Paul van Loon
Siaub킬 autobusas 5
Paul van Loon
Siaub킬 autobusas 5
UDK 821.112.5-93 Lo-127
Paul van Loon DE GRIEZELBUS 5 Leopold, Amsterdam, 2009
Hadžidžai, Manišai ir Richardui, be kurių mes visi būtume buvę kitokie
Leidėjas reiškia nuoširdžią padėką Dutch Foundation for Literature (Nyderlandų literatūros fondui) už suteiktą paramą.
ISBN 978-609-441-262-2
© Tekstas, Paul van Loon © Viršelio iliustracija, Camila Fialkowski © Iliustracijos, Hugo van Look © Uitgeverij Leopold, Amsterdam, 2002 © Vertimas į lietuvių kalbą, Antanas Gailius, 2014 © Leidykla „Nieko rimto“, 2015
Paul van Loon
Siaubų autobusas 5 Iliustravo Hugo van Look Iš nyderlandų kalbos vertė Antanas Gailius
Vilnius 2015
Kirminas: piktybinis virusas, įsismelkiąs į kompiuterio valdymo sistemą. Paskui jis savaime klastingai plinta elektroniniu paštu ir įsiskverbia į tūkstančius, dešimtis tūkstančių, milijonus kompiuterių visame pasaulyje. Perspėjimas internete (2001 rugsėjo mėn.) „All you need is love“ John Lennon (1967) „All you are is love“ Drachir Devan (2002) Vaikinas įjungia automobilio radiją. Iš garsiakalbių sklinda populiari dainelė. Nors ir su Rolling Stones kepuraite, jis iš visų plaučių traukia drauge. Juk niekas jo negirdi. ...tave pamilau, šiek tiek pamilau... Ant galinės sėdynės guli mokytojo Žako kompiuteris. Visi kabeliai ištraukti. Kištukas guli ant grindų. Kompiuteris niekaip negali gauti srovės. Ir vis dėlto žalia budėjimo režimu veikiančio monitoriaus lemputė dega. Ji mirksi lyg ryški žalia akis. Siaubų autobusas 4, 2013, p. 264
Kitos Tikrovės (KT) tolybėse – Nonvalai! Kažin kur, Kitos Tikrovės gelmėse, kažkas sukruta. KT yra vieta, kur randasi ir virsta tikrove sapnai, košmarai ir siaubo istorijos. Kas joje netyčia pasiklysta arba įstringa košmare, be pagalbos niekada negrįžta į tikrovę. – Nonvalai! Kometos brėžia liepsnų dryžius per tamsiai violetinį orą. Žvaigždės sproginėja. Vilkolakiai staugia. Naktinės pabaisos riaumoja nematomose tolumose. Beformė žalių gleivių krūva suvirpa. Būtybė bunda. Ji miegojo ketverius metus. – Nonvalai! Tikrovėje, kurioje mes su jumis gyvename, beveik nieko iš P. Nonvalo nelikę. Jis yra rašytojas iš Siaubų autobuso, įkalintas kompiuteryje, iš kurio negali ištrūkti. Jis – tik dvasia aparate, kuris jau kelerius metus nenaudojamas. Tiesa, pavojinga dvasia, bet kas galės ją išlaisvinti? – Nonvalai! Gleivių kupstas juda, virpa, tįsta, burbuliuoja ir kunkuliuoja. Iš jo lenda rankos – šliurpt! – kojos – kliurkt! Ir galva – kliunkt pakliunkt! – akys. 11
– Vaivaaaaaiiiiivai! Iš angos gleivių kupstelyje atsklinda vargana aimana. Anga pavirsta burna. – Nonvalai! Drabužiai, juodas apsiaustas, dantų vėrinys ant kaklo, aukso žiedas ausyje, kelnės ir marškiniai. Pamaži viskas auga iš kupsto ir apgaubia kūną. Akys atsiveria ir mirksėdamos stumia šalin lipnias gijas. Būtybė vėl suvaitoja. Pratisas vienišas skausmo riksmas nuaidi amžinoje KT naktyje. Aimanuodamas P. Nonvalas sėdasi Kitoje Tikrovėje. Jam sopa viską: raumenis, kaulus, gyslas, žandikaulius. – Na, Nonvalai. Pagaliau pabudai! Priešais jį stovi aukšta tamsi figūra. Vyras lyg šešėlis. Juoda plačiakraštė skrybėlė. Lazdelė su sidabro rankena. Tas pavidalas regisi milžiniškas tamsaus KT dangaus fone. Veidas atrodo kaip juoda anga. Po skrybėlės kraštu žybsi dvi žalios dėmės. Nonvalas pakelia akis. Jis dejuoja. „Aš jau esu tai patyręs“, – mąsto jis pats sau. – Aha, gražumėlis! Jis pradeda šį tą prisiminti! Balsas skamba sykiu ir pašaipiai, ir grėsmingai. Nonvalas vis dar jaučiasi labai silpnas. Jis nepamena, kaip viskas nutiko. – Kas... kas... – Kvas kvas? Prabilai varlių kalba? O gal nepameni, kas aš esu? Juk nenori pasakyti, kad neatmeni mano vardo, Nonvalai? 12
– Ne, žinoma, kad nenoriu. Leiskit pagalvoti. Mano galva tokia, lyg vis dar būtų pilna snarglių. Pala. Jau žinau. Jūs esat... Spagetis... Feraris? Gilus atodūsis. – Tiek to. Neturiu laiko niekais užsiimti, netrukus išvykstu atostogų. Po skrybėlės kraštu žybteli ugnelė. Iš baltų dūmų draiskanų juodame ore susiformuoja kaukoliukės. Nonvalo šnerves pasiekia sieros cigaro kvapas. – Jei dar kartą pamirši Ferliucio vardą, taip užkursiu tau šikną, kad amžinai vaikščiosi su pūslėmis minkštoje vietoje. Nonvalas skambiai kvatojasi – iš baimės. – Ak, Ferliucis! Žinoma. Nebuvau jūsų vardo pamiršęs. Šešėliažmogis pašaipiai šnarpšteli. – Kurgi, aišku, ne. Tikiuosi, nepamiršai, kad mudu dėl šio to susitarę. Kad prieš dešimtį metų krauju pasirašei su manim sutartį. Turi laimėti man sieliukių – ar dar prisimeni? Vaikų sieliukių mano rinkiniui. – Rinkiniui? – Taigi, juk dar prisimeni maniškę liepsningų sieliukių kolekciją? Savo istorijomis turėtum laimėti man sieliukių, ir taip vis daugiau vaikų patektų mano valion. Toks mudviejų susitarimas. O kas iš to išėjo? Nonvalui tik blakstienos virpteli. Pašnekesys suka nuobodžia kryptimi. Tas nemalonu, ypač jei dar visai neseniai buvai vien ramiai mieganti gleivių krūva. Ferliucio akys pasidaro ryškiau žalios. 13
– Puiku, taigi dar atsimeni, Nonvalai. Tada tikriausiai atsimeni ir tai, kaip apgailėtinai susimovei. Visi tavo mėginimai užvaldyti sieliukes žlugo. Buvai žmogus, buvai vilkolakis, buvai vampyras, o galiausiai – dvasia. Ar buvo iš to nors kokios naudos? Ką iš tavęs ligi šiol gavau už visas savo geradarystes? Nieko, nada, nothing! – Ferliucis išpučia gaižų sieros debesį tiesiai Nonvalui į veidą. – Parūpinau fantastišką Siaubų autobusą, bet vaikai, kuriuos tikėjaisi sugausiąs, vis buvo pernelyg sumanūs. Nonvalas kilsteli pirštą. – Gal leistumėte įsiterpti, pone? Vienas juk buvo. Vardu Edis K. Jį nusitempiau į Kitą Tikrovę. Ir jis... – Šit kaip? Ferliucio balsas suskamba lyg botago kirtis. Nonvalas susigūžia. – Net Edžio K. nesugebėjai išlaikyti. Edį K. suėmė gailestis ir jis pasirinko kokčiai didvyrišką galą*. Ferliucis spjauna žalią sieros spjūvį. Tiesiai Nonvalui po kojom prasiveria kliuksinti juoda anga. Iš jos kyla dvokiantys garai. – Mano kantrybė ir tavo laikas baigia išsekti, Nonvalai. Duodu tau dar vieną progą iš naujo gyvuoti tikrovėje. Pačią paskutinę. Atsiųsk man naujų sieliukių atostogų adresu. Pasakok naujas istorijas ir pagauk jų, sakysim, šešias. Per tris dienas. Kitaip... Skyriuje „Keturiasdešimt vienas“ Edis K., išduodamas knygos paslaptį, pasiaukoja ir išgelbėja mokytoją Žaką ir jo klasę.
1
14
– Kitaip kas? – Oi, ne, to juk nenori sužinoti, Nonvalai. Kai kurie dalykai pernelyg bjaurūs, kad apie juos kalbėtum. Šiaip ar taip, tavo bausmė kokti ir kraupiai skausminga, net mane vemti verčia apie ją pagalvojus. Taigi ji tavęs lauks... Nonvalas nuryja seilę. – Sakėt, šešias sieliukes? Per tris dienas? – Taip. O gal manai, kad per mažai? Gal man pareikalauti dešimties? O gal penkių šimtų? – Ne, ne! Aš... – Nonvalas atsidūsta. – Šešias sieliukes. Kaip man tą padaryti? Kaip man jas dabar sugauti tikrovėje? Kaip aš į ją sugrįšiu? – Naudokis galva, Nonvalai, – Ferliucis kone pratrūksta. – Juk kiūtai uždarytas kompiuteryje! Tai moderniausias šių laikų aparatas. Kompiuteris pasiekia visą pasaulį. Internetas, elektroninis paštas – juk pats žinai. Bent kartą pasitelk smegenis. Ar aš viską už tave turiu sugalvoti! Nonvalas linkteli. Kad tik tas pašnekesys baigtųsi. Ferliucis verčia jį jaustis taip, lyg jis būtų bausmės nusipelnęs kvailas berniūkštis. – O, žinoma. Gerai, gerai. Tvarka, pone. Eee... o kur keliausit atostogų? Turbūt į kurį nors šiltą kraštą? – Ar visai išprotėjai? Aš juk visą laiką sėdžiu prie ugnies. Ledinio šalčio šalies – štai ko trokštu. Su sniego kalnais. Šįkart keliausiu slidinėti. Ūmai Nonvalui aplink ausis ima skrajoti snaigės. Dabar Ferliucis jau su meškos kailio kepure, vilki margą striukę. 16
Lazdelė dingusi. Pažastyse laiko slidžių lazdas, ant kanopų – slidės. – Pristatyk visas šešias. Ir šįsyk nebus jokių atidėliojimų. Gauni tris dienas, ne daugiau! Iki aštuntos vakaro pageidauju jas turėti. – Iki aštuntos? O kodėl ne iki vidurnakčio? – Liaukis. Tas taip nuvalkiota. Amžinai turi būti dvyliktą nakties. Bet šįsyk ne. Čia tau ne siaubo filmas, Nonvalai. – Taip, bet... Ferliucis jau dingęs. Jam išvykus lieka svilinantis dvokiančios sieros pėdsakas ir rausvai žioruojantis dūmų debesis. Vis dar sninga. – Po trijų dienų, Nonvalai, – ataidi Ferliucio balsas. – Nepamiršk! Iki aštuntos vakaro! Tiesa, džiaukis, kad dar kartą išgelbėjau tavo knygą. Magiškąją knygą, kuria gali pakerėti vaikų sieliukes. Juoda knyga guli sniego pusny. Pastvėręs ją Nonvalas nubraukia nuo viršelio sniegą. Jo akys akimirką drėgnai sužvilga. Pakuždomis tardamas antraštę, jis švelniai glostinėja viršelį. Abiem rankom spaudžia knygą prie krūtinės. – Mano gražioji knyga, – murma jis. – Mano puikiosios istorijos. Be istorijų negalėčiau laimėti sieliukių. Bet kaip man savo istorijomis vėl pasiekti vaikus? Kaip grįžti į tikrovę?
Loon, Paul van Lo-127 Siaubų autobusas 5 / Loon, Paul van; iš nyderlandų kalbos vertė Antanas Gailius; iliustravo Hugo van Look; viršelio dailininkė Camila Fialkowski. – Vilnius: Nieko rimto, 2015. – 248 p.: iliustr.
Paulas van Loonas (g. 1955) „Siaubų autobusą 5“ ruošėsi rašyti net ketverius metus. Kodėl jis privertė Nonvalą taip ilgai kiūtoti Kitoje Tikrovėje? Pats sako nežinąs, rodos, kokios velniškos jėgos vis užversdavo kitais darbais. Bet pagaliau Nonvalas grįžo. Šįkart jis turi labai nedaug laiko, tad, patikėkit, šiurpo ir baisulių bus iki soties!
Redaktorė Giedrė Kmitienė Korektorė Mimoza Kligienė Maketavo „Nieko rimto“ dizaino grupė Tiražas 3000 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius
www.niekorimto.lt
Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius
Kometos brėžia liepsnų dryžius per tamsiai violetinį orą. Žvaigždės sproginėja. Vilkolakiai staugia. Naktinės pabaisos riaumoja nematomose tolumose. Būtybė bunda. Ji miegojo ketverius metus. Ketverius metus! Tiek laiko Nonvalas tūnojo Kitoje Tikrovėje ir mokytojo Žako kompiuteryje, o vaikai realybėje galėjo ramiai skaityti siaubo istorijas ir naudotis kompiuteriais. Tačiau tos ramios ir saugios dienos jau praeityje – Nonvalą budina nežinia kokia baisinga jėga! Ką jis dabar sugalvos, kiek vaikų įvilios į savo siaubo pinkles? Šįkart jis ypač išradingas. Ar įstengs kas nors pasipriešinti Nonvalo kėslams?
Kitos serij os knygos:
ISBN 978-609-441-262-2
Akcijos ir ypatingi pasiūlymai