ga ny ik tyv rak e Int
su
le mÄ— gra pro
o s Ä— s n k i o
i el
i
P l ke
Rainiuko Pikselio kelionÄ—s po Lietuvos miestus
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).
ISBN 978-609-441-480-0
© Tekstas, Gintaras Kaltenis, 2018 © Iliustracijos, Marius Zavadskis, 2018 © Interaktyvios užduotys, Lina Eitmantytė-Valužienė, 2018 © Programavimas, Vykintas Valužis, 2018 © Leidykla „Nieko rimto“, 2018
Gintaras Kaltenis
Rainiuko Pikselio kelionÄ—s po Lietuvos miestus
Iliustravo Marius Zavadskis
Vilnius 2018
ieną kartą, ne taip seniai (šiais metais) ir ne taip toli (nei pakrašty, nei vidury), už devynių posūkių ir devynių kūdrų Užkūdrės miestelyje gyveno Petrų šeima: tėtis Petras, mama Petrienė, sūnaitėlis Petriukas ir močiutė Pronė (visi iš P raidės). Dar jie turėjo kačiuką, paprastą lietuvišką rainiuką: ne tik labai mielą ir pūkuotą, bet ir gudrų, išradingą, sumanų (tiesiog „išmanųjį“). Katinėlio ir akys buvo ypatingos: viena žalia, kita geltona – naktį pakreipta galva atrodydavo kaip šviesoforas... Tik be draudžiamosios raudonos... Jos, tos katinėlio akys, iš toli žibėdavo kaip du dideli spalvoti taškai, todėl jį pavadino Pikseliu (iš P raidės – kaip visų šeimos vardų). Nors Petriukas turėjo daug draugų, tačiau geriausias – katinėlis Pikselis. Jie buvo neišskiriami – kartu karstydavosi po medžius, lakstydavo po pievas ir miškus, maudydavosi ežere, važinėdavo dviračiu (pedalus mindavo ir vairą laikydavo Petriukas, o Pikselis stengdavosi nenukristi). Dažnai kartu eidavo ir į mokyklą; tiesa, katinėlis pamokas praleisdavo Petriuko kuprinėje – kad nepamatytų mokytoja. Bet kiek daug visko išmoko! Gal net daugiau negu Petriukas...
5
6
Šiaip viskas klostėsi gerai ir laimingai, bet, pasibaigus mokslo metams, Petriukas su klase susiruošė vykti į ekskursiją. Katinėlio Pikselio širdutė ėmė neramiai dunksėti. Jis žinojo, kad draugas ir jį pasiimtų, tačiau, matyt, tikrai tikrai negali... Anksti ryte, susimetęs kelis sumuštinius, obuolį ir fotoaparačiuką, Petriukas skubiai atsisveikino su Pikseliu ir įšoko į autobusiuką, jau laukiantį prie mokyklos su mokytojais ir mokiniais. Autobusiukas suburzgė ir išnyko dulkių debesyje. Petriuko tėvai išskubėjo į darbus, o katinėlis liko su močiute Prone. Norėdama tik gero, ji liepė Pikseliui valgyti manų košę ir neleido išdykauti su siūlų kamuoliu. Tai čia, sakykite, gyvenimas? Praėjus dviem ilgiems pusvalandžiams, katulis ėmė nerimauti – kurgi Petriukas? Kaip jam sekasi? Ar viskas gerai? Kaipgi jis be draugo? Tad netrukus Pikselis apsisprendė – palakęs pieno, letenėle nusiprausęs snukutį, prasikrapštęs ausis ir dvispalves akis, patraukė į tą pusę, kur nurūko mokyklos autobusiukas. Vengdamas žmonių ir mašinų, sėlindamas nuo namo kampo iki krūmo, nuo krūmo iki šiukšlių dėžės (kad niekas nepagautų ir negrąžintų namo), Pikseliukas atėjo prie miestelio parduotuvės.
Šalia stovėjo didelis vilkikas su priekaba. Katinėlis apsidairė, įsikerėplino į automobilio krovinių skyrių ir pasislėpė už dėžių. Netrukus sunkvežimis suriaumojo kaip alkanas žvėris ir pajudėjo.
Ne taip ir trumpai riedėjo vilkikas... Pikselis spėjo ir nusnausti, ir prisiminti mokykloje matytas ir skaitytas kelionių nuotykių knygas (jam teko pabūti ir bibliotekoje, tik, žinoma, Petriuko portfelyje): „Aplink Žemę per 80 dienų“, „Robinzonas Kruzas“, „20 000 mylių po vandeniu“ ir net „Kelionė į Mėnulį“. Vairuotojui stabtelėjus, išgirdęs šurmuliuojančius žmones ir supratęs esantis kažkokiame mieste, kačiukas tyliai sumiaukė „Bus kaip bus“ ir iššoko iš priekabos. Švietė ryški saulė, dangumi plaukė pūkų debesys... Didžiule sankryža be paliovos į visas keturias puses zujo mašinos (bet nė vieno traktoriaus ar kombaino!) ir skubėjo minios žmonių. Visi keistai apsitaisę. Iš kur jų tiek? O namų didumas! Tokių Užkūdrėje niekas nėra matęs! Nematyta negirdėta... Bet k u r g i P e t r i u k a s ?
7
8
– Laabas! – netikėtai išgirdo Pikselis ir krūptelėjęs atsisuko. Priešais tupėjo... jo nuotrauka: toks pats rainas katinėlis. „Ooo! Bet ne, ne visai toks pats: abi jo akys žalios... Vadinasi, tai ne aš“, – geriau įsižiūrėjęs, pagalvojo Pikseliukas. – Gal matei Petriuką? – išdrįso paklausti savo „broliuko dvynuko“. – Kokį Petriuką? Šitiek žmonių! O kiek jų dar atvažiuoja į ekskursijas! Velniukai... – Ekskursija! Petriukas ekskursijoje! Padėk jį surasti! Matau, esi išmanus... – saldžialiežuvavo Užkūdrės katinukas. – Mh, na gerai... jei taip sakai! Kaip nepadėsi kopijos draugui... Beje, leiskite prisistatyti: aš vardu Vekselis, katinauju (dirbu katinu) Notarų biure Nr. 666. Jie mane šeria ir glosto... O aš murkiu. – O aš Pikselis iš Užkūdrės, – sumušė letenėlėmis kačiukai. Ir tapo draugais!
Taigi, rainiukai patraukė gatve. Bet ėjo šaligatviais, kaip pamokė miestietis Vekselis, laikydamiesi arčiau pastatų – kitaip sumindys žmonės. Netrukus prieš juos atsivėrė didingas vaizdas – plati aikštė, didžiulis pastatas su skulptūromis ir kolonomis, bokštasvarpinė su laikrodžiu. Kaip tik ėmė mušti valandas. – Čia tai bent! – nesusilaikė Pikselis. – Tai Lietuvos širdis, – sumurkė Vekselis, – juk žinai, kad Vilnius – meilės ir pasakų miestas? – Vilnius? Mes Vilniuje? – sukniaukė Pikselis. – Tiek daug apie jį girdėjau per pamokas, bet neįsivaizdavau, kad jis... kad jis... toks! – Per pamokas? Tu lankei mokyklą? – baisiausiai nustebo Vekselis. – Pirmą kartą girdžiu, kad katinai į mokyklą vaikšč... – Ne tiek lankiau, kiek Petriuko kuprinėj tupėjau, – atmurkė Pikselis, – bet pradinį išsilavinimą turiu... – Tada turėtum, Piksiau, žinoti, kad štai priekyje – arkikatedra, už jos – Valdovų rūmai, Gedimino paminklas, varpinė... – Veksiau, žinau tiek, kiek per pamokas girdėjau: Vilnius – Lietuvos sostinė. Vilnių įkūrė Geležinis Vilkas, vėliau jį išreklamavo Lietuvos valdovas Gediminas... Savo laiške Vokietijos miestų Liubeko, Zundo, Bremeno, Magdeburgo, Kelno piliečiams 1323 m. sausio 25 d. jis pirmą kartą paminėjo Vilnių, nuo tada ir skaičiuojamas miesto amžius. O pavadinimas kilo nuo Vilnios
9
10
(vilnis, banga) upės vardo. Nuo šio žodžio kilo ir antras Neries vardas – Vilija. – Oho... Neblogai, kolega, – murktelėjo Vekselis, – tiesa, mūsų Notarų biure apie tas legendas – niekas nė mur mur... Bet, prisipažinsiu, domiuosi savo miesto istorija, kartais katėms iš periferijos (sakant lietuviškai – iš kaimo) laisvalaikiu vedu ekskursijas... – Ekskursijos! Nepamiršk, ieškome Petriuko... Iš kaimo? Na ir kas? Kuo miestiečiai geresni? Lapnojate mūsų ekologines peles ir pieną! – Gerai, gerai, neįsižeisk! Valgome... ir pieną... Taigi, legendos: Geležinis Vilkas kartą... – Leisk man papasakoti: valdovas Gediminas iš senosios sostinės Trakų traukė medžioti ir atklydo į nepaprastą vietą – kalvos, slėniai, upių santaka... Nukovęs milžinišką taurą (tais senais laikais buvo toks taurus gyvūnas), pavargęs valdovas užsnūdo didelio kalno papėdėje... Tas kalnas iki šiol vadinamas Tauro kalnu. Ir susapnavo Gediminas pranašišką sapną: vilkas – ne paprastas, o geležinis – užšokęs ant kalvos staugė taip, kaip galėtų staugti koks tūkstantis vilkų... Na, nepasakosiu smulkiai, legendą tikrai žino kone visi. Taigi pabudęs Gediminas paprašė vyriausiojo žynio – krivio krivaičio Lizdeikos – sapną išaiškinti. O šis bylojo: reiksią šioje vietoje miestą, naująją Lietuvos sostinę, statyti, ir ji bus tokia žymi, kad garsas apie ją sklis kaip tūkstančių vilkų kauksmas...
– Teisingai! Bravo! Tik šiandien Vilniuje girdėti vien geležinių mašinų kauksmas... Katinai vis pakalba: jei bent iš Senamiesčio išvarytų mašinas – liktų tik dviratukai, paspirtukai ir žirgų traukiamos karietos... Katinams – nemokamai. O ar žinai, Piksiau, kas išties yra tas Geležinis Vilkas? – Žinau, žinau! Legenda ir pasakos! Gyvenime taip nebūna! – Kalbi, Piksiau, kaip prastas, siauro istorinio mąstymo notaro padėjėjas! Beje, jį neseniai atleido... Kiekvienoje legendoje, kiekvienoje pasakoje yra dalelė tiesos! – Sakai, Geležinis Vilkas tikrai buvo? – Aha. Legendos nemeluoja... O jo vaikai yra lietuvių skalikai! Geriausi skalikai pasaulyje! – Tada žinau – mūsų kunigaikščiai ir bajorai juos visada vesdavosi medžioti! Ir mūsų miestelyje keli yra... Ne, ne kunigaikščiai, o skalikai. Mūsų, kačiukų, jie neskriaudžia! Nes voljeruose (tai yra aptvaruose) uždaryti...
12
– Pikseliuk, bendraudamas su manimi, pamažu įgysi ir istorinį išsilavinimą... Sereikiškių parke, prie pat Gedimino kalno, mes, vilniečiai, pastatėme skulptūrėlę skalikams – Geležinio Vilko vaikams. O apie Lizdeiką istoriją-legendą girdėjai? – Juk jis iš tos pačios legendos apie Vilnių... – Ne visai... Jį rado medyje! – Taip taip! Pasakoju kaip per pamoką: kartą, medžiodamas šimtametėje girioje, didysis kunigaikštis išgirdo vaiko verksmą... Apsižvalgė – nieko. Gal pasigirdo? Bet ne – aiškiai verkia... vidury didgirės! Pakėlė galvą kunigaikštis, žiū: aukščiausio ąžuolo viršūnėje erelio lizdas, o jame – kūdikio kraitelė. Liepė nukelti. Ir pats kunigaikštis nulipo nuo žirgo, paėmė kūdikį į rankas. Vaikas iškart nustojo verkti, ėmė juoktis. Suskambėjo visa giria! Prašvito ir rūstus susirūpinusio kunigaikščio veidas – įvykis išties nepaprastas: ąžuolas, erelio lizdas, verkiantis vaikas... Gal tai koks dangaus ženklas? Sušaukė valdovas krivių krivaičius ir liepė šį ženklą išaiškinti. Jie būrė iš vėjo, iš šventojo aukuro pelenų... iš kavos tirščių... – Stop, stop! Nebuvo tais laikais kavos! – užkniaukė ant visos Katedros aikštės Vekselis. – Įsismaginai... su tais burtais... – Tai buvo gilių kava, – mėgino išsisukti Pikselis, – ąžuolų girioje netrūko... – Aa, gerai, pasakok toliau, tik ramiau – nereikia burtų, šiurpuliukai per kailiuką bėgioja. Iki pat uodegos galiuko...
– Kaip buvo, taip ir pasakoju! Beveik pats mačiau, – kone supyko Užkūdrės katinėlis. – Taigi, kriviai liepė, tai yra rekomendavo, tą vaiką į kunigaikščio rūmus nugabenti, sakė, pravers... Jis esąs Dievo ženklas. Patikėk, Vekseli – jis, tas vaikis, kunigaikščio neapvylė – užaugęs tapo vyriausiuoju žyniu. – Taaaip, o tą vietovę pavadino Verkiais, kad vaikis verkė, o jį patį Lizdeika – kad lizde rado. Lietuvos metraštyje yra rašoma (jį dažnai paskaitinėju), kad iš to Lizdeikos kilo labai žymios giminės – Narbutai, Radvilos ir kitos... – Tataigi, ir Barbora Radvilaitė! Rai rai! – Valdovas Žygimantas Augustas ją taip įsimylėjo, kad... – …kad ji tapo Lenkijos-Lietuvos valstybės karaliene? Ar tai Lizdeikos burtai? – Nežinau dėl burtų, bet Žygimantas Augustas Vilnių pavertė miestu perlu. Prisikvietė italų architektų, vokiečių statybininkų, mokslininkų humanistų. Renesanso (Atgimimo) stiliaus Valdovų rūmai buvo gražiausi beveik visame pasaulyje... Prabanga ir elegancija. Meno dirbinių kolekcijos, didžiulė biblioteka, gobelenai, prabangūs paveikslai, auksas, brangakmeniai, papuošalai. Ir pats Vilnius išaugo ir išgražėjo. Tai žino daugelis, brangus Pikseli, bet ar esi girdėjęs apie Vilniaus basiliską? – Ne, mokytoja nieko nepasakojo... Bazilikas... Prieskonis? Savo šiltnamyje tokio neauginame... Krap... ai, mėtos, čiobre... liai...
13
– Ak, tiesa, tu – iš kaimo, tai tau visur tik žemės gėrybės vaidenasi! Basiliskas – drakonas siaubūnas, ne prieskonis! – O Užkūdrė – miestelis, ne kaimas!.. – Gerai, atidžiai klausyk, „miesteli“ mielas: po rusų kazokų antpuolių gražusis mūsų miestas buvo apgriautas ir degė net septyniolika dienų. Gyventojai išžudyti, turtai išplėšti. Po karo netvarkingi miestiečiai šiukšles ir pamazgas ėmė pilti kur pakliuvo. Miestas pradėjo dvokti. Nebeliko nei prabangos, nei elegancijos... Vienoje tokioje šiukšlių ir pamazgų krūvoje, įsikišus juodosioms jėgoms, iš gaidžio kiaušinio išsirito pabaisa – slibinas, gaidžio ir driežo hibridas. – Ką, ką? Čia jau tikrai pasakas miauki, net močiutė Pronė tokios nęsamonės nesugalvotų... – Nori tikėk, nori netikėk, bet tas baisa pabaisa apsigyveno bastėjos griuvėsių požemiuose. Jis buvo kelių metrų ilgio, alsavo ugnimi, o aukas žudydavo žvilgsniu – pasižiūri kreivai, ir nelaimėlis iškart krinta negyvas. Basiliskas jį tuoj nusitempia į požemius... Tik smarvė neapsakoma lieka... Siaubas, sakau tau! – Rai rai, kažką girdėjau apie tokį žvilgsnį... Petriukas prieš matematikos kontrolinį tą patį apie mokytoją sakydavo... Ir dar apie dūsavimą... telefone. – Juokis, juokis, netikėk! O Lietuvos valdovas Žygimantas Augustas tikėjo: jam taip įgriso gyventojų skundai, kad liepė
drąsiausiems šalies medžiotojams įsibrauti į požemius ir pabaisai mėtyti nuodų ryšulėlius su džiovintomis rūtomis – jų net ir genetiškai mutavę slibinai bijo labiausiai. Bet svarbiausia – niekas tikrai nežino, ar žuvo tas pabaisa, ar vėl laukia kokio karo ar netvarkos. O Vilniaus studentai fizikai... – ...basiliską įrašė į Raudonąją knygą? – Jie kiekvieną pavasarį su Dinu Zauru, kuris vaizduoja basiliską, iš Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto, esančio Saulėtekyje, per visą miestą keliauja į Senamiestį norėdami pagąsdinti lituanistes – lietuvių kalbos specialistes... – Oi, kiek tų legendų... Iš tikrųjų miestas legendomis apipintas. – Tai čia tik pradžia! Dažnai katėms ekskursantėms dar pasakoju apie Perkūno žinyčią, apie Šventaragio slėnį, apie magą Tvardauską, Barboros šmėklą, apie... – Palauk, palauk, man jau galva supasi... Reikia pertraukėlės... Ir Petriuko niekur nematau, – nuliūdo Pikselis, net ūsai jam nulinko. – Rasime tą tavo Petriuką, kur jis gali dingti. Štai žiūrėk, – iš dailios kuprinytės Vekselis išsitraukė ritinėlį žemėlapių, – čia sužymėjau įdomiausias ir dažniausiai lankomas Vilniaus vietas. Apibėgame jas, Petriuką neabejotinai rasime...
pio
g.
Užupio
Šv. Bru
nono
Bonifa
co g.
u Pa
g.
Vi Maironio g. Ma
ln
g.
ia a Vol
no
g. La
tų ra
. lo g
rna
ko
Bo
g.
kš t
og
.
Šv. M
g.
yko
Be
itės
Pilies g.
Didžioji g
. es g
.
.
.J Šv
š ko s g
Pili
ta
te
rd i
dvila
nų
g.
g.
B . Ra
Kosciu
16
nio
ia
Li
Vi
i ro
ln
on g.
N e ri s
o
G
S ka p o
ia
g.
nų
us
iko
ič
g.
g.
oto
g.
Ign
g. iaus
Lie jyk los g.
Labdarių g.
Totorių g.
Vi l n
ių
g.
Odminų g.
To
r to
Šv.
Ti l
g.
ų Trak
to
g.
Ged
imin
ev
ių
min
uc
or
g.
s-
t To
ų
ko
o pr .
uo
Do
g.
St
či
og Ti l t
L.
los g.
ilų
g.
ie
io
Vo k
ra g
.
nta
Liejyk
dv
.
g.
g. Šve
Ra
to g
no
kio
site
.
Jo
vs
ver Uni
no g
Šv.
ble
gio g.
ru
g.
Šventara
T. V
Gao
vilnius Lietuvos sostinė ir didžiausias Lietuvos miestas, įsikūręs šalies pietryčiuose, Vilnios ir Neries santakoje. Gyventojų – 533 619 (2017 m.).
Pirmą kartą paminėtas valdovo Gedimino 1323 metų laiške Vokietijos miestų piliečiams
Gedimino pilies bokštas – šiandieninio Vilniaus simbolis. Kadaise čia – ant Gedimino kalno – stovėjo Aukštutinė pilis, tačiau, bėgant metams, apgriuvo. Gedimino pilies bokšte plevėsuoja trispalvė – mūsų laisvės simbolis. O kai aš užaugsiu, tai narsiai kariausiu, Gedimino pily trispalvę iškelsiu, taip dainuodavo mūsų tėvai, ir jų svajonė išsipildė. Valdovų rūmai – mūsų valstybingumo simbolis, dalis Žemutinės pilies. Rūmai labiausiai suklestėjo valdant Žygimantui Augustui. Visai šalia Valdovų rūmų buvo Radvilų rūmai. Ne vienas yra girdėjęs apie Lietuvos-Lenkijos valstybės karalienę Barborą Radvilaitę ir jų meilės istoriją.
17
Vilniaus Šv. Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedra bazilika. Karaliaus Mindaugo laikais čia stovėjo dievo Perkūno šventykla. Jogailai 1387 metais ją nugriovus, čia pastatyta arkikatedra bazilika. Ji yra klasicistinio architektūros stiliaus, rekonstruota pagal žymaus lietuvių architekto Lauryno Stuokos-Gucevičiaus projektą. Katedros požemiuose palaidotas Vytautas Didysis su žmona Ona (jie iki šiol nerasti), Barbora Radvilaitė (rasta po 380 metų), kiti Lietuvos valdovai.
18
Stebuklingoji plytelė. Šaligatvio plytelę „Stebuklas“ sukūrė architektas Gytenis Umbrasas, ji yra įdėta tarp kitų plytelių, išklotų tarp arkikatedros ir varpinės bokšto. Jei atsistosi ant jos, stipriai užsimerksi, sugalvosi norą ir triskart apsisuksi – noras būtinai išsipildys. Patikrinta! Stebuklingoji plytelė yra dalyvavusi ir pasaulinėje pasiekimų parodoje Expo 2010 Kinijos mieste Šanchajuje. Sako, kinai ir parodos lankytojai prirašė du vagonus norų! Įdomu, ar jie išsipildė? Šv. Onos bažnyčia – viena gražiausių barokinių Vilniaus bažnyčių. Pastatyta 1500 metais. Apie ją sukurta daugiau nei šimtas legendų, pasakojimų, keistų ir paslaptingų atsitikimų. O įdomiausia ir garsiausia – apie Prancūzijos imperatorių Napoleoną Bonapartą: esą jis taip susižavėjęs bažnyčios grožiu, kad norėjęs ją išsigabenti į Paryžių... ant delno. Tačiau delnas per mažas, tad šventovė taip ir liko mums... Vilniaus bastėja. Puikiai restauruota bastėja (dabar čia – muziejus) yra šalia Subačiaus vartų – ir jie, ir bastėja yra dalis
Vilniaus gynybinės sienos, ją pastatė miestiečiai 1503 metais. Bastėja – tvirtovė, skirta atmušti priešo norą miestą pulti. Yra duomenų, kad kažkur giliai jos požemiuose iki šiol gyvena minėtas basiliskas. Gal jo vardas kilęs nuo žodžio bastėja? Aušros vartai. Kaip ir Subačiaus vartai, jie taip pat yra dalis tos gynybinės sienos. Plačiai žinomi pasaulyje kaip Vilniaus religinio turizmo objektas – ypač garsėja Švč. Mergelės Marijos paveikslu, turinčiu stebuklingųjų galių. Jis – vienintelis, kuriame Marija vaizduojama be kūdikėlio... Istorijos tyrėjai mano, kad, Žygimantui Augustui užsakius, jame pavaizduota Barbora Radvilaitė, netekusi kūdikio. Paveikslas, manoma, yra nupieštas ant ąžuolinių lentų iš Dubingių piliavietės. Literatų gatvė. Seniau šioje Senamiesčio gatvelėje gyvavo daug knygynėlių, gyveno nemaža rašytojų, net plačiai žinomas Adomas Mickevičius (jį savinasi net trys tautos: mes, lietuviai, lenkai ir gudai (baltarusiai). Jis pats save laikė lietuviu... Prieš kelerius metus grupelei menininkų kilo mintis Lietuvos rašytojus įžymybes įamžinti meniniais dirbinukais ant šios gatvės pastatų sienos. Dabar tų dirbinių yra daugiau negu šimtas. Pagrindinė sąlyga ten patekti: literatas turi būti susijęs su Lietuva, o meninio kūrinuko dydis – ne didesnis nei 33,3 × 33,3 cm. Dabar ši paroda-ekspozicija įtraukta į visų Vilniaus ekskursijų planus, mielai lankoma turistų, miesto svečių ir vilniečių.
19
„Daktaras Aiskauda“. Pačiame buvusio žydų geto centre, Mėsinių ir Dysnos gatvių sankryžoje, stovi paminklas legendiniam gydytojui Cemachui Šabadui, kuris Vilniuje gyveno maždaug prieš šimtą metų. Gydė vargšus, jais rūpindavosi, tad nenuostabu, kad net du rašytojai jį pasirinko savo pasakų herojaus prototipu; visame pasaulyje žinomos knygos „Daktaras Dolitlis“ ir „Daktaras Aiskauda“. Tiesa, šiose knygutėse jis gydo žvėrelius ir gyvūnėlius: beždžionėlę Čiči, papūgą Karūdą, šunelį Avą, piktąjį piratą Barmalėjų ir kitus... Eime paskaityti? Tikrasis daktaras C. Šabadas buvo žinomas ir kaip visuomenės veikėjas, Vilniaus tarybos narys, yra bendravęs su mokslininku Albertu Einšteinu...
20
TV bokštas – aukščiausiasis pastatas Lietuvoje – siekia 326,4 m. (Palyginimui – aukščiausiasis pasaulio pastatas yra Dubajuje – 163 aukštų, 828 metrų!) Įdomu, kad Vilniaus TV bokštas keičia savo „ūgį“, ir tai priklauso nuo oro temperatūros lauke: kai būna apie +20 laipsnių, 7 cm paauga, o kai temperatūra nukrinta iki –20 laipsnių, 16 cm sumažėja... Matyt, susigūžia nuo šalčio. 165 metrų aukštyje įrengta apžvalgos aikštelė ir kavinė. Tačiau jis mums svarbiausias dėl to, kad jo papėdėje 1991 metų sausio 13 dieną, gindami Lietuvos laisvę nuo sužvėrėjusių sovietinių kareivių, žuvo keturiolika nekaltų žmonių. Juos visada prisiminsime ir pagarbiai minėsime. Lietuvos Respublikos Seimas – pastatytas pačiame Gedimino prospekto gale, buvusio jaunimo stadiono vietoje. Tačiau Seime dirbantys šimtas keturiasdešimt vienas
parlamentaras ir daugybė jų padėjėjų darbo metu nesportuoja – jie priima įstatymus, tvirtina valstybės biudžetą, premjerus, ministrus, skelbia referendumus ir kitus svarbius dalykus. Kas nori būti seimūnas? O kas sportininkas? Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia – vėlyvojo baroko šedevras, viena gražiausių bažnyčių Lietuvoje ir pasaulyje. Ją projektavo garsūs italų architektai, nepagailėję įspūdingos puošybos: freskos, bareljefai, paveikslai, trylika koplyčių daugiau kaip dviem tūkstančiams skulptūrų. Jų akys – kaip gyvos – regis, seka mūsų judėjimą... Tų skulptūrų niekas tiksliai ir nesuskaičiavo. O įeidami į šventovę mindome šios bažnyčios fundatoriaus (rėmėjo) Mykolo Kazimiero Paco antkapį – kaip tik šioje vietoje jis pageidavo būti palaidotas. Įėjus pribloškia erdvė, darna, šviesa ir lengvumas. Nojaus laivą vaizduojantis po bažnyčios kupolu perlais tviskantis sietynas, atrodo, mus perkelia kelis tūkstančius metų atgal. Tyrėjai tvirtina, kad seniau šioje vietoje buvo senovės lietuvių deivės Mildos šventykla. Kačių kavinė. Tokios kavinės mėgstamos visame pasaulyje, o Vilniuje atidaryta netoli Lukiškių aikštės. Lankytojai čia gali, gerdami kavą ar arbatą ir užkandžiaudami, padraugauti su „dirbančiomis“ katėmis: paglostyti ar pakalbinti. O patikusį katinėlį galbūt ir „įsikatinti“ (kaip įsivaikinti)...
21
Ką
įsiminei
kelionėje su Pikseliu po Lietuvos miestus? Atsakyk į klausimus. Nukreipk išmanųjį įrenginį į puslapio iliustracijas ir pasitikrink atsakymus programėlėje „Pikselio kelionės“
153
Kokių miestų šie herbai? Pirmąkart paminėtas
Pirmąkart paminėtas
1323 m.
1361 m.
154
Pirmąkart paminėti
1524 m.
Kuris miestas seniausias? Pirmąkart paminėta
Pirmąkart paminėtas
Pirmąkart paminėta
1252 m.
1503 m.
1261 m.
Pirmąkart paminėti
1440 m.
Miesto gimtadienio metai yra jo pirmasis paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose.
Kur lankytojų laukia burlaivis „Meridianas“?
166
„Meridianas“ – medinis burinis laivas (barkentina). Jo ilgis – 51,7 m, greitis – iki 8 mazgų. Šiuo metu burlaivyje įsikūręs restoranas, šalia jo mėgsta fotografuotis turistai ir miestiečiai. Burlaivį 1948 metais pastatė suomių meistrai. Jis tarnavo kaip mokomasis jūrininkų laivas. Lankėsi Europos ir Afrikos uostuose.
Kaip vadinasi šis statybos stilius, būdingas pamario krašto architektūrai? Tokie pastatai gerai laiko šilumą žiemą, o vasarą yra vėsūs, be to, ilgaamžiai.
167
Šiaulių muziejus, kurio ekspoziciją puikiai papildytų šie paspirtukai
168
Kokio gyvūno skulptūra didžiausia Lietuvoje?
169
Ji pastatyta Šiauliuose prie Talkšos ežero. Jos ilgis – 25 m, aukštis – 6,6 m, svoris – 7 000 kg. Skulptūroje įmontuota plieninė širdis (aukštis – 1,2, plotis – 0,9 m), joje įdėta varinė kapsulė, kurioje išraižytas linkėjimas ateities kartoms. Kūrinio autorius – Vilius Puronas.
Kokio pločio yra siauroji vėžė? Veikiančio istorinio paveldo siaurojo geležinkelio (siauruko) ilgis Lietuvoje – 68,4 km, jo trasa – Panevėžys–Surdegis–Troškūnai–Anykščiai–Rubikiai. Pradėtas tiesti 1891 metais. Panevėžio, Surdegio ir Anykščių geležinkelio stotyse yra muziejai, juose – keli senoviniai siauruko garvežiai, lokomotyvai.
170
Kuo ypatingas Panevėžio lėlių vežimo teatras?
171
Kiekvieną vidurvasarį šio teatro aktoriai išvyksta gastrolių po Lietuvos miestus ir kaimelius. O jų keliavimo būdas – vienintelis ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje!
Kaip susiję arkliai, karietos ir Utenos dailės mokykla?
172
Šis pastatas – seniausias Utenoje. Pastatytas 1835 metais tiesiant arklių pašto kelią Sankt Peterburgas–Kaunas–Varšuva.
Lietuvos didvyriai, kurių atminimo žinutė iškalta Puntuko akmenyje
Antrasis pagal dydį riedulys Lietuvoje stūkso už 6 km į pietus nuo Anykščių. Didvyriams skirtus bareljefus ir jų žodžius per 180 dienų ant Puntuko 1943 metų vidurvasarį iškalė skulptorius Bronius Pundzius.
Interakt y viosios dalies iliustracijos: 156 psl. Napoleono portretas, Andrea Appiani, 1805, Meno istorijos muziejus, Viena. 159 psl. Basiliskas, manuskripto The Aberdeen Bestiary detalė, 12 a., Aberdino universiteto biblioteka. 160 psl. Piešinys konkursui „Kauno pasakos: Daktaras Kripštukas“, Goda Gedminaitė, 1B, 2017, Kauno Juozo Grušo gimnazija. 161 psl. Kauno funikulieriaus stotelė, Kaunas, nuotr. autorė Irma Čižauskaitė. 162 psl. „Pasaka“ („Pilies pasaka“), M. K. Čiurlionis, 1909, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus. 163 psl. Kauno pilies menė, nuotr. autorė Хомелка, CC-BY-SA-3.0. 164 psl. „Vaikystės svajonė“, skulptūrinės kompozicijos dalis, Klaipėda, nuotr. autorė Lina Eitmantytė-Valužienė. 165 psl. „Stebuklingas peliukas“, detalė, Klaipėda, nuotr. autorė Lina Eitmantytė-Valužienė. 166 psl. Burlaivis „Meridianas“, Klaipėda, nuotr. autorius Vykintas Valužis. 167 psl. Fachverko statybos stiliaus pastatas, Klaipėda, nuotr. autorė Lina Eitmantytė-Valužienė.
174
169 psl. „Metalinė lapė“, detalė, Šiauliai, nuotr. autorius Saulius Valužis. 171 psl. Panevėžio Lėlių vežimo teatro iškaba, Panevėžys, nuotr. autorė Ingrida Simanavičienė. 172 psl. Karališkojo pašto karieta, iš leidinio The Costume of Great Britain, William Henry Pyne, 1808, Houtono universiteto biblioteka. 173 psl. Puntukas, antrasis pagal dydį akmuo Lietuvoje, detalė, Anykščių šilelio kraštovaizdžio draustinis, nuotr. autorius Jmnil, CC-BY-SA-3.0.
Istorinių klausimų konsultantai: Vidas Gečionis, Algis Sindaravičius
Miestai, kuriuos aplankė Pikselis ir jo draugai Vilnius
16–21
Kaunas
36–41
Šiauliai
60–63
Klaipėda
76–79
175
Panevėžys
100–103
Anykščiai
120–123
Utena
136–139
Kai mokslo metų pabaigoje Petriukas išvažiuoja į ekskursiją (nežinia kur), jo rainiukas Pikselis nusprendžia: draugą reikia surasti ir lydėti, juk maža kas gali nutikti? Taip prasideda katiniškos klejonės, tai yra kelionės, po Lietuvos miestus, kuriose nuotykiai ir netikėti susitikimai pilasi kaip iš gausybės rago, o svarbiausia, pavyksta įrodyti – draugystė (ir tarp katinų, ir tarp žmonių) yra pats šauniausias dalykas pasaulyje! Knygos autorius – keliautojas, fotografas, žurnalistas Gintaras Kaltenis – savo pirmojoje knygoje vaikams ne tik įtraukia į spalvingą įvykių sūkurį, bet ir pateikia daug įdomių žinių apie septynis Lietuvos miestus. Pikselį, kitus veikėjus ir miestų žemėlapius nupiešė dailininkas Marius Zavadskis. Įgytas žinias skaitytojai kviečiami įtvirtinti programėlėje išmaniesiems įrenginiams „Pikselio kelionės“.
Redaktorė Ona Balkevičienė Korektorės Emilija Visockaitė Maketavo Lina Eitmantytė-Valužienė Tiražas 4000 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius
9 ISBN 978-609-441-480-0
T
786094 414800
u
r
au t is
et u vą i L o kp
su k at i na is !
„Pikseli, nebijok! Niekada negalima pasiduoti!“
Kai Petriukas, atsisveikinęs su geriausiu draugu rainiuku Pikseliu, išvažiuoja į ekskursiją, katinas sunerimsta. O jei kas nutiks bičiuliui? Ir kaipmat sugalvoja planą: ieškoti
i rt
“!
vi
n
k
ži
ės
Įt
Petriuko keliaujant po Lietuvos miestus. Katinas po katino susirenka net 9 rainiukai, pasiryžę lydėti Pikselį plaustu, oro balionu, vežimu, traukiniu, paspirtukais... Kelionės pabaigoje bus įrodyta – draugystė įveikia visas kliūtis!
n
ia
ss up ro gr a m ėle
i l e s „ Pi k
o
l e k
Atsiversk puslapius knygos gale su interaktyviomis užduotimis. Nukreipk išmanųjį įrenginį į šių puslapių iliustracijas ir pasitikrink atsakymus programėlėje „Pikselio kelionės“.
io
n