Saldieji Gravio sapnai

MAKSAS FRAJUS S A L D I E J I G R AV I O S A P N A I

UDK 821.161.1-93 Fr35

Versta iš: Макс Фрай НАВАЖДЕНИЯ Азбука, Санкт-Петербург, 2000

„Saldieji Gravio sapnai“ – antra knygos HALIUCINACIJOS dalis.

ISBN 978-609-441-003-1

© Tekstas, Макс Фрай, 1999 © Vertimas į lietuvių kalbą, Stasys Gimbutis, 2011 © Viršelio dailininkė, Kristina Norvilaitė, 2011 © Leidykla „Nieko rimto“, 2011

MAKSAS FRAJUS

Saldieji Gravio sapnai

Iš rusų kalbos vertė Stasys Gimbutis

Vilnius 2011

– Viskas! – ryžtingai tariau, raudamas prie kabineto durų. – Šiandien mano gastrolės šioje Pamišėlių prieglaudoje baigtos, sere! Tarp kitko, nebuvau namuose jau dvi paras – ir būtų pusė bėdos, jei vėl turėčiau vaikytis po Tamsiąją Pasaulio Pusę padūkusius jūsų audringos jaunystės bičiulius, aš tai dar ištverčiau... Bet jūsų nuodėmingi popieriai! Gal mums reikėtų kasmet samdyti kokį nors specialų biurokratą ir užkrauti ant jo pečių visą tą mėšlą? Kitaip aš netrukus su ašaromis maldausiu Jo Didenybę paskirti mane į žemesnes pareigas ir pervesti į Miesto Policiją. O ką, būsiu kuklus šauniojo generolo Bubutos pavaduotojas! Bent jau jis manęs iki šiol bijo, todėl niekada gyvenime nedrįs šitaip tyčiotis...

– Neverkšlenk, Maksai. Poryt bus Paskutinė metų diena, ir visa šita terlionė baigsis, – taikiai tarė Džufinas. Jis vargais negalais užgniaužė įkyrų žiovulį, apdovanojo mane užjaučiamu žvilgsniu ir kaltai gūžtelėjo pečiais. – Aš iš pat pradžių tave atvirai įspėjau, 5

kad kiekvienų metų pabaigoje tarnyba Slaptojoje Paieškoje virsta tikru pragaru. Mano vargšė širdis apsipila krauju, kai aš pradedu tau prikišamai rodyti tas nuodėmingas ataskaitas, bet juk tu turi ir šito mokytis... Na, gerai, eik drunyti. Bet kad rytoj būtum čia ne vėliau kaip vidurdienį. Aišku?

– Aiškiau nebūna, sere! Beje, su manimi vis dar galima lengvai susitarti, jūs pastebėjote? – Aš pražydau dėkinga šypsena: šiaip jau turėjau realų pagrindą būgštauti, kad mano šefas tikrai gali paimti mane už pakarpos ir grąžinti prie rašomojo stalo!

Atsidūręs gatvėje, godžiai įkvėpiau didelę dozę šalto nakties oro – aš jau buvau pamiršęs, kad jis gali būti toks gaivus! Stvėriau savo amobilerio vairalazdę ir suteikiau sau malonumą kaip reikiant balsiai išsiplūsti: kartais tai tiesiog būtina – dėl savo paties dvasinės sveikatos, visuomenės rimties ir visų kitų panašių dalykų... Išsikeikęs su palengvėjimu pastebėjau, jog man nebesinori užmušti pirmo pasitaikiusio praeivio – tik tam, kad pasimiklinčiau.

– Nieko, vaikine, – linksmai pasakiau pats sau. – Kai kuriems žmonėms nutinka ir baisesnių dalykų.

Turėk galvoje, branguti: tu puikiausiai galėjai numirti tame mieste, kuriame gimei, praėjus šešiasdešimčiai 6

ar septyniasdešimčiai nuobodžių metų po to „reikšmingo“ įvykio – kas gali būti blogiau! Palyginti su tokiu košmarišku siužetu visos kitos nelaimės atrodo nenutrūkstama šventė...

Savo paties monologas, pasakytas garsiai visiškoje vienumoje, man visada buvo geriausi raminamieji.

Kai nusprendžiau, kad būtų laikas ir užsičiaupti, mano nuotaikos rodyklė šokinėjo už padalos „puiki“, galva, ištinusi nuo begalinio biurokratinio lažo, galėjo būti laikoma visiškai šviesia, – kiek mano kvaila makaulė apskritai gali būti šviesi, – tik žvėriškas nuovargis vis dar buvo su manimi, bet aš pradėjau suprasti, kad jis gali būti puikus fonas mano iškilmingam susitikimui su pagalve.

Techi sutiko mane užjaučiamu žvilgsniu, supratingai atsiduso, po to nusišypsojo ir pastatė ant baro mažytį puoduką su kamra.

– Jeigu aš teisingai vertinu tavo galimybes, tau vis tiek nepakaks jėgų daugiau kaip pustuziniui rijimo judesių, – ekspertės tonu pareiškė ji.

– Tai tiesa, – šyptelėjau aš. – Šiaip ar taip, ne šiandien... Žinai, šis Pasaulis klaikiai neteisingai sutvarkytas: visi aplinkui gyvena kažkokį paslaptingą „asmeninį gyvenimą“, o aš – tik dirbu. Be to, mane supa 7

naivūs žmonės, kurie kažkodėl mano, kad aš galiu viską, net ir rašyti metinę ataskaitą. Kai jiems atrodo, kad šį žygdarbį gali atlikti Džufinas, aš tai dar kažkaip galiu suprasti: vis dėlto jis – vienas galingiausių šio Pasaulio burtininkų. O aš – šiaip, pasivaikščiot išėjau...

– Na, jei jau tu vis tiek išėjai pasivaikščiot, tai paėjėk iki miegamojo, – ramiai patarė Techi. – Kad ir kaip norėtum, pykti tu kaip reikiant nemoki: panašių dalykų negalima sakyti tokia patenkinta fizionomija.

– Ji ne patenkinta, o išdidi, – paaiškinau aš. – Man vis dėlto pavyko dvi paras narsiai ištverti už savo šefo rašomojo stalo. O tokių žygdarbių dar niekada nebuvau atlikęs!

Po kelių minučių aš žvėriškai nusižiovavau ir prisiverčiau ryžtis didvyriškai pastangai – paskutinei šiandien – atplėšti savo pasturgalį nuo taburetės ir įveikti trisdešimt šešias sraigtinių laiptų pakopas, skiriančias „Armstrongo ir Elos“ užeigą nuo tamsaus jaukaus miegamojo. Galiausiai aš su goslia aimana klestelėjau ant kailinės antklodės ir dingau iš šio nuostabaus, bet varginančio Pasaulio.

Rytas prasidėjo puikiai, reikia tai pripažinti: nubudau visai savarankiškai ir dar gerokai prieš vidurdienį.

8

– Štai dabar atrodai kaip žmogus, tikrai galintis glėbesčiuotis su merginomis, – pritariamai pareiškė Techi, šypsodamasi man nuo miegamojo slenksčio.

– Ir ne tik glėbesčiuotis, – svajingai pratariau. – Ir apskritai, šiuo metu esu visiškai pasirengęs bet kam...

Paaiškėjo, jog aš tikrai buvau pasirengęs bet kam, taip pat ir nepavėluoti į tarnybą – nieko nepaisant!

Džufino ten dar nebuvo, – beje, tai aš kaip tik buvau numatęs: vakar vakare mano šefo veidas buvo kaip žūtbūtinai nusiteikusio žmogaus, kuris nusprendė kautis iki paskutinio, net mano išdavystė nesutrukdė jam kartą ir visiems laikams susidoroti su prakeiktais popieriais. Mano apskaičiavimu, šis didis įvykis tikrai galėjo atsitikti likus maždaug pusantros valandos iki aušros, niekaip ne anksčiau. Tad Džufinas sąžiningai pelnė teisę į nedidelį atokvėpį. Aš net nebesiunčiau jam šauksmo ir nebekibau prie jo su tokiais kvailais klausimais kaip antai: „O kas dabar?“ Man buvo visiškai aišku, kad už tokius dalykus seras Džufinas Chali ir užmušti gali, – tarp kitko, visai sutinku su juo šiuo klausimu!

Bendrojo darbo salėje viešpatavo tikra idilė: seras Šurfas Lonli-Loklis oriai sėdėjo krėsle nutaisęs tokią miną, tarytum ką tik būtų pagaliau rimtai susimąstęs­ 9

apie Visatos likimą ir skyręs šiam naudingam užsiėmimui kokias penkias šešias paras, negaišdamas laiko tokioms kvailystėms kaip miegas ir valgis! Melifaras buvo įsitaisęs ant stalo kraštelio ir visiems esantiems demonstravo savo gebėjimus knapsėti nosimi, – mano galva, jie buvo beveik genialūs! Net jo ryškiai avietinės spalvos lochis atrodė gana blankus, tarsi ir jis būtų visiškai neišsimiegojęs. Vargšelis Numinorichas ruzginosi ant kėdės, su nuostaba spoksodamas į jų pavargusias fizionomijas.

– Šioje patalpoje vienu gerai išsimiegojusiu šunsnukiu daugiau, – pavydžiai konstatavo Melifaras. – Ir kaip tau tai pavyko, pabaisa?

– Paprastai, – išdidžiai išpyškinau. – Užsukau į miegamąjį, atsiguliau, užsimerkiau, o vėliau atsimerkiau – po kokių aštuonių... ar net devynių valandų.

– Šitas tipas man pranešė maždaug tą patį, – vaidingai pareiškė Melifaras, pirštu besdamas Numinoricho pusėn. – Ir man taip pavydu, kad aš dabar nudėsiu jus abu.

– Taip iškart imsi ir nudėsi? – nuoširdžiai susižavėjo Numinorichas.

– Aha, – su malonumu patvirtino Melifaras.

– Tuomet tau tiesiog teks dirbti dar daugiau, – 10

piktdžiugiškai pranešiau aš. – Tau neatrodo, kad tavo medaus mėnuo pernelyg užsitęsė, mano džiaugsme?

– Kuo čia dėtas kažkoks „medaus mėnuo“?! – pasipiktino Melifaras. – Kenlech jau pradėjo pamiršti, kaip aš atrodau. Kartais vargšelė siunčia šauksmą mano mamai, ir ta išdėsto jai visą mano ypatingų žymių sąrašą – kad ji turėtų nors šiokią tokią galimybę pažinti mane susitikus...

– Neskiesk! – subambėjau aš. – Vakar vakare išėjau iš čia priešpaskutinis: Valdyboje buvo likę tik seras Džufinas ir mudviejų metinė ataskaita, didžiulė ir siaubinga.

– Viskas teisingai, – atsiduso Melifaras. – Tragedija ta, kad aš atėjau kelios minutės po tavo išėjimo ir sėdžiu čia iki šiol. Tiesa, man vis dėlto pavyko sutvarkyti visus savo reikalus – likus beveik parai iki Paskutinės metų dienos... Regis, tai rekordas!

– O kurių galų, tiesą sakant, tu čia tuomet sėdi? – nusišiepiau aš.

– Pats nežinau. – Melifaras nustebęs ėmė mirksėti, po to jo veide atsirado visiškos laimės išraiška. – Tu genijus, Maksai! Juk aš iš tiesų viską padariau, o kadangi tu jau čia... Vadinasi, mano budėjimas irgi baigėsi!

– Visiškai teisingai, – patvirtinau gero dėdulės 11

tonu. – Tad gali nešdintis. Reikalingas mums čia tavo niūrus snukis!

– Šiaip jau man priklausytų dirbti dieną, o tau naktį, – kandžiai tarė Melifaras, paskubomis ropšdamasis nuo stalo. – Tai netgi parašyta specialiame popieriuje, kurio kopija saugoma karališkojoje kanceliarijoje. Kada nors, po tūkstantmečių, tą popierių ras kokie nors jaunieji dvaro istorikai ir patikės viskuo, kas jame parašyta, vargšai... Geros dienos, vyručiai.

Tikiuos, kad jūsų nesapnuosiu: to jau būtų kažkaip per daug! – su šiais žodžiais jis saldžiai pasirąžė ir dingo už durų.

– Tau irgi nepakenktų nedidelis poilsis, Šurfai, – pranešiau mylinčios senelės balsu. – O tu ko gi toks nuvarytas?

– Ačiū, Maksai, bet bijau, kad negaliu sau leisti pasinaudoti tavo maloniu pasiūlymu. Susikaupė gana daug reikalų, kaip visada metų pabaigoje, ir kai kurie iš jų dar nebaigti, – išsamiai paaiškino jis.

– Viskas aišku, – atsidusau. – Tokiu atveju turėsiu pasiųsti šauksmą į „Rajūną“, kad tavo gyvenime nutiktų nors šis tas malonaus.

– Sprendimas kaip tik laiku, – Lonli-Loklis tai ­ištarė taip rimtai, tarytum aš ką tik būčiau padaręs 12

kokį nors didžiulį atradimą, galintį iš pagrindų pakeisti dėkingos žmonijos gyvenimą.

– Maksai, kodėl visi turi tiek reikalų, o aš, priešingai, – jokių? – suglumęs pasiteiravo Numinorichas.

– Todėl, kad tu dar jaunas ir kvailas, – pamokomai paaiškinau. – Kai pirmą kartą sulaukiau Paskutinės metų dienos šioje Pamišėlių Prieglaudoje, aš taip pat buvau vienintelis gerai pailsėjęs žmogus abiejuose Churono krantuose. Bet tai praeina, ir gana greitai, deja... Jau po poros metų tu su švelnumu ir nuostaba prisiminsi šią dieną, garantuoju!

Seras Džufinas pasirodė maždaug po valandos, mes kaip tik buvome spėję pradėti baigiamąją žvėriško susidorojimo su savo varganais pietumis dalį.

– O, šaunusis seras Maksas jau ėmėsi savo mėgstamos veiklos! Dirbti – nė už ką, o ryti – visada prašom! – kandžiai pareiškė jis, įžūliai traukdamas iš mano lėkštės gardžiausią iš garsiųjų madam Žižindos pyragaičių, kurį apdairiai buvau pasilikęs desertui.

– Jūs mane šmeižiate, – atsidusau. – Dvi paros prie jūsų nuodėmingo rašomojo stalo – tai kaip ir nelaikoma darbu, o keli nelaimingi pyragaičiai – tai jau, matot, didysis rijimas!

– Visiškai teisingai! – džiugiai sutiko Džufinas, 13

įsitaisydamas krėsle. – Viskas taip ir yra... – jis išsiblaškęs pasukiojo rankose mano pyragaitį, taip pat išsiblaškęs susikimšo jį į burną ir svajingai nusišypsojo. – Berniukai, mes tikrai užbaigėme tą siaubingą metinę ataskaitą! – pranešė jis. – Todėl gyvenimas puikus. Bent jau mano... O tavo gyvenimas dar nėra puikus, sere Šurfai?

– Mano apskaičiavimu, jis taps puikus paryčiui, tikrai ne anksčiau, – ramiai pranešė Lonli-Loklis. – Deja, aš įpratau dirbti tam tikru ritmu, todėl mano reikalai bus užbaigti Paskutinės metų dienos rytą – ne anksčiau, bet ir ne vėliau, kaip visada.

– Priimk mano užuojautą, – pagailiai nusišypsojo Džufinas. – Gerai, berniukai, darykite, ką norite, o aš vykstu į Senųjų monetų gatvę. Iki rytoj ryto galite manyti, kad aš miriau arba atsistatydinau... Galų gale, manoma, kad aš turiu pavaduotoją, netgi du. Tegul jie ir atsako! O aš jau tuziną dienų nemačiau kino filmo.

– Kokios aistros! – pagarbiai tariau. – Beje, galiu jus nudžiuginti: šiuo metu jums teliko vienas pavaduotojas – tai yra aš. Skamba nelabai optimistiškai, tiesa? O seras Melifaras teikėsi išvykti čiučia liulia, – aš išdidžiai apsidairiau. – Galėjau būti puikus skundikas, tiesa?

14

– Tu jau esi skundikas, – pritariamai pareiškė Džufinas. – Gerai jau, gali kulniuoti į mano kabinetą ir pradėti pliekti pagal abėcėlę visų Echo gyventojų įskundimus – atsargai, kol yra laisvo laiko.

– O aš jo turiu? – paklausiau sužavėtas.

– Ko gera, turi, – Džufinas gūžtelėjo pečiais. – Jei tik Kofai ir Keki neprireiks tavo neįkainojamos pagalbos, dėl ko aš smarkiai abejoju: Paskutinės metų dienos išvakarėse net labiausiai užkietėję piktadariai pernelyg apsikrovę nesutvarkytais reikalais, kad galėtų atsidėti savo mėgstamoms pramogoms.

– Na, ne viskas taip baisu, – nusiviepiau. – Jiems vis dėlto šiek tiek lengviau gyventi negu mums: vyrukams bent jau nereikia rašyti tų siaubingų metinių ataskaitų... Beje, gal pasiūlysite serui Bagudai Maldachanui įtraukti į Chremberio Kodeksą naują bausmę: versti mūsų nelaiminguosius nusikaltėlius rašyti kasmetes savo šiurpulingos veiklos ataskaitas? Nusikalstamumo banga iškart ims sparčiai slūgti, pamatysit!

– Man labai patinka tavo samprotavimai, bet nieko neišeis: tokia bausmė bus palaikyta prieštaraujančia Kodekso dvasiai kaip itin žiauri, – nusijuokė Džufinas. – Tiek to, aš, ko gera, vis dėlto eisiu, kol ant 15

mano galvos niekas neužgriuvo, – jau geriau tegul tatai griūva ant tavo galvos, sere Maksai!

– Tegul griūva, – sutikau pasmerktojo balsu ir pavydžiai paklausiau: – Ruošiatės žiūrėti animacinius filmukus? Turbūt vėl „Tomą ir Džerį“?

– Nežinau... Paimsiu, kas paklius. O jei nepatiks, užsirūstinsiu, paleisiu pelenais pusę miesto, o po to išsirinksiu ką nors kita, – svajingai tarė jis. Sunkios durys girgždėdamos užsivėrė paskui mūsų laimingąjį šefą.

O po to prasidėjo velniai žino kas, ko aš ir tikėjausi. Iš pradžių vis dėlto paaiškėjo, jog serui Kofai ir ledi Keki verkiant reikia mūsų pagalbos: vienam mielam jaunuoliui šovė į galvą, kad metų pabaiga – visai tinkamas laikas pakišti šiltutėlei Septynlapio Ordino Jaunesniųjų Magistrų kompanijai, sausakimšai įsitaisiusiai „Girto lietaus“ užeigoje, kvapiųjų žvakių, gausiai išteptų Chopso nuodais, – tarp kitko, tiems apdavams pagaminti reikalinga keturiasdešimt trečiosios pakopos Juodoji magija! Laimė, vaikinams iš Septyn­lapio pasisekė ir jie laiku užuodė tuos pragariškus nuodus, tad aukų buvo išvengta, bet mes turėjome pakelti savo nelaiminguosius pasturgalius nuo 16

jaukių krėslų ir ieškoti piktadario. Likus maždaug valandai iki saulėlydžio tas nuobodus nuotykis pagaliau sėkmingai baigėsi ir mes atidavėme nelemtąjį buvusį kadai kadės paleisto Lojančiosios Žuvies Ordino Jaunesnįjį Magistrą į rūpestingas šaunių vyrukų iš Greitojo Susidorojimo kanceliarijos rankas, po to turėjau skubiai įrašyti krūvą pataisų į mūsų garsiąją metinę ataskaitą – štai kas baisiausia! Tiesą sakant, nuodytojui labai pavyko, kad tuo metu jis jau sėkmingai kūrėsi jaukioje Cholomio karališkojo kalėjimo kameroje: iki darbo pabaigos aš visiškai sužvėrėjau, tad man siaubingai norėjosi išbandyti su juo savo paties mirtinus nuodus, kurių ir gaminti nereikia, – spjovei, ir baigtas kriukis!

Nespėjau atsipūsti, kai prie mano kabineto durų ėmė rikiuotis didžiulė Miesto Policijos vyresniųjų tarnautojų eilė. Vaikinams verkiant prireikė gauti mano autografą savo darbo, atlikto pagal Slaptosios Paieškos užduotį, ataskaitose: jiems, sero Džufino Chali išmintingai vadovaujamiems, už malonumą vykdyti nemirtingus žygdarbius priklauso atlyginimas pagal trigubą tarifą. Šiaip jau manoma, jog aš turiu atidžiai perskaityti jų rašliavą ir pasirūpinti, kad mūsų šauniųjų policininkų ataskaitos nebūtų mokslinės­ ­ 17

fantastikos žanro, bet aš nusprendžiau, kad šito tai jau šiek tiek per daug: pirma, tokio pobūdžio informacija niekada neužsibūna mano skylėtoje galvoje, antra, vargšeliams kažin ar būtų pakakę drąsos atnešti man pasirašyti pernelyg drąsius literatūrinius eksperimentus... o net jei ir būtų pakakę – tegul sau meluoja, kiek lenda, man negaila! Galų gale man nereikia mokėti už jų neįkainojamas paslaugas iš savo kišenės, o Jo Didenybė Gurigas VIII, šlovė Magistrams, oficialiai pripažintas turtingiausiu mūsų puikiojo Pasaulio monarchu!

Tad atsikratyti policininkų man pavyko po kokių dviejų valandų. Apsisukti buvo galima dar greičiau, bet paaiškėjo, kad aš kažkaip nepastebimai įsitaisiau gan daug bičiulių, su kuriais dera palaikyti saloninį pokalbį: pavyzdžiui, aptarinėti gausias jų šauniojo viršininko, Policijos generolo Bubutos Bocho ydas ir užjaučiamai linguoti galva, o visam tam reikia laiko...

Tad kai pagaliau likau vienas, artėjo vidurnaktis. Žvilgtelėjau į Bendrojo darbo salę ir nustebau, radęs ten Numinorichą. Vargšas mąsliai knapsėjo nosimi viename iš krėslų – per tuos darbus visai pamiršau jam pranešti, kad jis gali eiti namo.

18

– Oi, o aš maniau, kad tu jau seniai išgaravai! – ištariau jausdamas kaltę. – Dovanok. Man labai gėda.

– Niekis, Maksai, – nusišypsojo Numinorichas. – Namuose man būtinai atsirastų šiokių tokių reikalų, o dabar aš lyg ir tarnyboje – neprikibsi!

– Logiška, – sutikau aš.

– Šiaip jau aš kokius keturiasdešimt metų nesu praleidęs metų pabaigos sostinėje, – nuoširdžiai prisipažino Numinorichas. – Visada išvažiuodavau kur nors į Šimaro grafystės kalnus, arba į Gažiną, prie jūros, ar dar kur nors, kur manęs niekas nepažįsta, likus maždaug tuzinui dienų iki to nuodėmingo įvykio. Chena iš pradžių siaubingai pykdavo, kad palieku ją vieną su visais nesutvarkytais reikalais, o vėliau viską pasvėrė ir suprato – iš manęs vis tiek jokios naudos: savo nesutvarkytų reikalų niekada neturėjau – išskyrus nebent sąskaitų apmokėjimą, – o jos pačios reikaluose pats Loisas Pondochva koją nusilaužtų... Šitoje vietoje sukikenau sužavėtas. Ten, kur gimiau, tokiais atvejais įprasta sakyti: „Velnias koją nusilaužtų“. Pamaniau, kad mano geras bičiulis Loisas Pondochva būtų labai pamalonintas, jei sužinotų apie 19

šių posakių panašumą. Kartkartėmis jį vis dar susuka sunkūs garbės troškimo priepuoliai, kad ir ką jis sakytų apie tai, jog „iš ankstesnio Loiso visai nieko nebeliko“...

– Nejau tai juokinga? – smalsiai paklausė Numinorichas.

– Aha, – atvirai atsakiau. – O tu dar nepripratai prie to, kad mane prajuokinti – vieni niekai?

– Pripratau, – šyptelėjo Numinorichas. – Ir man atrodo, kad tu skirstai daiktus į juokingus ir nejuokingus, vadovaudamasis kažkokia keista, bet vis dėlto egzistuojančia logika. Ir aš mėginu suprasti...

– Aš ir pats mėginu! – nusiviepiau. – Ir man nelabai sekasi, jeigu atvirai... Eitum tu vis dėlto namo, vyruti. Man labiau patinka, kai mane supa gyvi žmonės, o ne iškankinti numirėliai, kad ir ką apie tai manytų mūsų miestelėnai!

– Gerai, – linktelėjo Numinorichas. – Namo tai namo... O tu esi tikras, kad tau nereikalinga mano pagalba?

– Šiaip jau aš niekada dėl nieko nebūnu tikras, – linksmai prisipažinau. – Bet aš nuoširdžiai tikiuosi, kad šiandien iš tikrųjų jau viskas! O jei paaiškės, kad klystu, aš tau tiesiog pasiųsiu šauksmą.

20

Likęs vienas, aš patogiau įsitaisiau sero Džufino krėsle ir saldžiai užsnūdau: mano galva, šis antikvarinis šedevras geriausiai pritaikytas jaukiam knapsėjimui nosimi darbo laiku!

Naujos dienos rytas pasitaikė kaip reta ramus, aš pats nusistebėjau. Iš visko sprendžiant, mes taip įsibėgėjome, kad tikrai įsigudrinome sutvarkyti visus reikalus likus visai parai iki tos nuodėmingos metų pabaigos. Seras Džufinas atsiuntė man šauksmą ir išdidžiai pareiškė tvirtai ketinąs tysoti lovoje iki vidurdienio – tiesiog iš principo! Po to pasirodė seras Kofa ir man pranešė, kad Keki puoselėja lygiai tokius pat ambicingus buvimo po antklode planus. Neprieštaravau – kas aš toks, kad neleisčiau ledi išsimiegot?!

Ir apskritai buvau nuostabiai geros nuotaikos, iš manęs buvo galima vyti virves! Tad net nesivarginau pasipiktinti tuo, kad seras Melifaras, dezertyravęs vakar iškart po vidurdienio, vis dar neskuba pagerbti Namo prie Tilto savo buvimu. Aš net nesiunčiau šauksmo – nei jam, nei Kenlech. „Tegul sau kirmija, žiaurios aistros aukos, – atlaidžiai mintijau, – ką iš jų peši!“ Man siaubingai patiko, kad mane supa tik žvalūs pagaliau išsimiegojusių žmonių veidai, žmonių, šiek tiek apstulbintų netikėtai pasitaikiusios galimybės 21

padykinėti,­tiesiog tingiai pagaląsti liežuvį prie be­ga­lės kamros puodelių. Aš net neskubėjau į nam­us: žinoti, kad galiu tai bet kada padaryti, ir lengvabūdiškai atidėlioti šį nuostabų įvykį, mano iškrypusiam skoniui, – velnioniškai maloni būsena!

Likus maždaug valandai iki vidurdienio aš iškilmingai pareiškiau vis dėlto ketinąs atimti visiems čia esantiems nuostabią galimybę stebėti mano nepakartojamą fizionomiją. Tingiai pakilau nuo krėslo, susisupau į šiltą Mirties Mantiją – vaikinai vienas per kitą tvirtino, kad lauke tikrai šalta, – ir tą akimirką Bendrojo darbo salės tarpduryje pasirodė ledi Kenlech nosies galiukas.

– Ką, mergyt, tas dykaduonis tavo vyras nusprendė, kad dabar tu turi už jį padirbėti? – nusišiepė seras Kofa.

Aš iškart išsižiojau, ketindamas išplėtoti šią hipotezę, bet pažvelgęs į Kenlech nustėrau ir užsičiaupiau.

Man pasidarė visiškai aišku: mergaitė atėjo, kad papasakotų mums sumautą istoriją... Neapsakomai sumautą, iš visko sprendžiant!

– Kažkas nutiko Melifarui? – paklausiau svetimu mediniu balsu.

Ji tylėdama linktelėjo ir pamėgino atgauti kvapą.

22

Turėjau padaryti tą patį: man gerklėje stovėjo kažkoks šlykštus kamuoliukas, jis trukdė ne tik kalbėti, bet ir galvoti.

– Tačiau jis gyvas? – lyg paklausė, lyg patvirtino Lonli-Loklis.

Spengiančioje tyloje jo balsas man pasirodė negailestingai garsus, kaip balsas gydytojo, sustingusio ant operacinės slenksčio po kokio nors rizikingo pasilinksminimo su skalpeliu. Kenlech vėl tylomis linktelėjo, o po to baugščiai įsispitrėjo į mane. Galiu ją suprasti: mano veido išraiška tą akimirką, manau, buvo nei šiokia, nei tokia!

– Na, jei jis gyvas, vadinasi, nieko neatitaisomo nenutiko, – ramiai apibendrino Šurfas. – Tau reikėtų nusiraminti ir papasakoti mums viską nuo pat pradžių, ledi Kenlech, – su šiais žodžiais jis rūpestingai padėjo jai įsitaisyti krėsle, padavė puodelį su karšta kamra ir net atsargiai paglostė galvą savo mirtį nešančia letena su didžiule apsaugine pirštine – beprecedentis, mano nuomone, įvykis! Kita vertus, ir pati Kenlech, ir jos sesutės turi retą dovaną žadinti tėviškus instinktus paslaptingos ponų Slaptųjų Seklių, įskaitant ir mane, pasąmonės gelmėse...

23

– Ačiū, sere Šurfai, – tyliai atsiliepė Kenlech. K ­ albos dovaną, šlovė Magistrams, ji atgavo gan greit. – Šiaip jau turėjau tiesiog pasiųsti jums šauksmą ir paprašyti, kad kas nors atvažiuotų pas mus į namus, bet aš taip sutrikau: vis negalėjau suprasti, kam konkrečiai reikia siųsti šauksmą tokiomis aplinkybėmis, – Maksui ar pačiam serui Džufinui, ar dar kam nors... Nusprendžiau, kad viską papasakosiu tam, kurį rasiu. Todėl ir atvažiavau.

Nejučiomis šyptelėjau: kartkartėmis mūsų Kenlech ištinka siaubingo neryžtingumo priepuoliai. Tokiomis akimirkomis ji puikiausiai gali apalpti iš bado prie padengto stalo, mėgindama suvokti, nuo kokio patiekalo reikėtų pradėti valgyt...

– Taigi mūsų Melifaras gyvas, – nekantriai tarė seras Kofa. – Ir kas gi tokiu atveju jam ne taip, mergyt?

– Jam viskas ne taip, – sutrikusi paaiškino Kenlech. – Jis sėdi svetainėje, nejuda ir beveik nekvėpuoja. Ir nieko nekalba.

– Nieko nekalba? – su nuostaba pasitikslino Lonli-Loklis. – Tai jau, vadinasi, jam iš tikrųjų kažkas ne taip...

– Jis nieko nekalba ir nieko negirdi, – baugščiai patvirtino Kenlech. – Šiaip ar taip, jis niekaip nereaguoja 24

į aplinką. Jo toks laimingas veidas... Tatai man kažkodėl atrodo ypač siaubinga.

– Patikėk manimi, mergyte: jeigu jo veidas būtų nelaimingas, mes turėtume kur kas labiau nerimauti, – patikino ją seras Kofa. – Sprendžiant iš tavo pasakojimo, jis labai panašus į užkerėtąjį, bet mes bent jau galime būti tikri, kad jo niekas nekankina... Ne taip jau mažai!

– Reikia važiuoti pas jį į namus ir pažiūrėti, kas atsitiko, – pagaliau atgavau gebėjimą galvoti ir kartu kalbos dovaną. – Kas su manim?

– Tau spręst, – gūžtelėjo pečiais Lonli-Loklis. – Bet manau, kad mano dalyvavimas šioje operacijoje ne toks jau būtinas. Žudyti ten kol kas nėra ko, o kovoti su haliucinacijomis nesu įsimiklinęs... nebent su savo paties.

– Užtat jūs, Kofa, tikrai didis haliucinacijų žinovas, – aš klausiamai pažvelgiau į mūsų Meistrą Girdintįjį.

– Tavo teisybė, – mąsliai sutiko jis. – Didis ar ne – tai dar klausimas, bet žinovas, kam čia slėpti!

Aš išsiblaškęs palinksėjau ir pažiūrėjau į Numinorichą. – Važiuojam su mumis, sere uodžiau. Kas žino, ką tu ten galėsi užuost...

25

Po kelių minučių mes visi sutrikę sustingome ant Melifaro svetainės slenksčio. Reginys buvo įspūdingas: seras Melifaras, judriausias visų Pasaulių žmogus, nė nekrustelėdamas sėdėjo ant grindų, sukryžiavęs kojas. Beprasmis jo plačiai atmerktų akių žvilgsnis buvo įsmeigtas į kažkokius nežinomus tolius... Paprasčiau sakant, labiau už viską pasaulyje tai priminė stiklo karoliukų, puošiančių negyvą kokios nors pigios lėlės fizionomiją, žvilgsnį. Kenlech priėjo prie jo ir švelniai papurtė už peties. Suprantama, vyrukas net nepajudėjo. Iš visko sprendžiant, lygiai taip pat sėkmingai ji galėjo vožti jam į galvą pirma pasitaikiusia taburete.

– Štai matot! – nevilties kupinu balsu tarė ji. – Ir taip visą rytą!

– O dabar pasakok iš eilės, mieloji, – švelniai paprašiau. – Sakai, kad tai tęsiasi visą rytą. Vadinasi, vakar vakare jam viskas buvo gerai?

– Taip. – Ji kiek pagalvojo ir droviai pridūrė: – Naktį irgi. O šįryt... Nubudau gana vėlai ir pamaniau, jog jis jau išvažiavo į Namą prie Tilto. Šiaip jau tai įprasta istorija: aš visada nubundu vos ne vidurdienį, tad beveik niekada neberandu jo namuose... Todėl nesiunčiau jam šauksmo, o nuėjau praustis ir tik vėliau užsukau į svetainę ir pamačiau Melifarą.

26

Iš pradžių labai apsidžiaugiau, bet po to, kai jis neatsiliepė į mano pasisveikinimą... juk jis apskritai į nieką nereaguoja, patys matot!

– Matom, – mąsliai sutikau aš. – Kofa, jūs jau ką nors suprantate?

– Na, kaip čia tau pasakius, berniuk, – atsiduso seras Kofa. – Šiaip jau kol kas nelabai... O kas čia jo rankoje?

– Jo rankoje? – sutrikęs perklausiau aš, priėjau prie Melifaro ir pamačiau, kad jo kairėje iš tiesų suspaustas kažkoks mažytis daikčiukas. Atsargiai paėmiau jį už rankos – ji buvo šalta ir nenatūraliai sunki, kaip negyvėlio. Norėjau atgniaužti sustirusius pirštus, bet nustebau supratęs, kad mano kuklių jėgų čia nepakanka: vaikinas mirtinais gniaužtais įsikirto į savo brangenybę.

– To nereikia liesti, Maksai. Bent jau kol kas, – griežtai tarė seras Kofa. – Galbūt tai pavojinga.

– Nežinau, kaip pavojinga, bet aš vis tiek negaliu paimti į rankas vadinamojo to! – suniurzgiau. – Seras Melifaras atkakliai nenori skirtis su savo žaisliuku. Aš visada įtariau, kad metams bėgant jis pasidarys baisus nagas! – iš visų jėgų stengiausi kalbėti apie Melifarą taip, tarsi jis mane girdėtų ir galėtų atsakyti tuo pačiu.

27

Giliai širdyje buvau įsitikinęs: kol aš elgiuosi su juo kaip su gyvu, jis ir bus gyvas, nieko nepaisant, – štai tokia primityvi magija kasdieniam vartojimui, labai rekomenduoju, nes neturiu geresnio recepto!

– Jis keistai kvepia, tas daikčiukas, – netikėtai tarė Numinorichas. – Medumi, drėgme ir žuvimi, kad ir kaip keista... ir dar kažkuo man visai nežinomu. Visas egzotiškų kvapų mišinys. Kartais taip kvepia uoste, kai atplaukia laivas iš tolimos šalies... Ko gera, visai neseniai šis daikčiukas gulėjo kokio nors Kumano burlaivio triume.

– Kodėl būtent Kumano? – paklausiau aš.

– Todėl, kad visi laivai, atplaukiantys iš Kumano Kalifato, kvepia medumi, – ramiai paaiškino jis. – Ir net jūreiviai iš šių laivų... Kumaniečiai nuo vaikystės valgo tiek medaus, kad jų kūnai visiems laikams prisigeria jo kvapo. Šiaip ar taip, aš jį užuodžiu. Beje, tai ne pats nemaloniausias dalykas, kai kuriems vyrukams būna ir blogiau. Pavyzdžiui, izamoniečiai kažkodėl kvepia ožkos vilna, net jei juos gerai nuprausi ir apipilsi keliais litrais aromatinio vandens... Žodžiu, šis žaisliukas atkeliavo pas mus iš Kumano Kalifato ar bent jau ilgą laiką priklausė kažkam iš tenykščių gyventojų.

28

– O tu galėtum eiti įkandin šio daikčiuko kvapo, kaip žmogaus pėdsakais? – pasidomėjau aš. – Būtų gerai sužinoti, iš kur jis atsirado šiuose namuose.

– O kodėl gi ne? Kvapas toks stiprus, aš net stebiuosi, kad jūs jo neužuodžiate, – droviai nusišypsojo Numinorichas.

– Tada pirmyn, – nusprendžiau aš. – Stačiai dabar.

Blogiausiu atveju paaiškės, jog tu padarei netikusį darbą, tačiau tai geriau negu sugaišti laiką.

– Ko gera, aš prisidėsiu prie tavęs, berniuk. Maža kur gali nuvesti tas nuodėmingas kvapas. Ir apskritai, tau kol kas nevertėtų klaidžioti vienam Magistrai žino kur... – netikėtai tarė jam seras Kofa. Ir atsigręžė į mane: – Vis tiek kol kas niekuo negaliu padėti Melifarui. Mano praktikoje niekada nėra buvę tokių atvejų.

Be Džufino čia nesuprasi. Pasiųsk jam šauksmą, kuo greičiau, tuo geriau, – patariu tau.

– Taip ir padarysiu. Apskritai Jūs mokate duoti išmintingus patarimus, Kofa!.. Beje, mano tėvynėje tokiais atvejais sakoma: „Be puslitrio nesuprasi“, – nusišypsojau aš.

– Puslitrio ko? – bemat įsiterpė smalsusis Numinorichas.

29

Leidykla „Nieko rimto“ jau išleido:

Atėjūnas

Tai labai ilgos, paslaptingos istorijos apie baisius stebuklus ir linksmus nuotykius pradžia. Istorija apie žmogų, kuris nebuvo itin patenkintas tuo, ką rasdavo pabudęs. Tačiau kartą jam pasitaikė proga išvykti į savo sapnų miestą. Tramvajumi.

Tai buvo Echo – nuostabus miestas, kurio krantinės grįstos mozaikiniais akmenėliais, o namai – pilni magijos. Ten teko visko mokytis iš naujo – kalbėti, rengtis, burti, mylėti ir draugauti.

Nelengva žmogui, ypač kai nuotykiai užgriūva iškart.

Bet seras Maksas jautėsi tarsi būtų tam gimęs...

354

Amžinybės glėbyje

Echo mieste teka gyvenimas, Koridoriuje tarp Pasaulių tūno belaikė erdvė. O sero Makso ir jo kolegų iš Slaptosios paieškos nuotykiai įgauna vis labiau žavinčių, o kartais gąsdinančių istorijų skonį. Nuotykiai tampa vis pavojingesni, vakarėliai – vis linksmesni.

355

Paprasti stebuklingi daiktai

Seras Maksas vilki Mirties Mantiją, bet po ja slypi dvi jautrios širdys. Jo gyvenimas tapo panašus į katilą su stebuklingu viralu, į kurį išmintingoji virėja Lemtis įberia vis naujų ir naujų „prieskonių“: žavingų merginų ir galingų burtininkų, stebuklingų talismanų ir nuostabių eilėraščių, nerūpestingų pokštų ir nesuprantamo liūdesio, o kad būtų tirščiau – visus Visatos stebuklus. Ir visa tai – tik istorijos pradžia. Vaje, kas dar bus!..

356

Tamsioji pusė

Šįkart Maksui tenka klajoti po Tamsiąją Pusę. „Tamsioji“ ji ne todėl, kad pikta ar bloga, o todėl, kad yra paslėpta nuo gyvųjų būtybių akių. Ten, Tamsiojoje Pusėje, kieti paviršiai tampa panašūs į raibuliuojantį vandenį, kiekvienas vėjas turi savo spalvą, šešėliai sveria daugiau už daiktus, o neapgalvotai ištartas žodis gali veikti kaip galingiausias užkeikimas.

357

Žalieji Išmos vandenys

Kas ir kodėl Echo gyventojus vilioja į tamsius Churono upės vandenis? Ne nusiskandinti, o tiesiog užmigti upės dugne! Mirties Mantiją nešiojantis Maksas šįkart pats paklius į mirtiną pavojų ir taps jauku nematomai Žaliųjų vandenų pabaisai.

Makso kelionė tęsiasi! Leidykla „Nieko rimto“ išleido šeštąjį šio ciklo romaną „Saldieji Gravio sapnai“!

358

Fr35

Frajus, Maksas Saldieji Gravio sapnai / Frajus, Maksas; iš rusų k. vertė Stasys Gimbutis; viršelio dailininkė Kristina Norvilaitė. – Vilnius: Nieko rimto, 2011. – 360 p.

Redaktorė Elvyra Kutanovienė Maketavo Simonas Gutauskas Tiražas 1 500 egz.

Išleido leidykla „Nieko rimto“ www.niekorimto.lt Spausdino UAB „Spindulio spaustuvė“ Vakarinis aplinkkelis 24, Kaunas

Reginys buvo áspûdingas: seras Melifaras, judriausias visø Pasauliø þmogus, në nekrustelëdamas sëdëjo ant grindø, sukryþiavæs kojas. Beprasmis jo plaèiai atmerktø akiø þvilgsnis buvo ásmeigtas á kaþkokius neþinomus tolius...

Paprasèiau sakant, labiau uþ viskà pasaulyje tai priminë stiklo karoliukø, puoðianèiø negyvà kokios nors pigios lëlës fizionomijà, þvilgsná. Jo kairëje rankoje buvo suspausta maþytë dëþutë...

Makso bièiulis Melifaras panyra á saldþiuosius Gravio sapnus – mirtinà ir neþemiðko malonumo glëbá. Kad iðgelbëtø draugo gyvybæ, Maksas leidþiasi á klajones raudonaisiais Chmiro dykumos smëlynais ieðkodamas miesto... kurio nëra! Bet kas þino, gal uþkerëto Èerchaulos miesto vartai jam atsivers?

Juk ten, kur þengia paðëlæs Maksas, þengia stebuklai, paslaptys ir sëkmë. www.maksasfrajus.lt

362