Raktas

Mat s st randberg sara b. elfgren

s kaNdiNavijos paaugliĹł bestseleris

UDK 821.113.6-93 St276

Versta iš: Mats Strandberg, Sara B. Elfgren NYCKELN Rabén & Sjögren, Stockholm, 2013

Knygos vertimą parėmė Švedijos meno taryba (The Swedish Arts Council)

ISBN 978-609-441-405-3

© Tekstas, Sara B. Elfgren ir Mats Strandberg, 2013 © Viršelio iliustracija, bürosüd°, Miunchenas Pirmą kartą 2013 metais švedų kalba pavadinimu Nyckeln išleido Rabén & Sjögren.

Išleista susitarus su Grand Agency ir OKNO Literary Agency, Švedija. © Vertimas į lietuvių kalbą, Eglė Voidogienė, 2016 © Leidykla „Nieko rimto“, 2016

M at s S t ra n d b e r g Sara B. Elfgren

Raktas Iš švedų kalbos vertė Eglė Voidogienė

Vilnius 2016

R a G a n OS , G Y V OS I R M I R U S I OS : RATAS – ENGELSFOŠO IŠRINKTIEJI

ANA KARINA NIEMINEN – ragana iš prigimties.

Stichija: žemė.

Gebėjimas: valdyti kitus žmones.

Familiaris – lapė.

LINĖJA VALIN – ragana iš prigimties.

Stichija: vanduo.

Gebėjimas: bendrauti mintimis. Gali paveikti vandenį.

MINU FALK KARIMI – ragana iš prigimties.

Stichija: nėra.

Palaiminta sergėtojų. Per ją pasireiškia jų magija. Turi gebėjimą matyti ir paveikti kitų prisiminimus. Geba išsiurbti gyvybines jėgas ir sielas.

Gali panaikinti demonų palaiminimą. Vienintelė regi demonų ir sergėtojų magiją, kuri jai pasirodo juodų dūmų pavidalu.

VANESA DAL – ragana iš prigimties.

Stichija: oras.

Gebėjimas: pasidaryti nematomai. Geba sukelti neįprastus vėjo reiškinius.

ELIJAS MALMGRENAS – raganius iš prigimties.

Stichija: medis.

Gebėjimas: keisti išvaizdą. Nužudytas Makso taip ir nesužinojęs, kad yra vienas Išrinktųjų.

7

REBEKA MULIN – ragana iš prigimties.

Stichija: ugnis.

Gebėjimai: mintimis judinti daiktus bei valdyti ugnį. Nužudyta Makso.

IDA HOLMSTRIOM – ragana iš prigimties.

Stichija: metalas.

Gebėjimai: būti mediumu bei valdyti elektrą. Nužudyta Olivijos.

KITI ADRIANA LOPES (gimusi kaip ERENŠIOLD) – magiškosios galios įgytos.

Stichija: ugnis.

Tarybos narė. Magijos gebėjimai menki. Šiek tiek gali valdyti ugnį.

Už bandymą palikti Tarybą nubausta magiškuoju saitu, neleidžiančiu vėl mėginti pabėgti ar nepaklusti tiesioginiams įsakymams. Jaunesnioji Aleksandro sesuo. Paėmė motinos pavardę. Turėjo familiarį – varną.

ALEKSANDRAS ERENŠIOLDAS – magiškosios galios įgytos.

Stichija: ugnis.

Aukštas pareigas užimantis Tarybos narys. Gali nukreipti kitų raganų stichijas prieš jas pačias. Buvo kaltintojas Anos Karinos teisme bei vadovavo Tarybos atliekamam tyrimui jos byloje. Vyresnysis Adrianos brolis, įsivaikino Viktorą ir jo seserį.

HEDVIGA ELINGIJA – ragana iš prigimties.

Stichija: nežinoma.

Tarybos narė XVII amžiuje. Matildos motina, Nikolauso žmona.

Matildos mirties bausmės vykdymo metu šoko į laužą ir susidegino.

8

MATILDA ELINGIJA – ragana iš prigimties.

Stichija: visos.

Engelsfošo Išrinktoji. Gyveno tarp 1660-ųjų ir 1675-ųjų. Nikolauso ir Hedvigos dukra. Išsižadėjusi savo galių Tarybos buvo perduota civilinei valdžiai, kuri nuteisė ją už raganavimą ir gyvą sudegino ant laužo.

Nuo to laiko jos siela įstrigusi tarp pasaulių.

MAKSAS ROSENKVISTAS – raganius iš prigimties.

Stichija: žemė.

Gebėjimas: valdyti kitų kūnus. Buvo palaimintas demonų. Nuo tada, kai Minu panaikino jo palaiminimą, ištiktas komos. Nužudė Eliją ir Rebeką.

MONA DI LUNA – nežinoma.

Stichija: nežinoma.

Turi mediumo gebėjimų. Krautuvės „Kristalų grota“ savininkė. Naudojasi magija siekdama, kad klientai patikėtų jos pranašystėmis. Turi su magija nesusijusį talentą klientams pasakyti būtent tai, ką jie nori išgirsti.

NIKOLAUSAS ELINGIJUS – raganius iš prigimties.

Stichija: medis.

Buvęs Tarybos narys. Gyvena nuo XVII amžiaus. Buvęs Engelsfošo pastorius. Hedvigos vyras. Matildos tėvas. Joms mirus sudarė sutartį su sergėtojais. Atliko ritualą, kurio metu nužudė aukščiausiuosius švedų Tarybos vadovus. Tokiu būdu prasitęsė gyvenimą, kad padėtų kitai Išrinktajai. Vadina save Išrinktųjų palydovu. Išvyko iš Engelsfošo, šiuo metu yra dingęs be žinios. Turi gebėjimą valdyti augaliją. Turėjo familiarį – katiną.

9

OLIVIJA HENRIKSON – ragana iš prigimties.

Stichija: metalas.

Gebėjimai: valdyti elektrą, įkrauti amuletus magijos ir per juos valdyti žmones. Buvo palaiminta demonų. Nužudė Idą, Elijo tėvus ir daugybę kitų. Po pralaimėtos kovos su Išrinktosiomis išvežta Tarybos.

SIMONAS TAKAHAŠIS – raganius iš prigimties.

Stichija: oras.

Adrianos vaikinas ir Aleksandro draugas. Beveik prieš dvidešimt metų nuteistas mirties bausme už bandymą kartu su Adriana palikti Tarybą.

VIKTORAS ERENŠIOLDAS (gimęs kaip ANDERSONAS) – raganius iš prigimties.

Stichija: vanduo.

Dirba Tarybai, bet nėra prisiekęs ištikimybės. Gali suprasti, ar žmogus meluoja, geba valdyti vandenį. Gali bendrauti mintimis su kitomis vandens raganomis. Aleksandro įsūnis. Turi seserį dvynę, kuri nuo savo magijos susirgo.

Ta RP P a S a ULIU

1 Akinama šviesa palengva prasisklaidė.

Ida sumirksėjo. Apsižvalgė.

Ji ne bažnyčioje. Tai net ne patalpa. Ją supa pilkuma. Lyg koks rūkas, bet visgi ne tai. Labiau panašu į nieką. Šalia jos stovėjo balta marška apsigobusi Matilda. Ji tvirtai laikė Idą už rankos. Šviesiai rusvi plaukai, ledo mėlynumo akys ir strazdanos ryškiai išsiskyrė iš jas supančios pilkumos.

Ida pabandė ištraukti ranką, bet Matilda nepaleido.

– Kur mes? – paklausė Ida. – Tarp pasaulių.

– Tarp kokių dar...

Matilda pridėjo pirštą prie lūpų.

– Ša, – sušnibždėjo ir pasisuko į pilkumą. Akys buvo kupinos baimės. – Kitaip jie mus ras.

Staiga Ida panoro, kad Matilda nepaleistų jos rankos.

Rankos.

Visai ką tik, bažnyčioje, Ida ištiesė ranką Minu ir ta perėjo ją kiaurai.

O Matilda akivaizdžiai galėjo ją suimti. „Tai gal visgi nesu visiškai mirusi, – pagalvojo Ida. – Nevisiškai.“ Ji pažvelgė žemyn ir pamatė, kad vilki savo įprastus drabužius. Tamsią striukę. Žydrą megztuką V formos iškirpte. Mūvi džinsus. Palietė ant kaklo kabančią sidabrinę širdelę.

Matilda sugniaužė stipriau.

– Ai, – sušnypštė Ida. Matilda pasileido bėgti, iš paskos tempdama Idą. Ši vos neparklupo, kol įsibėgėjo. Žemę dengė rūko šydas. Paviršius buvo minkštas bei klampus, Ida nė negirdėjo savo žingsnių. Bet kažkas po kojomis visgi buvo. Ji tai jautė.

12

O bėgdama ėmė greičiau kvėpuoti, pajuto stipriau plakant pulsą. Sidabrinė širdelė daužėsi jai į krūtinę. „Negaliu būti visiškai mirusi, – galvojo ji. – Tik ne visiškai.“ Jos bėgo toliau. Pilkumoje žvilgsniui nebuvo už ko užkliūti, nei gylio, nei aukščio, tarsi bėgtų į niekur.

Ida žvilgtelėjo atgal. Tik pilkuma.

Ne. Girdėjosi tylus šnabždesys.

Kažkas ten yra.

Ida nieko neįžiūrėjo, bet kad kažkas yra – neabejojo. Ji ėmė bėgti greičiau. Dabar jau Ida tempė Matildą. Toliau, toliau per nieką.

Ir vėl pasigirdo šnabždesys, visai šalia jos.

Ida užgniaužė riksmą. Toks jausmas, tarsi ją vienu metu medžiotų visos tamsiausios jos baimės.

Ji išvydo tolumoj kažką blykstelint – pamatė, kad toluma yra. Kažkoks atspalvis pilkumoje, tarsi ši būtų pramiešta. Anapus šydo galima kažką įžvelgti, nelyginant saulės diską už debesies apsiniaukusią dieną.

Silpnutį geltoną toną – blankią, pilkumoj išsiliejančią šviesą.

Jos jau buvo beveik pasiekusios tą šviesą, bet Matilda staiga sustojo. Į Idą atsisuko ledo mėlynumo akys. Nikolauso akių kopija.

– Turiu nukreipti jų dėmesį, bet tuoj vėl tave susirasiu, – tarė. – Laikas ir erdvė dabar tau kitokie. Privalai judėti, kai čia esi. Ieškok šviesos.

Ir tada ji stipriai pastūmė Idą.

Lyg kristum sulėtintam kino kadre, pamanė Ida. Oras it guminis – klampus ir tirštas.

Staiga ji atsidūrė visai kitoje vietoje.

Akmeninės grindys. Salė. Virš galvos besidriekiančios aukštos kolonos, dekoruotos ryškių spalvų raštais ir figūromis. Raudona, mėlyna, geltona, žalia, juoda. Viskas skendi smilkalų rūke. Idai apsvaigo galva nuo stipraus, aštraus kvapo.

13

Vienintelis šviesos šaltinis – salės viduryje stovinti mergaitė. Šviesa sklinda iš jos kūno, veržiasi pro baltą lininę suknelę. Garbanoti plaukai siekia pečius. Galva karo, smakras remiasi į krūtinę. Žemę liečia tik kojų pirštais.

Ji kabo ore.

– Atsiprašau? – pratarė Ida girdėdama, kaip spigiai nuskamba jos balsas. – Sveiki?

Mergaitė pakėlė galvą. Tiksliau, atrodė, lyg nematoma ranka būtų kilstelėjusi jos smakrą. Ant kaklo kabėjo grandinėlė su mažu keramikiniu pakabučiu. Burna lėtai prasivėrė ir ji prakalbo tiesiai į tamsą.

– Mes jau čia, – pasakė.

Prabilo svetima kalba, bet Ida ją suprato.

– Būkit pasveikinti, – pasigirdo gergždžiantis senuko balsas.

Tik dabar Ida susigaudė, kad salėje yra ir kitų žmonių, bent dvidešimt, gal daugiau. Jie būriavosi šešėlyje, kur nebesiekė mergaitės šviesa, tad buvo sunku aiškiai įžiūrėti.

Ida žiojosi ką nors pasakyti, bet susilaikė. Net jei šie žmonės ją ir išgirstų, tikėtina, kad nereikia atkreipti į save jų dėmesio. Ji nenutuokė, kas jie tokie. Ji nenutuokė, kur ji yra.

– Jūs visi buvote čia pakviesti per sapną, – kreipėsi mergaitė į susirinkusiuosius. – Jūs visi esat raganos. Visi galite valdyti skirtingų formų magiją. Mes jus pašaukėme ir jūs atėjote.

– Kas jūs tokie? – iš šešėlio pasigirdo moters balsas. – Ar jūs per mergaitę kalbančios dvasios?

– Tam tikros dvasios, taip, – atsakė mergaitė. – Mes esam jūsų sergėtojai.

Sergėtojai. Jie tai tikrai gali pagelbėti Idai. Paaiškinti, kas čia dabar vyksta.

– Ei? – Ida priėjo prie mergaitės. – Tai aš! Ida! Bet mergaitė spoksojo kiaurai ją.

14

– Mes jus, žmones, saugojome nuo laikų pradžios, – mergaitės balsu dėstė sergėtojai. – Stebėjome jus, matėme, kaip kuriate savo bendruomenes, kariaujate savo karus. Mes nesikišome. Bet padėtis pasikeitė.

– Eiii? – sušuko Ida, mosikuodama mergaitei priešais veidą.

Jokios reakcijos. Ji pabandė sugriebti mergaitę už rankos, bet ranka perėjo kiaurai. Visai kaip bažnyčioje.

– Blogio jėgos, demonai, veržiasi į šį pasaulį, – tęsė mergaitė.

– Demonai? – perklausė jaunas vyras.

Ida atsitraukė, bet į šešėlį patekti nenorėjo. Tik jau ne tuomet, kai kalbama apie demonus.

– Tai tarp pasaulių keliaujantys padarai, – paaiškino mergaitė. – Jų egzistencijos tikslas vienas – sunaikinti chaosą ir įvesti tvarką.

– O kas čia blogo? – paklausė jaunuolis. – Chaosą reikia išrauti.

– Jūs nesuprantat, – atsiliepė mergaitė. – Aptikę gyvybę kituose pasauliuose, jie išsikelia uždavinį sutramdyti ją, perkurti pagal savo pačių atvaizdą. Demonai šlykštisi netvarka, jausmais, įvairove. Patys save laiko tobulais ir amžinais. Nė viena būtybė negali prilygti demonų idealui.

O kai demonams nepavyksta sutramdyti pasaulio, jie sunaikina jame visą gyvybę. Nušluoja viską.

Iš susirinkusiųjų pusės atsklido nerimastingas šurmulys.

– Iki šiol mums, sergėtojams, pavykdavo juos sustabdyti, – tęsė mergaitė. – Bet kovojant su jais šiame pasaulyje atsirado septyni plyšiai, septynios pažeidžiamos vietos. Tam tikros durys, pro kurias demonai gali patekti į vidų. Mums pavyko tas duris laikinai uždaryti, bet privalome jas užrakinti.

Ida jau buvo tai girdėjusi. Tiksliau, ji pati visa tai pasakė, kai Matilda buvo užėmusi jos kūną ir kalbėjo per ją.

– Pirmasis portalas, kurį reikia užrakinti, yra čia, jūsų mieste, – tęsė mergaitė.

Pirmasis? Matilda teigė, kad šeši iš septynių jau uždaryti ankstesnių Išrinktųjų, kad Engelsfoše esantis portalas – paskutinis.

15

Idai per nugarą nubėgo šiurpas.

Pirmasis portalas, kurį reikia užrakinti.

Klausimas ne tik kur ji yra. Klausimas – kada.

– Dėl šio portalo jūsų mieste magija itin intensyvi, – kalbėjo mergaitė. – O šiuo metu kaip tik esama magiškojo laikotarpio. Magijos lygis kils vis labiau, ir kai jos aplink plyšį bus daugiausia, pasaulius skiriantis apvalkalas bus visiškai suplonėjęs. Ir tik tuomet portalą bus galima užrakinti. Ir ši mergina, per kurią mes kalbame, vienintelė gali tai padaryti.

Ji – Išrinktoji.

Pirmasis portalas. Pirma Išrinktoji.

– Tai sapnas, – stipriai užsimerkdama pasakė Ida. – Velniškai ilgas sapnas. Aš tuoj nubusiu ir viskas vėl bus normalu. Einu į pirmą gimnazijos klasę, niekad nebuvo jokio kruvinojo mėnulio. Tai tikrai sapnas, kas dar tai galėtų būti?

Ji bandė prisiversti atsibust. Net įsižnybė į ranką.

Atsimerkusi pamatė švytinčią, ore kabančią mergaitę.

Idai ištryško ašaros. „Jei galiu verkti, tai tikrai nesu visiškai mirusi“, – pamanė ji.

Bet nesumojo, kas blogiau: būti mirusiai ar užstrigti kitame laike.

– Kuo ši mergaitė tokia ypatinga? – paklausė jaunuolis.

– Ji su šia vieta susijusi ypatingu ryšiu, – atsakė sergėtojai. – Jai paklūsta stipresnė magija, nei jums kada nors galės paklusti.

– Norite mus įžeisti? – senuko balsas girgždėjo.

– Mes sakome tiesą. Jūs esate pakviesti, nes turite magiškų gebėjimų.

Bet jūs jų nesuprantat ir tai riboja jūsų galias. Turite daug ko išmokti.

Kažkas nepatenkintas sušniurkštė. Mergaitė šiek tiek pasuko galvą.

Pasižiūrėjo į tą pusę. Vėl įsivyravo tyla.

– Neišmanote net pamatinės magijos struktūros, – pasakė.

– Tai būkit tokie malonūs ir apšvieskit mus! – šūktelėjo senukas.

– Šiame pasaulyje egzistuoja šešios stichijos, – pradėjo aiškinti sergėtojai. – Jos sudaro visos magijos pagrindą. Jūs kiekvienas galite valdyti po vieną stichiją.

16

Mergaitė pakėlė rankas. Ne, priminė sau Ida, sergėtojai pakėlė mergaitei rankas. Du geltoni liepsnos liežuviai nutvieskė delnus.

– Ugnis, – tarė pirmoji Išrinktoji ir po akimirkos liepsnas užgesino žėrintys lietaus lašai. – Vanduo.

Susirinkusieji sušurmuliavo.

Mergaitė plačiai užsimojo. Priešais ją pakilo vėjo gūsis ir iš dūmų suformavo nedidelį sūkurį. Šis netrukus išsisklaidė.

– Oras.

Ji suplojo rankomis, garsas nuaidėjo per visą salę. Kai vėl atvertė delnus, saujose buvo juodžemio.

– Žemė, – pasakė ir po akimirkos du žali gležnučiai augalėliai išdygo iš juodumos. – Medis.

Tada augalėliai ir žemė persimainė ir sublizgo sidabru.

– Metalas.

Ji suglaudė ir vėl išskleidė rankas. Švelniai žvangėdamas ant žemės pabiro sidabru žvilgančio smėlio lietus.

– Išrinktoji valdo visas šešias stichijas. Ji turi ryšį su šia vieta. Jos galios yra Raktas, užrakinantis duris.

– Raktas gali ir atrakinti, – įsiterpė pagyvenusi moteriškė.

– Teisingai, – tarė mergaitė. – Ir priešas bandys jį pavogti.

– Kaipgi? – nesuprato moteriškė.

– Demonai negali patys veikti šiame pasaulyje. Bet gali įtikinti raganą veikti už juos. Jie palaimina ją savąja magija. Palaimintojo tikslas – nužudyti Išrinktąją, atimti jos sielą ir galias tam, kad galėtų atidaryti duris ir įleisti demonus. Štai kodėl Maksas nužudė Eliją ir Rebeką, susivokė Ida. Jam reikėjo jų galių, kad atvertų portalą. Jam reikėjo visų Išrinktųjų galių.

– Išrinktoji kurį laiką bus apsaugota nuo priešo žvilgsnio, – tęsė mergaitė. – Bet kovai artinantis apsauga silpnės ir jai reikės jūsų pagalbos.

Dėl to mes jus geriau supažindinsime su magija.

Jos rankose atsirado popieriaus ritinėlis.

17

Kol jį vyniojo, tuščiame paviršiuje iš lėto dėliojosi šeši ženklai. Šeši ženklai, kuriuos Ida labai gerai pažinojo.

– Šie ženklai simbolizuoja šešias stichijas. Juose slypi jėga, – per mergaitę paaiškino sergėtojai. – Jūsų užduotis sudėtinga, bet šventa. Jūs saugosite pasaulį nuo pražūties. Nuo šios akimirkos nebesate pavieniai individai. Esate vienis. Esate Taryba.

Pirmoji Išrinktoji, galvojo Ida. Pirmoji Taryba.

Smilkalų dūmai aplink ją sutankėjo, pavirto tirštu rūku. Balsai nutilo.

Ir staiga ji vėl grįžo į pilkumą. Tarp pasaulių, kaip sakė Matilda.

Ji apsižvalgė. Nieko nesimato, bet tai nereiškia, kad ji viena. Nematomi jos ir Matildos medžiotojai galbūt kaip tik dabar į ją taikosi.

– Ieškok šviesos, – sušnibždėjo pati sau ir leidosi bėgti.

Ji mėgino suprasti, ką prieš akimirką išgirdo, ką visa tai reiškia.

Išrinktųjų galios yra portalo Raktas. Raktas, galintis jį arba visam laikui užrakinti, arba atidaryti.

Reikalingos visos šešios stichijos, tad Raktas nėra visas. Taip yra nuo pat Elijo mirties.

Kaip tuomet jos galės užrakinti portalą? Ir kaip demonų palaimintasis galėtų jį atidaryti? Ar tai nereiškia, kad baigtas kriukis?

Bet taip negali būti, mąstė Ida. Juk tuomet demonai jau būtų pasidavę.

Jie turėjo nuleisti rankas jau tada, kai Minu išlaisvino iš Makso Elijo ir Rebekos sielas. Kokia tada prasmė palaiminti ir Oliviją?

O juk ir sergėtojai būtų pasakę, kad Išrinktosios nebeturi vilties uždaryti portalo. Kam jiems reiktų nutylėti tokį dalyką?

Ir kodėl čia nėra visažinės Minu?

Toli pilkumoje Ida vėl išvydo šviesą.

Nusitaikė ten ir puolė į nežinomybę.

I

2 Minu atidarė spintelę ir ją užgriuvo knygų, rašiklių ir sąsiuvinių lavina.

Jai dar pavyko sugauti biologijos vadovėlį bei „Nusikaltimą ir bausmę“, bet visa kita nudardėjo ant grindų.

Lenkdamasi susirinkti daiktų jautė, kaip užkaista ausys. Laukė juoko pliūpsnio, bet, rodės, niekas nieko nepastebėjo. Aplinkui visi buvo užsiėmę, pliurpė apie vieną ir tą patį. ...bus žiauriai kietai, pagaliau kažkas vyksta... mano vyresnio brolio chebra suveiks gėrimų... ar negalėčiau pasiskolinti šitos tavo suknelės... eina šikt, visi atvarys...

Minu išsitiesė ir sukišo viską atgal į spintelę. Tada nusiėmė kuprinę ir ėmė grūsti daiktus į ją.

– Švęęęęst! – užriaumojo koridoriumi skuosdamas trečiokas*.

Minu priminė sau savo vietą mokykloje. Visi žino, kad ji niekada neina į vakarėlius. Tai, kad jos nekviečia, visai nereiškia, kad jos nekenčia.

Jiems tas tiesiog neateina į galvą. Viskas gerai. Tikrai.

Ji vėl užtrenkė spintelės duris ir sutiko porą rugiagėlės mėlynumo akių.

Viktoras Erenšioldas nepriekaištingai išlygintais žydrais marškiniais ir smėlio spalvos megztuku. Pelenų spalvos plaukai kaip visad atrodė tobulai. Ir, kaip įprastai, niekuo nekvepėjo. Jokių kvepalų. Jokio kūno kvapo. Tai ją vis dar vertė jaustis nepatogiai.

– Prašau, – pasakė jis tiesdamas jai jos tušinuką.

– Ačiū, – tarstelėjo ji paimdama.

Tai buvo ilgiausiais jų pokalbis daugiau nei per mėnesį. Nuo to karto, kai jiedu sėdėjo Viktoro automobilyje ir jis dėstė tebesąs lojalus Tarybai, jinai jo privengė, o ir jis paliko ją ramybėje.

Minu užsidėjo kuprinę, į nugaros apačią įsirėžė knygos. * Švedijos gimnazijose mokslas trunka trejus metus.

20

– Atrodo sunkiai, – tarė Viktoras. – Mokysies per Valpurgijos naktį?

Užuot atsakiusi ji pasuko išėjimo link. Jis nusekė iš paskos.

– O gal eisi į jo... vakarėlį? – jis linktelėjo galva į kiek atokiau stovintį Levaną, apsuptą trečiokų. Jie juokėsi ir plekšnojo jam per nugarą taip, kad net akiniai smuko.

Levanas.

Minu niekas nepakvietė net į vakarėlį, kurį organizuoja vienas moksliukų. Tai gelia skaudžiau, nei ji norėtų pripažinti.

– Eisi? – pakartojo Viktoras.

– Koks tavo reikalas?

– Tik bandau palaikyti pokalbį.

– Susirask ką nors, kam tai būtų įdomu.

– Ak! – Viktoras teatrališkai griebėsi už krūtinės.

Jiedu priėjo fojė ir Minu skelbimų lentoje užmatė Olivijos nuotrauką.

KAS MATĖTE OVILIJĄ HENRIKSON? – buvo parašyta didžiulėmis raidėmis šalia policijos numerio. Mėlyni Olivijos plaukai it debesėlis driekėsi aplink baltai išpudruotą veidą. Blizgėjo didelės rudos akys. Putlūs žandai. Tai buvo kita Olivija, ne tas skeletas, kurį Aleksandras pakėlė nuo sporto salės grindų.

– Minu, – kreipėsi Viktoras. – Žinau, kad mūsų požiūris į kai kuriuos dalykus skiriasi. Bet bent jau kalbėtis juk galime?

Minu it įbesta sustojo tarpdury. Atsisuko tiesiai į jį.

– Be abejo, – sušnibždėjo. – Yra daugybė dalykų, apie kuriuos norėčiau pasikalbėti. Kur Olivija? Ar ji gyva? Ir kodėl jūs su Aleksandru vis dar Engelsfoše? Juk netikit nei apokalipse, nei tuo, kad mes esam Išrinktosios, tai gal galit susirasti naudingesnės veiklos?

– Juk pati žinai, kad negaliu atsakyti į šiuos klausimus, – atsakė Viktoras.

– Tuomet neturime apie ką kalbėtis.

Jis uždėjo ranką jai ant peties neleisdamas nueiti.

– Negi išties manai, kad esu tavo priešas? – paklausė jis.

– Tikrų tikriausiai nesi mano draugas.

21

Strandberg, Mats; Elfgren, Sara B. St276 Raktas: [romanas] / Mats Strandberg, Sara B. Elfgren; iš švedų kalbos vertė Eglė Voidogienė. – Vilnius: Nieko rimto, 2016. – 760 p.

Trečioji garsiosios Engelsfošo trilogijos dalis, kurioje paaiškėja Išrinktųjų ir viso pasaulio likimas. Pagrindinės veikėjos – jaunos raganos, kurioms tenka stoti į kovą ne tik su besiveržiančiais demonais, bet ir su savo pačių baimėmis, kompleksais, nepasitikėjimu. Tai nuotykių ir magijos kupinas pasakojimas, kuriame ne mažiau dėmesio skiriama ir paprastoms, kasdienėms, kiekvienam paaugliui gerai pažįstamoms problemoms. Atvira, nuoširdi ir humoro nestokojanti švedų autorių knyga nepalieka abejingų ir jau tapo pasauliniu bestseleriu.

Redaktorė Giedrė Kmitienė Korektorė Goda Baranauskaitė Maketavo Miglė Dilytė Tiražas 1500 egz.

Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius

Nepraėjo

išriNktųjų

Nė mėNuo Nuo tragedijos sporto salėje, o

pečius užgula Nauji rūpesčiai. ir tai Ne tik aNt

pasaulio sleNksčio miNaNtys demoNai!

mergiNos

sužiNo,

kad buvo apgaudiNėjamos, išduoda vieNa kitą, priima Negrįžtamus spreNdimus. ir teNka riNktis, kas svarbiau

– draugystė ar pasaulio ateitis? tiesa ar artimųjų saugumas? meilė ar tikslo siekimas? aišku tik vieNa – Netrukus viskas pasikeis. „raktas“ – trečioji pasauliNiu bestseleriu tapusios trilogijos dalis, išversta į daugiau Nei 25 užsieNio kalbas.

kitos trilogijos dalys:

Informacija, esanti šioje knygoje, gali daryti neigiamą poveikį asmenims iki 18 metų

ISBN 978-609-441-405-3