upės vanduo protrūkiais ėmė lietis lauk. Lūpos buvo pamėlusios, oda balta kaip kreida. Tėvas suvyniojo sūnų į savo švarką. Nuo kosulio Nedo kūnelis kratyte kratėsi. – Jūra, Tamai, – dūsavo jis. – J...j...jūra... 7
Jį visą purtė drebulys, dantys kaleno ir barškėjo. Tėvas paėmė karščiuojantį vaiką ant rankų ir nunešė namo. Kai jiedu pasiekė namus, sūnus jau buvo netekęs sąmonės ir tėvas nebegalėjo jo pažadinti. Prie upės likusi saujelė kaimo vyrų ir moterų tylomis ėjo tuščia pakrante ieškodami nuskendusio dvynio kūno. Berniuko motina laukė sėdėdama ant uolos – išsitempusi kaip styga, o pirštai vis čiuopia suknelės audinį, čia sugniaužia saujon, čia vėl paleidžia. Jos akys žvelgė į niekur. Ji turėjo vardą, bet niekas jos tuo vardu nevadino. Vaikai šaukdavo ją Mama, vyras – Žmona, visi kiti – Sese Ragana. Tai buvo galių turinti moteris, vienodai mylima ir nemėgstama, bet visų gerbiama. „Kas iš tų kerų, – murmėjo žmonės vienas kitam, nešdami skenduolį ant rankų, – ničnieko. Net savo vaikų neišgelbsti. Tai kam, po galais, jai tie kerai?“ Sesė Ragana laikė paslėpusi kerus – tokius senybinius ir stiprius, kad visi žinojo, jog prisilietęs prie jų kristum negyvas, – bet pati negalėjo jais naudotis. Jos kerai galėjo būti naudojami tik kitiems padėti. (Taip žmonės manė ir Sesė Ragana leido jiems taip manyti. Jų apsirikta tik dėl vieno žodžio. Ne „galėjo“, bet „turėjo“. Kerai turėjo būti naudojami tiktai kitiems padėti. Tie jos kerai buvo pavojingi. Jų įsikišimas nepraeina be pėdsakų.) – Kvailystė, – kalbėjo žmonės. – Tuščias daiktas. Bet kai kurie, prisimindami, kaip tie kerai buvo jiems padėję – išgydę ligą, išgelbėję derlių, stebuklingai sugrąžinę 8
dingusius vaikus, – iki šiol jautėsi dėkingi ir, prisidengdami burnas ranka, sielvartingai rypavo: – Vargšė Sesė Ragana. Vargšė, oi vargšė. Ir gailestis suspausdavo jiems širdį. Vos vos. Berniuko motina girdėjo murmesius, bet neatsiliepė. Žmonės visada galvoja tai, kas jiems patinka, ir dažniausiai klysta. Nieko naujo. Pagaliau, kai dienos šviesa prigeso ir saulės spinduliai jau krito įžulniai, skenduoliukas buvo parneštas motinai. Ši susmuko ant kelių. – Sese Ragana, – tarė viena pagyvenusi moteriškė. Tai buvo ponia Tiuan, jauniausia Vyresniųjų tarybos narė. Valdinga, griežta ir, kas be ko, nemėgstanti raganos, moteriškė susigraudino, žvelgdama į mirusį jos vaiką. Jos akys paplūdo ašaromis, o balsas pakimo. – Aš tuoj atnešiu paklodę. Suvyniosime jį ir atsargiai paguldysime. – Ne, dėkui, – atsakė Sesė Ragana. Jai jau niekas nepadės. Tik ne dabar. Apglėbusi sūnų ir pasidėjusi jo galvą ant peties, ji nusisuko ir, lydima kaimynų žvilgsnių, patraukė su vaiku namo – jau paskutinį kartą. Namus rado apgaubtus tylos ir liūdesio. Jos vyras gulėjo ant grindų prie lovos, kietai įmigęs, nerimo ir sielvarto išsekintas. Nedas, išgelbėtasis vaikas, sunkiai švokštė. Plaučiuose buvo prisirinkę dumblino vandens. Didžioji upė kunkuliavo ir putojo jame reikalaudama savo aukos – berniuko, kuris turėjo nuskęsti. Maža buvo vilties, kad vaikas išgyvens iki ryto. Nebent kas nors jam padėtų. 9
– O, ne, – sudejavo Sesė Ragana. – To tikrai nebus. Mano mažasis Nedas gyvens. Nuskubėjusi prie savo siuvinių krepšelio, išsirinko ritę stiprių juodų siūlų. Paskui išsitraukusi smailiausią adatą tol brūžavo į galąstuvą, kol išaštrino taip, kad vos palietus smaigalį iš piršto ištryško mažulytis lašelis ryškiai raudono kraujo. Metusi galąstuvą ji įsikišo pirštą į burną ir nučiulpė kraują. Užsimerkusi tarsi kažką nusprendė. Neturi. O ne negali. Name girgždėjo sijos, traškėjo gegnės, pro grindų plyšius skverbėsi bjaurūs dūmai. Visas namas dvokė kerais – siera, pelenais, degėsiais. Ji žinojo, kad kerai pabudę, klausosi ir yra alkani. Jie nori išeiti lauk. – Pasilikit, kur esat, – subarė juos Sesė Ragana. – Apsieisiu ir be jūsų. Kerai – tie nelabieji persenos – iš pradžių nesakė nieko. Uždengti molinėje puodynėje, jie buvo saugomi Sesės Raganos rūsio dirbtuvėje – sausoje smėlėtoje patalpoje, į kurią galėjai patekti tik pro slaptą pakeliamąjį dangtį, užklotą kilimu. Siūbuojanti kerų puodynė ant lentynos bumbsėjo į sieną. „Be mūsų neišsiversi.“ Garsiai jie to nesakė, bet Sesė Ragana vis tiek girdėjo. „Ei tu, sena bambekle, gana įsakinėti. Išleisk mus. Mes norime padėti.“ – Aš nejuokauju, – atkirto ji, nors balsas skambėjo nebe taip tvirtai kaip anksčiau. – Pati susitvarkysiu. O jūs tik viską sujauksit. 10
1
Dvyniai
5
2
Smaila adata ir siūlų sruoga 7
3
Akmenys
4
Ne tas berniukas
5
Ainė
6
Karalienės apsilankymas
7
Molinė puodynė
8
Akmenys
9
14 16
KALĖJIME
198
30
DŪMAI
31
PLAUSTAS
210
32
AKMENYS
219
200
33 VĖL KAIME
18
221
34
NUOBIRYNAS
35
KERAI DAŽNIAUSIAI PAKLŪSTA 239
48
36
Pavojingi. Nepraeina be pėdsakų 51
SESĖS RAGANOS EGZEKUCIJA 246
37
„DABAR“
38
AKMENYS NUSTOJA LAUKTI
26
38
10
Plėšikų karaliaus duktė
11
Stebėk girią
67
12
Ainės planas
73
13
Spąstuose
14
Nedo sprendimas
15
Nedas iškeliauja
16
Laukymė
17
Karulys
18
Akmenys
19
Skylė maiše
61
226
253
39 VISIŠKAI ARTI
81 86 93
100 105 115
20 Tarpeklis 21
29
127
Nelaimingas susitikimas su karaliene 140
22 Vilkas
153
23
Sapnas
161
24
Mergaitė
25
Karalius už kalnų
26
Pasirinkimas
27
Dingęs plėšikas
28
KĄ AINĖ PAMATĖ
164 183 189 191
175
266
40
AKMENYS APSISPRENDŽIA
41
„SKELBIU PAVOJŲ!“ 278
42
KARALIUS OTAS
43
KARULYS
44
MIRUSIEJI IR IŠĖJUSIEJI
45
NEDAS KAI KĄ SUMANO
46
KARALIAUS OTO KARIUOMENĖ 300
47
PASKUTINIS KALBANČIŲJŲ AKMENŲ ŽYGIS 304
48
AINĖ IR VILKAS
49
ANT MILŽINŲ PEČIŲ
50
JAU
51
AINĖS SUGRĮŽIMAS
52
JŪRA! JŪRA!
133
255
272
280
282
310 314
323
338
286
334
298
Miestelyje gyvena Sesė Ragana, kuri prižiūri galingus kerus ir gydo žmones. Deja, kerais naudotis savo reikmėms ji negali. Ar bent jau neturi. Tačiau kas nesigriebtų kerų, kad išgelbėtų savo vaiką? Už užburto miško gyvena Ainė, kuri trokšta, kad jos tėtis nustotų plėšikauti ir jie galėtų gyventi kaip anksčiau. Ainė netiki kerais ir norėtų, kad pasaulyje jų nebūtų visai. Tačiau jos tėtis – Plėšikų Karalius – turi kitų planų... Šioje daug literatūrinių apdovanojimų susilaukusioje ir skaitytojus sužavėjusioje knygoje kalba akmenys, galima susidraugauti su vilku, o kerai turi savo valią – ne bet kas gali juos suvaldyti. Amerikiečių autorė Kelly Barnhill klasikinius pasakų elementus meistriškai pina į nepamirštamą istoriją apie gėrį ir blogį, meilę ir neapykantą, žodžiuose slypinčią galią, burtus ir, žinoma, draugystę.
Redaktorė Mimoza Kligienė Korektorė Goda Baranauskaitė Maketavo Miglė Dilytė Tiražas 2000 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius
– Ne tas berniukas, – sušnibždėjo motina rupiu ir sausu lyg smėlis balsu. Ir užsikosėjo. – Ne tas berniukas išgelbės tau gyvybę, o tu išgelbėsi jo. Ir vilkas... – ji užspringo ir sudrebėjo. Bet ką tas vilkas turėjo padaryti su berniukais (tais, ne tais ar dar kokiais), Ainės motina taip ir nepasakė. Miestelio ragana augina du sūnus. Abu – kaip vandens lašai, tik vienas truputėlį geresnis. Protingesnis. Šaunesnis. Kai dvynių plaustas nuskęsta, išsigelbsti tik vienas. Visas miestelis nusprendžia, kad išgyveno ne tas. Ne tas, kuris galėtų paveldėti motinos kerus. Ne tas, kuris apskritai galėtų kažką nuveikti. Už miestelio plyti nepereinama giria, pilna pavojų ir paslapčių. Sako, ji užkerėta nuo neatmenamų laikų. Sako, už jos baigiasi pasaulis. Tačiau už girios gyvena Ainė – drąsi mergaitė ir sumani medžiotoja. Jos mama jūreivė, o tėtis – Plėšikų Karalius. Tik Ainei niekaip iš galvos neišeina mamos pranašystė... Būtų keista, jei Plėšikų Karaliui nerūpėtų raganos kerai. Būtų dar keisčiau, jei jos netikėlis sūnus gebėtų juos apsaugoti. O kai visų šių veikėjų takai susikirs, prasidės neįtikėtina istorija, pilna galingų kerų, senovinių paslapčių, tikros drąsos ir jėgos, kuri slypi žodžiuose. Juk žodžiai – galingiausia iš visų kerų rūšių. Jie kuria istorijas, kurios įtraukia ir kurių neįmanoma pamiršti. Tokias kaip ši.
ISBN 978-609-441-437-4