Septintoji princesė by Nieko rimto

Eleanor Farjeon

Septintoji princesÄ&#x2014;

Eleanor Farjeon

Septintoji princesÄ&#x2014;

UDK 820-93 Fa-382

Versta iš: Farjeon, Eleanor THE LITTLE BOOKROOM Oxford University Press, 2004

Knygos leidybą parėmė Kultūros rėmimo fondas ir ES programa KULTŪRA (2007–2013)

ISBN 978-9955-683-62-9

Eleanor Farjeon

Septintoji princesė Iš anglų kalbos vertė

Viltaras Alksnėnas

Iliustravo

Vilnius

SEPTIN TOJI PRINCESĖ Ar girdėjote pasaką apie šešias princeses, ku rios gyveno vien tik dėl savo plaukų? Štai ji. Gyveno kartą karalius, kuris paėmė į žmo nas čigonę ir taip ją saugojo, lyg toji būtų buvusi iš stiklo. Kad ji kartais nepabėgtų, įkurdino ją 7

arko rūmuose – o tas parkas buvo visas aptver p tas – ir niekad neleisdavo išeiti kur nors toliau. Karalienė per daug mylėjo karalių, todėl nedrįso jam pasisakyti, kaip ji trokšta išeiti už to aptvaro, užtat valandų valandas sėdėdavo aikštelėje ant rūmų stogo ir žvelgdavo į pievą rytuose, į upę pietuose, į kalvas vakaruose ir į turgaus aikštę šiaurėje. Kai karalienė pagimdė karaliui dvynukes, skaisčiaveides kaip ryto aušra, ir tą dieną, kai jas pakrikštijo, džiaugsmingai nusiteikęs karalius paklausė, ką ji norėtų gauti dovanų. Karalienė pažvelgė nuo stogo į rytus, išvydo gegužės žie dus pievoje ir pasakė: – Padovanok man pavasarį! Karalius sušaukė penkiasdešimt tūkstančių sodininkų ir kiekvienam iš jų prisakė atgabenti iš pievų laukinių gėlių su šaknimis arba po glež nialapį berželį ir pasodinti juos šiapus užtvaro. Kai viskas buvo atlikta, jis išsivedė karalienę pa sivaikščioti po gėlėmis nusmaigstytą parką, vis ką jai aprodė ir pasakė: – Brangioji žmonele, štai tau pavasaris. Bet karalienė tik atsidūsėjo. 8

Po metų gimė dar dvi princesės, šviesiaplau kės kaip rytmetis, ir vėlgi jų krikštynų dieną karalius liepė karalienei išsirinkti kokią nors do vaną. Šįkart ji pažvelgė nuo stogo į pietus ir, iš vydusi slėnyje spinduliuojantį vandenį, pasakė: – Padovanok man upę! Karalius sukvietė penkiasdešimt tūkstančių darbininkų ir liepė jiems taip nukreipti upės vagą į parką, kad karalienės pasivaikščiojimų aikštelėje ištrykštų nuostabiausias fontanas. Tada jis nusivedė savo žmoną į tą vietą, kur marmuro baseine tryško aukštyn ir krito žemyn fontanas, ir pasakė: – Štai jau turi ir upę. Bet karalienė tik dėbtelėjo į baseine įkalintą srovę, kuri tai kilo, tai krito, ir panarino galvą. Kitais metais gimė dar dvi princesės, spindin čios kaip saulėta diena, ir karalienė, galėdama pasirinkti dovaną, pažvelgė nuo stogo į šiaurę, į mirguliuojančią miestiečių minią, ir pasakė: – Padovanok man žmonių! Taigi karalius pasiuntė į turgaus aikštę pen kiasdešimt tūkstančių trimitininkų, ir netrukus 9

jie sugrįžo ir parsivedė su savimi šešias doras turgaus prekiautojas. – Štai, brangioji karaliene, tau ir žmonių, – pasakė karalius. Karalienė slapčia nusibraukė ašarą, ir tada še šias savo žavingas mergytes pavedė šešių sveika tingų moterų globai. Taigi kiekvienai princesei teko po auklę. O ketvirtaisiais metais karalienė pagimdė tiktai vieną dukterį, mažulytę ir tamsiaplaukę, kaip ir ji pati, – o juk karalius buvo stambus ir šviesiaplaukis. – Kokią dovaną tu pasirinksi? – pasiteiravo karalius, kai jiedu krikštynų dieną stovėjo aikš telėje ant stogo. Karalienė nukreipė akis į vakarus ir išvydo keršinį karvelį bei šešias gulbes, skrendančias viršum kalvų. – O! – sušuko ji. – Padovanok man paukščių! Karalius tučtuojau išsiuntė penkiasdešimt tūkstančių paukštininkų statyti žabangų paukš čiams. Kol jų nebuvo, karalienė paklausė: – Brangusis karaliau, mano dukros kol kas dar lovytėse, o aš kol kas soste, bet netrukus lovytės 10

ištuštės, o aš soste nebesėdėsiu. Kai toji diena ateis, – kuri iš septynių mūsų dukterų užims mano, karalienės, vietą? Karalius nespėjo atsakyti, ir grįžo paukšti ninkai su paukščiais. Karalius pasižiūrėjo pirma į neišvaizdų karvelį, kurio mažos, apvalios gal velės beveik nesimatė tarp papurusių krūtinės plunksnų, paskui į karališkas gulbes ilgais bal tais kaklais ir pasakė: – Karaliene taps toji princesė, kurios plaukai bus ilgiausi. Tada karalienė susikvietė visas šešias aukles ir persakė joms karaliaus žodžius. – Taigi, – pridūrė ji, – nepamirškit nepaliau damos plauti bei šepečiu ir šukomis šukuoti mano dukterims plaukus, nes nuo jūsų priklau sys, kuri taps karaliene. – O kas plaus ir šukuos Septintosios prince sės plaukus? – paklausė jos. – Aš pati tai darysiu, – atsakė karalienė. Kiekviena iš auklių nepaprastai stengėsi, kad būtent josios princesė taptų karaliene, ir kiekvie ną mielą dieną vesdavosi mergaites į gėlėtą pie vą ir plaudavo joms plaukus fontano vandeniu, 11

ir išskleisdavo juos prieš saulę išdžiovinti. Tada šukuodavo šepečiu, paskui šukomis, kol jie im davo blizgėti kaip geltonas šilkas, ir supynusios 12

įrišdavo kaspinus, ir prikaišydavo gėlių. Niekur nebūtum išvydęs tokių plaukų, kaip kad tos princesės turėjo, ir tokių rūpesčių, kokių auklės dėl jų patyrė. Ir kur tik tos šešios žaviosios mer ginos ėjo, ten ir šešios gulbės iš paskos sekė. O Septintoji princesė, toji tamsiaplaukė ma žylė, niekad nesiplaudavo galvos fontane. Jos galvą visuomet dengė skepeta, jos plaukus slap tai prižiūrėdavo karalienė, kai juodvi sėdėdavo ant stogo ir žaisdavo su keršiniu karveliu. Pagaliau karalienė suprato, kad išmušė jos paskutinioji valanda. Taigi ji pasišaukė dukteris, palaimino jas visas paeiliui ir paprašė karaliaus užnešti ją ant stogo. Ten ji apvedė žvilgsniu pie vą ir upę, turgų ir kalvas ir… užmerkė akis. Ir štai karaliui dar nespėjo nė ašaros nudžiūti, kai prie vartų pasigirdo trimito garsai, įlėkė pa žas ir pranešė, jog atvyko Pasaulio princas. Taigi karalius atlapojo duris, ir pro jas įžengė Pasaulio princas, o jam iš paskos sekė jo tarnas. Princas buvo pasidabinęs aukso rūbais, o jo skraistė tokia ilga, jog, kai sustojo prieš karalių, ji nusidriekė už nugaros per visą salę, o plunksna jo kepurėje 13

tokia aukšta, kad net siekė lubas. Pirma princo žengė jo tarnas – toks nudriskęs jaunuolis. Karalius ištarė: – Sveiki atvykę, Pasaulio prince! – ir ištiesė jam ranką. Pasaulio princas neatsakė – stovėjo sučiau pęs lūpas ir akis žemyn nudūręs. Bet jo tarnas Skarmalius atsakė: – Ačiū jums, Šalies karaliau! – Ir pastvėręs ka raliaus ranką nuoširdžiai ją pakratė. Karalius dėl to baisiai nustebo. – Ar princas pats nemoka kalbėti? – paklau sė jis. – Gal ir moka, – atsakė tarnas Skarmalius, – bet niekas nėra jo girdėjęs. Kaip žinia, pasauly je visokių yra, visokių reikia: ir kalbančių, ir ty linčių; ir turtuolių, ir varguolių; ir mąstančių, ir veikiančių; ir žvelgiančių aukštyn, ir dėbsinčių žemyn. Taigi mano šeimininkas pasirinko mane į tarnus, nes mes abu – kaip tik tie du, kurių pa sauliui reikia, o jis to pasaulio princas. Nes jis turtingas, o aš vargšas, jis sugalvoja, o aš įvyk dau, jis žiūri žemyn, o aš žvelgiu aukštyn, jis ty lus, užtat aš šnekus. 14

– Ko jis čia atvyko? – paklausė karalius. – Vesti jūsų dukros, – atsakė tarnas Skar malius, – nes pasauliui visokių reikia, taigi šalia vyro turi būti ir moteris. – Be abejo, – burbtelėjo karalius. – Tačiau aš turiu septynias dukras. Visų jų vesti jis negalės. – Jis ves tą, kuri taps karaliene, – paaiškino tarnas Skarmalius. – Pašaukite mano dukras, – liepė karalius, – nes jau atėjo metas išmatuoti joms plaukus. Taigi septynios princesės buvo išrikiuotos prieš karalių. Šešios baltaplaukės atėjo su savo auklėmis, o mažoji tamsiaplaukė atėjo viena pati. Tarnas Skarmalius guviai perbėgo visas akimis, tačiau Pasaulio princas tebežiūrėjo į žemę ir nė į vieną iš jų nepakėlė akių. Tada karalius liepė pakviesti rūmų siuvėją su matavimo juosta, ir kai tas atėjo, šešios balta plaukės paplaikstė savo plaukus ir jie išsidriekė ant grindų joms už nugarų. Vieną po kitos siuvėjas jas matavo, o šešios auklės žiūrėjo ir didžiavosi, – nes argi jos nesi stengė iš visų jėgų dėl savo numylėtinių plaukų? Bet… deja! – ar daugiau, ar mažiau su kiekviena 15

iš jų buvo plušėta, tačiau dabar išaiškėjo, jog visų šešių princesių plaukai visiškai vienodo ilgumo. Dvariškiai iš nuostabos iškėlė rankas, auklės iš nevilties jas grąžė, karalius pasikrapštė sau karū ną, Pasaulio princas tebežiūrėjo į grindis, o tarnas Skarmalius pažvelgė į Septintąją princesę. – Ką darysim, – paklausė karalius, – jeigu ir jauniausiosios mano dukters plaukai tokio pat ilgumo kaip kitų? – Manau, kad taip nebus, sere, – pasakė Sep tintoji princesė, o jos šešios seserys nerimauda mos žiūrėjo, kaip ji rišasi nuo galvos savo raudo ną skepetą. Ir iš tikrųjų jos plaukai nebuvo tokio pat ilgumo kaip jų, nes jie buvo trumpai nukirp ti – kaip berniuko. – Kas tau nukirpo plaukus, vaikeli? – paklau sė karalius. – Įsivaizduokit, sere, – mano mama, – atsakė Septintoji princesė. – Kasdien, kai sėdėdavome ant stogo, ji man juos vis pakirpdavo. – Nieko sau! – šūktelėjo karalius. – Kas jau kas, bet tu tikrai netapsi karaliene! Štai kokia ta istorija apie šešias princeses, kurios gyveno vien tik dėl savo plaukų. Ir visą 16

likusį gyvenimą auklės joms juos plovė, šukavo šepečiais ir šukomis, kol jų sruogos pasidarė to kios baltos kaip šešios jų numylėtinės gulbės. O Pasaulio princas visą likusį savo gyvenimą nudūręs akis žemyn laukė, kol vienos iš prince sių plaukai užaugs ilgesni nei kitų ir ji taps ka raliene. O kad šitaip nenutiko, kiek žinau, jis iki šiol tebelaukia. O štai Septintoji princesė vėl užsirišo savo raudonąją skepetą ir pabėgo iš rūmų į kalvas, prie upės, į pievas ir turgų. Ir karvelis bei tarnas Skarmalius drauge pabėgo. – Bet, – kalbėjo ji, – ką be tavęs rūmuose da rys Pasaulio princas? – Turės suktis kaip išmanydamas, – atsakė tarnas Skarmalius, – nes pasauliui reikia viso kių: ir tokių kurie lieka, ir tokių kur pabėga.

ROJAU S PR IN C A I Trois petits Princes Sortant du Paradis, La bouche ouverte Jusqu’ à demain midi. Clarinette! Clarinette! 18

Mes sabots font des lunettes! Pêches, pommes, abricots, Il y a une de trop Dans la cuillère au pot, Nu-mé-ro ZE-RO! Tai prancūziška skaičiuotė – panaši į, pavyz džiui, „Eni, beni, iki, aki!“ – kurią išgirdau iš dviejų mergyčių Normandijoje, obelų apsuptoje, šviežiai nubaltintoje smuklėje, kur sykį buvau ap sistojusi keletui dienų. Jaunesnioji iš jų, Ivona, buvo linksmutė, dėl nieko nesukdavo sau galvos ir nepaleisdavo iš rankų krištolinio rutuliuko, be kurio, jai, atrodo, daugiau nieko ir nereikėjo. Vy resnioji, Ženevjeva, buvo labai rimta ir ori – vie ną kartą manęs ji paklausė, ar Anglijoje yra fėjų, ir kai pasakiau, jog, mano manymu, yra, jinai truktelėjo pečiais ir sumurmėjo: „Negali būti!“ Bet štai jos tėvui priklausančioje žemėje stovėjo labai keista trobelė – tokių trobelių išvysi beveik visuose Normandijos soduose, – kurioje grei čiausiai gyveno ragana, o tuoj kitapus kelio pro vartelius matėsi nuostabus gėlių darželis, kuris 19

tikriausiai priklausė kokiai nors fėjai. Man taip ir nepavyko patekti nei į trobelę, nei į darželį, to dėl galėjau tik spėlioti, kas tenai gyvena. Netrukus po to, kai Ženevjeva uždavė man tą klausimą, išgirdau ją kartu su Ivona dainuo jant dainelę, kuri mūsų kalba skambėtų maž daug taip: Trys mažieji princai Išvykę iš Rojaus Kone visą parą Išbuvo išsižioję. Klarinete, ar žinai?! Verčiau klumpės negu akiniai. Persikas ar abrikosas arba obuolys – Vienas puode netelpa vis. Aukštyn samčiu jį keli Ir štai TU jau IŠ-EI-NI! Nepaklausiau tada Ženevjevos, ką visa tai reiškia. Nors vargu ar ji būtų galėjusi man pa aiškinti. Tik tiek ir žinojo, kad nuo mažų dienų, 20

pradėjusios su Ivona ką nors žaisti, dainuodavo tą juokingą, nesuvokiamą žodžių kratinį. O ką iš tikrųjų jis reiškia – kas galėjo žinoti? Bet vis dėl to, Ženevjeva, gal jis reiškia, kad… Prancūzijoje yra fėjų? Argi taip negali būti? I Buvo kartą trys maži princai ir gyveno jie Rojuje. Vienas buvo vardu Feliksas, kitas Kris penas, trečias – Teodoras. O jeigu norite žinoti, kaip tada atrodė Rojus, tai žinokite, kad tai buvo obuolių ir abrikosų, slyvų ir kriaušių žemė, kad stebuklingos pievos mirgėte mirgėjo nuo gėlių, kad tas pievas vieną nuo kitos skyrė tankios tuo pų eilės, kad žydėjo kaip auksas geltonos raugės ir tekėjo sidabro upeliai. Feliksas, Krispenas ir Teodoras turėjo nuosavą baltą namelį ir nuo savą sodelį, ten jie visi trys drauge ir gyveno. Tačiau, galėdami elgtis kaip nori, tai vienas, tai kitas, žiūrėk, ir iškeliauja kokiai dienai ar mė nesiui, ar visiems metams ir įsikuria viename iš gausybės namelių, kurie staiga išdygdavo prieš akis kaip grybai po vaismedžiais. Nameliai tie 21

buvo labai gražūs, nebuvo nė vieno tokio, kurį pamačius princams nekiltų noras užeiti vidun. O juk dar ten driekėsi ir pievos, pilnutėlės gė lių, tad negalėdavai pro jas praeiti nestabtelėjęs ir nesuskynęs stebuklingos puokštelės parnešti Ivonai. O dar upeliai, kuriuose galėjai maudytis, o dar šnarančios tuopos, po kurias galėjai kars tytis, – turbūt jau pagalvojot, kad mažieji prin cai ten gyveno laimingi kaip mėnuliukai. Jie ir buvo laimingi. Ir ko čia stebėtis – juk jais rūpinosi Ivona. Ji, ne kas kitas, šluodavo jų kambarius, kloda vo jiems loveles, virdavo vakarienę. Ir visa tai ji darydavo vieno iš trijų krištolinių rutuliukų pa dedama: išmes jį į orą, suplos delnais ir sušuks vieną vienintelį žodį – „Samtis!“ arba „Antklo dės!“ arba „Adata!“ O kai sugaudavo tą krintantį rutuliuką, samtis jau maišydavo puodą ant kros nies, o paskui Teodoro lėkštę prikraudavo kau piną troškintų daržovių vakarienei; o antklodės pačios glotniai užsitiesdavo ant Krispeno lovos; o adata pati įsiverdavo sau vilnonį siūlą ir sua dydavo Feliksui kojines, kurias jis susidraskyda vo karstydamasis po aukščiausią Rojaus medį. 22

Vienintelis dalykas, kurio nereikėjo taisyti, buvo princų batukai, mat jie avėjo medines klumpe les, kurios niekaip nesusidėvėdavo. Visame Rojuje buvo vienintelis sodas, į kurį jie niekada nekeldavo kojos, ir vienas namelis, kurio durų jiems nepavykdavo rasti. Tas sodas buvo pats gražiausias, o namelis pats keisčiau sias. Daugybę kartų princai žvilgčiojo pro sodo vartelius ir spausdavo nosį prie aprūkusio to namelio lango stiklo, kad ką nors ten pamatytų, tačiau matydavo tik gėlių jūrą, atplūstančią iki pat vartelių, ir dulkes kitapus stiklo. Vieną dieną Teodoras sėdėjo prie savo name lio ir drožinėjo laivelį, kurį ketino paleisti į upę, ir išgirdo, kaip kitapus gyvatvorės kažkas spigiai kikena: „Ki-ki-ki! Ki-ki-ki!“ Pakėlęs akis pamatė, kad juokiasi keista, iki šiol nematyta moterytė labai šviesiom akim ir labai smaila nosim. – Iš ko jūs juokiatės? – paklausė Teodoras. – Iš tavęs, – atsakė šviesiaakė. – Kodėl? – vėl paklausė Teodoras. – Todėl, kad tavo nosies galiukas juodas kaip akmenukas. 23

– Ir jums taip būtų, jeigu priplotumėt nosį prie nešvaraus lango stiklo. – O man nė į galvą neateitų priploti nosį prie nešvaraus lango stiklo, – atsakė moterytė. – Ne bent tai būtų labai svarbu. – Na, man buvo svarbu, – pasiteisino Teodoras. – Gal malonėsi pasakyti, dėl ko? – Norėjau sužinoti, kas ten gyvena. – Ir kas gi ten gyvena? – Nepamačiau, todėl nežinau. – Kaip gaila, kaaaip gaila! – apgailestavo mo terytė. – Tikrai? – paklausė Teodoras. – Tikrai, – linktelėjo galvą moterytė. – Jeigu aš būčiau tavo vietoje, niekaip nenusiraminčiau, kol nesužinočiau! Teodoras žvilgtelėjo į moterytę ir staiga jam pasidarė tikrai gaila, kad nežino, kas gyvena tame namelyje. Pirmą kartą gyvenime jam nu diegė širdį. – Gal jūs galite man pasakyti, kas ten gyvena? – Ne, negaliu, Teodorai. – Vaje, jūs žinote mano vardą!? – nustebo Teodoras. 24

– Aišku. Juk tu esi Teodoras, tai kaip aš to ne žinosiu? Mano vardas Klarinetė. Teodoras vėl žvilgtelėjo į ją ir suprato, kad ji, be abejo, yra Klarinetė. – Taigi, Klarinete, kodėl jūs negalite man pa sakyti? – Aš tau nieko negaliu pasakyti apie Rojų, nes aš čia negyvenu. Aš gyvenu didžiausiame pasau lio mieste ir žinau apie pasaulį viską, ką tik įma noma apie jį žinoti. Ak, kaip nuostabu žinoti, kuo galima tikėti ir kuo ne! – O kuo jūs tikite, Klarinete? – Pirmiausia, gražiais apdarais, – atsakė Klarinetė. – Žiūrėk! – Ji užšoko ant suolelio, stovinčio prie kelio, kad Teodoras galėtų ma tyti jos puikią nėriniuotą suknelę ir kailiukais išpuoštą kepuraitę. Tada kilstelėjo vieną kojytę ir atkišo Teodorui nuostabiai išsiuvinėtą aukš takulnį batelį. – Ki-ki-ki! Ki-ki-ki! – vėl sukikeno Klarine tė. – Štai kaip mes rengiamės mieste, kur visi gerai žinome, ko norime. O čia, Rojuje, –ki-ki! – jūs avite medines klumpes ir neįžiūrite, kas kitapus stiklo! 25

Tai pasakiusi, ji nušoko nuo suolelio ir kiken dama nukaukšėjo keliu. Tą vakarą Teodoras vakarieniauti atėjo basas. Trys mažieji princai susėdo prie stalo su šaukš tais ir dubenėliais, pasirengę priimti viską, kas pasirodys iš puodo. 26

Ivona jau buvo bemetanti aukštyn rutuliuką, bet Teodoras jos paklausė: – Ivona, kas gyvena ten toje trobelėje lau kuose? Ivona suspaudė rutulį delne ir pasakė: – Ko tu klausinėji, prince? – Man tik smalsu, – atsakė Teodoras. – Smalsauk toliau, – atsakė Ivona. – Ivona, noriu valgyt! – belsdamas dubenėliu į stalą šūktelėjo Krispenas. – Tuojau! – šūktelėjo jam Ivona ir vėl jau no rėjo sviesti aukštyn rutuliuką. Bet Teodoras ir vėl paklausė: – Nagi, tai kas, Ivona? Ivona ir vėl susilaikė. – Ar tu nori palikti Rojų, mažasis prince? – paklausė ji. – Žinoma, ne. – Tada neklausinėk. – Bet aš tik norėjau sužinoti, – neatstojo Teo doras. – Gana! – kirste nukirto Ivona. – Ivona, noriu valgyt! – sušuko Feliksas, irgi belsdamas dubenėliu į stalą. 27

TURINYS

Septintoji princesė . . . . . . . . . . . . . . 5 Rojaus princai . . . . . . . . . . . . . . . . . 16 Rūmų panaitės rožės . . . . . . . . . . . 56 Anais laikais . . . . . . . . . . . . . . . . . . 63 Konemaros asilas . . . . . . . . . . . . . 70 Timų giminė . . . . . . . . . . . . . . . . . 101 Tik už vieną pensą . . . . . . . . . . . . 107 Čiūčia liūlia vaikutėlį . . . . . . . . . . 120 Papūgėlės . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 163 Fėja Lėja . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 168 Stiklinis povas . . . . . . . . . . . . . . . . 191 Kilniaširdis ūkininkas . . . . . . . . . . 206 Senis Niūra ir berniukas . . . . . . . . 233 Panichidė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 238

Kęstutis Urba

Mažoji siuvėja

literatūros kūrinių, talentingų autorių! Nesvarbu, kad dalis pasaulio tai atradusi jau prieš pusšimtį metų. anglų rašytojos Eleanoros Fardžen (1881–1965) talentas pasaulyje pripažintas 1956 metais, tada ji gavo tarptautinį apdovanojimą už kūrybą vaikams ir jaunimui – Hanso Christiano anderseno medalį. Eleanoros Fardžen kūryboje nėra nė kruopelės specialaus vaikiškumo, toji kūryba – poetiška, mįslinga, kartais pašaipi – bus įdomi, suvokiama ir artima bet kokio amžiaus skaitytojui, turinčiam... paprastutį gebėjimą: pajusti, atpažinti gerą literatūrą. Gausiai šiuomet vaikams bei paaugliams leidžiamos padarytos, sugalvotos literatūros fone Eleanoros Fardžen pasakos ir apsakymai pasirodys kaip išauginti ar patys savaime atsiradę, natūraliai iš sielos gelmių išaugę kūriniai.

Eleanor Farjeon

Kokia laimė vis atrasti ir atrasti nuostabių

Eleanor Farjeon

Mažoji siuvėja

www.niekorimto.lt

Kita Eleanoros Fardžen knyga lietuviškai – „Mažoji siuvėja“ („Nieko rimto“, 2008)

Fa-382

Farjeon, Eleanor Septintoji princesė: pasakos ir apsakymai / Eleanor Farjeon; iš anglų kalbos vertė Viltaras Alksnėnas; iliustravo Sigutė Ach. – Vilnius: Nieko rimto, 2008. – 256 p.: iliustr. – (H. Ch. Anderseno medalis)

Anglų rašytoja Eleanor Farjeon (Eleanora Fardžen, 1881–1965) pati sudarė savo kūrybos rinktinę „Knygų kambarėlis“ (1955), už kurią jai 1956 m. ir skirtas H. Ch. Anderseno medalis. (E. Fardžen yra pati pirmoji šio medalio laimėtoja.) Šioje knygoje publikuojama antroji pusė „Knygų kambarėlio“ kūrinių – pasakų ir apsakymų, kurie žavi sąmojumi, romantiškumu, išmintimi, pasakojimo ritmu.

Redaktorė Bronė Balčienė Maketavo Simonas Gutauskas Tiražas 3000 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ www.niekorimto.lt Spausdino UAB spaustuvė „ARX Baltica“, www.arxbaltica.lt

Neprivalu būti anderseniškam, kad gautum Hanso Christiano

Anderseno medalį – tarptautinį apdovanojimą už kūrybą vaikams ir jaunimui. Pakanka būti geram rašytojui. Eleanora Fardžen (1881–1965), gavusi šį medalį 1956 metais, buvo išskirtinai jo verta. Su Andersenu šią autorę sieja ne tik tai, kad abu, rašydami vaikams, nesiėmė stambiųjų formų – romanų, apysakų, bet ir... kažkoks ypatingas artumas liaudies pasakoms, švelnus pasakos ir tikrovės sąlytis, pasakojimo elegancija, mįslingumas, užuominų bei dviprasmybių žavesys. O kur dar Fardžen kalbėjimo tonas, veiksmo ritmas! Šioje rinktinėje ne visada lengva apčiuopti ribą tarp pasakos ir apsakymo, skaitydamas ne visada spėji pajusti, kaip užuojautą pakeičia pasigėrėjimas, pašaipą – liūdesys, graudulį – džiugesys... Kęstutis Urba