„Sapnų katytė“ by Nieko rimto

Kę

Kasparavi s i t u čiu st

sapnų katytė

Kęstutis Kasparavičius

UDK 821.172-93 Ka533

Ačiū rašytojui ir dailininkui Kęstučiui Kasparavičiui,

sapnų katytė

leidyklai „Nieko rimto“, UAB „BALTO print“, UAB „Papyrus Lietuva“ už tai, kad parėmė Prezidentės Dalios Grybauskaitės inicijuotą akciją „Knygų Kalėdos“ ir dovanojo šį leidinį šalies bibliotekoms

Iliustracijos autoriaus Trečiasis leidimas ISBN 978-609-441-036-9

Vilnius 2015

Skiriu visoms paslaptingoms būtybėms, aplankiusioms ar kada nors dar aplankysiančioms mane sapnuose. K. K.

yveno kartą maža balta Katytė, vardu Piksė. Gyveno ji Sapnų šalyje, kur viskas yra kitaip. Nieko jai netrūko, nes viskas buvo tiesiog nuostabu. Ir niekas ten nežinojo, kas yra šešėliai. Gyveno ji kartu su mama, tėčiu, broliuku ir senele mažame baltame namelyje, apsuptame amžinai žydinčio sodo ir debesų, nes, kaip jau sakėme, nieko ten netrūko. Sapnų šalyje nereikėjo skubėti, nes niekur negalėjai pavėluoti. Kartais atrodydavo, kad ten net laikas sustojęs. Bet iš tikrųjų taip nebuvo, nes kiekviena diena prasidėdavo rytu, o baigdavosi vakaru, o tada šalį apgaubdavo rami ir šilta naktis. Tik niekas ten per miegus nesapnuodavo.

Kartą Piksė, nulipusi rytą į valgomąjį ir atsisėdusi į savo mėgstamą vietą prie pusryčių stalo, pasisveikino ir paklausė: – Kodėl mes miegodami nesapnuojame? Juk, šiaip ar taip, gyvename Sapnų šalyje. – O kam sapnuoti? Ir taip visos mūsų dienos kaip sapnas, – nusišypsojo senelė ir paslaptingai pridūrė: – Kita vertus, mes juk galime prisisapnuoti. Katytė ne visai suprato, ką pasakė senelė, ir pamanė, kad tai labai mįslinga. Tėtis su mama susižvalgė, šyptelėjo vienas kitam, bet nepratarė nė žodžio, o mažajam broliukui tuo metu taip rūpėjo sugauti virš stalo skrajojančią lėkštutę su bandele, kad jis iš viso negirdėjo, apie ką kalbama. Keisti tie tėtis ir mama. Kartais ima ir išnyksta iš namų, nieko prieš tai nepranešę. Kaip, beje, ir senelė. O po kiek laiko lyg niekur nieko parsiranda. Tiesa, dažniausiai jie dingsta ne visi iš karto, o po vieną, bet Piksei nuo to nei aiškiau, nei linksmiau. Tik mažasis broliukas niekada niekur nedingdavo, tačiau jis juk buvo dar visai mažutis. Jam rūpėjo tik vaikytis debesėlius sode. Ypač Abejonių debesėlius, kurie dažniausiai šmižinėja žemai tarp obelų ir būna be galo įkyrūs. Jie visad prikimba prie tų, kurie turi labai daug klausimų, bet nežino atsakymų į juos.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad Sapnų šalyje dažnai išnykdavo ne tik gyventojai, bet ir medžiai, namai ir net upės su ežerais. Bet kadangi viskas po kiek laiko vėl atsirasdavo, tai niekas nesuko dėl to galvos. Vakarais prieš miegą Piksė balkone patogiai įsitaisydavo supamajame krėsle ir žvelgdavo į apačioje dunksantį savo miestą. Susispietę prie siaurų ir vingiuotų Sapnų šalies sostinės Misteriono gatvelių, miegui rengdavosi pavargę namukai, o priekyje už Šnabždančių Mėlynlapių medžių leisdavosi žalzganas aksominis Miego rūkas. Kur pažvelgsi, iki pat horizonto plūkuriuodavo balti, rausvi ir gelsvi debesėliai. Galiausiai jie taip sumažėdavo, kad net sunku būdavo beįžiūrėti, ir ištirpdavo žalzganame rūke.

„Kaip gera taip suptis ir stebėti debesis, – galvodavo sau Katytė. – Argi ne nuostabu gyventi Sapnų šalyje!“ Ir ji nutipendavo į lovą, palikusi praviras balkono duris. Kad Miego rūkui būtų lengviau įslinkti į vidų. Ir vis dėlto viena keista mintis jau senokai nedavė Piksei ramybės. O kas yra ten, kur baigiasi Miego rūkas? Gal už jo yra dar kažkas? Kartą apie tai ji paklausė senelės: – Mieloji senele, sakyk, o kas yra ten toli, už žaliojo rūko, kur baigiasi mūsų šalis? – Kokius niekus čia kalbi? Kas gi ten bus? Mūsų šalis bekraštė, be pradžios ir pabaigos. Niekas negalėtų pasakyti, kiek pasaulyje yra sapnų. Žinai, man net atrodo, kad jų vis daugėja. – Taip, bet... – pabandė įsiterpti Katytė, bet senelė kalbėjo toliau. – Mes čia turime visko, ko tik širdis geidžia, – šyptelėjo ji ir tyliai pridūrė: – Kiti galėtų apie tai tik pasvajoti. – Tu pasakei – kiti? – sukluso Katytė. – O kas tie kiti? – Dievulėliau, nesu girdėjusi apie jokius kitus. Kam galvoti apie tai, ko nėra? – išsigynė savo žodžių senelė. Bet mintis apie kitus nėjo Katytei iš galvos. Kartą ji užsisvajojusi vaikštinėjo šen ir ten po svetainę ir mąstė. Gal už žaliojo rūko galima atsidurti sapnuojant? Tik kaip tuos sapnus prisivilioti?

– Senele, – šūktelėjo Katytė, bet niekas neatsiliepė. Piksė pravėrė virtuvės duris ir... įėjo į tą pačią svetainę, kurioje ką tik buvo. Taip kartais nutinka Sapnų šalyje, kai labai pasiklysti savo mintyse. Ji skubiai apsisuko ketindama grįžti atgal į virtuvę, tai yra į svetainę, bet... netikėtai atsidūrė savo miegamajame antrame aukšte. – Jau tos Sapnų šalies durys... – atsiduso Piksė ir numojo letenėle, nes jai rūpėjo visai kas kita. Priešais kabojo veidrodis. – O gal tenai būtų galima patekti perlipus į kitą veidrodžio pusę? – svarstė Katytė. Ji ištiesė baltą letenėlę veidrodžio link, bet atsitrenkė į šaltą stiklą. – Ne, nieko nebus, – nusiminusi sumurmėjo ji. Rytais senelė kepdavo bandeles. Ir tada pro kaminą, iškilusį virš stogo, išvinguriuodavo kvapnūs dūmų kamuoliai. Rausvi, kvepiantys braškėmis, kai bandelės būdavo įdarytos braškių uogiene, ir gelsvi – kai persikų džemu. Jei kepdavo bandeles su abrikosų cukrinukais, dūmai būdavo švelniai oranžiniai kaip rytmečio saulė, o jei su obuoliais – geltoni.

Papusryčiavusi Piksė užsimesdavo ant nugaros lengvą kuprinytę, strykteldavo ant rausvo ar gelsvo debesėlio, – nelygu kokias bandeles tą rytą senelė kepdavo, – pamojuodavo jai letenėle ir skrisdavo į mokyklą. Pro Šnabždančius Mėlynlapius medžius, pro Baltąsias Dangaus lelijas, virš Niūniuojančios ir užsigalvojusios upės, pro varpinę,

kuri kas kartą sklendžiant pro šalį suskambindavo violetiniais žiedo formos varpeliais ir paskleisdavo aplink jazminų aromatą. Negi varpelių skambesys gali dar ir kvepėti? Taip, galite tuo neabejoti. Sapnų šalyje muzika kvepia. Kaip ir tyla.

Vieną rytą Piksė kaip paprastai atsibudo, nusiprausė ir apsivilko savo mėgstamą suknytę su melsvomis gėlytėmis. Truputį pasistaipė prieš veidrodį ir pagalvojo: „Kokios žavios gėlytės. Tik pavadinimas jų keistas. Neužmirštuolės. Ką tai galėtų reikšti?“ Tada ji nustriksėjo laiptais žemyn. Tėčio su mama virtuvėje nebuvo. Greičiausiai jie ir vėl bus kažkur dingę. Kur čia juos supaisysi. Senelė, kaip ir visada tuo metu, sukosi apie puodus. Tačiau šįryt ji nekepė savo kvapniųjų bandelių. Katytė jau ant laiptų užuodė kažką keista ir lig šiol nepažinta. Kvapas buvo aštrus ir svaiginantis. Ir kas gi tai galėtų būti? – Labas rytas, mieloji senele, – pasisveikino Katytė ir suraukusi nosytę pasiteiravo: – O kas čia taip keistai kvepia?.. Senelė susikaupusi maišė puode garuojantį žalsvą skystį. Kartkarčiais ji vis kažką pagalvodavo ir įmesdavo į viralą tai levandos lapelį, tai pelyno šakelę, tai kokį apipelijusį grybuką. – Žinai, kai aš buvau maža, kartą... – pradėjo senelė. – Tai tu buvai maža? – negalėjo patikėti Piksė. – Įsivaizduok, taip, – nusišypsojo senelė. – Taigi vieną kartą... Bet ar tu nevėluoji į mokyklą?

„Kokia ta senelė kartais keista, – nusistebėjo Katytė. – Lyg nežinotų, kad Sapnų šalyje pavėluoti neįmanoma. Pradeda ką nors nuostabaus pasakoti ir staiga nukreipia kalbą į tai, kas visai neįdomu. Bet ką su ja padarysi...“ Piksė išbėgo pro duris, užšoko ant pirmo pasitaikiusio svaiginančios spalvos debesėlio ir pakilo į orą.

Netrukus ją pralenkė maža, bet kaip vėjas greita kregždutė. Ji prašvilpė gerokai žemiau, beveik prie pat žemės. Šitaip skraidydamos kregždės erzina debesis. Mat kai kurie iš jų iškart atsiliepia į kregždžių kvietimą palenktyniauti ir kaip patrakę puola jas vytis. Bet dažniausiai tik greitai pavargsta ir išsekę pradeda lyti.

Tačiau Piksės debesėlis buvo ne toks. Jis nekreipė dėmesio į kregždutės viliones ir ramiai sau sklendė tolyn. Katytė patogiai įsikniaubė į purius jo patalus, o debesėlis vis kilo, sūpavo, svaigino, ir ji nejučiom užsnūdo. Kiek laiko Katytė taip miegojo, nežinia. Tik staiga į kažką bumbtelėjo ir atsibudo.

Vieta, kur Piksė nukrito, buvo visai nepanaši į mokyklą. Ir netgi truputį baugi. Katytė atsidūrė smėlio dėžėje, sukaltoje iš kelių išblukusių žalsvų lentų. Dėžė buvo įtaisyta pievelėje greta seno apdulkėjusio namo, į kurį rėmėsi ilga mūrinė tvora. Šalia augo storas medis, ir iš to, kad jo lapai žaliuote žaliavo, buvo galima suprasti, kad dabar vasara. Šalia smėlio dėžės stovėjo sūpynės. Ant jų sėdėjo maža mergaitė šviesiais kaip keptas obuolys plaukais. Išgirdusi bumbtelėjimą, ji atsisuko ir baisiausiai apstulbo išvydusi priešais save nežinia iš kur atsiradusią viešnią. Labai jau keistai toji atvykėlė atrodė. Panaši į paprastą katę, bet sėdėjo ištiesusi į priekį kojas ir purtė letenėle smėliną suknytę. Visai kaip mergaitė. Nors ne. Tai tikrai ne mergaitė. Mergaitės neturi balto kailiuko, dviejų stačių ausyčių ir uodegėlės, kyšančios iš po suknytės. – Labas, – pratarė keistoji viešnia švelniu, truputį kniaukiančiu balseliu ir pašoko ant abiejų kojų. – Sveika, – atsakė mergaitė, dar labiau nustebusi, kad nepažįstamoji stovi lygiai kaip ir ji, o be to, dar ir kalbėti moka.

– Aš – Sapnų Katytė. Mano vardas – Piksė. – O aš – Onutė, – nedrąsiai prisistatė mergaitė ir kiek pagalvojusi pridūrė: – Turbūt aš sapnuoju. Juk tavęs negali būti. – Bet aš esu. Stoviu priešais tave. Tu net gali mane paliesti. Mergaitė nulipo nuo sūpynių ir atsargiai paglostė Katytei galvą. – Kokia švelni, – sušnibždėjo ji. – Na taip, tu tikra. – Bet juk kitaip ir būti negali. – Ar tu tik kalbi, ar moki ir murkti? – Ir murkti moku, ir kniaukti. Tai man tas pat, kas tau – niūniuoti mėgstamą dainelę. – Tu truputį panaši į mane, tik nuo tavęs nekrinta šešėlis. – O kas tai yra ir kodėl jis nuo manęs turėtų kristi? – Na, aš nežinau, kam reikalingi šešėliai, bet jie yra, ir tiek. Jie visada sekioja iš paskos ir neįmanoma jų atsikratyti. Nebent kai dangus apsiniaukia. Tada jie dingsta patys. – O jūsų šalyje gyvena tik žmonės ar yra ir kačių? – Yra, tik mūsų katės vaikšto keturiomis. – Bet juk tai baisiai nepatogu! – net suplojo letenėlėmis Piksė. – Ir jos nekalba, – pridūrė mergaitė. – O ar bandei jas užkalbinti? – Bandžiau, ir ne kartą. Mūsų mieste gyvūnai nekalba.

Tuo metu iš kažkur atsliūkino didelis rainas katinas. Didžiai Onutės nuostabai, jis atėjo dviem kojom ir, įsitaisęs kiek atokiau nuo smėlio dėžės, įsistebeilijo į jas. Katinas kraipė galvą ir, atrodo, ieškojo atsakymo į kažkokį tik jam rūpimą klausimą. Piksė irgi pastebėjo katiną, bet ją labiau domino keistas urzgimas už mūrinės tvoros. Jis tai sustiprėdavo, tai vėl pritildavo. – Kas ten taip urzgia kitapus? – paklausė ji truputį sunerimusi. – Gal tai kokie žvėrys? – Ne, tai automobiliai. Pas mus jais keliaujama, kad būtų greičiau. – Keista... Mes keliaujame visai kitaip – kad būtų lėčiau. Dažniausiai – užšokę ant debesėlių. Žinoma, tik ne ant Abejonių debesų. Tokiais toli nenukeliausi. – Katytė pažvelgė į augantį šalia smėlio dėžės medį ir tęsė: – Įdomu, kaip tie jūsų automobiliai atrodo? O ką, jei užsikarčiau ant medžio ir pasižiūrėčiau... – Ir tu įlipsi į medį? Su tokia suknyte? – negalėjo patikėti Onutė. – Manau, kad įlipsiu. Tiesa, nežinau, ar paskui man pavyks išlipti.

Nieko nelaukusi, Piksė vikriai pašoko ir nusliuogė stora šaka tvoros link. Onutė irgi bandė sekti iš paskos, bet nieko iš to neišėjo. Labai jau trumpi buvo jos nagučiai, o ir medžio šakos baisiai aukštai, kad galėtų į jas įsikibti. – Na, kaip tau patinka automobiliai? – šūktelėjo mergaitė. – Automobiliai? Ai!.. – buvo beatsakanti Piksė ir paslydusi šlumštelėjo nuo šakos į kitą tvoros pusę.

Sucypė mašinos stabdžiai, ir priešais tysančią ant grindinio Piksę išdygo vairuotojas juodais ūsais. Jis neurzgė ir necypė kaip automobilis, bet neatrodė labai draugiškas. Vairuotojas čiupo Katytę už pakarpos ir nusviedė už tvoros. – Ei, jūs ten už tvoros! Pasiimkite savo žaislus! – šūktelėjo jis grėsmingu balsu ir grįždamas į automobilį piktai suburbėjo: – Primėto visur žaislų, žmogus net pravažiuoti negali. – Bet aš ne žaislas, aš – Sapnų Katytė! – sucypė Piksė, skriedama per tvorą.

– O, tu ir skraidyti moki! – Onutė iš susižavėjimo net rankomis sumojavo. Piksė greičiausiai būtų gerokai užsigavusi krisdama ant žemės, jei ne rainasis katinas. Jis, pamatęs Katytę skriejant per tvorą, liuoktelėjo artyn ir sugavo ją priekinėmis letenomis. – Ačiū, jūs labai malonus, – padėkojo Piksė ir susidrovėjusi sumirksėjo akytėmis. – Mielai prašom, – mandagiai atsakė katinas ir atsargiai pastatė ją ant žemės. – Aš vadinuosi Piksė, o jūs? – Aš be vardo. – Negali būti. Visi juk turi vardus. – Tiktai ne aš. Man jo nereikia. Visi, kurie turi vardą, kam nors priklauso. O aš niekam nenoriu priklausyti. Esu laisvas katinas. – Bet kaip puikiai jūs kalbate, – pagyrė Piksė. – Tai kodėl nepasišnekate su žmonėmis? – Nemanau, kad iš jų būtų galima ką nors protinga išgirsti. – O kodėl? – Iš mūsų jie tikisi tik murkimo, kniaukimo, švelnumo ir kitų lėkštų dalykėlių, – paniekinamai suniurzgė katinas. – O gal vis dėlto reikėtų kokį kartą pabandyti pasikalbėti su jais rimčiau?

– Gerai, aš pagalvosiu, – atsakė katinas ir išdidžiai nupėdino šalin, šauniai užrietęs uodegą. Piksė grįžo prie Onutės. Ši matė, kad juodu kalbasi, tik negirdėjo, apie ką. – Kaip matau, tau pavyko tą katiną prakalbinti. – Na taip, persimetėme žodeliu kitu apie šį bei tą. Jis man padarė labai išsiauklėjusio ir mandagaus pono įspūdį. Jai tariant šiuos žodžius, pro šalį pažeme prašvilpė mažas juodas paukštukas raudonu pagurkliuku. „Kregždutė, – spėjo pagalvoti Piksė. – Kažką ji man labai primena...“ Papūtė drėgnas vėjas, dangų užtraukė tamsūs, tiršti debesys. – Ar tai Abejonių debesys? – paklausė Katytė. – Kokius niekus čia tauški? Debesys, ir tiek. Iš jų lietus lyja. Lekiam greičiau namo, kol mūsų kiaurai nepermerkė. Joms pribėgus prie namo, Piksė pamatė pro langą į kiemą spoksantį didžiulį šunį. Jis atrodė truputį liūdnas, bet pastebėjęs Piksę su Onute iškart nušvito. – Ar tu gyveni viena? – Ne, su mama ir šuniu. Jo vardas – Punšas.

– O kodėl jis uždarytas namie? – Mes jį vedam kas rytą ir vakarą į lauką pasivaikščioti, bet vedžiojame už pavadėlio, kad nepabėgtų. – Negali būti, kad jis taip iš karto imtų ir pabėgtų, – suabejojo Piksė. – Kas ten jį žino. Nesupaisysi tų šunų, kartais jie daro tai, kas jiems tuo metu šauna į galvą. Kai tik atidarė buto duris, jas abi pasitiko šuo. – Labas, čia Piksė, Sapnų Katytė, – pristatė viešnią Onutė. – Labas, malonu susipažinti. Aš – Punšas.

– Ar mama namie? – Ne, ji ką tik pro langą išlėkė kažkur paskrajoti. – Bet juk taip lyja, – sunerimo Piksė. – Niekis, ji pasiėmė skėtį, – paaiškino šuo. – Taip, – sumurmėjo Onutė, – keista dienelė... – Na, ir peršlapusios judvi, prašyčiau čia prie durų gerai pasipurtyti, kad nepritaškytumėte kambaryje ant grindų. Kai Onutė su Pikse smagiai pasipurtė, visi trys svetainėje susėdo prie stalo. Onutė kažkodėl visai nenustebo, kad jos šuo nei iš šio, nei iš to pradėjo kalbėti. Jai pasirodė, kad Punšui netgi labai tinka tas žemas, truputėlį prikimęs balsas. Šuo buvo įsispyręs į šlepetes ir su ilga prijuoste. Taigi iš karto galėjai suprasti, kad jis mėgsta pašeimininkauti virtuvėje. Bent jau šaldytuve tai tikrai. O baltai papudrinta nosis rodyte rodė, kad neatsisako jis ir pasmaguriauti. – Taip, taip, taip, – tarė šuo ir žvilgtelėjęs į blizgantį ant riešo laikrodį pareiškė: – Pusė trijų nakties. Pats metas paskanauti obuolių pyrago. – Pusė trijų nakties? – net išsižiojo Onutė. – Bet juk ką tik buvo diena, o ir lauke dar visai šviesu. – Didelio čia daikto, – atkirto Punšas. – Juk jeigu būna juodų dienų, tai kodėl negali pasitaikyti ir puikių šviesių naktų?

Pašokęs jis išdėliojo ant stalo lėkštutes ir puodelius. Tada pripylė į puodelius arbatos, ir kambaryje prakvipo mėtomis. Galiausiai Punšas nušlepsėjo į virtuvę ir grįžo nešinas baltu glajumi apipiltu dideliu pyragu. Atpjovė visiems po gražų trikampį gabalėlį, įdėjo į lėkštutes, o pats sėdo prie pianino netoli sienos.

– Ko pageidautumėte? „Mėnesienos sonatos“ su šuns pritarimu ar paprasto šunų valso? – Ar nebus labai baisu? – palinkusi prie Onutės ausies, tyliai paklausė Piksė. – Bijau, kad taip, – sušnibždėjo Onutė ir jau garsiai ištarė: – Punšai, mūsų viešnia nepratusi prie muzikos. – Keista. Betgi savo Sapnų šalyje jūs turbūt ko nors klausotės? – toliau domėjosi šuo. – Šnabždančių medžių, Niūniuojančios upės ir varpelių skambesio, kuris, beje, dar ir kvepia... – Taip. Man irgi atrodo, kad muzika ir kvapai kažkaip susiję. Kai kartais snaudžiu po stalu, o iš kaimynų namo vėjas atneša kepamų dešrelių kvapą, man užeina toks nenumaldomas noras čiupti gitarą ir uždainuoti, kad... – Girdėjau tas tavo daineles, – atsiduso Onutė. – Nepasakyčiau, kad labai gražios. Bet tokios ilgesingos, kad net už širdies griebia... – Ir dar mes savo šalyje klausomės tylos, – toliau pasakojo Piksė. – Žinoma, pas mus ir šiaip nėra triukšminga. Tačiau visi tie Šnabždantys medžiai, Niūniuojanti upė ir skambanti varpinė kartais kiek pabosta. Mūsų namuose yra toks Tylos langelis. Jį pradaręs gali pasiklausyti nuostabios tylos. Praverdamas ar priverdamas langelį gali tylą dar patylinti arba atvirkščiai.

– Kaip – atvirkščiai? – nesuprato šuo. – Negi galima tylą pagarsinti? – Galima, ir labai paprastai. Tačiau šitai gali išgirsti tik tie, kurie nori ir geba klausyti. Čia Onutė pagaliau susigriebė, kad pats metas išsiaiškinti vieną svarbų dalyką, ir kreipėsi į Punšą: – Visada maniau, kad tu nekalbi, o tik loji, urzgi ir dūsauji, bet dabar matau, kad klydau. – Tai kad niekas manęs nenori klausytis. Jūs kas vakarą spoksote į tą savo televizorių ir jau seniai nesikalbate ne tik su manimi, bet ir tarpusavyje. O aš dažniausiai rymau sau prie lango ir stebiu viską, kas dedasi lauke. Ir žinote, iš ilgalaikės savo stebėjimų patirties galiu pasakyti, kad, deja, ir kituose mūsų gatvės namuose padėtis ne ką geresnė. Onutė sėdėjo susigėdusi nieko nesakydama, o kadangi nuo karčių Punšo žodžių truputėlį apkarto burnoje, paėmė šaukšteliu gabalėlį saldaus obuolių pyrago ir paragavo. – Jau seniai niekas mūsų mieste naktimis nebesapnuoja, – toliau porino šuo. – Tik atsigula ir užminga. O rytą atsibunda, pažvelgia vienas į kitą apsiblaususiomis akimis, kreivai šypteli ir išskuba kas sau. Ir taip kasdien. Kartais pagalvoju, ko jie visi taip skuba? Juk, regis, niekas jų nesiveja.

– Gera tau kalbėti, kai pats nieko neveiki ir kiaurą dieną tysai virtuvėje po stalu, – truputį įsižeidė Onutė. – Žinoma, jei tik tuo metu nespoksai pro langą. Man, kitaip nei tau, kasdien reikia nuveikti begalę svarbių darbų. – Ir kokie gi tie tavo darbai? – nutaisęs pašaipią šypsenėlę, paklausė Punšas. – Gal galėtum paminėti bent keletą svarbiausių? – Na, kur čia viską taip staiga atsiminsi, bet galiu tvirtai pasakyti, kad visos mano dienos pašėlusiai užimtos. Taip jiems besiginčijant, lyti liovėsi, debesys išsisklaidė, ir pro langą pažvelgė paraudusi vakaro saulė, nudažydama visą kambarį rožine spalva. Onutei pasirodė truputėlį keista, kad po nakties vėl artinasi vakaras. Tačiau ji pamanė, kad tokią kaip ši dieną visko gali nutikti. Tuo metu už įstiklintų balkono durų kažkas sučirškė. Ant siauro balkono turėklo tupėjo ir galvą kraipė iš kažkur atklydęs paukštukas. – Žiūrėk, kregždutė, – sušuko Onutė ir kartu su Pikse bei Punšu puolė į balkoną. Kregždutė nė nemanė sprukti, tik kraipė galvą ir žvelgė į juos gudriomis akytėmis.

– Sveiki, – tarė ji, ir dabar Piksė pamatė, kad paukštukas neturi šešėlio. – Labas, nejaugi ir tu iš?.. – buvo beklausianti Katytė. – Taip, aš irgi iš ten pat kaip ir tu, – patvirtino kregždutė. – O ką tu čia veiki? – Atskridau pas tuos, kurie vejasi, bet niekaip negali pasivyti, ir tuos, kurie vis nuo ko nors bėga, bet nesugeba pabėgti. Ir dar pas tuos, kurie, vos užmigę, kažką pameta ir visą naktį negali rasti. – Bet juk taip dažniausiai nutinka sapnuose, – pagaliau suprato Onutė. – Nors aš pati nesapnuoju, bet mama man pasakojo, kad prieš daugelį metų sapnuodavo kas tik netingi. – Seniai jau buvau užklydusi į šį kraštą. Kaip negerai. Nejau per tą laiką žmonės bus pamiršę sapnus? – Tai atrodytų, kad mudvi su tavimi sapnuojamės? – negalėjo atsitokėti iš nuostabos Piksė. – Ko gero, taip, – atsakė kregždutė. – Ir spėju, kad ne tik mes. – Tai tu – lyg ir kokia sapnų tvarkytoja? – pasiteiravo Punšas. – Galima ir taip mane vadinti. Juk ne visi sapnai būna malonūs. Pasitaiko ir labai slogių. Tada žmonės neramiai vartosi lovose ir nori kuo greičiau pabusti. – Turbūt tokius vargšelius tu prižadini?

– O ne, tai ne mano darbas, – papurtė galvą kregždutė. – Tai gal tu tuos sapnus nuvaikai? – Stengiuosi. Tik tai nėra paprasta. Kartais tenka gerokai sparneliais pasidarbuoti, – tarė kregždutė ir žvilgtelėjo į kiemą. – Tiesa, prieš pat lietų mačiau rainą katiną. Jis stovėjo pasirėmęs į langą prie gretimo namo ir šnekučiavosi su tokia senute. Ar kartais jo nepažįstate? – Pažįstu, tik jis, kiek žinau, bevardis, – atsakė Piksė. – Keista, toji senutė, regis, vadino jį Miciumi. Atrodo, tai jos katinėlis, – lyg dvejodama patikslino kregždutė. – Ką gi, manau, aš čia dar šiek tiek pasisukiosiu. Tai tarusi, ji pakilo į orą ir dingo už namo kampo. Buvo vėlyvas metas, visi jautėsi gerokai pavargę, ir bičiuliai nutarė eiti gulti. Tik Punšas sakė dar truputį pavakarosiąs, mat turįs pasirūpinti laikrodžiu: – Tikra velniava su tuo mano laikrodžiu. Po nakties ateina vakaras, valandos susikeitė su minutėmis, betrūksta, kad po vasaros pavasaris prasidėtų. Ar tik nebus vargšelis kokia sunkia liga susirgęs? Nieko neveiksi, teks turbūt su kalendoriumi pasitarti.

Onutė paėmė Katytę už letenėlės ir nusivedė į miegamąjį. Ten davė jai vienus iš savo naktinukų, o pati apsivilko pižama. Tada abi vonioje išsivalė dantukus ir grįžusios į kambarį iškart šmurkštelėjo į lovą. Mergaitė padėjo savo šviesiaplaukę galvą ant pagalvės, atsisuko į greta po antklode palindusią Katytę ir tarė: – Labanakt. – Saldžių sapnų, mieloji, – atsakė ši.

Rytą nubudusi, Katytės šalia savęs Onutė neberado. Tik ant kėdės gulėjo gražiai sulankstyti jos naktinukai, o ant pagalvės kampo buvo prikibę keli maži melsvi žiedeliai. Neužmirštuolės. Tokios pat kaip ant Piksės suknytės. Onutė stryktelėjo iš lovos, įsispyrė į šlepetes ir nušlepsėjo ieškoti savo naujosios draugės. Tačiau Katytės nebuvo nei kitame kambaryje, nei virtuvėje. Tik po stalu snaudė šuo Punšas. – Labas rytas, – pasveikino ją mama ir nusišypsojo. – Labas rytas, mamyte, – džiugiai atsakė Onutė. – Sveikas, Punšai. Punšas nieko neatsakė, tik prasimerkė, suvizgino uodega ir vėl nugrimzdo į miegus. Mama pažvelgė į Onutę užsisvajojusiomis akimis ir tyliai tarė: – Žinai, šiąnakt aš vėl sapnavau. Negalėčiau pasakyti, kada paskutinįkart lankiausi Sapnų šalyje. Ko gero, tada, kai buvau dar visai mažytė. Tokia kaip dabar tu. Taigi sapnavau, kad skrendu virš tokių keistų Šnabždančių Mėlynlapių medžių, o aplink, kiek akys užmato, plyti Baltosios Dangaus lelijos. Aš laikausi įsikibusi skėčio rankenos, o jis neša mane vis tolyn ir tolyn... – Kaip keista, bet aš irgi, atrodo, praeitą naktį būsiu šį tą su-sapnavusi. Buvo taip nuostabu. Gaila, kad tai tėra sapnas... ir kad jame nebuvo tavęs. – Matyt, aš buvau kitame sapne, – tarė mama ir įdėjo Onutei į lėkštelę gražų trikampį gabalėlį obuolių pyrago.

O Sapnų šalyje ant balto pūkuoto debesėlio, sklendžiančio virš Šnabždančių Mėlynlapių medžių ir aukštai iškilusios varpinės, snaudė Katytė. Pūstelėjo pakeleivingas vėjelis, ir staiga sutilindžiavo visi varpeliai, aplinkui paskleisdami jazminų aromatą. Rausva nosytė suvirpėjo, Piksė sujudėjo ir nubudo. Pasitrynė akeles ir nustebusi apsidairė. Žemai apačioje vinguriavo Niūniuojanti ir visad paskendusi savo mintyse upė, pro šalį plaukė Baltosios Dangaus lelijos, ir viskas buvo pasakiškai gražu, kaip ir visada. Tarsi nieko nebūtų įvykę. Apačioje artėjo kačių namelis, skendintis žydinčiame sode, o pro jo kaminą pukšėjo balti dūmų kamuoliukai. Piksė nušoko nuo debesėlio ir nuskubėjo namo. Katytė dar nežinojo, ką pasakys senelei, nes jos galvelėje kirbėjo begalė minčių ir įspūdžių. Be abejo, ji papasakos, kur buvo pradingusi, apie Onutę, apie rainąjį katiną, kuris dabar jau turi vardą, apie šunį Punšą ir jo obuolių pyragą, apie kregždutę ir galiausiai – apie neužmirštuoles, paliktas Onutei ant pagalvės kaip ženklą, kad kada nors jos dar būtinai susitiks. O dabar Piksei buvo tiesiog be galo gera ir lengva, atrodė, kad bėgdama žemės kojomis nesiekia.

Mat dabar ji jau žinojo, kad kažkur tarp žemės ir dangaus susitinka tie, kurie sapnuoja, ir tie, kurie sapnuojasi. Jų mintys susipina, pakyla aukštai virš debesų, pasigainioja viena kitą, pašėlioja ir, paraudusios iš susijaudinimo ir nuo rytmečio saulės, išsiskiria. Iki kitos nakties.

Specialus Knygų Kalėdų tiražas

Ka533

Kasparavičius, Kęstutis Sapnų katytė / Kasparavičius, Kęstutis. – Vilnius: Nieko rimto, 2015. – 64 p.: iliustr.

Dailininko ir rašytojo Kęstučio Kasparavičiaus paveikslėlių knyga „Sapnų Katytė“  – tai pasaka apie nuostabius sapnus, kuriuose mamos moka skraidyti, šunys kepa obuolių pyragus, o katinai kalba. Kitos leidyklos „Nieko rimto“ išleistos Kęstučio Kasparavičiaus knygos: Apie šį bei tą. Trumpos istorijos Tinginių šalis Drebantis riteris Apie gyvūnus. Trumpos istorijos Apie daiktus. Trumpos istorijos Povandeninė istorija Mažoji žiema Baltasis Dramblys. Tolimų kraštų istorijos Kiškis Morkus Didysis Sodininkas Florencijus Dingęs paveikslas Braškių diena Trumpos istorijos Kvailos istorijos

Redaktorė Danutė Ulčinskaitė Maketavo Lina Eitmantytė-Valužienė Tiražas 4000 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius

Kažkur labai toli, o gal visai čia pat yra Sapnų šalis. Ją gaubia bekraštis Miego rūkas, parkuose šnabžda Mėlynlapiai medžiai ir teka Niūniuojančios upės. Ten gyvena smalsi Katytė Piksė. „Kodėl mūsų šalyje niekas nesapnuoja?“ – kartą susimąsto ji. Paslaptingas Piksės senelės atsakymas užmena mįslę. Gal kažkur tarp žemės ir dangaus susitinka tie, kurie sapnuoja, ir tie, kurie sapnuojasi?..

ISBN 978-609-441-036-9

Akcijos ir ypatingi pasiūlymai 9 786094

410369