Paul van Loon
Siaub킬 autobusas 0 Paul van Loon
Siaub킬 autobusas 0
UDK 821.112.5-93 Lo-127
Paul van Loon DE GRIEZELBUS 0 Leopold, Amsterdam, 1999
Richardui van de Waarsenburgui, mano leidėjui, patarėjui ir bičiuliui
Knygos leidimą remia Nyderlandų Karalystės ambasada Vilniuje.
ISBN 978-609-441-239-4
© Tekstas, Paul van Loon © Viršelio iliustracija, Camila Fialkowski © Iliustracijos, Hugo van Look © Uitgeverij Leopold, Amsterdam, 1999 © Vertimas į lietuvių kalbą, Antanas Gailius, 2014 © Leidykla „Nieko rimto“, 2014
Paul van Loon
Siaubų autobusas 0 Iliustravo Hugo van Look Iš nyderlandų kalbos vertė Antanas Gailius
Vilnius 2014
Apie Siaubų autobusą 0 Teisėjas: „Kodėl darote visus tuos blogus darbus?“ Liuciferis: „Esu velnias, pone. Kitaip negaliu.“ Iš: Velniai ir angelai (Fondas SSS, 1899)
Vilkažmogis Vakaro prieblandoje dzingteli dviračio skambutis. – Ei, Nonvalai, traukis! Nematai, kur eini, nevėkšla! Berniukas išsigandęs atsigręžia. Juodi garbanoti plaukai užkritę ant kaktos. Blankiai melsvose akyse matyti baimė. Kitą akimirką jis gauna spyrį į nugarą. Ir griūva kniūbsčias į smėlį ant geležinkelio bėgių. Kakta pajunta plieną. Akimirką viskas aptemsta. Skardūs balsai. Akies kampučiu jis pamato nuvažiuojančius dviratininkus. Berniukai. Mato tik jų nugaras. Bet atpažįsta juoką. Tai Trejetas. Paskui jis netenka sąmonės. Berniukas atsimerkia. Galva tvinksi. Tamsu. Danguje žiba žvaigždės. Tarp skystų debesiukų kybo apvalainas mėnulis. Berniukas pasitrina kaktą. Gerokas guzas. Jis užsimerkia ir suvaitoja. Galva svaigsta. Vėl atsimerkęs berniukas išvysta du juodus kaip degutas batus. Švariai nuvalytus, smailianosius. Žvilgančius lyg juodi veidrodžiai. Berniukas pažvelgia aukštyn. Šalia stovi aukšta liesa figūra. Juodos kelnės, juoda liemenė, juoda skrybėlė. Lyg žmogus, lyg šešėlis. Rankoje lazdelė su sidabro rankena. Atrodo kaip milžinas tamsaus dangaus fone. Berniukas neįstengia įžiūrėti veido. Juoda anga. Du žali žiburiukai po skrybėlės krašteliu. Akys? Tokios žalios? 7
– Kuo tu vardu, berniuk? Balsas duslus, prikimęs kaip smarkaus rūkaliaus. Įsižiebia degtukas. Liepsnelė. Cigaro kvapas. – Na? – Eee... Nonvalas, pone. – Non Valas? – Ne, vienas žodis: Nonvalas. Taip mane visi vadina. Kartais dar ir P. Nonvalu. – Taigi, P. Nonvalas. Ir tau vis sapnuojasi šiurpulingi sapnai. Sapnai, kurių negali suvaldyti. Nonvalas nieko neatsako. Tik nustebęs žvelgia į paslaptingąjį vyrą. Šešėlis linkteli. – Vadinasi, tiesa. Tada čia tikrai tu. Berniukas nesupranta, ką vyras kalba. – Nejau mane pažįstat? – Nesvarbu. Tai buvo seniai. Kai dar lopšyje gulėjai. Žalios akys žybsi. Cigaro pelenai žioruoja. Pilki dūmai pro skrybėlės kraštą vinguriuoja žvaigždžių link. – Kodėl čia guli, Nonvalai? Nonvalas pasirėmęs rankomis keliasi. Pritupia ant kelių. Žvelgdamas aukštyn smarkiai prisimerkia. Pro juodojo vyro petį ryški pilnatis šviečia jam į veidą. – Berniukai iš mokyklos. Nedorėliai. Važiavo pro šalį dviračiais ir paspyrė mane. Parkritau galva ant bėgių. Kai atsigavau, jau buvo sutemę. 9
Šešėlis kosteli. Atrodo, lyg lotų. Ar urgztų. – Kodėl jie taip daro? Na, kodėl tave stumdo? Nonvalas gūžteli pečiais. Rankos akimirką suplazda ore lyg blyškūs drugeliai. Paskui nusileidžia ant šlaunų. – Todėl. Tiesiog taip daro. Iš bjaurumo. Nes aš jiems nepatinku. Visada taip buvo. Jau darželyje. Berniukai mane muša. Mergaitės iš manęs juokiasi. – Ir tu kenti? – Jau pripratau. Gyvenu su įtėviais, tie irgi mane muša. Nonvalas garsiai šniurkšteli nosimi. – Mokytojai taip pat ant manęs užsisėdę. Ypač ponas Moselmanas. Jis dažnai uždaro mane į tamsų užkaborį. Bet man dėl to nei šilta, nei šalta. Berniuko skruostu nusirita ašara. – Tikrai. Šešėlis išpučia didžiulį dūmų debesį. Lazdelė su sidabro rankena sukasi jam apie smilių. – Jie tavęs bijo. Nonvalas nusibraukia ašarą. – Ką sakote? – Jie tave muša ir stumdo, nes tavęs bijo. Tik nežino kodėl. Jie jaučia, kas tu esi. – O kas aš esu? – Tu kitoks. Kitoks nei visi. Nusiėmęs skrybėlę, šešėlis grakščiu mostu sviedžia ją šalin. Skrybėlė lyg šikšnosparnis nusklendžia į tamsą. 10
– Kuo nori būti vėliau, P. Nonvalai? – Rašytoju, pone. – Aha, rašytoju. O jau rašinėji? Nonvalas linkteli. – Kartais rašau eilėraščius. Apie meilę ir šiaip. – Fe! Apie meilę! Nenuostabu, kad tave muša. Dar nesi atradęs tikrosios savo formos. Vyras pasuka galvą. Mėnesienoje Nonvalas išvysta jo veidą. Tačiau tai ne žmogaus veidas. Vyro galva kaip vilko. Nonvalas mėgina ropoti šalin. Jis sunkiai alsuoja. Vilkažmogis pastveria jį už sprando. – Nebijok. Aš galiu suteikti tau formą. Berniukas spardosi ir daužosi, bet vilkažmogis, tvirtai laikydamas viena ranka, spaudžia jį prie žemės. Atsiklaupęs jis prikiša snukį berniukui prie veido. – Bijai? Nuo šiol nebebijosi nieko. Užtat visi tavęs bijos! Patikėk: daugiau niekada nerašysi meilės eilėraščių, rašysi visai kitokias istorijas. Išpūtęs dūmų kamuolį Nonvalui į veidą, jis užspaudžia ploną juodą cigarą į smėlį. – Argi nenori atkeršyti? Ar ne tai didžiausias tavo troškimas? Berniukas baimingai žvilgteli aukštyn. Pro mėnulį plaukia debesų draiskanos. Ranka vis dar laiko prispaudusi jį prie žemės. Greta guli lazdelė. Sidabro rankena – raguotos galvos pavidalo. 11
Berniukas alsiai linkteli. – Taip, noriu atkeršyti. – Puiku! – vilkažmogis pažvelgia į mėnulį. – Nuo šiol galėsi atsiskaityti su kiekvienu, kuris kada nors yra tave užgavęs ar mėgins skriausti ateity. Argi tai ne fantastiška galimybė? Niekada nebebijosi. O pamažu suprasi ir savo sapnų reikšmę. Vilkažmogis pražioja nasrus. Iš jų išsiveržęs staugsmas panašus į viesulo riaumojimą. Nonvalas pajunta, kaip sudreba žemė. Vilkažmogis dar kartą sustaugia. Paskui pažvelgia į Nonvalą. Akys žiba kaip žalias stiklas. Vilkažmogis kvatojasi, ir mėnesiena žyra į šalis nuo baltų dantų. Viršum galvos jam žybteli žaibas. Kažkur suklinka paukštis. Sidabrinė lazdelės velnio galva išsiviepia, vilkažmogiui traukiantis berniuką prie savęs.
19.00 val. Nonvalas sėdi prie stalo, palinkęs prie storos knygos juodais viršeliais. Jis vos vos šypsosi paskendęs prisiminimuose. Keturiolika metų praėjo nuo tos dienos, kai gulėjo prie geležinkelio. Tačiau ir šiandien aiškiai teberegi priešais save ir vilkažmogį, ir lazdelę su sidabro rankena. Tiesą sakant, juokinga. Anuomet jis dar nežinojo, kas yra tas vilkažmogis. Dabar Nonvalui dvidešimt aštuoneri. Aukštas, liesas vyras nublyškusiu veidu. Juodi plaukai glotniai sušukuoti atgalios. Kairėje ausyje žvilga aukso auskaras. Visur dega žvakės. Ant stalo, ant grindų. Sienose daugybė nišų, kuriose stovi žvakės. Vaškas varva sienomis. Kambarys panašus į varveklių grotą. Šiame rašytojo urve nėra elektros. Jau septynerius metus Nonvalas, atsiskyręs nuo išorės pasaulio, čia kuria savo istorijas. Visos jos yra prieš jį gulinčioje juodoje knygoje. Nonvalas ją atsiverčia. Naktimis jis rašo savo Siaubų autobusą. Knygon sudėta viskas, ką jis kada nors sapnavo ar mąstė. Nonvalas rašo be rašomosios mašinėlės, be kompiuterio. – Plunksna ir rašalas, kraujas, prakaitas ir ašaros – štai iš ko daromos istorijos, – murma Nonvalas. – Rašalas turi lyg kraujas srūti popieriumi. Tik tada istorijų žodžiai darosi tikri, įgauna gyvastį. Tik taip įgysiu galią savo skaitytojams. 13
Atsistojęs jis pasirąžo ir sutraškina ilgus kaulėtus pirštus. Septynios, dar anksti. Šis vakaras ypatingas. Paskutinis vakaras šiuose namuose. Šiąnakt lygiai pirmą valandą jis susitaręs su kai kuo susitikti. Paskui viskas bus kitaip, bet kaip? Ūmai šaltas vėjas dvelkteli per kambarį. Virš stalo kabanti lempa ima siūbuoti. Viena kėdė apvirsta. Žvakių liepsnelės suplazda. Keli prirašyti lakštai nusklendžia nuo stalo. Nonvalas skambiai pliaukšteli rankomis. – Liaukitės! Dukart nekartosiu. Dinkit! Jis spjauna šalto vėjo pusėn. Akimirką rodosi, lyg per kits kitą sukikena trys balsai. Tačiau vėjas nurimsta, žvakės vėl tykiai dega, o lempa siūbuoja vis lėčiau. Nonvalas pastato kėdę atgal. Pažvelgia į savo rankas. Pirštai pasidarę ilgesni. Lygiai kaip ir dantys. Jo dantys ilgesni nei normalaus žmogaus. O delnai apžėlę plaukais. Ir antakiai vešlesni. Nonvalas šypteli. Vilkiškas šypsnys. Velniška šypsena. – Ferliuci, – suurzgia jis. Jis deda ranką ant juodosios knygos. Tolumoje ima mušti bokšto laikrodis. Pusė aštuonių. Vakaras ilgas. Gal dar užteks laiko vienai istorijai. Nonvalas atsiverčia juodąją knygą.
14
Lakštai prirašyti smulkių, vingrių raidikių. Bet rašyti šįvakar nesiseka, juk tai paskutinis jo vakaras šiuose namuose. Savo namuose. Namuose, kur jis užaugo. Namuose, kuriuos paliko būdamas keturiolikos. Namuose, į kuriuos sugrįžo, septynerius metus praleidęs su Keliauninkais. Šiuose šmėklų namuose, pilnuose atsiminimų ir vaizdų iš Kitos Tikrovės, jis parašė savo knygą. Viršuje vėl pasigirsta trys kikenantys balsai. Nonvalo mintys grįžta į vieną vakarą prieš keturiolika metų. Lyg savaime iškyla vaizdai. Sienos pradingsta. Tolumoje sudzingsi dviračio skambutis. Ūmai per kambarį nusidriekia geležinkelio bėgiai. Artinasi trys dviratininkai...
Larsas, Achmedas ir Johanas Trys berniukai važiuoja dviračiais palei geležinkelio liniją. Kikendami jie pasakoja nešvankius juokelius. Visi trys suplukę. Grįžta iš futbolo stadiono. Treniravosi iki vėlaus vakaro. Visur dega žibintai. – Ei, Johanai, nelėk taip, – šūkteli įkandin važiuojantis berniukas. – Kojos nuo rungtynių pavargusios. – Eik jau, nebūk ištižęs. – Larsas gerai sako, Johanai, – šūkteli trečiasis berniukas. – Aš irgi nusivaręs. Gal drimbam čia ant žemės? Sutrauksim po cigaretę. Johanas padvejojęs linkteli. Kiti du, Larsas su Achmedu, visada daro tai, ko jis nori. Tiesą sakant, jie tikri menkystos. Bet ir naudingi, nes pasirengę šliaužioti prieš jį. Net kalba taip pat kaip jis. Abu peršasi į geriausius draugus. Puikumėlis, jam nereikia pirktis cigarečių. Jiedu tuo pasirūpina. Taip ir turi būti, mąsto pats sau Johanas, lipdamas nuo dviračio. Vieni yra lyderiai, kiti – pastumdėliai. Jis pats – apsigimęs lyderis, mąsto Johanas. O Larsas su Achmedu – pastumdėliai. Jie pasivadinę Trejeto gauja. Trumpiau: Trejetu. Berniukai drybso žolėje. Pučia dūmus į žvaigždes. Vos užsitraukęs, Larsas užsikosi. Sėdasi visas smarkiai purtydamasis. 16
Johanas nekreipia į jį dėmesio. Jis susimąstęs leidžia pro burną siaurutę dūmų srovelę. – Kažin kur dingo Nonvalas? – sako jis. – Gal mėnesį jo nemačiau. Nė mokykloje. Achmedas čiulptelėjęs cigaretę kuo skubiausiai išpučia dūmus. – Kodėl tau parūpo? Gal pasiilgai? Jis vos vos šypteli. Nuo dūmų jam sukasi galva, bet verčiau jis to nesakys. Johanas apsimeta neišgirdęs Achmedo. – Tikriausiai tas mižnius taip įsibaugino, kad bus išsikraustęs. Gaila, dabar negaliu jo primušti. Štai ko pasiilgau. Achmedas linkteli. – Taigi toks jau tas gyvenimas. Visos linksmybės kada nors baigiasi, kaip amžinai kartoja mano motina. Susižvalgę jie pasileidžia skardžiai kvatoti. Larsas tebekosi. Jis užspaudžia cigaretę į smėlį. – Ei, ar judu irgi girdite? – Ką? Achmedas atsisėda. Jis mosteli cigarete geležinkelio pusėn. Johanas teberūko gulėdamas. – Nežinau, kažkoks keistas garsas anapus geležinkelio. Larsas atsistoja. Geležinkelis jau daugybę metų nenaudojamas. Bėgiai apžėlę piktžolėmis ir žole. Prie nereguliuojamos ir niekur nevedančios pervažos lyg sargybiniai stovi du seni gluosniai. Negyva pervaža. Kitoje pusėje – sulaukėję krūmai, dilgėlynai ir gervuogynai. 17
– Nieko negirdžiu, – sako Achmedas. – Tai įsiklausyk, – Larsas pasileidžia nereguliuojamos pervažos link. – Štai vėl. Lyg kas dūsautų ar vaitotų. Eik tu sau. Paskutinį kartą užsitraukęs, Johanas nykščiu ir didžiuoju pirštu nusviedžia nuorūką šalin. – Ko čia triznioji? Jeigu taip rūpi, eik ir pažiūrėk. O gal bijai pereiti bėgius? – Nieko aš nebijau. Pala, einu, pažiūrėsiu. Larsas dirsteli atgalios, o paskui tarp dviejų gluosnių perkerta bėgius. – Įdomu, ką jis ten ras, – sako Achmedas. Johanas žiovauja. – Aišku, kad nieko. Tik nori pasireikšti. Skystablauzdis. Vos užsitraukęs cigaretę sutęžta. Achmedas linkteli dvejodamas. – Na, nežinau. Larsas visai nieko, – jis dirsteli į gluosnius, tarp kurių nuniro draugas. – Kur jis pradingo? Johanas gūžteli pečiais. – Jei ilgiau ten tupės, mudu pakilsim. Pamatysi, kaip greit atsiras. Achmedas krapštosi pakaušį. – Na, tikrai nežinau... Larsai... – tyliai pašaukia jis, žvelgdamas į geležinkelį. – Ar tu irgi girdėjai? Pamaniau... – Ką? Ar dabar dar ir tu pradėsi? 18
– Ne, bet man pasirodė, kad ten kažkas suriko. Gal Larsas pargriuvo ar ką. Johanas sugargaliuoja. – Vajė, tai ir tu toks pat skystablauzdis? Man jau bloga. Bėk, patikrink, ar tavo draugelis kartais keliuko neužsigavo. – Bet aš dar kai ką girdėjau. Kažkas urzgė, sakau. Johanas užsidega naują cigaretę. Atsigulęs aukštielninkas pasikiša rankas po galva. – Tai žinoma. Tikriausiai lokys. Anapus geležinkelio šiuo metų laiku siautėja lokiai. Jis tyliai sukikena. Cigaretės pelenas žioruoja patamsyje. Achmedas nieko neatsako. Tolumoje jis išgirsta slopų garsą. Panašų į žmogaus. Paskui pasigirsta kitas garsas. Kažkas suurzgia, suburzgia. O gal ten tolumoje tik koks variklis birbia? Achmedą nukrečia šiurpulys. Gal Larsą tikrai ištiko bėda? Čia nebe žaidimas. – Jis per ilgai negrįžta. Einam pasižiūrėti. Johanas ramiausiai guli. Pučia dūmų žiedelius žvelgdamas į žvaigždes. – Einam? Ką čia tauški? Eik, jei taip nori. Man ir čia gerai. Achmedas valandžiukę tylutėliai pastovi žiūrėdamas į Johaną. Paskui ūmai viską supranta. Johanui nerūpi, kas nutiks Larsui ar pačiam Achmedui. Johanas yra galvijas, jis tik save laiko svarbiu. Neįtikėtina, kad Achmedas anksčiau to nematė. Johanas visai jam ne draugas. Daugiau su juo 19
Achmedas neturės jokių reikalų. „Larsas dešimtį kartų geresnis. Ir toks pat kvailys kaip aš“, – mąsto Achmedas. – Na, važiuojam, – ūmai sako Johanas stodamasis. – Užteks laukti to Larso. Tegu sau galą gauna su tais pokštais. Johanas pakelia dviratį. Achmedas nejuda iš vietos. – Pats tu sau galą gauk. Einu pažiūrėti, kur dingo Larsas. Johanas netiki savo ausimis. Jis atsigręžia. – Ką pasakei? Achmedas nusispjauna. – Pats tu sau galą gauk. Larsas mano draugas, ir aš einu jo ieškoti. Apsigręžęs jis pasileidžia prie pervažos. Johanas tiesiog apstulbęs. Viskas griūva. Pastumdėliai staiga pradėjo galvoti savo galva ir neklauso vadeivos. – Ei, – sako jis. – Paklausyk... Tačiau Achmedas neatsigręždamas pradingsta tarp gluosnių. Johanas lieka vienas stovėti prie geležinkelio. Tyla ūmai darosi nemaloni. Paslaptinga. Kas čia dabar? Johanas apsižvalgo. Visai nesmagu. Kas tiems dviem skystablauzdžiams pasidarė? Ar sumanė jį išbandyti? – Ei, vyručiai. Gerai. Dabar jau išlįskit. Mirtina tyla. Johanas įsmeigia akis į negyvą pervažą. Achmedas dingęs, jo niekur nematyti. Nė Larso. Dabar turbūt tupi patamsyje abudu ir juokiasi iš jo. Ar ten kas vypso? Johanas pajunta, kaip kraujas muša jam į galvą. 20
– Gerai, pasismaginot, vyručiai. Duodu paskutinę progą išlįsti. Juokauju. Mes tiesiog geri draugai. Krūmai nė nesujuda. Johanas dvejoja. Dabar jis gali sėsti ant dviračio ir nuvažiuoti. Bet tada jie, ko gero, pamanys, kad jis išsigando. To tai nebus. Johanas alsiai atsidūsta. Bent jau pats mano, kad atodūsis taip nuskambėjo. – Gerai, skystablauzdžiai. Užknisot. Dabar tai jus pritrėkšiu. Nubloškęs dviratį žemėn, jis eina prie nereguliuojamos pervažos. Du gluosniai stovi mirtinoje tyloje lyg pakrypę juodutėliai sargybiniai. Johanas stabteli. Akimirką jam pasirodo, kad gluosniai lenkiasi jo pusėn. Nesąmonė. Jis pažvelgia į tamsą anapus geležinkelio. Ten tiedu. Jis girdi šiurenant krūmus. Kažkas trekšteli. Pasigirsta tykus dunkstelėjimas. – Larsai, Achmedai! Niekas neatsiliepia. Johanui prakaitas srūva per nugarą. Tiedu kažkur ten tūno ir žiūri į jį. Johanas tai jaučia. Jaučia į jį įbestas akis. Užvis mieliausiai dabar pabėgtų. Bet lyderis juk nebėga. Lyderis nieko nebijo. Susibrukęs rankas į kišenes, jis žengia tarp gluosnių per bėgius. Atrodo, lyg pro duris eitų į kitą patalpą. Kibiai limpa prie klešnių. Krūmai šnara. – Larsai, Achmedai, kur jūs? Užteks, pasismaginot. Johanas niršta, kad jo balsas virpa. Čia nėra ko bijoti. 21
Tuodu skystablauzdžius jis priveiks viena ranka, pririšta už nugaros. Bet kur jie? Vėl kažkokie garsai krūmuose. Į kairę nuo jo. Johanas staigiai pasuka galvą. Ten kažkas sujudėjo. Kažkas ten kiūto. Jis visai tuo tikras. Johanas tykiai išsiviepia. Achmedas. Tikriausiai mano, kad gali įvaryti baimės didžiajam vadeivai. Na jau ne! 22
Turinys Vilkažmogis 7 19.00 val. 13 Larsas, Achmedas ir Johanas 16 19.30 val. 24 Džekas 26 20.00 val. 35 Holbrukas 42 20.30 val. 52 Keliauninkai 56 21.00 val. 61 Ponia Holbruk 65 21.15 val. 69 Šmėklų namai 73 22.00 val. 80 Senolis 86 22.30 val. 90 Blauzdagraužys 93 23.00 val. 103 Bangebrukas (ir kiti) 108 23.30 val. 117 Ferliucis 119 00.00 val. 126 Moselmanas 134
00.45 val. 01.00 val. Vartai į Kitą Tikrovę Siaubų autobusas Paulas van Loonas apie Siaubų autobusą 0
144 151 156 161 169
Loon, Paul van Lo-127 Siaubų autobusas 0 / Loon, Paul van; iš nyderlandų kalbos vertė Antanas Gailius; iliustravo Hugo van Look; viršelio dailininkė Camila Fialkowski. – Vilnius: Nieko rimto, 2014. – 176 p.: iliustr.
Olandų rašytojas Paulas van Loonas (g. 1955 m.) jau puikiai pažįstamas jauniesiems Lietuvos skaitytojams. „Siaubų autobuso“ serija pritraukia minias gerbėjų. Knyga „Siaubų autobusas 0“ pasakoja priešistorę, kaip Nonvalas, baikštus ir užguitas berniukas, tapo siaubo istorijų kūrėju ir kaip gimė „Siaubų autobusas“ bei jo pasakojimai. Kaip sako pats rašytojas – kuo daugiau „Autobusų“ perskaitai, tuo geriau juos supranti, tad nesvarbu, nuo kurios dalies pradėsite, nuo pirmos ar nuo nulinės, vis vien bus žiauriai šiurpu...
Redaktorė Giedrė Kmitienė Korektorė Mimoza Kligienė Maketavo „Nieko rimto“ dizaino grupė Tiražas 3000 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius
Nonvalas pastato kėdę atgal. Pažvelgia į savo rankas. Pirštai pasidarę ilgesni. Lygiai kaip ir dantys. Jo dantys ilgesni nei normalaus žmogaus. O delnai apžėlę plaukais. Ir antakiai vešlesni. Nonvalas šypteli. Vilkiškas šypsnys. Velniška šypsena. – Ferliuci, – suurzgia jis. Kaip Nonvalas tapo vilkolakiu? Kas yra tas šiurpusis Ferliucis, verčiąs drebėti vampyrus, zombius ir visokio plauko pamėkles? Kaip atsirado Siaubų autobusas? Visa tai – primirštos paslaptys, tačiau „Siaubų autobusas 0“ leis žvilgtelėti į apdulkėjusią praeitį ir papasakos bauginančią Nonvalo vaikystės istoriją... Jūsų rankose – „Siaubų autobuso“ priešistorė!
„Pūga vis smarkėjo. Zombis pasuko į sodo takelį, – skaito Tonas. – Zombio veide sušvito šypsena. Pakėlęs ranką prie skambučio, jis spustelėjo mygtuką...“ Tą pačią akimirką per namuką nuaidi skambutis. Tonas išsigandęs pašoka nuo kėdės.
Paul van Loon
K itos serijos knygos:
Paul van Loon
Siaubų autobusas 4
Šiurpių istorijų rašymas – tai ne juokas! Ir kartais tikrai geriau nežinoti, iš kur rašytojas semiasi įkvėpimo… Štai mokytojas Žakas naktimis sėdi prie kompiuterio ir kuria, tad nenuostabu, kad jis taip noriai dalijasi savo kūryba su klase. Tačiau kodėl tos istorijos šiurpulinga tokios baisios ir keistai susilieja su realybe?.. Kodėl mokytojas pats ima keistis? Ar tai tik nebus kaip nors susiję su „Siaubų autobuso“ rankraščiu, kurį jis priglaudė niekam nieko nesakydamas, ir su Kita Tikrove, slypinčia anapus ekrano… serijos knyga!
„Siaubų autobuso“
K itos serijo s knygos:
ISBN 978-609-441-186-1
El. knygynėlyje – geresnės kainos!
Siaubų autobusas 4 2
Jūsų rankose – ketvirtoji žymiosios
ISBN 978-609-441-239-4
Akcijos ir ypatingi pasiūlymai