Raveleinas by Nieko rimto

PAUL VAN LOON

UDK 821.112.5-93 Lo-127

Versta iš: Paul van Loon RAVELEIJN Leopold, Amsterdam, 2011

Leidėjas reiškia nuoširdžią padėką Dutch Foundation for Literature (Nyderlandų literatūros fondui) už suteiktą paramą.

ISBN 978-609-441-119-9

© Tekstas, Paul van Loon, 2011 © Idėja, Paul van Loon ir Efteling, 2011 © Iliustracijos, Efteling, 2011 © Uitgeverij Leopold, Amsterdam, 2011 © Vertimas į lietuvių kalbą, Antanas Gailius, 2013 © Leidykla „Nieko rimto“, 2013

PAUL VAN LOON

Iliustravo Efteling Iš nyderlandų kalbos vertė Antanas Gailius

Vilnius 2013

PR OLOGA S

KAIMAS

ange rover dundėjo kaimelio gatvėmis. Vaudenbergų šeimyna keliavo į savo naująją vietą. Tomas pikta mina sėdėjo ant užpakalinės sėdynės. Greta senojo kaimo šulinio, ant suolelio, kiurksojo trys senyvi vyrai ir, kraipydami galvas, žvelgė į šaunų automobilį. – Čia bus tie miestiečiai, – burbtelėjo vienas iš trejeto. Kreivai užsidėta kepurė jam dengė pusę veido, tad matyti buvo tik viena akis. – Kažin koks brangus daktaras su šeimyna. Girdėjau... Kiti du seniai sulinksėjo gižiais veidais. – Taigi jie ketina gyventi Senojoje užeigoje. Nebus iš to daug gero, – sumurmėjo vidurinysis vyras. – Miestiečiai čia vis ieško ramybės, bet atneša vien neramumus, – pareiškė trečiasis. – Netikėliai! Būtina kapstytis dalykuose, kurie verčiau taip ir liktų paslaptimi, ir imtis to, 6

kas visai ne jų reikalas?.. Nespėji nė apsidairyti, kai jie prišaukia bėdą. – Tiesiog geriau neprasidėti su tais žmonėmis, – tarė vyras su kepure. – Kas buvo – buvo. Tegu taip ir lieka. Range Rover pravažiavo pro pat vyrus, ir jie pamatė už langų vaikų veidus. Dvi mergaitės pamojavo rankomis, bet vyrai apsimetė nieko nematą. – Verčiau neprasidėti, – vėl sumurmėjo senis. Niūriais žvilgsniais visas trejetas tol lydėjo automobilį, kol šis gatvės gale pradingo už kampo. Trys vyrai išsigandę sužiuro aukštyn, kai jiems virš galvų kranksėdamas praskrido juodas paukštis. Senis su kepure nusispjovė ant žemės. – Neprasidėti... Range Rover sustojo prie Senosios užeigos, greta kurios buvo matyti vandens ratas. Pro šalį tekėjo upeliukas, dingstąs anapus užeigos dunksančiame miške. – Oh, boy!* – atsiduso Tomas Vaudenbergas. – Nejaugi tai tiesa! Tikri viduramžiai! Stumtelėjęs dureles, jis išlipo iš automobilio ir paklaikęs apsidairė aplink. – Tai mes čia gyvensim? * Stilistiniais tikslais autorius kai kur vartoja angliškus obsceniškus žodelius. Jie palikti neišversti.

TURINYS 1 skyrius 2 skyrius 3 skyrius 4 skyrius 5 skyrius 6 skyrius 7 skyrius 8 skyrius 9 skyrius 10 skyrius 11 skyrius 12 skyrius 13 skyrius 14 skyrius 15 skyrius 16 skyrius 17 skyrius 18 skyrius 19 skyrius 20 skyrius 21 skyrius 22 skyrius 23 skyrius 24 skyrius 25 skyrius

Staigmena....................................................... 9 Prieš savaitę...................................................15 Regėjimas .....................................................20 Vartai.............................................................26 Didžiulis raitelis............................................31 Riteriški pramanai........................................37 Portretas........................................................41 Ponia..............................................................46 Lunatikas.......................................................49 Lunatiški kliedai...........................................54 Košmaras?.....................................................57 Raitelis..........................................................61 Tarškesys ir barškesys..................................64 Sakalas...........................................................68 Išmirusi gyvenvietė......................................73 Tremtiniai.....................................................77 Pranašystė.....................................................83 Pilkasis sakalas.............................................89 Pasitraukimas...............................................94 Vėl namie.......................................................97 Kepėjas........................................................ 100 Išvaduok mus!............................................. 105 Varnamotė.................................................. 107 Atgalios....................................................... 112 Tvirtovė....................................................... 116

26 skyrius 27 skyrius 28 skyrius 29 skyrius 30 skyrius 31 skyrius 32 skyrius 33 skyrius 34 skyrius 35 skyrius 36 skyrius 37 skyrius 38 skyrius 39 skyrius 40 skyrius 41 skyrius 42 skyrius 43 skyrius 44 skyrius 45 skyrius 46 skyrius 47 skyrius 48 skyrius 49 skyrius 50 skyrius 51 skyrius 52 skyrius 53 skyrius 54 skyrius

Knyga.......................................................... 119 Medis ir metalas......................................... 125 Melodija...................................................... 131 Pelės............................................................. 135 Žinia............................................................ 139 Bėgimas....................................................... 142 Gelbėjimosi svertas.................................... 150 Į kelią........................................................... 154 Ugnis!.......................................................... 161 Bertramas ................................................... 168 Senoji užeiga............................................... 173 Šeimininkas ................................................ 176 Perspėjimas................................................. 180 Sargybiniai.................................................. 184 Halina.......................................................... 189 Miesto siena................................................ 193 Antpuolis..................................................... 198 Sesutės jėga................................................. 205 Turgaus aikštė............................................. 209 Graferiai...................................................... 216 Pagalba........................................................ 220 Staigmena................................................... 225 Drakonikonas.............................................. 229 Tikrasis........................................................ 236 Jokios vilties............................................... 240 Žemės durklai............................................. 246 Raveleinas išgelbėtas ................................. 251 Vartai........................................................... 254 Sveiki atvykę!.............................................. 257

1 SKYR IU S

STAIGMENA

omas papurtė galvą ir pakraupęs pažvelgė į tėvą. – Tikrai čia? Tai čia mes gyvensim? Iki savo dienų pabaigos? Tėvas šypsodamasis linktelėjo ir apkabino ranka motiną per pečius. – Puiku, ar ne? Čia aš pagaliau galėsiu imtis vyndarystės. Matai aną vandens ratą? Tikriausiai juo suksiu vyno spaudyklą. Argi ne fantastiška? O anapus namo plyti gražus vynuogynas. Galėsiu jį perimti. – Neįtikėtina, – tarė Tomas. – Būtent. O mama turės erdvės sau ramiai tapyti. Viską apsitvarkę, pradėsim priiminėti svečius nakvynės su pusryčiais. Tomas nežinojo, nė ką sakyti. Abu tėvai atrodė baisiausiai laimingi. Jis nenorėjo gadinti jiedviem nuotaikos. Atidžiai apžiūrėjo viską aplinkui: smuklė, vandens ratas ir 11

upeliukas. Toliau – vien didžiulė, begalinė giria. „Šlykštus senas atvirukas“, – pamanė sau Tomas. Jį vis labiau ėmė liūdesys. Čia juk pasaulio pakraštys. Net miręs šioj vietoj nenorėtum gyventi. Veikiausiai čia niekur nerasi nė lizdo gitaros stiprintuvui įjungti. Tomas bejėgiškai pažvelgė į keturiolikmetį jaunesnįjį brolį Mauritsą. „Truputuką kvanktelėjęs moksliukas, – nusprendė Tomas. – Groja klasikinę muziką išilgine fleita ir domisi gamtos mokslais, biologijom ir panašiai.“ Ne trankia gitarų muzika, kaip kad pats Tomas. „Bet jis juk irgi miesto vaikas, visai kaip aš pats, – pamanė sau Tomas. – Jam ši vieta taip pat turėtų būti atgrasi.“ – Įdomu, – tarė Mauritsas. – Antai rupūžiukė. Palaimingai šypsodamasis, brolis pasilenkė ir paėmė gyvūnėlį. – Fantastika, – sukuždėjo. – Čia gausybė gamtos fenomenų. Išsitraukė iš vidinės kišenės užrašų knygelę ir kažką joje užsirašė. Tomas atsiduso. Iš Mauritso paramos nebuvo ko tikėtis. Juk turėjo tą žinoti. Dabar visa Tomo viltis buvo sesutės. Dvynės Ema su Liza tauškėdamos lipo iš automobilio. Visą kelią jos siuntinėjo draugėms trumpąsias žinutes. „Jiedvi dvylikos metų, tad tikrai norės kuo greičiau grįžti į miestą“, – pamanė sau Tomas. 12

– Klausykit, mergaitės, – tarė tėvas. – Kuo skubiausiai bėkit apžiūrėti savo naujojo kambario. – O kur mūsų kambarys? – dviem balsais paklausė sesutės. Tomas pamatė, kad tėvas paslaptingai šypsosi. – Laiptais aukštyn ir į dešinę, antros durys. Ten laukia staigmena. Jis pamerkė akį Tomui. „Staigmena! Tai jau nieko gero, – pamanė Tomas. – Aiškus mėginimas papirkti mergaites.“ Įkandin tėvų ir sesučių jis nuėjo į vidų. Svetainė atrodė lyg senos ūkininko sodybos kambarys, visai tokia, kokią Tomas ir vaizdavosi: daug medžio, aksomo užuolaidos ir 13

didžiulis atviras židinys. Visuose namuose jau buvo pilna baldų. Juos prieš kelias dienas atvežė ir rūpestingai visur sustatė perkraustytojų įmonė. Iš viršaus staiga atsklido spygavimas. Matyt, Ema su Liza atrado staigmeną. Galėjai pamanyti, kad jų miegamajame įsitaisęs visas berniukų kvartetas. Tomo ryžtas išblėso. Vadinasi, po tokios tėvo vikriai sumanytos staigmenos paspirties iš Emos su Liza irgi nebuvo ko tikėtis. Dvynės atbildėjo laiptais žemyn. Ema rankose laikė ne berniukų kvartetą, bet mažutį švokštuojantį padarėlį plokščiu juodu snukučiu, į kurį Tomas pažvelgė liūdnomis akimis. Liza paglostė mažajam bokseriui pasmakrę. – Šunytis! – suspigo Ema Tomui. – Mudvi jo... – ... jau taip seniai norėjom, – užbaigė Liza. – Kas per šunėkas, – tarė Tomas. – Ar jis jau ir vardą turi? – Spaikas! – ūmai riktelėjo Ema. – Ir jis visai ne šunėkas, dički! – Žinoma! – pasakė Liza, visados pritarianti seseriai. Ji buvo gana nuolanki. Sprendimus dažniausiai priimdavo Ema. Tačiau Tomui kartais vaidenosi, lyg jųdviejų smegenys būtų bendros. Pavyzdžiui, jiedvi atrodė tiesiog tobulos, kai imdavo drauge muzikuoti. Emos smuikas nejučia susiliedavo su Lizos pianinu. Sesutės buvo panašios kaip du vandens lašai. Tomas jas atskyrė bemaž vien todėl, kad Ema nuolatos nešiojo spalvotas apyrankes. 14

– Bent jau tos atrodo laimingos, – tarė tėvas, nedrąsiai žvilgteldamas į Tomą. – Kaip ir mes, Tomai, – pasakė motina. – Tikimės, kad ir tau čia pradės patikti... Tomas atsidusęs dribtelėjo ant suolo. Atgal kelio nebėra – tas buvo aišku. Tiesą sakant, jis tą seniai žinojo, tad parašė žinutę savo senajai grupei: Ieškokit naujo gitaristo. Aš nebegrįšiu... Ūmai priemenėje pasigirdo baisus triukšmas. Tomas kilstelėjo akis. Į kambarį įsiveržė Jostas, jauniausias jo brolis, iškėlęs virš galvos plastiko kalaviją. – Čia yra šmėklų ir niekšų! – suriko jis. – O aš, Jostas, narsusis riteris, kalaviju užkaposiu visus blogiečius! Tomas suvaitojo. Net Jostas čia jautėsi visai kaip namie. Jostas buvo vienintelis Vaudenbergų vaikas, negrojąs jokiu instrumentu. Jam labiau patiko kardai bei riteriai, ir dar jis mėgo rausiotis žemėje. Užtat dažniausiai buvo visas molinas ir žemėtas. Užšokęs ant svetainės stalo, Jostas atsistojo išdidžia poza. Mama, tramdydama juoką, pamėgino nutaisyti griežtą balsą: – Jostai Vaudenbergai! Tučtuojau lipk nuo stalo ir... Ji nutilo, nes ūmai kamine pasigirdo keistas garsas. Tomas pažvelgė į židinio pusę. Iš kamino pabiro suodžiai, o paskui ant žemės lėtai nusklendė didžiulė juoda plunksna. – Kaip... keista, – pasakė mama, ir Tomas pamatė, kad jos akys įstabiai sužvilgėjo. 15

Taip mama dažnokai žvelgdavo, kai jai staiga topteldavo naujo paveikslo idėja. Tomą nukrėtė lengvas šiurpuliukas. Plunksna atrodė kaip magiškas nepažįstamo ir tamsaus suodžių bei varnalizdžių pasaulio siuntinys. Tomas vėl panoro grįžti atgal į miestą. Jis prisiminė prieš savaitę vykusią paskutinę The Killer Raven repeticiją, kai gavo grupės vaikinams pranešti nelemtąją naujieną...

2 SKYR IU S

PRIEŠ SAVAITĘ

–S

hit! Stumtelėjęs repeticijų kambario duris, trepsėdamas vidun įžengė Tomas ir nutėškė žemėn gitaros dėklą. – Vau! – tarė bosistas Sjurdas. – Panašu, kad turi bėdų. Susipykai su pana? – paklausęs pamerkė akį kitiems. Sjurdas buvo grupės pokštininkas. The Killer Raven, taip jie buvo pasivadinę, sutrumpinus – K-Raven. Grojo sunkių sunkiausią roką su emo stiliaus kvapeliu. Sjurdas dažniausiai prasimanydavo keistų pokštų, kurie ne visados kitiems patikdavo. Tomas dribtelėjo ant nuzulinta oda aptraukto suolo, ant kurio su grupe buvo sukūręs gausybę fantastiškų, visą pasaulį turėsiančių sukrėsti hitų. Tereikėjo juos įrašyti ir paleisti per iTunes, kad ir visa likusi žmonija galėtų išgirsti. Kada nors. 17

Tada grupė išgarsėtų pasaulyje. Netrukus įvyktų koncertai Londone ir Paryžiuje. Ką žinai, o gal jų ir pats Niujorkas lauktų. Koncertas stadione, lyg ir kokioje arenoje tūkstantinei publikai, – štai kokia buvo didžiausia Tomo svajonė. Arba kad ir Babilonienbriuke. Tokia vietelė tikrai egzistavo. Tomas ją rado Vikipedijoje. O dabar štai išdygo kliuvinys. – Bėdų? Kad žinotumėt, kokių! – burbtelėjo Tomas. Būgnininkas Aleksas ir dainininkas Davidas ilgais juodai kaip degutas dažytais plaukais dribtelėjo greta Tomo ant suolo. – Bė...bėdų su pa...panele? – paklausė Aleksas. Tomas pakratė galvą. – Daug didesnių! Trejetas grupės narių liovėsi juokęsi. – Di...di...didesnių nei su panele! Ta...ta...tai ko...ko... kių gi? – sumikčiojo Aleksas. Tomas ranka trenkė per gitaros dėklą. – Mes išsikeliam. Visas trejetas įbedė į jį akis. – Išsikeliat? Kodėl? Tomas atsidusęs pakratė galvą. – Todėl, kad mano tėvui įgriso jo darbas. Žinot, jis chirurgas, o dabar užsinorėjo ko nors kito. Kažin kur toli nuo čia. – Tai tada nebegalėsi su mumis repetuoti? – tarė Sjurdas. 18

Tomas linktelėjo. – Būtent! Turiu trauktis iš grupės! Šiek tiek luktelėjęs, kad įtampa būtų didesnė, jis gūžtelėjo pečiais. – Sorry! – Nieko baisaus, – pasakė Sjurdas. – Tiesą sakant, viskas kaip tik gerai. – Ką? – paklausė Tomas. Sjurdas nusiviepė. – Matai, Tomai, mes tave laikom visai padoriu vyruku, supranti? Esi tvarkoj bičas ir šiaip... Tikrai. Bet, žinai... tavo grojimas... – Nu-nu-ne-ne-dera... – pratęsė Sjurdo sakinį Aleksas. – Džyzus, Aleksai, sakyk, ką sakai, – užsiplieskė Tomas. – Nedera mūsų grupei, – tarė Aleksas, net pats išsigandęs, kad žodžiai taip rišliai nuskambėjo iš jo lūpų. Kiti du linktelėjo. Tomas pajuto, kaip jo visas kūnas apšalo. Jis palengva atsistojo. Suėmė rankeną ir pakėlė gitaros dėklą. Akimirką jam pasirodė, lyg laikytų rankoje virpantį kalaviją. Kalaviją, kuriuo dabar užvis mieliausiai būtų nukapojęs galvas trims grupėms nariams, nedėkingiems suskiams. Netaręs nė žodžio, jis žengė durų link. Ūmai vaikinai pratrūko kvatotis. – Išdūrėm! – suspigo Sjurdas su Davidu. – Chu... chu... chu... – nusikvatojo Aleksas. – Pa... pa... pa...žiūrėkit, k...k...k...kaip jis žiū...žiū...žiūri! 19

Tomas apsigręžė. – Ką... Visas trejetas raitėsi ant grindų. – Cha, cha, jis iš tikrųjų patikėjo! – šaukė Sjurdas, abiem rankom susiėmęs už pilvo. Kelias akimirkas Tomas apstulbęs žvelgė į grupės draugus, kurie lyg traukulių tampomi gaudydami kvapą gulėjo ant grindų. Paskui jis staiga viską suprato. Sjurdas! Juokdarys. Pokštininkas. Pasismagino. Tai bent turėjo linksmybės. Tomui beveik pačiam norėjosi juoktis. Kvailys! – Liaukis, biče, – sušuko Sjurdas. – Na, ir kas, kad persikelsi gyventi į dar didesnius, dar brangesnius namus! Mums tas visai nė motais. Esi geriausias iš visų mūsų turėtų gitaristų! Niekas taip ugningai negroja! Tomas atsiduso. – Visai ne į jokius didesnius, brangesnius namus, vyručiai. Į labai tolimus namus. Tikrai tolimus! Limburge. Trys burnos liko atvipusios. Ūmai visiems praėjo juokas. – Limburge? Tai juk... kažin kur, kitam pasaulio krašte! Ten tai jau tikrai neišvažiuosi. Tai neįmanoma! Juk ten gyvena vien... limburgiečiai! Tomas linktelėjo. – Išvažiuosiu. Kitą savaitę manęs čia nebebus. Shit happens! Nebent vis dėlto prikalbinčiau tėvą čia pasilikti. Nedaug vilties! Duosiu jums žinią. 20

Atidaręs duris, jis išėjo laukan ir giliai atsidusęs pažvelgė aukštyn. Tomą užliejo saulės šviesa, o jam virš galvos sukrankė juodas paukštis. Užsimetęs ant nugaros gitaros dėklą, Tomas pasileido taku. „Taigi, štai kaip viskas buvo, – mąstė Tomas. – Prieš savaitę, jei kalbėtume tiksliai“. Jis jau labai pasiilgo šauniųjų vyrukų. Buvo vakaras, ir Tomas pirmą kartą gulėjo savo naujojoje lovoje. Pagalvėje kumščiu išsidaubęs duobutę, jis užsitraukė ant galvos antklodę...

3 SKYR IU S

REGĖJIMAS

aukščių kranksėjimas. Geltonos žybsinčios akys. Sparnų plazdesys. Tomas skuodė kiek įkabindamas, tačiau paukščiai nuo jo neatsiliko. Skrido aukštai jam virš galvos, o žemyn ant jo sklendė juodos plunksnos. „Ką aš čia veikiu, tame sumautame miške? – mąstė jis pats sau. – Ir ko iš manęs reikia tiems paukščiams? Kad taip būčiau mieste su savo grupe...“ Jis vos nesuklupo, užkliuvęs už storų medžių šaknų, kurios susirangiusios lyg gyvatės kyšojo iš žemės. Atrodė, lyg medžiai aplink jį judėtų, lyg jie šoktų ir mosuotų storomis šakų rankomis. Be to, nuo žemės kilo migla ir kažkur girdėjosi kanopų dundesys. Iš tiršto rūko išniro didžiuliai, juodi žirgai su raiteliais ant nugarų. Penkios figūros ilgais juodais apsiaustais, galvas apsidengusios keistais gobtuvais. Arkliai prunkštė. Iš išplėstų šnervių veržėsi pilkšvos lyg sidabras miglos draiskanos. Tomas sustojo. Daužėsi širdis. Raiteliai pusračiu išsidėstė aplink vaikiną. Jam virš galvos sklendžiantys paukščiai, lyg 22

ragindami raitelius, pradėjo karksėti dar garsiau. Tomas atsitraukė atatupstas. – Kas jūs? Ko iš manęs norite? Žirgai pasistojo piestu, kanopos sutavaravo ore, o vienas raitelių išsitraukė kalaviją. Žingtelėjęs atbulomis ir kluptelėjęs, Tomas atsitrenkė į medį. Ūmai jis išgirdo garsų trekštelėjimą už nugaros. Lūžtanti šaka? Tarp medžių jis išvydo pavidalą. Moterį juodais, banguotais plaukais. Ji vilkėjo ilgą apdarą. Ant peties jai tupėjo varnas. Išsyk stojo mirtina tyla, lyg kas būtų susiurbęs visus garsus. Tomas apsižvalgė. Vienas raitelių nusiėmė nuo galvos šalmą ir pažvelgė į jį. Tomas išvydo savo paties veidą... „Kaip čia gali būti? Ką tai reiškia?“ – mąstė jis tylomis. Kitą akimirką raiteliai ir paukščiai jau buvo pradingę. Tomui vėl pažvelgus į moterį, ši pravėrė burną: – Eikš, Tomai. Man reikia tavo pagalbos. Mat... – Tomai, miegaliau, laikas keltis. Pabusk! – Ką? Tomas apstulbęs apsidairė. Į jį žvelgė besišypsantis veidas. Akimirką vaikinas pamanė, kad ta keistoji moteris stovi palinkusi virš jo lovos. – Laikas keltis, sūnau. Jau vėlyvas rytas. Kone vidudienis. Opa, verskis iš patalo! – vienu judesiu mama nutraukė jam antklodę. 23

Pamaži Tomas susivokė, kad sapnavo. Pamišėliškas sapnas apie raitelius, apie paukščius ir apie... „Tik pažiūrėkit, kaip mane veikia ši keista vieta, – mąstė jis. – Dar niekad nesapnavau tokių idiotiškų sapnų. Jis buvo toks tikroviškas...“ Nuleidęs kojas nuo lovos krašto, Tomas žiovaudamas pasirąžė. – Raiteliai su kalavijais, – sumurmėjo. – Ir vienas jų buvau aš pats! Jis pakratė galvą. – Tai vis per tą Jostą ir jo riteriškus kliedus. Garantuoju! – Ateisi žemyn? – paklausė mama. – Visi jau seniai papusryčiavę. Ir visi kažkur ruošiasi eiti. – O kur? – paklausė Tomas, bet mama jau buvo išėjusi iš kambario. Dar sykį nusižiovavęs, jis nuėjo prie stalo ir įsijungė kompiuterį, norėdamas pasitikrinti, ar nėra naujų laiškų. Dabar jie jau kelias savaites gyveno naujuosiuose namuose. „Išleistuvių šventė tėvo ligoninėje buvo nuobodi. Brrrrr, atrodė, kad ji niekados nesibaigs! Tačiau tėtei visai patiko, kad tokia daugybė žmonių atėjo paspausti jam rankos. Vadinasi, viskas tėtei buvo okay ir liuks“, – mąstė sau Tomas, žiūrėdamas į ekraną. Dabar jie jau turėjo net internetą! Vietinis meistras atvyko įrengti šios gyvybiškai svarbios linijos, jungiančios su tikruoju pasauliu. Tasai vyrukas ne tik turėjo laidų bei kištukų, bet ir pripasakojo visokiausių istorijų apie jų namus. 24

Anksčiau čia buvusi užeiga. O joje, pasak meistro, nutikę labai keistų dalykų. „Čia vaidenęsi, – pasakojo jis. – Keisti balsai, keisti pavidalai.“ Todėl ankstesnieji gyventojai ir išsikraustę, o užeiga metų metus stovėjusi tuščia. „Kvailos siaubų pasakos, – mąstė sau Tomas. – Štai ko prisiklausai tokiame atsilikusiame užkampy. Vietiniai, žinoma, dar tebetiki nykštukais, elfais ir Smėliniu.“ Naujų laiškučių nebuvo. Veikiausiai grupė jau susiradusi naują gitaristą, ir jis daugiau nieko apie draugus nesužinos. Uždaręs kompiuterį, Tomas nuėjo žemyn. Tėvai, Mauritsas ir dvynukės sėdėjo virtuvėje. Tik Josto niekur nebuvo matyti. „Tas, aišku, vėl kur nors įklimpęs dumblyne su savo kalaviju“, – pamąstė pats sau Tomas. Mama buvo apsivilkusi tapytojos chalatą. Pirmąją savaitę ji ėmėsi tapyti savo dirbtuvės sienas ir lubas, bet dabar jau buvo pasirengusi tikram darbui. Mamos skruostai buvo nuraudę iš jaudulio. – Mano galva pilna paveikslų, laukiančių, kada juos perkelsiu į drobę, – tarė ji, skubiai pildama Tomui arbatos. – Pasidarysi pats pusryčius, vaikine? Na, tikriau, priešpiečius. Dabar jau tikrai turiu kibti į darbą. Mama pabučiavo Tomą į skruostą ir skubiai išėjo iš virtuvės, o tėvas pamerkė Tomui akį. – Matai, kaip persikraustymas išėjo mamai į naudą. Seniai nemačiau jos, apimtos tokio entuziazmo. Ji vėl atrodo kaip aštuoniolikmetė. 25

Tomas sušniuręs maišė šaukšteliu arbatą. „Aštuoniolikmetės merginos gyvena dideliame mieste ir yra pakvaišusios dėl grupių ir gitaristų, – pamanė jis. – Nedaug vilties, kad čia tokią merginą sutiksiu. Šiaip ar taip, apie mamą šitaip visiškai nemąstau!“ Jis pamatė, kad seserys su Mauritsu velkasi striukes. – Kur einat? – Pavedžioti Spaiko, – atsakė Ema su Liza. Tėvas tuo metu išsitraukė įrankių dėžę. – Eisiu pasižiūrėti, ar pavyks išjudinti tą vandens ratą. O paskui galėsim apeiti vynuogyną ir pasižiūrėti, kaip atrodo vynuogės. – Ėėė... įdomu, bet manau, kad verčiau eisiu su kitais, – skubiai atsakė Tomas. – Turiu galvoje, kas nors juk turi juos prižiūrėti. Tik pamanyk, o jeigu jie pasiklys tame niūriame miške... Tėvas linktelėjo. – Irgi gerai, vaikine. Matau, kad pradedi čia apsiprasti. Gerai, eik su mažaisiais į mišką. – Fe, mažaisiais, – purkštelėjo Mauritsas. – Mes jau puikiausiai galim savimi pasirūpinti. Tomo priežiūros mum nereikia. – Tsss! Tomas stumtelėjo Mauritsą prie durų. – Patylėk, – sukuždėjo jis. – Kitaip man tektų padėti tėvui kuistis prie to sumauto vandens rato. 26

Tėvas susimąstęs rausėsi savo dėžėje. – Ką? – Nieko, – atsakė Tomas. – Tai mes einam, tėte, – ir skubiai nėrė pro duris. Tą akimirką iš prieškambario uždusęs į virtuvę atbėgo, o paskui įkandin Tomo laukan išlėkė ir Jostas. Rankoje jis laikė popieriaus ritinėlį, perrištą virvele. – Tik pažiūrėk, ką radau...

4 SKYR IU S

VARTAI

enkai domėdamasis, Tomas pažvelgė į Josto radinį. – Ir vėl išrausei? Seną popiergalį? Ar jis buvo žemėje? – Luktelk, – tarė Mauritsas. – Tas Josto radinys atrodo visai įdomus! Lyg ir koks... lobio žemėlapis. Ar kažkas panašaus. Kur jį radai, Jostai? Pastvėręs žemėlapį broliui iš rankos, Mauritsas jį išvyniojo ir visą išskleidė. Jostas gūžtelėjo pečiais: – Tiesiog radau. Buvo paslėptas viršutinio koridoriaus sienoje. – Kaip tai paslėptas sienoje? – paklausė Tomas. – Paprastai. Už kažkokios lentos. Ten yra lyg kokia slaptavietė. Tas ritinėlis buvo užkištas už lentos. Pažvelgęs į Mauritsą, Tomas pakratė galvą. – Kuoktelėjai! Verčiau einam paskui mergaites ir Spaiką. – Pala, – atsakė Mauritsas, vedžiodamas pirštu po 28

žemėlapį. – Šis brėžinys įdomus. Mačiau čia vietovę vardu... Ravenboscho grafystė. Taip ši vietovė, kurioje esame, regis, vadinosi viduramžiais. Kažkur apie tai skaičiau. Tomas pavartė akis. – Oho! Didžiai įdomu, profesoriau! Visados troškau tai sužinoti. Trinktelėjęs Mauritsui per petį, jis išėjo iš kiemo. – Ar judu einat? Įsibrukęs žemėlapį į vidinę kišenę, Mauritsas drauge su Jostu nusekė įkandin Tomo. Eidamas kažką skubiai užsirašinėjo į knygelę, kurią visados nešiojosi su savimi. – Tiek to, žemėlapį dar kada nors apžiūrėsim, Jostai, – tarė jis. – Gerai, bet... čia mano žemėlapis, – pasakė Jostas. – Aš jį radau. – Dėl visko netrukus susitarsim, – tarė Tomas. Daugiau nebesiklausydamas brolių šnekos, jis mėgino pasivyti abi sesutes su Spaiku. Dvynukės jau buvo priėjusios mišką. Tomas išgirdo jųdviejų balsus. Jos šaukė Spaiką. Paspartinęs žingsnį, vyresnėlis netrukus pasivijo sesutes. – Kokios bėdos? – paklausė. – Spaikas dingo, – atsakė Ema. – Išnyko, – tarė Liza. – Tiesiog dingo, – pakartojo Ema. Tomas apsižvalgė. Jis nemėgo vietų, kuriose niekur negalėjai įjungti gitaros. O čia matė vien medžius ir krūmynus. 29

Staiga pasigirdo sparnų plazdesys. Tomas išsigandęs pažvelgė aukštyn. Pamatė didelį juodą paukštį, kuris, pakilęs iš lapijos, nuskrido tolyn viršum medžių. Tomo nugara perbėgo šiurpuliukas. Kiekvieną akimirką jis tikėjosi išvysti dar daugiau paukščių – lygiai kaip buvo regėjęs sapne, bet lapijoje buvo ramu. – Spaikai, kur tu? – šaukė Ema su Liza. Jų veidai buvo paniurę. Tomas pamatė, jog abiejų akys paraudo. – Neverkit, surasim jį, – tarė jis. – Mauritsai, tu eik su dvynukėmis į aną pusę. O mudu su Jostu paieškosim štai ten. – Kodėl turiu eiti su... – prabilo Mauritsas. – Neinkšk, Mau... Turim rasti šunėką. Mauritsas valandžiukę dvejojo. Paskui linktelėjo. – Okay, eime, Ema, eime, Liza, ieškosim. Jie sparčiai nuniro gilyn į mišką. Tomas apsigręžė. – Eime, Jostai, ir mudu... Josto niekur nebebuvo matyti. Tomas atsiduso. Broliukas čia kasdien ateidavo žaisti. Miškas jam buvo geriau pažįstamas nei Tomui. „Varge tu mano! Tai pirma turėsiu rasti vyrutį, o paskui ieškoti šunėko“, – pamanė sau Tomas. Jis pasileido tarp medžių. Jostas negalėjo toli nueiti, bet visi medžiai buvo panašūs į kits kitą. Tomas atsargiai žengė per storas šaknis. Jam darėsi vis nejaukiau. Atrodė, lyg eitų per savąjį sapną, o nuo tos minties Tomą vėl nukrėtė 30

šiurpas. Kažkur girdėjosi Spaiką šaukiančių Emos ir Lizos balsai. – Nepaikiok, – sumurmėjo jis pusbalsiu. – Net mergaitėms šiame miške nebaisu. Vaikinas traukė tolyn. Medžiai vis tankiau šliejosi prie kits kito, o po vešlia lapija darėsi vis tamsiau. – Jostai! – sukuždėjo Tomas. Šaukti jam buvo kažkodėl nedrąsu. „Tik įsivaizduok, o jei staiga iš tamsaus miško išlėks raiteliai ant garuojančių žirgų. – Tomas piktai pakratė galvą. – Reikia atsikratyti tų paikų minčių. Tučtuojau.“ Ūmai jis išgirdo garsų paukščio kranksėjimą. Jo širdis ėmė daužytis vis smarkiau: „Tik jau prašom – nei jokių paukščių, nei raitelių!“ Žengęs per dviejų medžių tarpą, Tomas išvydo tolumoje einantį pavidalą: „Puiku! Ten Jostas.“ Jaunėlis, laikydamas priešais save plastiko kalaviją, sustojo prie medinio pakeliamojo tilto, nutiesto per griovį. Kitoje tilto pusėje dunksojo didžiuliai akmens vartai. „Kas per keistenybė! – pamanė sau Tomas. – Panašu į statinį iš kitų laikų. Žiūrėk tu man, mes tikrai atsidūrėm viduramžiuose!“ Tomas pamatė, kad Jostas nedvejodamas eina tiltu prie vartų. „Ką tas idiotas daro, – mąstė Tomas. – Tiltas veikiausiai visai sutręšęs. Tuoj įsmuks ir tėkšis į griovį!“ – Neik! – buvo bešaukiąs Tomas, bet liko stovėti sustingęs, lyg jį būtų sulaikiusi kažkokia jėga. – Tegu eina, – sukuždėjo kažkoks balsas jam į ausį. 31

Išsigandęs Tomas apsižvalgė. Jam už nugaros nieko nebuvo. Matyt, bus pasivaidenę. Jis pamatė, kad medžiai ir krūmai ėmė siūbuoti. Vėjo gūsis padvelkė jam į veidą ir ausis. Tomas pasijuto suspaustas vėjo, lyg šis būtų pūtęs į jį iš visų pusių. Vėl pažvelgęs priešais save, jis išvydo Jostą, jau stovintį prie vartų. Ant akmeninės arkos viršaus tupėjo garsiai kranksintis paukštis. Varnas. Jostas pažvelgė aukštyn, lyg klausydamasis paukščio. Be to, atrodė, lyg varnas kalbintų broliuką. „Negali būti!“ – pamanė Tomas. Jis vis dar nejudėdamas stovėjo toje pačioje vietoje, lyg įšalęs magiškoje akimirkoje, sugriebtas vėjo gniaužtų. – Jostai, – buvo besušunkąs, bet riksmas įstrigo jo gerklėje. Tomas pamatė, kaip varnas, nusklendęs nuo arkos viršaus, atsitūpė Jostui ant peties. Pagaliau jis atgavo balsą. Drauge pasijuto paleistas ir vėjo gniaužtų. – Jostai Vaudenbergai, tučtuojau ateik čia! – sušuko Tomas. Ir susivokė, kad jo balsas nuskambėjo visai kaip tėvo. Akimirką Tomas dar matė Jostą, stovintį su varnu ant peties. O kitą mirksnį jaunėlis ėmė ir pradingo...

5 SKYR IU S

DIDŽIULIS RAITELIS

omas dėbsojo į vartus. Atrodė, lyg Jostas būtų tiesiog ištirpęs. „Negali būti! – pamanė Tomas. – Jostas negalėjo imti ir pradingti. Matyt, bus įėjęs pro vartus. Juk pats mačiau!“ Vaikinas pasileido prie tilto. Akimirką stabtelėjo. Tiltas atrodė senas ir sukriošęs. „Jeigu Jostas galėjo, galiu ir aš!“ Tiltas susiūbavo jam po kojomis, sutreškėjo, suvaitojo lyg senos, išvirtusios durys. „Oho, pavojinga! Jostas, žinoma, gerokai už mane lengvesnis“, – pamanė pats sau Tomas, bet netrukus jau atsidūrė prie vartų. Tai buvo aukšta akmeninė arka, susidedanti iš apgriuvusių stulpų ir smailių bokštelių. Akmenis buvo aptraukusios samanos, o piktžolės kabinosi į juos mažučiais žaliais pirštukais. Arkos viršuje buvo iškaltas raitelis ant žirgo – tikras akmens paveiksliukas. O dešinėje pusėje buvo įrėžtas kažkoks žodis, gal vardas, – Raveleinas. Nustebęs Tomas žvelgė į susipynusias vešlias šakas, lapus ir šaknis, lyg žalia mūro siena užvėrusias vartų angą. 33

„Jostas juk negalėjo pro tuos vartus įžengti. Bet kur jis tada?“ Tomas apėjo aplink vartus. Kitoje pusėje nebuvo matyti nieko nepaprasta. Vien augalų, šaknų ir šakų raizgalynė. O toliau ir vėl dunksojo miškas. Tomas pasikrapštė pakaušį. „Gal aš kuoktelėjau? – pamanė jis. – Juk tikrai žinau, kad Jostas pradingo eidamas pro šiuos vartus. O gal ne?“ Sutrikęs Tomas grįžo į priekinę vartų pusę. Pamažu jam pradėjo regėtis, kad jis atsidūrė sapne, kur niekas nebėra įprasta. Tolumoje sukrankė paukštis. Tomas apsižvalgė. Sparnų plazdesys. Iš oro žemėn ėmė sklęsti plunksnos. Ir vėl jį nukrėtė šiurpas. „Kas čia dedasi?“ – mąstė jis. Vėl pažvelgęs į vartus, Tomas pamatė neįtikėtiną dalyką. Juose su savo plastiko kalaviju stovėjo Jostas ir šnopuodamas dairėsi aplink. Atrodė susitaršęs, lyg ką tik būtų bėgęs maratoną. Jam įkandin, lyg atplyšęs šešėlis, kranksėdamas skrido varnas. Paukštis nutūpė ant akmens arkos ir geltonomis akimis pažvelgė tiesiai į Tomą. – Jostai... kur buvai? – pralemeno Tomas. Jostas pažvelgė į Tomą taip, lyg būtų pirmąkart gyvenime jį išvydęs. – Uch... kas... Jis pakratė galvą, pasikrapštė plaukus ir nustebęs pažvelgė į savąjį plastiko kalaviją. – Negali būti, – sumurmėjo. – Čia buvo tikras didžiulis kalavijas. O dabar vėl... 34

Jis dar kartą pažvelgė į Tomą. – Ne! Kaip keista! Uždėjęs ranką Jostui ant peties, Tomas jį švelniai papurtė. – Kas nutiko, Jostai? Kur buvai? Atrodė, lyg būtum pradingęs pro tuos vartus. Bet taip negalėjo būti, nes tavęs nebuvo kitoje pusėje. Aš apėjau aplinkui! O dabar štai vėl stovi čia! Tomas nutilo. Išgirdęs save kalbant, jis suvokė, kad to, ką sako, negalėjo būti. Matyt, jam pasivaideno. – Buvau didelis, – atsakė Jostas, o jo žvilgsnis pasidarė svajingas. – Buvau didelis raitelis. Su tikru kalaviju ir šalmu. Ir sėdėjau ant didžiulio juodo žirgo. Negalėdamas atsistebėti, jis vėl pakratė galvą. – Buvo... super! Noriu grįžti... Jostas atsisukęs pažvelgė į vartus. Varnas tebetupėjo ant arkos. Kranksėjo ir plazdeno sparnais. Jostas pažvelgė aukštyn. Atrodė, lyg ko klausytųsi. – Gerai, ponia, – pasakė paskui. – Sugrįšiu, pažadu. O tada... – Gana! – tarė Tomas. – Baik tas nesąmones, Jostai. Tikrai nežinau, kas nutiko, bet dabar paistai niekus! Einam namo. Sugriebęs Jostą, jis ėmė tempti broliuką per tiltą. Jostas muistėsi. 35

– Paleisk mane, Tomai. Noriu būti didelis raitelis! Raveleinui reikia mūsų pagalbos! Tempdamas su savimi Jostą, Tomas daugiau nieko nebesiklausė. – Eime, pažiūrėsim, ar Ema, Liza ir Mauritsas bus radę šunėką...

6 SKYR IU S

RITERIŠKI PRAMANAI

engdamas miško taku, Tomas tempėsi su savimi Jostą atgal į tankmę. Šis inkštė ir zirzė norįs grįžti prie vartų, bet Tomas nekreipė į tai dėmesio. Netrukus jie sutiko dvynukes su Mauritsu. Spaikas gulėjo Emos glėbyje ir vis laižė jai rankas. – Viskas gerai? – paklausė Tomas. Dvynukės linktelėjo. – Atradom Spaiką. Tikra laimė, nes tas keistas vyras... Tomas kilstelėjo vieną antakį. – Keistas vyras? Ema su Liza susižvalgė. – Manau, kad ten buvo kaimietis, – pasakė Ema. – Taip, ir jis dar buvo vienakis, – pridūrė Liza. – Kepurė jam dengė pusę veido, – tarė Ema. – Buvo su tokiu senu kombinezonu ir atrodė kaip... – Kaip gumbuotas senas medis. – Ir stovėjo pasirėmęs ant grėblio. 39

Lo-127

Loon, Paul van Raveleinas / Loon, Paul van; iš nyderlandų kalbos vertė Antanas Gailius; iliustravo Efteling. – Vilnius: Nieko rimto, 2013. – 264 p.: iliustr.

Mistiška Nyderlandų autoriaus Paulo van Loono (g. 1955) knyga leis kartu su penkiais vaikais – trimis broliais ir dvynukėmis sesutėmis – bei jų šunyčiu Spaiku pažinti slaptingą Ravenboscho grafystės pasaulį. Nuotykiai prasideda vos tik Vaudenbergų šeima persikrausto gyventi į atokią kaimo vietovę. O čia pilkam nuoboduliui vietos nėra! Vaikų, virtusių galingais Raiteliais, istorija įsibėgėja taip, jog nebesinori palikti senojo miesto. O virš jo sklando juodų varnų pulkai, siaubūnus graferius dirbina piktasis grafas, gražuolė Samira ir narsusis Penketas iš paskutiniųjų stengiasi įvykdyti pranašystę...

Kitos Paulo van Loono knygos:

Redaktorė Justina Skunčikaitė Korektorė Gražina Akelaitienė Maketavo Vilija Kvieskaitė Tiražas 3000 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ www.niekorimto.lt Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, 08217 Vilnius

– Ir, ir... Sesutės bemaž neleido viena kitai prasižioti. – Nusiraminkit. Ko tas vyras norėjo? – paklausė Tomas. – Jis laikė Spaiką, buvo jį suradęs. – Iš pradžių pamanėm, kad nenori jo paleisti, bet paskui atidavė. Tada paklausė, ką mes čia veikiam. Ema linktelėjo. – Jis sakė, kad mums čia nėra ko ieškoti, nes mes esą „miestiečiai“. – Ir kad užeiga užkeikta. – Sakė, kad visas kaimas tą žino. Tomas pakratė galvą. – Užkeikta? Koks prietaringas kvaiša. Tokių tikrai daug šiame viduramžiškame kaime. – O ką tu sakei, Mauritsai? – O! Ką? – tarė Mauritsas, tyrinėdamas vabalą mėlynu šarvu ir kažką užsirašinėdamas į savo knygelę. – A, aš žiūrinėjau Josto žemėlapį. Verta pamatyti. Labai įdomus ir... – Ar pakvaišai! – pratrūko Tomas. – Žemėlapį gali ir namie apžiūrinėti. Turėjai saugoti dvynukes! – Nagi, nagi, nurimk, – pasakė Ema. – Juk nieko nenutiko. – Atgavom Spaiką, o tas visų svarbiausia, – tarė Liza. Tomas atsiduso. Sesutės sakė teisybę. Šunėkas, šiaip ar taip, atsirado, taigi jiems nebereikėjo daugiau klaidžioti 43

44 El. knygynėlyje – geresnės kainos!